Opozicinio Maskvos laikraščio žurnalistė: „Visi mes neįsisąmonintos Gulago istorijos aukos“

Su Maskvos žurnaliste Jelena Račeva likimas netikėtai suvedė birželį, buvusių Norilsko politinių kalinių suvažiavime. Į Lietuvą ji buvo specialiai atvykusi susitikti su įvairiuose miestuose gyvenančiais buvusiais politiniais kaliniais, kad galėtų užrašyti ir perteikti jų gyvenimo istorijas laikraščio „Novaja Gazeta“ skaitytojams. Po visą pasaulį su darbo užduotimis keliaujančios žurnalistės temų rate GULAGas užima svarbią vietą. Liepos pabaigoje ji paskelbė didelį reportažą iš neseniai aplankytos buvusios lagerio gyvenvietės Komijoje – „Pabėgimas neįmanomas“, kuriame pristatytas ir vietos kraštotyrininkas, lietuvis Anatolis Antanas Smilingis. Jelena mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo veiklą.

– Ar seniai dirbate su stalinizmo laikotarpio politinių represijų tema ir kas pažadino susidomėjimą ja? Gal tai kaip nors susiję su šeimos istorija? Kokia Jūsų atliekamo darbo esmė?

– Negaliu sakyti, kad mano susidomėjimas susijęs su šeimos istorija, greičiau su asmenine patirtimi. Kadaise dalyvaudama ekspedicijoje Altajuje patekau į kasyklą, kurioje XX a. 4 dešimtmetyje veikė lagerio komandiruotė, ir iki mūsų dienų stovi išlikusios žeminių liekanos, vagonėliai su pusiau supuvusiomis telogreikomis ir lagerio dubenėliais. Pasirodė, kad represijų laikotarpis visai šalia, jį galima tiesiogine prasme paliesti. Taip kilo susidomėjimas. Vėliau jau specialiai važinėjau į buvusias lagerių vietoves prie Višeros upės, kur pirmąją bausmę atlikinėjo Varlamas Šalamovas, į Čerdynę, kur buvo išsiųstas Osipas Mandelštamas, bandžiau suprasti, ar liko tenai tų laikų pėdsakų ir ką palieka lageris: atmintyje, sąmonėje, kraštovaizdyje.



Rinkti interviu iš buvusių GULAGo kalinių pradėjome beveik prieš metus. Tai buvo fotografės Anos Artiomjevos idėja. Po to pasiūlėme šį projektą laikraščiui „Novaja gazeta“, kur abi dirbame, ir paprašėme pagalbos iš Maskvos „Memorialo“.

Pradinė idėja buvo itin paprasta: Ania apsilankė buvusių kalinių susirinkime ir panoro nufotografuoti šią viską ištvėrusių, įveikusių ir išlaikiusių orumą žmonių kartą, o aš – paklausyti jų pasakojimų.

Žinoma, tikrovėje viskas pasirodė sudėtingiau. Ne visi ištvėrė, ne visi išsaugojo. Kai kurie iki šiol slepia lagerio laikų praeitį ir bijo apie ją prabilti. Kiti laiko Stalino portretą ant lentynos. Treti seniai užsiėmę kitais reikalais ir išvis neprisimena lagerio...

Per metus užrašėme 40-50 interviu. Kol kas jie publikuojami kaip nuolatinė laikraščio rubrika, rudeniop tikimės surinkti juos į knygą.

– Kas labiausiai domina, kalbantis su buvusiais lagerių ir kalėjimų politiniais kaliniais: šių žmonių psichologinė drama ir jų kova su gyvenimo aplinkybėmis ar kokios nors konkrečios lagerių gyvenimo detalės?

– Sąmonės reakcija, žinoma, įdomiausia. Iš pradžių labiausiai stebėjomės, kai į klausimą: „Ar buvote pasiruošę atsisakyti lagerių patirties? Ar norėtumėte, kad niekada nebūtumėte tenai patekę?“, 80 procentų tų, su kuriais kalbėjomės, atsakė „ne“. Kažkas sutiko lageryje būsimą vyrą, kažkas suvokė kažką apie save ir gyvenimą, susiformavo kaip žmogus, patikėjo savimi... Todėl istorijos apie lagerį, kaip tokį, mums nepavyko: išėjo istorijos apie gyvenimą. Kitas, tartum nuleistas iki kažkelinto pragaro (tačiau – gyvenimo) rato: su džiaugsmais, draugystėmis, darbu (kartais maloniu, kaip lagerio aktorių), nenutrūkstamu moraliniu pasirinkimu, dideliu savęs, laikotarpio, žmogaus prigimties supratimu...

Ir tapo aišku, kad darome projektą jau ne tiek apie GULAGą, kiek apie žmogų apskritai: jo sąmonės sandarą, elgesį ribinėje situacijoje, egzistencinę patirtį.

– Galbūt esama kažkokių giluminių arba neoficiozinių temų, kurios iki šiol per mažai paliestos tyrinėtojų?

– Kuomet visa tai sumąstėme, istorinių uždavinių (išsiaiškinti, pavyzdžiui, kokias nors lagerių buities detales) sau nekėlėme, bet tuo pačiu sužinojome gausybę netikėtų smulkmenų. Pavyzdžiui, lageryje Vorkutoje 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje kalinius maitino ryklių mėsa. Malšinant Norilsko sukilimą panaudoti kareiviai iš Vidurinės Azijos, pripumpuoti sovietinės propagandos ir visiškai negailestingi. Keturiasdešimtmetis Levas Gumiliovas lageryje apsimetinėjo senuku profesoriumi: užsiaugino barzdą, vaikščiojo susikūprinęs, – ir taip apsidraudė nuo miško kirtimo ir kitų sunkių darbų. Arba štai dar detalė: Lubiankos vidiniame kalėjime, greta kalinių pasivaikščiojimų kiemo į lauką ėjo vamzdis iš pečiaus, kuriame buvo deginami dokumentai. Todėl virš kiemo nuolatos skraidė pelenai. Ypač daug jų buvo 1953-aisiais...

– Kokius skirtumus matote tame, kaip Lietuvos ir Rusijos visuomenės dabar žiūri į stalininį GULAGą ir jo aukas? Gal veikia ta aplinkybė, kad didžiausia dalis kalinių iš Lietuvos buvo politiniai, tarp jų – daug susijusių su pasipriešinimu svetimam režimui asmenų, o Rusijos visuomeninėje sąmonėje buvę kaliniai – tai vienos iš daugelio „nuosavos“ valstybės masinių represijų aukų, ir pernelyg nėra skirstomi į skirtingus „zekų“ sluoksnius? Ar aš neteisus?

– Deja, Jūs esate teisus. Pabuvoję lageriuose lietuviai ir rusai skiriasi kaip nugalėtojas nuo aukos. Lietuvoje beveik kiekvienuose buvusių kalinių namuose man rodė Vyčio Kryžiaus ordiną, pasakojo apie kitus pripažinimo ženklus, didžiavosi jais. Rusijoje situacija būna įvairi. Didžioji dalis buvusių kalinių, ypač tie, kurie gyvena kituose stambiuose miestuose, supranta, kad buvo pasodinti už nieką, didvyriais savęs nelaiko, bet ir lagerio nesigėdija. Tačiau tie, kurie liko gyventi Intoje arba Vorkutoje, dažniausiai visą gyvenimą praleido baimėje. Jie iki šiol nesupranta, už ką juos suėmė, ir baiminasi, kad bet kurią akimirką pas juos vėl gali ateiti.

Buvome pas moterį iš Vakarų Ukrainos, kurią suėmė už ryšį su banderovcais. Ji atsėdėjo 10 metų Pečioroje, išėjo į laisvę, pasiliko ten pat tremtyje, ištekėjo už tremtinio latvio, daug metų gyveno name langais į buvusį lagerio baraką ir visą gyvenimą, netgi po perestrojkos, slėpė, kad buvo lageryje, klaikiai bijojo, kad tai atsiskleis, ir slėpė paleidimo pažymą netgi nuo savo vaikų. O Voroneže duktė žmogaus, kuris papuolė į lagerį kaip antisovietinės jaunimo grupės narys, mums pareiškė: „Ko jūs su juo kalbatės, jis juk urka! (kriminalinis)“. Ir būtent tai man atrodo viena iš pačių baisiausių GULAGo pasekmių.

– Kokia padėtis, Jūsų požiūriu, susiklostė Rusijoje pripažįstant, įprasminant ir įamžinant represijų ir jų aukų istoriją? Kokį vaidmenį tai vaidina demokratizacijos procese?

– Daugelis visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos priemonių Rusijoje, tarp jų „Novaja gazeta“, daug rašė apie rusiškojo Niurnbergo būtinybę, kuriame, kad ir po mirties, būtų nuteisti represijų kaltininkai. Daugelį metų man atrodė, kad tai išgalvota problema, bet, pasižiūrėjusi į Vorkutos gyventojus, kurie iki šiol klausia mūsų, ar neturės problemų, jei papasakos mums apie savo įkalinimą, – suprantu, jog toks viešas procesas būtinas tam, kad viešai, garsiai ir visiems laikams būtų įvertinta tai, kas žmonių sąmonėje susiliejo į kažkokią nesuprantamą ir siaubingą juodąją skylę.

Visi mes – jos aukos: ir tie, kurie iki senatvės slėpė nuo savo šeimos savo įkalinimo faktą, ir jų vaikai, kurie priversti gyventi siaubingose, nepritaikytose gyvenimui buvusiose lagerių vietose, kaip Inta, ir tie, kurie nesusimąsto apie represijas ir tuo pačiu neturi imuniteto joms.

– Iš mūsų pusės į Rusiją neretai žiūrima kaip į šalį, dangstančią stalininio ir kitų sovietinių laikotarpių nusikaltimus. Bet jums galbūt tai atrodo tik stereotipizacija ar įžvelgiate tam tikrus konkrečius pokyčius per pastaruosius 20 postsovietinių metų?

– Nemanau, kad Rusija tyčia slepia SSRS nusikaltimus. Greičiau viską lemia bendras abejingumas, kažkokie šiuolaikiniai geopolitiniai interesai ir apskritai žemas žmogaus gyvybės vertinimas Rusijoje, kur keletą milijonų žuvusių galima paprasčiausiai nurašyti iš istorinių sąskaitų.

– Kaip manote, ar gali GULAGo istorija tapti tam tikru katarsiu visuomenei, praregėjimo ir prašviesėjimo veiksniu (ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse)?

– Vargu. Jinai turėjo iššaukti katarsį prieš 20 metų. Viskas, laikas praėjo. Reikalas yra kitas. Reabilitacija netapo susitaikymu ar atgaila. Moraliniai įvertinimai nesudėlioti, aukos faktiškai nereabilituotos.
O antra, per tuos 20 metų atsirado naujos kartos, gyvenančios šioje neįprasmintoje GULAGo patirtyje, kai nėra bendrų moralinių įvertinimų ir aiškių nuostatų. Kas vyksta jų galvose? Kaip GULAGas, per kurį perėjo jų proseneliai, veikia jų gyvenimus? Kalbėjausi apie tai su psichologe, kuri, remdamasi savo praktika, aiškina, kad tokio masto trauma nepraeina be pėdsakų, ir vaikaičiai – tiek kalinių, tiek ir sargybinių – dar daugybę metų ją jaus.


– Nuoširdžiai dėkoju, kad atsakėte į atsiųstus klausimus.

„Tremtinys“ (2012 m. rugpjūčio 24 d., nr. 31 (1005))