Lietuvoje irgi matome istorijos „peržiūrėjimo“ bandymų (daugiausia iš paleckininkų ir kraštutinių kairiųjų pusės). Girdėjome, kad „savi šaudė į savus“, kad lietuvių partizanai buvo banditai, ir pan. Buvo liūdnai pagarsėjęs tinklalapis „pokaris.info“. Dabar turime apdairiau ir ne taip tiesmukai veikiantį „antifa.lt“, kuriame reiškiamas revizionistines tendencijas ir norėčiau aptarti. Bet pradžiai reiktų supažindinti su bendru fonu.
„Antifa.lt“ – tai kažkoks revoliucinius neramumus propaguojančio tinklalapio „anarchija.lt“ gretutinis projektas. Ta pati informacija ir idėjos dažnai dubliuojamos per abu. Šių projektų vykdytojai ir skaitytojai įsiterpia tarp „naujosios kairės“ (NK95), kai kurių radikalaus feminizmo, socializmo ir anarchizmo srovių atstovų. Tai yra, tarp tų, kurių moderniau išlavintos kairiosios pažiūros trukdo jungtis prie ortodoksinių komunistų – paleckinininkų, nors ir išsidėsto gretimoje politinio spektro dalyje.
Šios naujųjų kairiųjų grupės nūnai ėmė skelbti, kad Sovietų Sąjungoje tikrojo komunizmo nebuvo, jog toje šalyje viešpatavo „valstybinis kapitalizmas“. Atrodytų, tuomet beliktų SSRS apskelbti „buržuazine-fašistine“ valstybe ir uoliai, iš „antifašistinių“ pozicijų pradėti kovoti prieš visas pastangas nuslėpti, pateisinti jos vykdytus nusikaltimus, įamžinti sovietinius mitus. Paradoksalu, tačiau taip nenutinka. Pasiskelbusieji „antifa(šistais)“ uoliai ieško fašizmo apraiškų savo aplinkoje ir šalies istorijoje, nematydami čia pat akis badančių sovietinių reliktų. Tarkime, jie visomis išgalėmis smerkia kovo 16-osios eitynes Rygoje, kuriomis Latvijos gyventojai pagerbia savo šeimų narius, kovojusius prieš raudonąjį marą Vokietijos kariuomenės sudėtyje, tačiau užmerkia akis prieš kasmet gegužės 9-ąją vykdomą sovietų armijos šlovinimą. Ir taip toliau – visi pavyzdžiai atitinka tą pačią prosovietinio revizionizmo spalvomis paspalvintą liniją.
Žinoma, tokiai vienpusei krypčiai pasiteisinimų jie būtinai suras ir atmes jiems daromus priekaištus. Slidžiausią ir rafinuočiausią sugebėjo išlankstyti N. Vasiliauskaitė (NK95): „Drausti reikėtų ne ideologijų simbolius bei ideologiškai pažymėtus artefaktus, o specifinį tų simbolių politinį aktyvavimą esant tam tikroms aplinkybėms.“ Vadinasi, kovosime su tuo, kas mums tam tikromis aplinkybėmis pasirodys specifiškai neteisingai politiškai aktyvuota. Kad Rusija aktyviai stengiasi pralaužti „fronto liniją“ ir primesti mums atgal sovietinius istorijos modelius – nepastebėsime. Arba laikysime ne tokiu pavojingu reiškiniu kaip piktų sąjūdistų bangos sugrąžinti stereotipai ir paminklai, bylojantys „atgyvenusios“ tautinės idėjos tęstinumą...
Kovodami, kaip jiems atrodo, prieš „dominuojantį – monolitinį ir nekvestionuojamą – kultūros diskursą“, naujieji kairieji ir anarchistai puola ne tik institucijas (pvz., be pasispjaudymo nesugebantys tarpusavio pokalbiuose minėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro – LGGRTC – pavadinimo), bet ir tų institucijų palaikomos atminimo politikos istorinį-moralinį turinį. Taip Vincas Kudirka jau tapo asmeniniu Nidos Vasiliauskaitės priešu. O Evaldas Balčiūnas įnirtingai ieško menkiausio kompromato prieš 1941 metų sukilėlius ir partizanus.
Įnirtingas priešinimasis tautiškumo svarbai mūsų istorijoje neleidžia „antifa(šistams)“ atrasti nuosaikaus ir subalansuoto požiūrio į ją, remiantis vietine tradicija. Gal dėl to jie iki šiol labiau remiasi stalinine „fašizmo“ samprata ir tyčiojasi išgirdę, jog vienas ar kitas lietuvių veikėjas Antrojo pasaulinio karo metais priklausė tautiniam (nekomunistiniam) antinaciniam pasipriešinimui. Kokia srovė, tokia ir tradicija...
Galbūt nevertėtų apie visa tai kalbėti – prieš porą metų įvykęs N. Vasiliauskaitės ir V. Laučiaus viešas ginčas neblogai atskleidė, kaip savo istorinę atmintį bando dėliotis kraštutinė kairė. Tačiau naujausi tos publikos išpuoliai, užgaunantys sovietinio teroro aukų atminimą, verčia dar sykį atkreipti į juos dėmesį. Pirmiausia šioje vietoje paminėtini paskutiniai Evaldo Balčiūno rašiniai. Buvęs socialdemokratas ir Šiaulių miesto tarybos narys, vėliau prisišliejęs prie anarchistų ir tapęs elgetavimo technologijų specialistu, Evaldas kartu yra ir savamokslis istorijos tyrinėtojas, įsitikinęs, kad mums pateikiama istorijos versija yra iš pagrindų iškraipyta, todėl atsvaros jai ieško sovietinės istoriografijos pateikiamuose šaltiniuose.
Naujausias jo bandymas surasti „fašizmo“ apraiškų Lietuvoje – labiausiai iškrypęs. Apsimetęs, kad atrado kruopščiai slepiamą tiesą, jis paskelbė, kad Tuskulėnuose yra palaidota (ir) karo nusikaltėlių, kurie neva dangstomi po „aukų“ ir „kankinių“ vardais. Suprask, neonacių grupuotei prilygstantis (kaip pats E.B. rašo) Lietuvos seimas įkūrė memorialą nacių nusikaltėliams, kuriuos perkrikštijo pasipriešinimo kovotojais ir mokytojais.
Vis dėlto, Tuskulėnų kapavietės istorija yra pernelyg daugiabriaunė, kad pasiduotų bandymams ją taip grubiai propagandiškai apšlifuoti. Ir jos niekas, E. Balčiūno apsimestinai nuostabai, nebando nuslėpti. Atsivertęs to paties LGGRTC išleistą Severino Vaitiekaus monografiją „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“ jis rastų poskyrius tiek apie nužudytus pasipriešinimo judėjimo dalyvius, tiek apie tuos, kurie buvo apkaltinti karo nusikaltimais ir nusikaltimais civiliams gyventojams. Nors knygoje nesiimama apžvelgti visų nužudytųjų biografijų, tačiau pateikiama pakankamai iliustratyvių pavyzdžių, kurie galėtų praplėsti išties besidominčio, o ne propagandinių užmačių vedamo asmens akiratį. Pripažįstama istorinė tikrovė: „Tuskulėnuose į vieną duobę šalia vyskupo buvo metamas kriminalinio nusikaltėlio lavonas, greta kovotojo dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės – turto ar žudymo aistros apsėsto padaro palaikai.“ Dalis atvejų – tai tiesiog sovietinės neapykantos ir parodomųjų egzekucijų pavyzdžiai, netelpantys į pagrindines kategorijas. Taip, pavyzdžiui, Jonas Misiulis (ar Johan Missiulis) buvo pasmerktas mirčiai dėl to, kad jo ūkyje dirbo keli sovietiniai karo belaisviai.
E. Balčiūnas piktinasi, jog apie Tuskulėnuose palaidotus kalbama kaip apie aukas ir kankinius, tarsi kiekvieną kartą po šių žodžių reiktų persižegnoti ir tarstelti, kad, taip, tarp jų pasitaiko ir tokių, kuriems mirties bausmė buvo skirta pelnytai. Pasitelkdamas kokį nors, jo nuomone, tinkamą tokios pelnytos bausmės pavyzdį, E. Balčiūnas aštriai formuluoja klausimą „auka AR budelis?“ Išties, ar budelis gali vėliau pats tapti auka, yra semantinis ir filosofinis klausimas. Bet kalbant apie žmones, patekusius į žiauriausią istorijoje fizinio žalojimo ir naikinimo mašiną – sovietinių čekistų būstines ir kalėjimus, kalbėjimas apie jų bendrai patirtas kančias ir susidorojimą su jais turi pagrindą. Minėdami gulago sistemos nežmoniškumą ir jos aukas kiekvieną kartą juk nesiimame iš naujo aiškinti, kad be politinių kalinių lageriuose būta ir kriminalinių.
Kliūna E. Balčiūnui ir tai, jog memorialu siekiama padėti suvokti „komunistinės ideologijos, dangstomos kilniais žodžiais, antihumaniškumą ir žiaurumą.“ Turbūt kalinių laikymo, tardymo ir žudymo sąlygos NKGB-MGB Vilniaus vidaus kalėjime, o vėliau – tų žmonių palaikų niekinimas ir slėpimas jam atrodo įprasti ar net humaniškumu dvelkiantys dalykai? Gal pradžiai užtektų priminti, kad mirties bausmės vykdymo metu kas šeštas kalinys buvo ne tik šaudomas į pakaušį, bet ir kapojamas, badomas durtuvais ir žalojamas kitais teismo medicinos ekspertų nenustatytais įrankiais? 36 aukos buvo nužudytos greičiausiai išvis nepanaudojant šaunamojo ginklo. Rasta kaukolių, kurios buvo deformuotos jas spaudžiant specialiu ratlankiu...
Nors vienąsyk apsilankęs Tuskulėnų rimties parke, E. Balčiūnas pats iš ekskursijų vadovo išgirstų, kad čia ramybės vietą surado labai skirtingi žmonės – nuo vokiečių generolo iki vyskupo ir ūkininko, ir iš to nedaroma jokios paslapties. Tačiau kokią alternatyvą dabar vykdomai atminimo politikai siūlo šis revizionistas – nutyli. Gal kaip nors „išrūšiuoti“ palaikus pagal kategorijas? Būtų keblu – didžioji dalis tebėra neatpažinti. Iš teksto panašiau, kad autoriui tiesiog maga, jog Tuskulėnų kapavietė būtų užmiršta, jokia muziejinė-edukacinė veikla ten nevyktų, o Tuskulėnų aukų atminimo diena būtų iš kalendoriaus visam laikui išbraukta.
Kad E. Balčiūnas neišranda jokio dviračio, o tik bando dar sykį praeiti sovietinės istoriografijos išmintais takeliais, akivaizdu. Svarbus dar vienas tokios propagandos aspektas. Istorikas ir politologas Tomas Remeikis sovietų represinių ir teisminių institucijų ir jų tyrimų „patikimumą ir pagrįstumą“ apibūdino taip: „Daugeliu atvejų, kai kalbama apie individo įvykdytus tariamus nusikaltimus, remiantis sovietiniais šaltiniais yra neįmanoma neginčytinai nustatyti, koks iš tikrųjų yra paties asmens kaip individo kaltės mastas ir kiek tai susiję su to individo tarnyba vokiečių okupacinio režimo metais. Vien tik tarnyba tam tikroje pozicijoje dažnai yra apibrėžiama kaip nusikaltimas, nesiaiškinant, ar iš tikrųjų individas yra ką nors nusikalstamo padaręs.“ Klausimas: kiek Evaldo Balčiūno asmenyje yra čekisto, kurio veikimą skatina įniršis rasti ir susidoroti su kuo nors, kas pasižymi realiomis ar menamomis sąsajomis su nacizmu, o ne gilinimasis į istorinį kontekstą ir detales? Kitame straipsnyje, kuris bus skirtas išpuoliui prieš konkrečią istorinę asmenybę – Igną Vylių, bandysime pasiaiškinti ir tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą