Julius KelerasĮsižiūrėk gerai: tik įsitempę regi skylantį mėnulį, –
jis krenta vasaromis turgaus aikštėse, į dūmus
prirūkytuose peronuose, virš atsarginių bėgių, apynių,
pražystančių Subačiuj arba Biržuos, jis krenta
netoli Irkutsko 47-aisiais, aidint svetimam bajanui
Jis krenta virš žmonių, kurie paklydo svetimuos
namuos, kurie sutriko kaip avis, pripuolus prie bedugnės
krašto, kurie suriko, bet vėliau – sutiko, jis leidžias
ir virš tų, kurie, sugrįžę tėviškėn, terado girgždančias
sūpuokles ir pienėm supūkuotus laiptus
Mėnuli! Mes nežinom, ką tamsioj sukilėlių palėpėj
rašė tavo spindulys prieš daugel metų! Ką jis šnabždėjo
pamaldas atlaikiusiam Valančiui? Kaip jis kentėjo,
susirietęs užkaltuos vagonuos drauge su
surikiuotais ištremtaisiais!
Tu miegi aukštielninkas Nemuno paviršiuj
ir nesibijai, kad nuožmus tremties vėjas nuneš
tave kaip našlės prisiminimus į šviesų vaikystės
pokaičio miestą, kur dabar težydi balandos –
pakelių ir šiukšlynų žolės
(Veidai 88: Jaunųjų kūrybos almanachas. Vilnius: Vaga, 1989)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą