Šiomis dienomis sukako 20 metų nuo vieno labai svarbaus istorinio įvykio – virš Kremliaus buvo nuleista sovietinė vėliava.Daugelis iki šiol rauda. Pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Prochanovas: „Svarbiausia, kas nutiko, – praradau savo Tėvynę. O tai pamatinė vertybė bet kuriam žmogui, ypatingai – rusui...“.
Aš gi, būtent kaip rusas, nesuprantu, kodėl turėčiau apverkti valstybę, kur milijonai valstiečių nebuvo pilnaverčiais piliečiais, kadangi neturėjo galimybės laisvai judėti šalyje. Tiktai priartėjus sovietų istorijos saulėlydžiui, 1974-ųjų rugpjūtį, o netgi ne prie Chruščiovo, kaip priimta manyti, valstiečiams pradėjo išdavinėti pasus. Ir užsitęsė šitas procesas iki pačių 1989-ųjų, tai yra, vos ne iki raudonosios vėliavos nuleidimo. Ir štai, pasak Prochanovo, feodalinėje-baudžiavinėje santvarkoje gyvenanti liaudis buvo „pažangiausia pasaulyje“...
Mums kalba apie Gagariną, o juk vos metai po jo skrydžio įsiliepsnojo maištas dėl maisto produktų Novočerkaske, kruvinai numalšintas Chruščiovo. Protu nesuvokiamas absurdas – sistema, kuri veržėsi į kosmosą, bet tuo pačiu niekada negalėjo aprūpinti savęs maisto produktais. Tikruoju paminklu sovietiniam kosmoso užkariavimui tapo ne monumentas, besistiebiantis prie „VDNH“ (Liaudies ūkio pasiekimų parodos) metro stoties, o apleistos trobos nykstančiuose rusų kaimuose, mokėjusiuose už SSRS kosmines ambicijas. Per sovietus į kosmosą išsiveržė feodalizmas, galiausiai dėsningai pralaimėjęs mėnulio lenktynes kapitalizmui.
Mums kalba apie „didžiąją pergalę“, o juk jinai rusų tautai, V. Rezuno žodžiais tariant, „blogiau už bet kokį pralaimėjimą“, kadangi visiškai nualino mus: „...šimtai tūkstančių ir milijonai pačių talentingiausių, pačių darbščiausių, pačių nuovokiausių, drąsiausių ir sąžiningiausių žmonių žuvo kare, kuris mūsų tautai buvo visiškai nereikalingas“. Mums kalba apie šį „didįjį tėvynės karą“, bet tyli, kad jį, iš esmės, sukėlė Sovietų Sąjunga savo pasiruošimu užgrobti Europą. Mums kalba apie „karį-išvaduotoją“, o jis vietoje hitlerizmo atnešė milijonams žmonių sovietizmą: terorą, deportacijas, gyvulišką gyvenimo būdą. Man, rusui, nesuprantama, kodėl aš turiu pratinti vengrus valgyti ruginę duoną ir nešioti sovietinio tipo karinę uniformą, kas ir buvo daroma iki pat 1956 metų sukilimo. Man, kaip ir čekui Milanui Kunderai, nesuprantama, kodėl Čekijos miestuose turi būti Maskvos aikštė, Stalingrado, Leningrado, Rostovo, Novosibirsko, Kijevo, Odesos gatvės, „Puškino“ kavinė, „Gorkio“ kino teatras. Man nesuprantama, kodėl Rygoje turi būti Suvorovo gatvė, o Taline stovėti Bronzinis okupantas. Man išvis nesuprantama, kodėl aš, rusas, turi atlikti imperinės jungiamosios grandies funkciją tarp stepės jurtų gyventojų ir, tarkime, lietuvių, dar atmenančių Magdeburgo teisę, – tai yra, savo gyvenimo kokybės sąskaita telkti tai, kas akivaizdžiai nesujungiama. Būtent šitai, o ne klastingoji CŽV, ir sugriovė Sovietų Sąjungą: jos skandalinga, tiesiog siurrealistinė etnokultūrinė įvairovė, kartu su susikaupusiu rusų pasimetimu dėl jų imperinės misijos.
SSRS – iki baisumo nevykęs projektas. Juk vardan ko buvo visas šis pragaras: kankinimo kameros, sušaudytųjų pilni grioviai, GULAG‘as, Golodomoras, geriausiai iliustruojantis Prochanovo žodžius apie tai, kad sovietų civilizacija rėmėsi kilniu filosofiniu siekiu „įveikti mirtį“? Vardan ko išnaikinti milijonai? Vardan glebių Brežnevo 70-ųjų. Štai tas laimės maksimumas, kurį sugebėjo duoti liaudžiai sovietinė valdžia. Išeitų, visos neįsivaizduojamos aukos buvo vien apmokėjimui už šią trumpą istorinę akimirką, kuri bendrai pasižymėjo gana skurdžia gerove, nesulyginama su vakarietiškais standartais. Kokybiški daiktai liko deficitu, kaimo parduotuvėlės puikavosi vien degtinės ir pigių žuvies konservų gausybe, iš kaimų į Maskvą dešros reguliariai skubėjo elektriniai traukiniai, duona buvo perkama Amerikoje. Iš lavonų krūvos gimė gerovės pelytė. Iš esmės, visas sovietinis projektas buvo sumanytas vien tam, kad paskui „geraširdis“ Brežnevas atlaisvintų teroro ir vergijos veržles, leisdamas liaudžiai kiek mažiau dirbti ir daugiau gerti. Bet vos tik teroras ir vergija dėl objektyvių priežasčių ėmė prarasti veiksmingų sistemą kuriančių veiksnių reikšmę, sovietija ėmė kryptingai griūti, nes laikytis ji galėjo tiktai ant rimbo ir kulkos, ir ant nieko kito.
Ir sovietija sugriuvo. O aš, būtent kaip rusas, dėl to nė kiek nesigailiu.
shiropaev.livejournal.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą