A. Trifonovas: „Merių pagalba man norėjosi pakeisti pasaulį“

Infocentras „Finugor“ paskelbė išskirtinį interviu su Aleksandru Trifonovu – Maskvos politologu, etnografu ir žurnalistu. Lygiai prieš dešimt metų – 2003 metų spalio 2 dieną – jis pradėjo populiarinti merių etnokultūrinio paveldo temą. Dabar jau išnykusi finougrų gentis tokiu pavadinimu iki slavų kolonizacijos gyveno vidurio Rusijoje, į šiaurės rytus nuo baltiškos rytų galindų genties ir dabartinio Maskvos miesto. Nuo A. Trifonovo straipsnių pradėjo vystytis „naujųjų merių“ judėjimas. Šiame interviu ne tik apibūdinama dabartinė judėjimo būklė, raidos perspektyvos, bet paliečiami ir gilesni klausimai: imperinės nacijos savivokos krizė, kilmės ir etninės tapatybės permąstymas ir iš to kylančios problemos bei galimybės.

Tautinė pasaulėžiūra: peržengiant įprastus nacionalizmo modelius

Kintantis etniškumo suvokimas

Beklausant partinių ir neformalių lietuvių tautininkų (jaunųjų ir vyresnių) pareiškimų neretai gali susidaryti įspūdis, kad tautiškumas jų suvokiamas kaip dėžutė, į kurios rėmus būtina įtilpti. Idealiu atveju visi išsiskaičiuoja pirmais antrais, sulipa į savo dėžutes, ir pagaliau pasijaučia užtikrintai, galėdami būti ištikimi standartui.

Tautiškumo reikšmė keistai sudaiktinama. Iš vidinio pojūčio, dvasios, ryšio tarp žmonių jis paverčiamas antsiuvu, formalia užuovėja išvengiant nemalonių gyvenimo prasmės klausimų, neįveikiama ir galutine apibrėžtimi.

„Seksualinės įvairovės“ judėjimas priešina visuomenę, o ne ją vienija

Norime mes to, ar nenorime, bet Vakarų visuomenė pastaraisiais dešimtmečiais tapo kaip niekada liberalizuota, diferencijuota ir atomizuota. Mes patiriame įvairių kultūrinių įtakų perteklių. Suvienyti gali tik pačios bendriausios pozityvios idėjos – jautrus santykis su aplinka ir kultūringas elgesys su aplinkiniais, gamtos tausojimas, paveldo ir etninės įvairovės saugojimas.

Lytiškumo klausimais bendro sutarimo gairės ne tokios aiškios. Jos išbalansuotos įtampos ir kovos tarp dviejų polių – konservatyvios ir liberalios pasaulėžiūros. Ši įtampa neslopsta, tik įgauna vis įmantresnes ir šiuolaikiškesnes formas. Ji atsispindi ir žymesniuose visą pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose. Štai „teroristas-kryžeivis“ A. Breivikas kažkuriame savo manifesto puslapyje siūlė tą įtampą naikinti išsidalinant skirtingais rajonais, kuriuose būtų laikomasi labiau konservatyvių arba liberalių taisyklių.

Rasinė klasifikacija naujų genetikos duomenų šviesoje

Aleksandras Kozincevas, ist. m. dr., Rusijos Mokslų akademijos Petro Didžiojo antropologijos ir etnografijos muziejus (Kunstkamera)

Dar visai neseniai bendri rasinės žmonijos klasifikacijos principai atrodė nepajudinami. Seniai išaiškinta, jog Vakarų viršrasinis kamienаs, apjungiantis europidus ir Afrikos negridus, neegzistuoja, kadangi pastarieji skiriasi nuo visų likusių žmonijos grupių kartu paėmus1. Tačiau mažai kam kilo abejonių dėl fakto, jog visų pasaulio regionų gyventojai, išskyrus Afriką į pietus nuo Sacharos, dalintini į dvi dalis. Viena iš jų – europidai (vieninteliai likę Vakarų kamieno atstovai, atmetus nuo jo afrikiečius). Kita – grupės, kurias A. Zubovas ir N. Čeboksarovas įtraukė į savo išskirtą Rytinį kamieną: mongolidai, australidai ir Amerikos indėnai. Atrodė, jog tokį skirstymą patvirtina visuma duomenų – ir genetinių, ir morfologinių (ypač odontologinių). Mums visiems – Eurazijos etninės antropologijos srities specialistams – atrodė aksioma, jog pagrindinis, seniausias rasinės diferenciacijos vektorius nukreiptas linija vakarai – rytai.

D. Medvedevas priminė partiečiams apie „regionalizmo grėsmes“

Gegužės 17 dieną partijos „Vieningoji Rusija“ renginyje Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas išsakė nuogąstavimus dėl „pernelyg platinamų regioninių prekės ženklų, nes tai gali privesti prie regioninio separatizmo.“

„Tuo negalima užsižaisti. Žinote, jeigu siūloma pirkti tik Vologdos, Kalugos arba Maskvos, o visko, kas pagaminta kitų sričių teritorijose, nepirkti, – šitai gali privesti net prie regioninio separatizmo, kurį bandėme nustumti šalin visus pastaruosius 13 metų.“

Kaip kultūrinė antropologija slystelėjo į antropologinę politiką

Pastaruoju metu „etnologija“ ėmė sparčiai trauktis iš studijų programų pavadinimų Lietuvoje. Prieš pusantrų metų Etninės kultūros magistro kryptis Vytauto Didžiojo universitete pervadinta Lyginamosiomis kultūrų studijomis, taip pat imtas koreguoti Etnologijos ir folkloristikos katedros pavadinimas – ir čia etnologiją į antrą planą išstūmė „Kultūrų studijos“. Šįmet Klaipėdos universitetas vietoje Lietuvių filologijos ir etnologijos abiturientus pakvietė studijuoti Lietuvių filologijos ir kultūrinės antropologijos programą. Beje, kvietimas vykdomas abejotino pasisekimo filmuku, kuriame šios dvi kryptys tarpusavyje banaliai supriešinamos – filologija reklamoje nuspalvinta trim mūsų vėliavos spalvomis (suprask: patriotiška), antropologiją simbolizuoja visas pasaulis (kosmopolitiška?).

Iš dalies šiuos pokyčius galima paaiškinti tam tikromis ilgalaikėmis lietuviškosios etnologijos problemomis. Šiuolaikinė kultūra vis labiau atitolsta nuo agrarinės (kartu baigia nunykti nemaža dalis tradicinio folkloro formų), dėl sovietmečio užkonservavimo tyrimai neteko tam tikro socialinio aštrumo, studentams diegiamas supratimas apie kultūrines ribas pernelyg sutapatinamas su dabartinėmis administracinėmis Lietuvos sienomis. Tačiau ar tai priežastis nurašyti patį mokslą?

Paradoksalu, tačiau tuo pat metu priešingoje žemės rutulio pusėje krizę patiria antropologija. Priežastys iš esmės skirtingos. Į jas bando pažvelgti Vyresniųjų antropologų asociacijos prezidentas, nuo 1963 m. dėstęs Viskonsino-Medisono universitete Herbertas S. Liujisas (Lewis), kurio pastebėjimu įvykusių radikalių pokyčių istorijai dėmesio iki šiol beveik neskirta (jo tekstą – „The Radical Transformation of Anthropology“ – nuo 2012 m. galima rasti internete).

H. S. Liujisas konstatuoja, jog Amerikos kultūrinė (socialinė) antropologija per pastaruosius keturis dešimtmečius labai nutolo nuo savo disciplininių, intelektualinių bei institucinių ištakų, praktiškai virsdama nauja disciplina. Tarp jos idėjų, tikslų, nuostatų, žinijos ir to, kas buvo antropologijoje iki 1965 metų, žioji praraja. Antropologijos profesija dideliu mastu virto politikos ir politizuoto diskurso arena, kurioje pagrindinė tendencija yra nuolatinis susirūpinimas ir įsitraukimas į blogio kultūroje ir visuomenėje paieškas ir atskleidimą. Tyrimų ir publikacijų pobūdis, dažnai ir viešojo diskurso tonas žymiai pakito į atvirą angažuotumą, teisimą ir, kartais, bet kokį drovumą atmetusį šališkumą.

H. S. Liujisas pokyčius disciplinoje įvertina per naujas tendencijas, iškilusias kelių dešimtmečių laikotarpyje Amerikos antropologijos asociacijos (AAA) suvažiavimuose. Kaip medžiagą temai atskleisti jis analizuoja posėdžių pavadinimus, pranešimų tekstus, raktažodžius, debatų temas ir kt. 1955 metų suvažiavimo programoje dar matome labai paprastus ir elementarius pavadinimus be jokių paantraščių („Giminystė“, „Etnomuzikologija“, etc.). Palyginkime juos su tuo, kas dominavo 2003-2005 metais. Pavyzdžiui, „Perskyrimo simboliai ir (ne)tvarkos markeriai: Teritoriškai uždaros bendruomenės kaip įtvirtintos erdvės neokolonijiniame pasaulyje“. Išties gyvename laikais, kai iš straipsnių antraščių tik ir lenda madingi žodeliai „revisited“, „rethinking“, „reinterpreted“ ir daugybė kitų transformaciją įtvirtinančių „re-“.

Perversmo ištakų H. S. Liujisas ieško XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Ameriką drebino taikos demonstracijos, naujai kilę pilietinių ir žmogaus teisių judėjimai, plintanti „kontrakultūra“ ir vadinamoji seksualinė revoliucija. Kiek vėliau šie nauji visuomeniniai vėjai pasiekė ir AAA suvažiavimus. Tik keletas faktų iš daugelio. 1967 m. K. Goug (Gough) pirmą sykį pristatė savo pranešimą, žinomą „Antropologija ir imperializmas“ pavadinimu. Šis neilgas straipsnis – teiginio, jog antropologija yra imperializmo dukra ir/arba tarnaitė locus classicus. Jo įtaka buvo milžiniška.

1970 m. AAA nariai palaimino visų rūšių seksualinius santykius tarp suaugusiųjų. 1971 m. atsirado pirmosios atvirai marksistinės sekcijos (pvz., „Proletarinės sąmonės genezė“). 1972 m. buvo galima išgirsti pranešimą „Lingvistika kaip imperialistinis mokslas“. Vis augo pranešimų ir simpoziumų, skirtų išaiškinti užslėptas prielaidas etnocentrizmui, rasizmui, imperializmui, kolonializmui ir kitokiems -izmams reikštis antropologijoje, skaičius.

Su kiekvienais metais vis gausiau buvo įtraukiama politizuotų interesų ir eskaluojama pykčio. AAA ėmė vis labiau klimpti į politiką. Paskaičiuota, kad per 1946-1966 m. laikotarpį priimtos tik 11 rezoliucijų, o nuo 1967 iki 1980 m. – jau 140! Dauguma jų buvo nukreiptos prieš nelygybę, diskriminaciją, Vietnamo karą konkrečiai ir Amerikos užsienio politiką apskritai.

Po pirmųjų marksizmo ir feminizmo įtaką atnešusių bangų sekė naujos: kritinės antropologijos, dekonstrukcijos, queer ir LGBT teorijos bei kitos, kurių dėka pamatiniais klausimais tapo visur egzistuojančio dominavimo ir priespaudos išaiškinimas, o socialinė ir kultūrinė antropologija tapo dar viena vieta reikštis „įtarumo hermeneutikai“, greta literatūros teorijos, kritikos teorijos, kultūros studijų, postkolonializmo studijų, tam tikrų feministinės teorijos formų ir kitų giminingų srovių. Žinoma, antropologija yra tik viena iš šitokiu būdu paveiktų akademinės ir intelektualinės veiklos sričių, tačiau, pasak H. S. Liujiso, gali būti, kad ji buvo pakeista giliausiai, radikaliausiai ir ilgam.

Kitas vyresnės kartos antropologas, F. K. Zalcmanas (Salzman) stebisi, jog XX a. antroje pusėje politinė įtaka tapo ne tik atskiru veiksniu, bet ir antropologų raison d'etre. Kaip vieną iš rodiklių jis nurodo politinės tapatybės grupių suformavimą Amerikos antropologijos asociacijoje. Šiuo metu veikia tokios politiniam advokatavimui pasišventusios oficialios grupės kaip Feministinės antropologijos asociacija, Čiabuvių antropologų asociacija, Juodaodžių antropologų asociacija, Lotynoamerikiečių antropologų asociacija, Lesbiečių ir gėjų antropologų draugija (dabar pervadinta į Queer antropologijos asociaciją). „Ar kas nors galėjo pagalvoti, kad antropologai segreguos save pagal rasę? Pagal etniškumą? Pagal ideologiją? Pagal asmeninius polinkius?“, klausia F. K. Zalcmanas. „Tačiau tai nėra vien savęs segregacija. Antropologija greičiau tapo lobizmo įrankiu siekiant naudos skirtingoms grupėms. Antropologijos tikslu tampa tam tikrų politinių uždavinių – specifinių pagal lytį, rasę, etniškumą, polinkius – vykdymas“, priduria jis.

2010 metų pabaigoje netikėtai paaiškėjo AAA valdybos užmačios perrašyti ilgalaikę asociacijos misiją, iš jos išbraukiant visus paminėjimus, jog antropologija – tai „mokslas“. Vietoje uždavinio „plėtoti antropologiją kaip mokslą, tyrinėjantį žmoniją“ plane liko siekis „plėtoti viešą supratimą apie žmoniją.“ Ši žinia sudrebino profesijos atstovų pasaulį ir buvo komentuojama šimtuose asmeninių tinklaraščių įrašų. Asociacijai priklausanti Antropologinių mokslų draugija pasmerkė tokius pakeitimus kaip pakertančius Amerikos antropologijos pamatus.

AAA valdybos sprendimas užaštrino ir taip įtemptus santykius tarp dviejų frakcijų: griežtais mokslo metodais ir duomenimis besiremiančių antropologijos disciplinų atstovų (įskaitant archeologiją, fizinę antropologiją ir dalį kultūrinės antropologijos) bei įvairių politinių aktyvistų ir mažumų gynėjų, neretai studijuojančių rasės, etniškumo ir lytiškumo klausimus. Būtent dėl pastarųjų veiklos, neįtelpančios į klasikinio mokslo rėmus, ir prisireikė išplėsti AAA misijos apibrėžimą.

Daugelį metų JAV Nacionalinio mokslo fondo Kultūrinės antropologijos programos direktoriumi dirbęs St. Platneris (Plattner) pastebėjo, jog tai panašu „į dar vieną žingsnį antropologiją iš socialinio mokslo paverčiant ezoterine žurnalistikos atšaka.“ Tuo tarpu Šiaurės vakarų universiteto profesorė E. D. Dreger taip pakomentavo šį sprendimą: „Pagal AAA tradicijas, „viešo žmonijos supratimo“ propagavimas, matyt, apims bet ką, kas politiškai nežeidžia AAA vadovybės, ir neapims nieko, kas žeidžia. Galima drąsiai manyti, jog AAA neskatins viešo supratimo, kaip vystėsi žmogaus elgsena, ypač jei ši elgsena apima ką nors, dėl ko visi žmonės gali pasirodyti smurtingi, godūs, žalingi aplinkai arba (kas blogiausia) – lytiškai dimorfiniai.“

Žvelgiant iš šalies į tokį politizavimo poveikį vienai mokslo šakai, galiausiai pradedantį draskyti ją iš vidaus, galime tik nusistebėti, kodėl vietoje to, kad prie klasikinio etnologijos mokslo pagrindų derintume atskiras naujesnes tyrimų kryptis ir teorijas, skubame išvis mainyti iškabas? Ar neįneš tai tik daugiau neaiškumo ir fragmentacijos pagal politinius interesus?


Etno pasaulis, nr. 4, 2013 m. pavasaris, p. 8-9.

Gėlės Latvijos legionieriams

Ryga, ankstyvas kovo 16-osios šeštadienio rytas. Iš skirtingų senamiesčio pusių į Domo katedros šventovę pavieniui ir grupelėmis renkasi miestelėnai. Dauguma suka į pačią katedrą, likusieji buriasi prie įėjimo su vėliavomis. Aplinkui išsibarstę filmuotojai ir fotografuotojai. Trys jaunos merginos praeinantiems sega Latvijos vėliavos juosteles, sulenktas V raidės forma (Uzvara – Pergalė). Tokias pačias, kaip ir per kitas tautines šventes – Lačplėsio dieną (lapkričio 11 d.) ir Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18 d.).

Paskutinis Ukrainos partizanų vadas Vasylis Kukas

Sausio 11 dieną buvo minimos paskutiniojo Ukrainos sukilėlių kariuomenės (UPA) vado, generolo-chorunžo Vasylio Kuko šimtosios gimimo metinės. Minint jubiliejų jo gimtajame Krasnės kaime atidarytas jo vardo kraštotyros muziejus.

Vasylis Kukas gimė 1913 m. geležinkeliečio šeimoje. 1923-1932 m. mokėsi draugijos „Ridna škola“ įsteigtoje ukrainietiškoje gimnazijoje Zoločivo mieste. 1927 m. įstojo į Ukrainos skautų organizaciją „Plast“, kurioje paaugliai buvo auklėjami tautinėje krašto pažinimo ir savęs tobulinimo dvasioje. Kaip vėliau pripažino V. Kukas, skautiška veikla jam taip pat padėjo ruoštis vėlesniam partizaniniam gyvenimui miške.

1928 m. lenkų valdžia uždraudė „Plasto“ veiklą Voluinėje, o 1930 – Galičo krašte. Nuo tada skautai, veikdami pogrindyje, ėmė aktyviau bendradarbiauti su Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), platino jų leidinį „Surma“ („Trimitas“). Skautų organizacijai priklausė būsimi OUN vadai S. Bandera, R. Šuchevičius ir kiti. Vasylis Kukas nuo 1929 m. priklausė OUN Jaunimui, o 1932 m. tapo OUN Zoločivo apskrities valdybos nariu.

Mijkulas Pachomovas: Liudikai – senovinis etnosas

Infocentras FINUGOR pristatė straipsnį, kurį Liudikų draugijos įkūrėjas ir valdybos narys Mijkulas Pachomovas parašė apie liudikus. Rusijos etnologijoje liudikai laikomi karelų subetnosu, o jų kalba – karelų kalbos dialektu arba tarme. Šios koncepcijos ir šiandien laikosi Karelijos valdžia ir karelų nacionalinių organizacijų lyderiai. Jų nuomone, bet kokie tvirtinimai apie liudikų ir jų kalbos savarankiškumą – tai bandymai skaldyti vieningą karelų etnosą.

Latvijos tikrovė: išplūsta už kalbėjimą latviškai

Ieva Dzelme-Romanovska

Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!

Ponia pašaipiu tonu paskelbia, kad rusų kalbą aš neabejotinai moku, ir pareikalauja, kad baigčiau apsimetinėti ir pradėčiau kalbėti rusiškai! Kuomet bandau prieštarauti, man tenka išklausyti, kad latvių kalba taip pat niekam nėra ir nebus reikalinga, užtat rusų kalba, matai, yra tarptautinė ir ją reikia išmokti visiems. Man tai būtų smegenų pralavinimas ir išeitų tik į naudą. Užsimenu, jog suprantu anglų kalbą, mokiausi ir kitų. Tai damą dar labiau įsiutina.