„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos sukurpta žurnalistinė produkcija skatina nihilizmą, tyčiojimąsi iš savo praeities ir tariamo tautinio ribotumo, kitokias saviniekos formas. Vardan jų autoriai leidžia sau kunigaikštį Margirį vadinti „išskydusiu pralaimėtoju“, susitepusiu savo žmonos krauju, kuris ir iki tol „nieko ryžtingo ir herojiško savo gyvenime nebuvo nuveikęs“ (iš kur tokios tikslios žinios?), o jo karius – panikuotojais ir bailiais. Net protėvių gynybos vietos apibūdinamos su pasidygėjimu – kaip „kėpsantys piliakalniai“. Netrūksta straipsnyje ir kitokių kuriozų. Taip, pavyzdžiui, vienas svarbiausių XIII a. pradžios lietuvių kunigaikščių Dangerutis netiksliai vadinamas „Daugeručiu“.Be abejo, tokios rašliavos susilaukia tam tikro populiarumo tarp tamsiausių antilietuviškų gaivalų. Tačiau paskubėsiu šiuos nuvilti – jums šeriama informacija yra nedaug teverta.
Visas reportažo tekstas paremtas Dariaus Barono dėstoma teorija. Su istorine analize šiam autoriui sekasi kiek prasčiau nei su stropiu katalikišku fanatizmu, nes sau neparankius svarbius šaltinių paliudijimus jis paprasčiausiai neigia. Štai 2005 m. opuse „Demonų grimasos lietuvių pagonybėje“ D. Baronas rimtu veidu aiškina, kad Adomo Brėmeniečio prūsų kaip humaniškiausių žmonių charakteristika – „tik tipiška krikščionio rašytojo literatūrinė priemonė, kuria siekta stiprinti krikščionių moralę, t. y. nepasirodykit prastesni negu pagonys! Tas pat, manyčiau, galioja ir Petro Dusburgiečio pasakai apie gailestinguosius prūsus, šelpiančius alkanus kaimynus. ... Pačių Sembos prūsų paprotį gelbėti audros jūroje ištiktus pirklius galima paaiškinti paprasčiausiu pragmatizmu... Grynas išskaičiavimas, o ne tariamai aukšta prūsų moralė...“ (paryškintos vietos – mano. R. S.). Tame pačiame tekste istorijos instituto darbuotojas pripažįsta, kad tikra teisybe laiko vilkų paklusimą šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiui ir pasakojimą apie žuvis, klausančias šv. Antano Paduviečio pamokslo.
Panašus savivaliavimas su faktais ir toli siekiančių spekuliatyvių išvadų darymas būdingas ir naujam D. Barono „savarankiškam istorinių šaltinių tyrimui“, liečiančiam 1336 m. įvykusį Pilėnų paėmimą. Beskaitydami straipsnį randame ir tokį jo pasisakymą: „Gali būti, kad Margirio vardas buvo paties kronininko Vygando Marburgiečio sugalvotas, nes norisi anoniminį žmogų kažkaip pavadinti“. Tokiems niekuo nepagrįstiems spėliojimams kvalifikacijos greičiausiai užtektų ir turgaus bobutei...
Priverčia suabejoti ir reportaže bandomas įteigti sensacingumas, kuomet kalbama apie šaltinius ir jų vertinimą. Netgi plačiajai visuomenei pateiktoje Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ (Vilnius, 1999) rasime tiek kronikos pirminiu, artimiausiu neišlikusiam originalui variantu laikomą jos sutrumpintą vertimą į lotynų kalbą, tiek Pilėnų puolimo aprašymą iš dar vieno varianto – K. Šiuco kronikos (kitų vertėjų atlikti, nežymiai besiskiriantys šių tekstų vertimai yra „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ I tome). Skaitytojas gali jais pasinaudoti, kad suprastų reportaže pateikiamų vertinimų iškreiptumą.
Pagrindinis D. Barono teorijos teiginys – Pilėnų gynėjai net nestojo į kovą su priešais: „Gynėjai, dar tik išvydę priešo kariuomenę, supanikavo, juos apėmė baimė, kuri išsiliejo į tarpusavio žudynes ir skerdynes. Tai labai keistas dalykas, kad patys kariai ir ten buvę žmonės pradeda panikuoti dar neprasidėjus priešo puolimui, nes jie pamatė artėjančią stiprią kariuomenę.“ Čia instituto darbuotojas iš poros gan neaiškių užuominų komentuojamame šaltinyje išplėtoja visą fantasmagorišką viziją. Tiesa, V. Marburgiečio kronikoje teigiama, kad „stabmeldžiai smarkiai išsigando“, bet šis faktas galimai vedamas iš paties turto naikinimo ir žudymosi. Iš karto po to rašoma, kad „per tokį mūšį daug stabmeldžių sužeistų ištrūko iš ten raiti. O [mūšyje] Henebergo grafui toje pilyje gerai sekėsi“ („Naujoji Prūsijos kronika“, p. 84). Tai rodytų, kad pilies gynėjai žudėsi jau vykstant kautynėms. Turbūt savaime aišku, kad ir ištrūkę „stabmeldžiai“ buvo sužeisti ne senutės su kirviu...
Pakankamai keistos D. Barono interpretacijos ir apie Margirio veiksmus: „Margiris nuo tų šūvių buvo apsaugotas savo karių skydais ir galvojo, kaip atkeršyti, kokių imtis veiksmų. ... užuot įkvėpęs vyrus atakai prieš priešą ... jis nubėgo į rūsį ir nužudė savo žmoną“. Tačiau toks perpasakojimas neatitinka kronikos teksto, sakančio, jog „lietuvių karalius stengėsi atsimokėti prūsams, kurie svaidė ugnį, medžius (rąstus, malkas) ir akmenis į pilį ir į karalių. Tačiau karalių jo pavaldiniai dengė skydais; pagaliau baimės pakirstas jis nubėgo į kažkokią skylę, pervėrė [kalaviju] savo žmoną ir metė į liepsną“ (Ten pat; paryškinta mano). Iš pasakojimo sekos panašu, kad Margiris vadovavo gynybai, pasilikęs pilį ginti net tada, kai dalis sužeistų karių jau traukėsi, tačiau D. Barono vizijose viskas vėl rekonstruojama savitai.
Ir tai tik sutrumpintas lotyniškas kronikos tekstas. Pagal kitą variantą – K. Šiuco kroniką (XVI a. pab.) – pilies gynyba tęsėsi kelias dienas, kas atrodytų labiau tikėtina, turint omenyje numanomą pilies dydį, svarbą ir joje sutelktą karių iš keturių valsčių skaičių. Bandant neigti vykusį mūšį, tampa nelabai aišku, kur dėjosi didžioji dalis iš minimų keturių tūkstančių karių (net jei tai būtų ir kažkiek padidintas skaičius), o pats įvykių vaizdas tampa ganėtinai chaotiškas – didžioji dalis kariuomenės tuomet tarsi turėjo pasiduoti belaisviais arba pasprukti, kai vadas, labiausiai ginamas pilyje asmuo (!), žudėsi.
Net atmetus galimas literatūrines gražbylystes, iš K. Šiuco aprašymo matyti, kad jis žino daugiau V. Marburgiečio kronikos detalių nei pateikta lotyniškame vertime. Būtent K. Šiucas pamini ir neišlikusiame originale pateiktą lietuvių „karaliaus“ vardą – Margiris.
Neatitinka istorinės tikrovės ir D. Barono teiginys, kad Pilėnų „įvykis buvo anomalija, neturintis precedento“. Savižudybės fenomenas pas senovės baltus yra nemenkai paliudytas šaltiniuose, nagrinėjamas D. Elerto, G. Beresnevičiaus ir kt. darbuose. Žudymosi pralaimėjimo akivaizdoje pavyzdžių būta ir germanų gentyse. Tačiau tokio elgesio motyvai nevienodi ir ne visuomet pakankamai aiškūs. Todėl skubėjimas gynėjų žudymąsi aiškinti „depresija ir giliu nusivylimu“ daugiau primena savo nuomonės apie savižudybę piršimą. Juolab kad Pilėnų atvejyje įžvelgiamas ir religinis matmuo (N. Vėlius spėjo, kad minima senutė – žynė, besinaudojusi apeiginiu kirveliu; taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Margiris nužudytos žmonos kūną įmetė į ugnį).
D. Baronas visiškai neatsižvelgia į V. Marburgiečio priešiškumą pagonims ir iš to išplaukiantį tendencingumą (plg. Ritos Trimonienės įvadas, „Naujoji Prūsijos kronika“, p. 33-34). O gal ir nenori atsižvelgti. Nes ar smarkiai tie požiūriai skiriasi? Baigdamas savo veikalą, V. Marburgietis įrašė: „Kronika linki krikščionims išganymo, o kitiems – amžino prakeikimo.“ Šiais laikais D. Baronas skelbia: „Kiekvienas moralinį sprendimą padaryti pajėgus asmuo ... turėtų apsispręsti, ar jis stoja su demonų (kad ir tautinių) vėliava, ar jis stoja su Kristaus ir jo šventųjų vėliava.“
Belieka laukti ir tikėtis, kad pasirodžiusioje studijoje, remiantis papildomais „vienalaikiais ir patikimais šaltiniais“, su kuriais mes galbūt dar nesame susipažinę ir čia neįvertinome, autoriaus požiūris pasirodys labiau pagrįstas.
