1743 metų gegužės 18 dieną prasidėjo Teriuševo sukilimas

1743 metų gegužės 18 dieną Žemutinio Naugardo ir Alatyrio vyskupas Dmitrijus Sečenovas, prievarta diegdamas stačiatikybę, įsakė sunaikinti, sudeginti senuosius erzių kapus – šventvietę, buvusią Žemutinio Naugardo gubernijos Teriuševo valsčiaus Sarlejaus kaime. Šis poelgis taip papiktino vietos gyventojus, kad jie užpuolė misionierius ir vyskupui teko slėptis cerkvėje. Tačiau tai nesustabdė Dmitrijaus, kuris įsakė išsiųsti baudžiamąjį būrį ir nedelsiant numalšinti neramumus ir pabaigti suniokoti šventvietę. Tokie neprotingi vyskupo ir vietinių valdininkų, pradėjusių dar smarkiau engti vietos gyventojus, drausti melstis ir t.t., veiksmai privedė prie vieno iš reikšmingesnių ir masiškesnių erzių sukilimų – Teriuševo sukilimo.

Daugpilyje veikia kavinė, kurioje klientai aptarnaujami tik latviškai

skaties.lv, 2015 metų kovo 14 d.

Kaip susikalbėti latviškai ten, kur lengviau būtų pereiti prie rusų kalbos? Apie tai galėtų papasakoti kiekvienas Daugpilio latvis. Tačiau Faibuševičių šeima išskirtinė. Ji skatina prie latvių kalbos pereiti rusakalbius. Kaip patys sako, – ne primesdami, o sudomindami latviškumu kitataučius.

Meriai: čia ir dabar

Kuomet gilinimasis į merių tematiką tampa ne vien tyrinėtojo interesu (jei toksai grynu pavidalu išvis egzistuoja), bet aistringu pomėgiu, aplinkiniams kyla klausimų, dažnai susivedančių į vieną ir tą patį. Karštakošiai sukioja pirštą prie smilkinio, mandagesni atsargiai užklausia: „Atleiskite, kokie meriai? Kieme dvidešimt pirmas amžius, ir mėginti atgaivinti seniai išnykusios finougrų genties nutrūkusias tradicijas paprasčiausiai beprasmiška...“. Tačiau patikrinus perspektyvos pasirodo ne tokios jau niūrios...

Citatos. Raudonieji fašistai visaip vengia būti lyginami su naciais

Alesius Adamovičius:

„Kai išgirdome, sužinojome ir Zenono Pozniako tyrinėjimų, kaip „juodieji voronokai“ 1937–1938 m. naktimis zujo po apylinkes, griebdavo vyrus iš pirmų pasitaikiusių namų ir veždavo sušaudyti į Kuropatų mišką, negalėjome neatsiminti vokiečių baudėjų praktikos. Ir niekaip negaliu užmiršti, kaip sutrikau, kuomet, visų pirma, Minsko cenzūra ir už jos stovintys „organai“ paprieštaravo dėl apysakos pavadinimo – „Baudėjai“. Užsigavo: pas mus, atseit, irgi tokios organizacijos yra. Antrasis atvejis: P. Demičevas įsižeidė dėl tos vietos mano ir B. Lucenko pjesėje „Grįžimas į Chatynę“, kur vokietis baudėjas remiasi įsakymu („Kam gi jūs, – protino mus ideologas, – pas mus taip pat įsakymus reikia vykdyti!“).

Patys neįsisamonindami, užuodė dvasios ir darbų giminingumą – net ir tokiame lygmenyje.“

Pasakojimai apie skurdą ir laimę, žiaurumą ir atjautą

Rokas Sinkevičius

Tremtinys, Nr. 1 (1119), 2014 m. sausio 9 d., p. 8.

2013 metais Maskvoje išleista nauja knyga – atsiminimų rinkinys „1945–1953-ųjų vaikystė: o rytoj bus laimė“. Ji pasakoja apie vaikystę tos kartos, kuriai teko augti karo ir pirmaisiais pokario metais. Knygos pagrindą sudaro laiškai, kurių rašytojai Liudmilai Ulickajai suplaukė daugiau nei tūkstantis. Liudmila juos atrinko, suskirstė į skyrius ir kiekvienam skyriui parašė įžanginį žodį. Knygos viršelio maketą tiesiog ant rašytojos valgomojo stalo iš medžiagos skiaučių sudėliojo ir susiuvo jos draugė Marija Čepaitytė (Virgilijaus Čepaičio ir Natalijos Trauberg duktė).