„Tremtinys“ įdėjo nedidelį mano darytą žygio aprašymą.
Vytauto apygardos partizanų takais
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos ir Anykščių filialai (pirmininkai Vincas Bliznikas ir Prima Petrylienė) surengė žygį Vytauto apygardos partizanų takais, skirtą pagerbti Vytauto apygardos partizanus. Žygius partizanų takais LPKTS pradėjo organizuoti 2001 metais ir šis buvo jau dvidešimt trečias. Svarbios istorinės vietos Vytauto apygardoje tokiu žygiu lankomos jau trečiąkart, kiekvieną sykį pasirenkant naują maršrutą. Šiais metais maršruto ilgis siekė apie 80 kilometrų ir driekėsi per Anykščių ir Utenos rajonus (Skiemonis, Voversius, Kudoriškį, Žiogus, Anykščius, Debeikius, Vyžuonas, Uteną).
Žygyje dalyvavo apie 400 žmonių – daugelio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų nariai atvykę iš Panevėžio, Molėtų, Utenos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Anykščių, Rokiškio, Alytaus ir Šilalės buvę Laisvės kovų dalyviai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Anykščių, Utenos, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonų mokyklų moksleiviai ir mokytojai, Krašto apsaugos ministerijos atstovai, LR Seimo nariai, kiti svečiai.
Žygis prasidėjo dalyviams susirinkus šiuo metu remontuojamoje Skiemonių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už kentėjusius ir žuvusius Laisvės kovų dalyvius. Per pamokslą kunigas pabrėžė aukos svarbą, pagirdamas susirinkusiuosius, kad šie nepagailėjo šiek tiek savo laiko, nes be aukos nebūtų įmanomi ir anuometiniai partizanų kovos žygiai. Partizanai kovojo, kad Lietuva būtų didi, todėl ir dabartinio žygio tikslas būtų pasiektas, jei prisilietimas prie krauju aplaistytų vietų pakeltų jo dalyvių dvasią ir paskatintų uoliai darbuotis už geresnę Lietuvą. (Tiesa, nemažą dalį klausytojų papiktino kunigo kiek neapgalvotai pasakyti žodžiai, kad lietuviai dabar užsienyje garsėja kaip vagys.)
Po šv. Mišių sugiedoję himną, lydimi šios parapijos ganytojo, žmonės paskui vėliavas išėjo iš bažnyčios ir pajudėjo į kelią. Pirmiausia aplankytas Voversių kaimas, kur 2005 metais pastatytas paminklinis kryžius šių apylinkių laukuose 1945–1947 metais žuvusiems Žėručio būrio partizanams: Sarapinui Kvaseliui, Jonui Kairiui, Jonui Ruzgui, Petrui Morkūnui, Broniui Morkūnui, Drilingai ir Vitui Žičkui. Paminkle įamžintas dar vienas vardas – būrio vado Henriko Ruškulio-Liūto, kuris 1951 metais sužeistas pateko į nelaisvę, o 1953 metais buvo sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime. Paminklą, 2005 metais pastatytą LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva, dabar prižiūri Cicėnų šeima.
Visose aplankytose vietose kovoję ir žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute ir ginklų salvėmis, Utenos ir Anykščių buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorų atliekamomis dainomis bei žygių dalyvių pasisakymais. Visus, tą dieną sakiusius prasmingas ir taurias kalbas, atsiminti ir paminėti sunku, už tai atsiprašome. Tačiau būtina paminėti buvusią Laisvės kovotojų ryšininkę rėmėją ir politinę kalinę, dabar – LPKTS Anykščių filialo pirmininkę Primą Petrylienę, ne vienoje vietoje supažindinusią dalyvius su kadaise čia virusių kovų realijomis, su kuriomis jai yra tekę pačiai susidurti.
Po Voversių sekė Kudoriškių kaimas. Šiame kaime 2008 metais LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva pastatytas paminklas 1945 metų liepos 12 dieną žuvusiems Kirvio būrio partizanams: būrio vadui Broniui Ilgučiui, partizanams Jonui Bobeliui, Jonui Drazdūnui, Vytautui Grigui, Antanui Grigui, Jonui Juknevičiui.
Žygio dalyviai aplankė Žiogų kaimą, netoli kurio per susišaudymą su NKVD kariuomene ir stribais, atsitraukdami nuo Ažuoraisčių, 1945 metų balandžio 8 dieną žuvo devyni Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanai. Jų atminimui 2001 metais LPKTS Anykščių filialo iniciatyva pastatytas paminklas. Susirinkusiesiems Obelių istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus priminė, kad Vytauto apygarda buvo viena didžiausių Lietuvos partizanų apygardų, turbūt pirmoji pradėjusi ir paskutinė baigusi pasipriešinimo kovą. Rokiškio, Zarasų krašto partizanai buvo išplėtę kovą ir į Latvijos teritoriją, kur kėlė siaubą vietos saugumiečiams.
A. Dručkus pabrėžė, kad nors okupantai sušaudė pasipriešinimo vadovybę ir paskutinius partizanus, bet laisvės, nepriklausomybės idėjos sušaudyti nepajėgė. Baigdamas jis perskaitė ištrauką iš partizanų vado Balio Vaičėno testamento: „Tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa – Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.
Iš Žiogų autobusais ir lengvosiomis mašinomis dalyviai pajudėjo į Anykščius, kur miesto aikštėje, prie modernistinio ir vis dar ginčus keliančio Laisvės paminklo, įvyko minėjimas. Jame kalbėjo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, atkreipęs dėmesį, kad ši vieta ypač brangi Primai Petrylienei ir jos draugams, kurie naktį prieš 1950 metų vasario 16 dieną papuošė miesto medžius apie 200 pačių pasiūtų tautinių vėliavėlių, taip pat išplatino atsišaukimus su posmais, skirtais Nepriklausomybės šventei. Krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius čia įteikė ministrės padėką rezistentui, buvusiam politiniam kaliniui, šauliui Juozui Dulskiui, kuris savo rankomis ir lėšomis sukūrė apie 200 kryžių, pastatytų Anykščių, Kaišiadorių, Ignalinos rajonų partizanų laidojimo vietose. Tuo tarpu Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė perskaitė prasmingą Vyriausybės vadovo, TS-LKD partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą žygio dalyviams. LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis kalbėjo apie šių žygių svarbą augančiai kartai ir paminėjo, kad kitas toks žygis vyks Žemaitijoje.
Toliau žygio maršrutas nusitiesė į Debeikių miestelį. Čia 1995 metais buvo pašventintas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas Debeikių krašte žuvusiems partizanams atminti. Šio paminklo iniciatorė gydytoja Milda Lukšaitė, fundatorius – iš Debeikių kilęs kultūrininkas ir mecenatas Kazimieras Ražanskas (jis mirė 2010 metų pabaigoje, sulaukęs 91 metų).
Granitinis paminklas vaizduoja lietuvaitę, nešančią ąžuolų vainiką. Ant jo postamento iškaltos 46 žuvusių šios žemės partizanų pavardės. Todėl simboliška, kad čia kalbėjęs atkurtos Algimanto apygardos vadas Jonas Kadžionis pabrėžė sesių bendražygių veiklos svarbą – be jų partizaninė kova būtų buvusi neįmanoma. Jis padeklamavo Broniaus Krivicko eilėraštį „Mergaitė iš pagirio namų“. Po J. Kadžionio kalbėjusi Debeikių bendruomenės pirmininkė Aldona Daugėlytė pakvietė dar nepavargusius nueiti prie šventoriaus, kur ant sienos šešiolikoje plokščių iškaltos Debeikių krašto tremtinių pavardės. Jos buvo įamžintos 2008 metais, minint didžiosios 1948 metų tremties 60-ąsias metines.
Vyžuonose žygio dalyviai aplankė vadinamąjį Kartuvių kalną, nuo kurio prasideda Vyžuonų ozas – ledynmečio paliktas žvyro gūbrys. Čia stovi paminklas Vytautui Didžiajam (1931 metai), kurio pastatymo istoriją labai įdomiai papasakojo vieno iš statytojų sūnus Arūnas Gučius.
Galiausiai žygis atvedė į Uteną, kur Dauniškio gimnazijoje vyko nedidelis žygio aptarimas, dokumentinio filmo apie paminklus Laisvės gynėjams šiame krašte peržiūra bei vaišės.
Nuotraukos Roko Sinkevičiaus.
Sinkevičius R. Vytauto apygardos partizanų takais // Tremtinys. - 2011 rugs. 23. Nr. 35 (961), p. 1, 3.
Vytauto apygardos partizanų takais
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos ir Anykščių filialai (pirmininkai Vincas Bliznikas ir Prima Petrylienė) surengė žygį Vytauto apygardos partizanų takais, skirtą pagerbti Vytauto apygardos partizanus. Žygius partizanų takais LPKTS pradėjo organizuoti 2001 metais ir šis buvo jau dvidešimt trečias. Svarbios istorinės vietos Vytauto apygardoje tokiu žygiu lankomos jau trečiąkart, kiekvieną sykį pasirenkant naują maršrutą. Šiais metais maršruto ilgis siekė apie 80 kilometrų ir driekėsi per Anykščių ir Utenos rajonus (Skiemonis, Voversius, Kudoriškį, Žiogus, Anykščius, Debeikius, Vyžuonas, Uteną).
Žygyje dalyvavo apie 400 žmonių – daugelio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų nariai atvykę iš Panevėžio, Molėtų, Utenos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Anykščių, Rokiškio, Alytaus ir Šilalės buvę Laisvės kovų dalyviai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Anykščių, Utenos, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonų mokyklų moksleiviai ir mokytojai, Krašto apsaugos ministerijos atstovai, LR Seimo nariai, kiti svečiai.
Žygis prasidėjo dalyviams susirinkus šiuo metu remontuojamoje Skiemonių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios už kentėjusius ir žuvusius Laisvės kovų dalyvius. Per pamokslą kunigas pabrėžė aukos svarbą, pagirdamas susirinkusiuosius, kad šie nepagailėjo šiek tiek savo laiko, nes be aukos nebūtų įmanomi ir anuometiniai partizanų kovos žygiai. Partizanai kovojo, kad Lietuva būtų didi, todėl ir dabartinio žygio tikslas būtų pasiektas, jei prisilietimas prie krauju aplaistytų vietų pakeltų jo dalyvių dvasią ir paskatintų uoliai darbuotis už geresnę Lietuvą. (Tiesa, nemažą dalį klausytojų papiktino kunigo kiek neapgalvotai pasakyti žodžiai, kad lietuviai dabar užsienyje garsėja kaip vagys.)Po šv. Mišių sugiedoję himną, lydimi šios parapijos ganytojo, žmonės paskui vėliavas išėjo iš bažnyčios ir pajudėjo į kelią. Pirmiausia aplankytas Voversių kaimas, kur 2005 metais pastatytas paminklinis kryžius šių apylinkių laukuose 1945–1947 metais žuvusiems Žėručio būrio partizanams: Sarapinui Kvaseliui, Jonui Kairiui, Jonui Ruzgui, Petrui Morkūnui, Broniui Morkūnui, Drilingai ir Vitui Žičkui. Paminkle įamžintas dar vienas vardas – būrio vado Henriko Ruškulio-Liūto, kuris 1951 metais sužeistas pateko į nelaisvę, o 1953 metais buvo sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime. Paminklą, 2005 metais pastatytą LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva, dabar prižiūri Cicėnų šeima.
Visose aplankytose vietose kovoję ir žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute ir ginklų salvėmis, Utenos ir Anykščių buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorų atliekamomis dainomis bei žygių dalyvių pasisakymais. Visus, tą dieną sakiusius prasmingas ir taurias kalbas, atsiminti ir paminėti sunku, už tai atsiprašome. Tačiau būtina paminėti buvusią Laisvės kovotojų ryšininkę rėmėją ir politinę kalinę, dabar – LPKTS Anykščių filialo pirmininkę Primą Petrylienę, ne vienoje vietoje supažindinusią dalyvius su kadaise čia virusių kovų realijomis, su kuriomis jai yra tekę pačiai susidurti.
Po Voversių sekė Kudoriškių kaimas. Šiame kaime 2008 metais LPKTS Anykščių filialo narių iniciatyva pastatytas paminklas 1945 metų liepos 12 dieną žuvusiems Kirvio būrio partizanams: būrio vadui Broniui Ilgučiui, partizanams Jonui Bobeliui, Jonui Drazdūnui, Vytautui Grigui, Antanui Grigui, Jonui Juknevičiui.
