keista priemiesčio autonomija, atkirsta remontuojamo tilto, mažas tvin pyksas su savo mįslėmis ir paslaptimis, tvirti žingsniai ir ramiame liūdesyje paskendusios mintys, žvilgsnis, nubėgantis amalais apkibusių medžių eilėmis, žolėm apaugusios aukštos pašlaitės, nutviekstos žemai, tarsi arčiau žmogaus pasilenkusios saulės, - vaizdas, kuriuo norėtum pasidalinti, paukščių būrys, lyg sukabintas į vientisą tinklą, prasklendžiantis kažkurioje plyno dangaus pakampėje, žmonės su savo rūpesčiais rūpestėliais, kuriuos apdalini šypsenos likučiais nuvargusiame veide, paleidžia tave ir tu vėl bėgi, stabtelėdamas ties plačiai žiedlapius išskleidusiomis ramunėmis pakelėje, bet dangus rytuose jau nejaukiai mėlsta, vienodėja, tad dar kelias minutes pasiremi ant viaduko turėklų, žvelgdamas į tą pusę, kur dar driekiasi rausvos ir melsvos juostos, liečiančios juoduojančius medžių kontūrus, ir trumpa saulėlydžio vizija palieka tave
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą