Aleksandras Kozincevas, ist. m. dr., Rusijos Mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejus (Kunstkamera)
Dar visai neseniai bendri rasinės žmonijos klasifikacijos principai atrodė nepajudinami. Seniai išaiškinta, jog Vakarų viršrasinis kamienаs, apjungiantis europidus ir Afrikos negridus, neegzistuoja, kadangi pastarieji skiriasi nuo visų likusių žmonijos grupių kartu paėmus1. Tačiau mažai kam kilo abejonių dėl fakto, jog visų pasaulio regionų gyventojai, išskyrus Afriką į pietus nuo Sacharos, dalintini į dvi dalis. Viena iš jų – europidai (vieninteliai likę Vakarų kamieno atstovai, atmetus nuo jo afrikiečius). Kita – grupės, kurias A. Zubovas ir N. Čeboksarovas įtraukė į savo išskirtą Rytinį kamieną: mongolidai, australidai ir Amerikos indėnai. Atrodė, jog tokį skirstymą patvirtina visuma duomenų – ir genetinių, ir morfologinių (ypač odontologinių). Mums visiems – Eurazijos etninės antropologijos srities specialistams – atrodė aksioma, jog pagrindinis, seniausias rasinės diferenciacijos vektorius nukreiptas linija vakarai – rytai.
Tačiau nauji genetikos duomenys verčia pažvelgti į šią įprastą schemą iš kito požiūrio taško ir kitu mastu. E. Willerslev‘o vadovaujama genetikų grupė pirmąsyk sekvenavo pilną gryno Australijos aborigeno genomą. Jo DNR išgautas iš A. Haddon‘o 1923 m. įgytos plaukų sruogos [Rasmussen et al. 2011]. Pasirodė, jog australiečiai, papuasai, o galbūt ir mundai (etninė grupė Rytų Indijoje – vert. past.) bei aėtai (Filipinų čiabuviai – vert. past.) – pirmosios migrantų bangos palikuonys iš antrinio, matyt, Arabijoje buvusio, centro (pirminis buvo Afrikoje). Jei neskaičiuotume Mustjė kultūros atstovų iš Artimųjų Rytų – Shulo–Kvafzeho (Skhul and Qafzeh) grupės, kuriuos, tikėtina, išstūmė neandertaliečiai iš Levanto, šie žmonės buvo pirmieji šiuolaikinio anatominio tipo atstovai Eurazijoje2. Pagal genetikų apskaičiavimus, pietiniu keliu (palei Indijos vandenyno krantą) jie 75–62 tūkst. m. pr. Kr iš pradžių pasiekė Sundą (regionas, apėmęs Pietryčių Aziją, Kalimantano, Javos ir Sumatros salas – vert. past.), o paskui Sahulą (žemynas, apėmęs Australiją ir Papua Naująją Gvinėją – vert. past.). Antrąja, žymiai vėlesne migracijos banga iš to paties centro (Willerslev‘o ir jo kolegų vertinimu – prieš 38–25 tūkst. metų)3 žmonės pradėjo apgyvendinti vidinius Eurazijos rajonus. Jei genetikai teisūs (o abejoti tuo nėra pagrindo), tai Rytų viršrasinis kamienas, kaip jis buvo suprantamas ankstesne plačiąja prasme, neegzistuoja, kaip ir Vakarų, kadangi Australijos aborigenai ir papuasai genealoginiu požiūriu sudaro opoziciją europidams ir mongolidams kartu paėmus. Seniausias rasinių skirtumų vektorius Senajame Pasaulyje nukreiptas ne pagal liniją vakarai – rytai, o pagal liniją pietūs – šiaurė.
Kiek realus Rytų kamienas siaurąja prasme – be australiečių ir papuasų? Kito tyrinėjimo, pasirodžiusio beveik tuo pat metu kaip Willerslev‘o grupės publikacija ir taip pat paremto didžiule genetinės informacijos apimtimi, duomenimis melaneziečiai ir mikroneziečiai kartu su mongolidais sudaro Rytų kamieną, kaip ir Amerikos indėnai, kurie jo ribose užima išskirtinę padėtį [Kidd et al. 2011]. Tuo tarpu pagal kitus, labiau atitinkančius tradicinį suvokimą, duomenis papuasai su melaneziečiais sudaro opoziciją Azijos mongolidams ir indėnams Rytų kamieno ribose [Zhivotovsky et al. 2003; Jakobsson et al. 2008; Li et al. 2008; Tishkoff et al. 2009; McEvoy et al. 2010; Reich et al. 2012]. Tačiau derėtų atsižvelgti į tai, jog šiuos rezultatus galėjo paveikti neįvertinta Australazijos gyventojų mongolidinė priemaiša, matyt, susijusi su austroneziečių migracijomis iš Pietryčių Azijos.
Tuo tarpu L. Cavalli-Sforza nuo Rytų kamieno atskyrė ne tik papuasus, melaneziečius ir mikroneziečius, bet ir pietų mongolidus4. Visi jie prijungti prie australiečių, taip sudarydami opoziciją visoms likusioms grupėms, išskyrus Afrikos. Tuo tarpu į Rytų kamieną pateko tik šiaurės ir rytų mongolidai, ainai ir indėnai [Cavalli-Sforza 2001: 144]. Prie to reiktų pridurti, kad archaiškų rytinės Eurazijos homininų – taip vadinamų „denisoviečių“ (Denisovo žmonių) – genetinis paveldas aptiktas pas australiečius, papuasus, melaneziečius, Filipinų mamanva negritus [Reich et al. 2011] bei pietų Kinijos iczu (Yi) [Skoglund, Jakobsson 2011]. Pas mongolidus (jei neskaičiuosime iczu) jis kol kas neaptiktas.
Vadinasi, nuo Rytų kamieno reikia atskirti bent jau australidus. Tai nereiškia, jog grįžtame prie senosios pusiaujo rasės, jungiančios Afrikos ir Australazijos gyventojus, koncepcijos (tokiam apjungimui trukdo ypač sena žmonijos grupių diferenciacija Senojo Pasaulio pietiniame pusrutulyje), o tik tai, jog opoziciją „pietiečiams“ sudarančios šiaurinės Eurazijos ir Naujojo Pasaulio čiabuvių grupės susijusios tarp savęs tampresne giminyste, nei atrodė anksčiau.
Seniausią žmonių (Homo sapiens) migracijos iš Afrikos maršrutą (į rytus palei Indijos vandenyno pakrantes), apie kurį jau seniai rašė antropologai [Lahr, Foley 1994], patvirtina ir kiti genetikos bei antropologijos duomenys. Antai Arabijos pakrantėje išliko seniausi mtDNR haplotipai, priklausantys makrohaplogrupei N, kuri kilo iš Afrikos makrohaplogrupės L3. Jų amžius vertinamas 60 tūkst. metų [Fernandes et al. 2012; Soares et al. 2012].
G. Barbujani grupės atlikta taškinių nukleotidinių polimorfizmų (SNP) pasiskirstymo Azijos populiacijose analizė taip pat rodo, jog stebimas vaizdas atitinka dviejų migracinių kelių iš Afrikos į rytinę Euraziją hipotezę [Ghirotto et al. 2011]. Pietinis pakrančių kelias, atvedęs žmones (Homo sapiens) į Sundu ir Sachulą, buvo ankstyvesnis, o šiaurinis, žemyninis (per Levantą, Iraną ir Centrinę Aziją į Tolimuosius Rytus) – vėlyvesnis.
Pietinio kelio hipotezę patvirtina ne tik genetiniai duomenys. Antropologai jau seniai numanė, jog senovinį ištisinį garbanotų arba banguotų plaukų tamsiaodžių grupių arealą, kadaise besitęsusį palei visą Indijos vandenyno pakrantę, vakaruose perkirto europidai, o rytuose – mongolidai [Дебец 1951: 362, 369]5. Vėliau garbanotų plaukų tamsiaodes grupes nuo Afrikos iki Australazijos jungiančios pusiaujo rasės idėja, atrodė, jau padėta į archyvus ir ją pakeitė dviejų rasinio formavimosi centrų – vakarinio ir rytinio – teorija. Bicentrizmas neištvėrė laiko išbandymų, užtat senovinio pusiaujo tilto tarp dviejų tropinių pasaulio regionų hipotezė pasirodė gyvybingesnė.
Ypač šiuo atžvilgiu svarbūs 1986–1990 m. SSRS – Jemeno antropologų grupės kompleksinės ekspedicijos darbo rezultatai [Гохман и др. 1995; Чистов 1998], patvirtinę žymų Pietų Arabijos gyventojų pusiaujiškumą. Ekspedicijos dalyviai buvo linkę traktuoti tai kaip vėlyvą afrikietišką priemaišą, kartu pripažindami, jog jų vertinami požymiai neleidžia atskirti Afrikos pusiaujiškumo nuo Pietų Indijos. Tuo tarpu nei apie Afrikos, nei apie Okeanijos priemaišą Indijoje kalbėti netenka. Žymiausi dermatoglifikos ir odontologijos specialistai interpretavo Pietų Arabijos medžiagą iš „pietinės pusiaujo juostos“ teorijos požiūrio taško [Шинкаренко и др. 1984].
Kas dėl vėlyvesnės šiaurinės (žemyninės) žmonių apsigyvenimo Eurazijoje bangos, pagal naujus genetikų duomenis, europidų ir mongolidų išsiskyrimo amžius mažesnis nei atrodė anksčiau. Tikėtina, kad europiečių ir kiniečių protėviai dar prieš 20–10 tūkst. metų turėjo bendrą genofondą [Li, Durbin, 2011]6. Tai, pavyzdžiui, leidžia suprasti, kodėl vėlyvojo paleolito žmonės iš Sungirio ir Čžoukoudianio tokie panašūs [Дебец 1967].
Nauji faktai verčia grįžti prie borealinio (vidutinių platumų) viršrasinio kamieno idėjos, kurią iškėlė R. Biasutti [Biasutti 1941: 275]. Europidų ir mongolidų apjungimas į tokį kamieną tiek pat palankus, kiek ir neįprastas. Jeigu europidų ir mongolidų rasės giminingesnės viena kitai nei kiekviena iš jų – australidų rasei, tuomet išnyksta keblumai, su kuriais susidūrė tie, kurie bandė nustatyti Šiaurinės Eurazijos nediferencijuotų grupių, užimančių tarpinę padėtį tarp europidų ir mongolidų, vietą. Išties, jeigu šios grupės atsirado ne tik dėl metisacijos, bet ir protėvių savybių išsaugojimo dėka, kuo dabar galima neabejoti, ir jeigu jos priklauso ypatingai protomorfinei Uralo rasei [Бунак 1956], kokią padėtį pastaroji užima Eurazijos rasių sistemoje? Atsakyti į šį klausimą niekaip nepavyko, nes jei europidai sudaro opoziciją kartu paimtiems mongolidams ir australidams, tai Uralo rasė, išsauganti tiek europidinius, tiek ir mongolidinius bruožus, tampa senesnė už australidų, kas akivaizdžiai neįtikima. Dabar šis prieštaravimas išnyksta ir Uralo rasė be vargo randa vietą borealiniame (vidutinių platumų) (europidų-mongolidų) kamiene.
Laimingai išsisprendžia ir konfliktas, kylantis iš antropologų, archeologų ir lingvistų išvadų, kadangi Uralo rasės genezė žymiu mastu sutampa su Uralo protautės geneze [Козинцев 2004]. Nukelti jos formavimąsi į pleistoceno gilumas, ką daryti vertė Rytų (australidų-mongolidų) kamieno, neva sudarančio opoziciją europidams, hipotezė, dabar nėra pagrindo.
Išnyksta ir būtinybė nurodyti neįtikimai ankstyvas Amerikos apgyvendinimo datas, kas sekė iš prielaidos apie indėnų priklausomybę nediferencijuotam Rytų kamienui [Зубов 1999]. Nauji genetiniai (bei odontologiniai) faktai nepalieka abejonių dėl jų mongolidiškumo. Kadangi Rytų kamienas plačiąja prasme pasirodė esąs fikcija, o borealinis (vidutinių platumų) kamienas – tikrovė, tampa aišku, kodėl jo „amerikanidinės“ šakos galėjo išlikti Šiaurės Azijoje iki labai vėlyvų laikų, apie ką liudija Okunevo kultūros žmonių kraniologinės ypatybės [Козинцев 2004] ir šiuolaikinių Altajaus-Sajanų kalnyno gyventojų genetiniai bruožai [Dulik et al. 2012].
Sunkiau suvokti, kodėl ainai su jų morfologine trauka į pietus genetiškai rodo tokį ryškų mongolidiškumą. Jų genetinio artimumo šiaurės ir rytų mongolidams neįmanoma paaiškinti metisacija. Čia reiktų pridurti milžinišką šiaurės mongolidų markerio – transverse zygomatic suture vestige – dažnį; šiuo atžvilgiu ainai nusileidžia tik savo protėviams – Džiomon kultūros atstovams [Kozintsev 1990]. Visa tai patvirtina N. Čeboksarovo [1947] mintį: „tarp ainų ir kaimyninių mongolidų egzistuoja realūs rasogoniniai ryšiai“. Tačiau kraštutinis ainų savitumas visgi verčia laikyti juos anksti atsišakojusia borealinio (vidutinių platumų) viršrasinio kamieno rytine atšaka, ką patvirtina daugelį tūkstančių metų trukusi jų protėvių izoliacija Japonijos salose.
Pirmą sykį publikuota: Радловский сборник. Научные исследования и музейные проекты МАЭ РАН в 2012 г. СПб: МАЭ РАН, 2013, с. 64-71, http://www.kunstkamera.ru/files/lib/978-5-88431-238-8/978-5-88431-238-8_08.pdf
1 Reikia pridurti, kad naujų genetikos duomenų šviesoje afrikiečiai negali būti laikomi vieninga bendrija. Griežtai kalbant, tai ne rasė, o visuma labai anksti išsiskyrusių linijų, dalis kurių, pavyzdžiui, bušmenai ir pigmėjai, sudaro opoziciją ne tik kitoms Afrikos linijoms, bet ir visoms likusioms kartu paimtoms žmonijos grupėms. Visos ne Afrikos pasaulio grupės tėra vienos, palyginti vėlyvos, Afrikos linijos palikuonys [Tishkoff et al. 2009; Lachance et al. 2012].
2 V. Aleksejevas Australijos aborigenus vadino „gyvaisiais Shulo grupės atstovais“.
3 Pastarasis įvertinimas, iš visko sprendžiant, kiek pamažintas. Pavyzdžiui, kai kurių šiuolaikinio tipo žmonių kaulinių palaikų iš Europos teritorijos amžius siekia 38–45 tūkst. metų [Benazzi et al. 2011; Higham et al. 2011].
4 Kitus argumentus artimesnės pietų mongolidų ir polineziečių, o ne šiaurės ir rytų mongolidų giminystės naudai žr.: [Козинцев, 1991].
5 Apie Pietų Arabijos „vedoidus“ ir kitas grupes, gyvenančias palei Indijos vandenyno pakrantes ir sudarančias tiltą tarp Afrikos ir Australazijos, rašė dar K. Kunas [Coon 1939. P. 403, 429–430].
6 Tiesa, neseniai kai kurie genetikai apskaičiavo, kad mutacijų tempas buvo padidinamas ir, atitinkamai, populiacinės istorijos įvykių senumas sumažinamas [Scally, Durbin, 2012]. Tačiau net jeigu tartume, kad pateikti įvertinimai sumažinti du kartus, vis tiek išeitų, jog europidai ir mongolidai išsiskyrė ne anksčiau nei prieš 40 tūkst. metų, tai yra, neabejotinai vėliau nei susidarė „pusiaujo tiltas“ tarp Afrikos ir Australazijos (nekalbant jau apie tai, kad pastarasis įvykis šiuo atveju taip pat turėtų būti pasendintas).
http://antropogenez.ru/article/644/
Dar visai neseniai bendri rasinės žmonijos klasifikacijos principai atrodė nepajudinami. Seniai išaiškinta, jog Vakarų viršrasinis kamienаs, apjungiantis europidus ir Afrikos negridus, neegzistuoja, kadangi pastarieji skiriasi nuo visų likusių žmonijos grupių kartu paėmus1. Tačiau mažai kam kilo abejonių dėl fakto, jog visų pasaulio regionų gyventojai, išskyrus Afriką į pietus nuo Sacharos, dalintini į dvi dalis. Viena iš jų – europidai (vieninteliai likę Vakarų kamieno atstovai, atmetus nuo jo afrikiečius). Kita – grupės, kurias A. Zubovas ir N. Čeboksarovas įtraukė į savo išskirtą Rytinį kamieną: mongolidai, australidai ir Amerikos indėnai. Atrodė, jog tokį skirstymą patvirtina visuma duomenų – ir genetinių, ir morfologinių (ypač odontologinių). Mums visiems – Eurazijos etninės antropologijos srities specialistams – atrodė aksioma, jog pagrindinis, seniausias rasinės diferenciacijos vektorius nukreiptas linija vakarai – rytai.
Tačiau nauji genetikos duomenys verčia pažvelgti į šią įprastą schemą iš kito požiūrio taško ir kitu mastu. E. Willerslev‘o vadovaujama genetikų grupė pirmąsyk sekvenavo pilną gryno Australijos aborigeno genomą. Jo DNR išgautas iš A. Haddon‘o 1923 m. įgytos plaukų sruogos [Rasmussen et al. 2011]. Pasirodė, jog australiečiai, papuasai, o galbūt ir mundai (etninė grupė Rytų Indijoje – vert. past.) bei aėtai (Filipinų čiabuviai – vert. past.) – pirmosios migrantų bangos palikuonys iš antrinio, matyt, Arabijoje buvusio, centro (pirminis buvo Afrikoje). Jei neskaičiuotume Mustjė kultūros atstovų iš Artimųjų Rytų – Shulo–Kvafzeho (Skhul and Qafzeh) grupės, kuriuos, tikėtina, išstūmė neandertaliečiai iš Levanto, šie žmonės buvo pirmieji šiuolaikinio anatominio tipo atstovai Eurazijoje2. Pagal genetikų apskaičiavimus, pietiniu keliu (palei Indijos vandenyno krantą) jie 75–62 tūkst. m. pr. Kr iš pradžių pasiekė Sundą (regionas, apėmęs Pietryčių Aziją, Kalimantano, Javos ir Sumatros salas – vert. past.), o paskui Sahulą (žemynas, apėmęs Australiją ir Papua Naująją Gvinėją – vert. past.). Antrąja, žymiai vėlesne migracijos banga iš to paties centro (Willerslev‘o ir jo kolegų vertinimu – prieš 38–25 tūkst. metų)3 žmonės pradėjo apgyvendinti vidinius Eurazijos rajonus. Jei genetikai teisūs (o abejoti tuo nėra pagrindo), tai Rytų viršrasinis kamienas, kaip jis buvo suprantamas ankstesne plačiąja prasme, neegzistuoja, kaip ir Vakarų, kadangi Australijos aborigenai ir papuasai genealoginiu požiūriu sudaro opoziciją europidams ir mongolidams kartu paėmus. Seniausias rasinių skirtumų vektorius Senajame Pasaulyje nukreiptas ne pagal liniją vakarai – rytai, o pagal liniją pietūs – šiaurė.
Kiek realus Rytų kamienas siaurąja prasme – be australiečių ir papuasų? Kito tyrinėjimo, pasirodžiusio beveik tuo pat metu kaip Willerslev‘o grupės publikacija ir taip pat paremto didžiule genetinės informacijos apimtimi, duomenimis melaneziečiai ir mikroneziečiai kartu su mongolidais sudaro Rytų kamieną, kaip ir Amerikos indėnai, kurie jo ribose užima išskirtinę padėtį [Kidd et al. 2011]. Tuo tarpu pagal kitus, labiau atitinkančius tradicinį suvokimą, duomenis papuasai su melaneziečiais sudaro opoziciją Azijos mongolidams ir indėnams Rytų kamieno ribose [Zhivotovsky et al. 2003; Jakobsson et al. 2008; Li et al. 2008; Tishkoff et al. 2009; McEvoy et al. 2010; Reich et al. 2012]. Tačiau derėtų atsižvelgti į tai, jog šiuos rezultatus galėjo paveikti neįvertinta Australazijos gyventojų mongolidinė priemaiša, matyt, susijusi su austroneziečių migracijomis iš Pietryčių Azijos.
Tuo tarpu L. Cavalli-Sforza nuo Rytų kamieno atskyrė ne tik papuasus, melaneziečius ir mikroneziečius, bet ir pietų mongolidus4. Visi jie prijungti prie australiečių, taip sudarydami opoziciją visoms likusioms grupėms, išskyrus Afrikos. Tuo tarpu į Rytų kamieną pateko tik šiaurės ir rytų mongolidai, ainai ir indėnai [Cavalli-Sforza 2001: 144]. Prie to reiktų pridurti, kad archaiškų rytinės Eurazijos homininų – taip vadinamų „denisoviečių“ (Denisovo žmonių) – genetinis paveldas aptiktas pas australiečius, papuasus, melaneziečius, Filipinų mamanva negritus [Reich et al. 2011] bei pietų Kinijos iczu (Yi) [Skoglund, Jakobsson 2011]. Pas mongolidus (jei neskaičiuosime iczu) jis kol kas neaptiktas.
Vadinasi, nuo Rytų kamieno reikia atskirti bent jau australidus. Tai nereiškia, jog grįžtame prie senosios pusiaujo rasės, jungiančios Afrikos ir Australazijos gyventojus, koncepcijos (tokiam apjungimui trukdo ypač sena žmonijos grupių diferenciacija Senojo Pasaulio pietiniame pusrutulyje), o tik tai, jog opoziciją „pietiečiams“ sudarančios šiaurinės Eurazijos ir Naujojo Pasaulio čiabuvių grupės susijusios tarp savęs tampresne giminyste, nei atrodė anksčiau.
Seniausią žmonių (Homo sapiens) migracijos iš Afrikos maršrutą (į rytus palei Indijos vandenyno pakrantes), apie kurį jau seniai rašė antropologai [Lahr, Foley 1994], patvirtina ir kiti genetikos bei antropologijos duomenys. Antai Arabijos pakrantėje išliko seniausi mtDNR haplotipai, priklausantys makrohaplogrupei N, kuri kilo iš Afrikos makrohaplogrupės L3. Jų amžius vertinamas 60 tūkst. metų [Fernandes et al. 2012; Soares et al. 2012].
G. Barbujani grupės atlikta taškinių nukleotidinių polimorfizmų (SNP) pasiskirstymo Azijos populiacijose analizė taip pat rodo, jog stebimas vaizdas atitinka dviejų migracinių kelių iš Afrikos į rytinę Euraziją hipotezę [Ghirotto et al. 2011]. Pietinis pakrančių kelias, atvedęs žmones (Homo sapiens) į Sundu ir Sachulą, buvo ankstyvesnis, o šiaurinis, žemyninis (per Levantą, Iraną ir Centrinę Aziją į Tolimuosius Rytus) – vėlyvesnis.
Pietinio kelio hipotezę patvirtina ne tik genetiniai duomenys. Antropologai jau seniai numanė, jog senovinį ištisinį garbanotų arba banguotų plaukų tamsiaodžių grupių arealą, kadaise besitęsusį palei visą Indijos vandenyno pakrantę, vakaruose perkirto europidai, o rytuose – mongolidai [Дебец 1951: 362, 369]5. Vėliau garbanotų plaukų tamsiaodes grupes nuo Afrikos iki Australazijos jungiančios pusiaujo rasės idėja, atrodė, jau padėta į archyvus ir ją pakeitė dviejų rasinio formavimosi centrų – vakarinio ir rytinio – teorija. Bicentrizmas neištvėrė laiko išbandymų, užtat senovinio pusiaujo tilto tarp dviejų tropinių pasaulio regionų hipotezė pasirodė gyvybingesnė.
Ypač šiuo atžvilgiu svarbūs 1986–1990 m. SSRS – Jemeno antropologų grupės kompleksinės ekspedicijos darbo rezultatai [Гохман и др. 1995; Чистов 1998], patvirtinę žymų Pietų Arabijos gyventojų pusiaujiškumą. Ekspedicijos dalyviai buvo linkę traktuoti tai kaip vėlyvą afrikietišką priemaišą, kartu pripažindami, jog jų vertinami požymiai neleidžia atskirti Afrikos pusiaujiškumo nuo Pietų Indijos. Tuo tarpu nei apie Afrikos, nei apie Okeanijos priemaišą Indijoje kalbėti netenka. Žymiausi dermatoglifikos ir odontologijos specialistai interpretavo Pietų Arabijos medžiagą iš „pietinės pusiaujo juostos“ teorijos požiūrio taško [Шинкаренко и др. 1984].
Kas dėl vėlyvesnės šiaurinės (žemyninės) žmonių apsigyvenimo Eurazijoje bangos, pagal naujus genetikų duomenis, europidų ir mongolidų išsiskyrimo amžius mažesnis nei atrodė anksčiau. Tikėtina, kad europiečių ir kiniečių protėviai dar prieš 20–10 tūkst. metų turėjo bendrą genofondą [Li, Durbin, 2011]6. Tai, pavyzdžiui, leidžia suprasti, kodėl vėlyvojo paleolito žmonės iš Sungirio ir Čžoukoudianio tokie panašūs [Дебец 1967].
Nauji faktai verčia grįžti prie borealinio (vidutinių platumų) viršrasinio kamieno idėjos, kurią iškėlė R. Biasutti [Biasutti 1941: 275]. Europidų ir mongolidų apjungimas į tokį kamieną tiek pat palankus, kiek ir neįprastas. Jeigu europidų ir mongolidų rasės giminingesnės viena kitai nei kiekviena iš jų – australidų rasei, tuomet išnyksta keblumai, su kuriais susidūrė tie, kurie bandė nustatyti Šiaurinės Eurazijos nediferencijuotų grupių, užimančių tarpinę padėtį tarp europidų ir mongolidų, vietą. Išties, jeigu šios grupės atsirado ne tik dėl metisacijos, bet ir protėvių savybių išsaugojimo dėka, kuo dabar galima neabejoti, ir jeigu jos priklauso ypatingai protomorfinei Uralo rasei [Бунак 1956], kokią padėtį pastaroji užima Eurazijos rasių sistemoje? Atsakyti į šį klausimą niekaip nepavyko, nes jei europidai sudaro opoziciją kartu paimtiems mongolidams ir australidams, tai Uralo rasė, išsauganti tiek europidinius, tiek ir mongolidinius bruožus, tampa senesnė už australidų, kas akivaizdžiai neįtikima. Dabar šis prieštaravimas išnyksta ir Uralo rasė be vargo randa vietą borealiniame (vidutinių platumų) (europidų-mongolidų) kamiene.
Laimingai išsisprendžia ir konfliktas, kylantis iš antropologų, archeologų ir lingvistų išvadų, kadangi Uralo rasės genezė žymiu mastu sutampa su Uralo protautės geneze [Козинцев 2004]. Nukelti jos formavimąsi į pleistoceno gilumas, ką daryti vertė Rytų (australidų-mongolidų) kamieno, neva sudarančio opoziciją europidams, hipotezė, dabar nėra pagrindo.
Išnyksta ir būtinybė nurodyti neįtikimai ankstyvas Amerikos apgyvendinimo datas, kas sekė iš prielaidos apie indėnų priklausomybę nediferencijuotam Rytų kamienui [Зубов 1999]. Nauji genetiniai (bei odontologiniai) faktai nepalieka abejonių dėl jų mongolidiškumo. Kadangi Rytų kamienas plačiąja prasme pasirodė esąs fikcija, o borealinis (vidutinių platumų) kamienas – tikrovė, tampa aišku, kodėl jo „amerikanidinės“ šakos galėjo išlikti Šiaurės Azijoje iki labai vėlyvų laikų, apie ką liudija Okunevo kultūros žmonių kraniologinės ypatybės [Козинцев 2004] ir šiuolaikinių Altajaus-Sajanų kalnyno gyventojų genetiniai bruožai [Dulik et al. 2012].
Sunkiau suvokti, kodėl ainai su jų morfologine trauka į pietus genetiškai rodo tokį ryškų mongolidiškumą. Jų genetinio artimumo šiaurės ir rytų mongolidams neįmanoma paaiškinti metisacija. Čia reiktų pridurti milžinišką šiaurės mongolidų markerio – transverse zygomatic suture vestige – dažnį; šiuo atžvilgiu ainai nusileidžia tik savo protėviams – Džiomon kultūros atstovams [Kozintsev 1990]. Visa tai patvirtina N. Čeboksarovo [1947] mintį: „tarp ainų ir kaimyninių mongolidų egzistuoja realūs rasogoniniai ryšiai“. Tačiau kraštutinis ainų savitumas visgi verčia laikyti juos anksti atsišakojusia borealinio (vidutinių platumų) viršrasinio kamieno rytine atšaka, ką patvirtina daugelį tūkstančių metų trukusi jų protėvių izoliacija Japonijos salose.
Pirmą sykį publikuota: Радловский сборник. Научные исследования и музейные проекты МАЭ РАН в 2012 г. СПб: МАЭ РАН, 2013, с. 64-71, http://www.kunstkamera.ru/files/lib/978-5-88431-238-8/978-5-88431-238-8_08.pdf
1 Reikia pridurti, kad naujų genetikos duomenų šviesoje afrikiečiai negali būti laikomi vieninga bendrija. Griežtai kalbant, tai ne rasė, o visuma labai anksti išsiskyrusių linijų, dalis kurių, pavyzdžiui, bušmenai ir pigmėjai, sudaro opoziciją ne tik kitoms Afrikos linijoms, bet ir visoms likusioms kartu paimtoms žmonijos grupėms. Visos ne Afrikos pasaulio grupės tėra vienos, palyginti vėlyvos, Afrikos linijos palikuonys [Tishkoff et al. 2009; Lachance et al. 2012].
2 V. Aleksejevas Australijos aborigenus vadino „gyvaisiais Shulo grupės atstovais“.
3 Pastarasis įvertinimas, iš visko sprendžiant, kiek pamažintas. Pavyzdžiui, kai kurių šiuolaikinio tipo žmonių kaulinių palaikų iš Europos teritorijos amžius siekia 38–45 tūkst. metų [Benazzi et al. 2011; Higham et al. 2011].
4 Kitus argumentus artimesnės pietų mongolidų ir polineziečių, o ne šiaurės ir rytų mongolidų giminystės naudai žr.: [Козинцев, 1991].
5 Apie Pietų Arabijos „vedoidus“ ir kitas grupes, gyvenančias palei Indijos vandenyno pakrantes ir sudarančias tiltą tarp Afrikos ir Australazijos, rašė dar K. Kunas [Coon 1939. P. 403, 429–430].
6 Tiesa, neseniai kai kurie genetikai apskaičiavo, kad mutacijų tempas buvo padidinamas ir, atitinkamai, populiacinės istorijos įvykių senumas sumažinamas [Scally, Durbin, 2012]. Tačiau net jeigu tartume, kad pateikti įvertinimai sumažinti du kartus, vis tiek išeitų, jog europidai ir mongolidai išsiskyrė ne anksčiau nei prieš 40 tūkst. metų, tai yra, neabejotinai vėliau nei susidarė „pusiaujo tiltas“ tarp Afrikos ir Australazijos (nekalbant jau apie tai, kad pastarasis įvykis šiuo atveju taip pat turėtų būti pasendintas).
http://antropogenez.ru/article/644/
Vertė Rokas Sinkevičius
Sveiki, čia yra greitas, skirtas tik tiems, kuriems reikia pokyčių savo meilės gyvenime, tiems, kurie ieško patikimo rašybos rato, kuris padėtų atgaivinti savo žlugusius / griūvančius santykius, taip pat tiems, kurie kenčia nuo įvairių negalavimų. yra tas, kuris yra tikrai universalus, atjaučiantis ir patikimas, kai kalbama apie burtus. Gydytojo Egwali burtų namai yra tinkamas pasirinkimas jums, jums reikia tik kontakto, tada galiu jus patikinti, kad visa kita būtų visiška magija, mano meilės gyvenimas buvo ties žlugimo riba, kol įsakiau meilės užkeikimui, buvo tinkamai laikomasi visų tinkamų procedūrų, kad būtų užtikrinta, jog jis puikiai veikia. Šiandien esu gyvas liudininkas, kad daktaro Egwali burtų magija veikia be jokių pagrįstų abejonių. Štai kodėl aš naudoju visas laikmenas norėdamas pranešti pasauliui apie šį puikų burtų daktarą, kuris sugrąžino ramybę ir vienybę mano namuose. Šiandien kalbėkis su juo ir tavo emocinės nesėkmės bus visiškai išnaikintos.
AtsakytiPanaikintiPasiekite jį šiais kontaktais!
„WhatsApp“: +2348122948392
Kurjeris: dregwalispellbinder@gmail.com