Žygio dalyviai aplankė Žiogų kaimą, netoli kurio per susišaudymą su NKVD kariuomene ir stribais, atsitraukdami nuo Ažuoraisčių, 1945 metų balandžio 8 dieną žuvo devyni Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanai. Jų atminimui 2001 metais LPKTS Anykščių filialo iniciatyva pastatytas paminklas. Susirinkusiesiems Obelių istorijos muziejaus vadovas Andrius Dručkus priminė, kad Vytauto apygarda buvo viena didžiausių Lietuvos partizanų apygardų, turbūt pirmoji pradėjusi ir paskutinė baigusi pasipriešinimo kovą. Rokiškio, Zarasų krašto partizanai buvo išplėtę kovą ir į Latvijos teritoriją, kur kėlė siaubą vietos saugumiečiams.A. Dručkus pabrėžė, kad nors okupantai sušaudė pasipriešinimo vadovybę ir paskutinius partizanus, bet laisvės, nepriklausomybės idėjos sušaudyti nepajėgė. Baigdamas jis perskaitė ištrauką iš partizanų vado Balio Vaičėno testamento: „Tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti; tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa – Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.
Iš Žiogų autobusais ir lengvosiomis mašinomis dalyviai pajudėjo į Anykščius, kur miesto aikštėje, prie modernistinio ir vis dar ginčus keliančio Laisvės paminklo, įvyko minėjimas. Jame kalbėjo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, atkreipęs dėmesį, kad ši vieta ypač brangi Primai Petrylienei ir jos draugams, kurie naktį prieš 1950 metų vasario 16 dieną papuošė miesto medžius apie 200 pačių pasiūtų tautinių vėliavėlių, taip pat išplatino atsišaukimus su posmais, skirtais Nepriklausomybės šventei. Krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius čia įteikė ministrės padėką rezistentui, buvusiam politiniam kaliniui, šauliui Juozui Dulskiui, kuris savo rankomis ir lėšomis sukūrė apie 200 kryžių, pastatytų Anykščių, Kaišiadorių, Ignalinos rajonų partizanų laidojimo vietose. Tuo tarpu Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė perskaitė prasmingą Vyriausybės vadovo, TS-LKD partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą žygio dalyviams. LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis kalbėjo apie šių žygių svarbą augančiai kartai ir paminėjo, kad kitas toks žygis vyks Žemaitijoje.Toliau žygio maršrutas nusitiesė į Debeikių miestelį. Čia 1995 metais buvo pašventintas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas Debeikių krašte žuvusiems partizanams atminti. Šio paminklo iniciatorė gydytoja Milda Lukšaitė, fundatorius – iš Debeikių kilęs kultūrininkas ir mecenatas Kazimieras Ražanskas (jis mirė 2010 metų pabaigoje, sulaukęs 91 metų).
Granitinis paminklas vaizduoja lietuvaitę, nešančią ąžuolų vainiką. Ant jo postamento iškaltos 46 žuvusių šios žemės partizanų pavardės. Todėl simboliška, kad čia kalbėjęs atkurtos Algimanto apygardos vadas Jonas Kadžionis pabrėžė sesių bendražygių veiklos svarbą – be jų partizaninė kova būtų buvusi neįmanoma. Jis padeklamavo Broniaus Krivicko eilėraštį „Mergaitė iš pagirio namų“. Po J. Kadžionio kalbėjusi Debeikių bendruomenės pirmininkė Aldona Daugėlytė pakvietė dar nepavargusius nueiti prie šventoriaus, kur ant sienos šešiolikoje plokščių iškaltos Debeikių krašto tremtinių pavardės. Jos buvo įamžintos 2008 metais, minint didžiosios 1948 metų tremties 60-ąsias metines.Vyžuonose žygio dalyviai aplankė vadinamąjį Kartuvių kalną, nuo kurio prasideda Vyžuonų ozas – ledynmečio paliktas žvyro gūbrys. Čia stovi paminklas Vytautui Didžiajam (1931 metai), kurio pastatymo istoriją labai įdomiai papasakojo vieno iš statytojų sūnus Arūnas Gučius.
Galiausiai žygis atvedė į Uteną, kur Dauniškio gimnazijoje vyko nedidelis žygio aptarimas, dokumentinio filmo apie paminklus Laisvės gynėjams šiame krašte peržiūra bei vaišės.
Nuotraukos Roko Sinkevičiaus.
Sinkevičius R. Vytauto apygardos partizanų takais // Tremtinys. - 2011 rugs. 23. Nr. 35 (961), p. 1, 3.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą