Po pusės amžiaus atrastos partizanų dainos

Neseniai tvarkydamas sodybą Sietynų kaime (buvusiame Veprių valsčiuje, Ukmergės apskrityje) Paulius Stanišauskas priemenės plyšyje tarp balkių netikėtai aptiko visą pluoštą partizaniškų dainų. Pavieniai lapeliai su dainomis buvo sudėti į voką (kurį, jau visiškai sutrūnijusį ir byrantį, vėliau teko išmesti), o anga užmaskuota 1965 metų „Tiesos“ laikraščiu (kad kišantys ranką pirmiausia atrastų jį).

Šiuo metu Kauno pilyje ekspozicijos vedėjo pareigas einantis Kauno miesto muziejaus darbuotojas Paulius Stanišauskas šią sodybą nusipirko kaip esančią arčiausiai, vos už 800 metrų, nuo jo giminės žemės. Ankstesnis sodybos šeimininkas Juozas Bertašius prieš karą augino apie 60 obelų ir vertėsi sodininkyste. Nors ir buvo sovietmečiu pravardžiuojamas „buože“, ištremtas nebuvo. Mirė apie 1979 metus, sulaukęs apie 70 metų amžiaus. Pauliaus manymu, Bertašius turėjo turėti ryšių su partizanais.



Bent jau taip liudytų vertingas radinys, iš kurio patiriame, kokias dainas žinojo ir dainavo partizanai Veprių krašte, kurį Leonardas Gutauskas aprašė savo romane „Vilko dantų karoliai“. Dainų rinkinys ypač svarbus tuo, jog sudarytas ne vėliau tremtyje, o tiesiogiai užfiksuoja gyvenimišką situaciją apie 1948-1949 metus (tokias datas aptinkame ant lapų). Jį sudaro virš 30 skirtingų partizaniškų dainų, kurios, kaip matyti iš rašysenos, buvo užrašytos ne vieno žmogaus.

Patys lapai įvairaus dydžio, išplėšti iš skirtingų sąsiuvinių, kai kurie jau naudoti prieš tai kitoms reikmėms, kas rodo didžiulį popieriaus trūkumą tuo metu.

Ant pirmų dviejų didelių lapų, išplėštų iš sąsiuvinio linijomis, iš eilės sunumeruoti keturi tekstai: „Vai pasimelsk geroji Mama“, po jo tokios plačiai išplitusios partizanų dainos kaip „Mėnuo tėvelis tikras Tau“ ir „Stovi juodbėrėlis prie rūtų darželio“, ketvirtuoju numeriu pažymėta „Aušta rytas puikus krikštolinis“. Ant dar vieno dvigubo lapo langeliais vėl matome užrašytus „Vai pasimelsk geroji Mama“ žodžius, tik jau nežymiai besiskiriantį variantą.

Dar šeši lapai – dideli, išplėšti iš buhalterinės knygos, prieš tai naudoti kažkokioms įmokoms žymėti. Juose 1926 metų įrašai lenkų kalba – nurodyti asmenvardžiai ir sumos (5, 15... 170... 220, 230...), sudėti antspaudai „saldo-folio rok 1927“. Ant šių ir likusių kelių didelių lapų randame dainas „Pražydo pirmos melsvos žibutės“, „Bolševikai tegu žino“, „Atlikęs pareigą Tėvynei“, „Aš netikėjau, kad baltos rožės“, „O laisve, toli pasilikus“, „Kai papūtė rytų vėjas“, „Jau girdėti patrankų griaudimas“, „Žaliuose Lietuvos miškuose žolynai žiedus krauna“ (lietuvaitei, susidėjusiai su atėjūnu).

Be karo-istorinių randame ir keletą meilės dainų, romansų: „Tu žinai, kad skęsta obelys žieduose“, „Tėviškės laukų saulutė leidžias jau“, „Vasarodamas aš kaime piemenaitę pažinau“. Kai kurie romansai, kaip „Vienumoj giružės sveikinai tu rytą“, išplėtoti iki partizaniškos tematikos dainos. Kiti pagal turinį – išsiskyrimo, mirties motyvus – turėjo būti artimi partizanų ir jų mylimųjų išgyvenimams. Kadangi daugumos lapų kraštai nutrupėję, reikėjo šiek tiek pastangų nustatant dainas, kurių pradžios posmai neišliko. Vienos tokios dainos (o gal eilėraščio) lyrika artima romansams – kalbama apie ilgesį, svajones apie praeitį, atsiminimus ir slenkančią užmarštį, gresiantį amžiną išsiskyrimą. Ir tik paskutinis posmelis atgręžia mus į istorinį laikotarpį, kada šie posmai buvo sudėti: „Bet aš netikiu, netikiu niekam, / Netikėk, mano miela ir Tu, / Aš vyliuos, kad po lūkesčių tiekos / Mes sulauksime laisvės kartu.“

Labiausiai rinkinyje domina retos arba nežinomos dainos, kurių nerasime ir vartydami „Lietuvių liaudies dainyno“ tomus. Vienas toks tekstas, rašytas greičiausiai dar 1945 metais, bet datuotas „1948-II-29“. Jo pradžia nuplyšusi su lapo krašteliu, bet antras posmelis aiškiai perteikia artėjančios dar vienos sovietų okupacijos nuotaikas: „Gaudesys kasdien ėjo artyn, / Baugiom mįslėm sukrėsdamas kraštą, / Nejau priešai mirtim prakeikti / Antrą kartą mums užkraus savo naštą.“ Su kiekvienu nauju posmeliu įtampa stiprėja: liūdesys surakina arimus, kas dieną vis baisesnes žinias skelbia lūpos ir bąla kaip drobė. Išbadėjusių gaujų būriai jau drasko kraštą kaip laukiniai žvėrys, iš aruodų ir kraičių skrynių viską grobia jų besotės rankos. „Bet grobimo laimikis šaunus / Nenumaldė piktų geismų jųjų, / Jie ištroško net kraujo sūnų, / Sūnų tėviškės mūsų šauniųjų“.

Kita daina, sukurta pagal žinomos liaudies dainos melodiją, – „Saulutė raudona, vakaras netoli, / Laikas jau prabilti, ko kenti tu broli?“. Sunku akmenėliui, kai per jį važiuoja, sunku žuvelei prieš vandenį plaukti, bet dar sunkiau lietuviui ubagams tarnauti. Rusai skelbia, kad ir laimė žydės kaip aguonos, tačiau lietuvis bus geras ir be juodos duonos. Daina baigiama priminimu, jog vienintelė viltis – kovoje: „Tik per karą laimė, vieningai sustojus, / Užmokestis bus mums vėl skaistus rytojus.“

Ant atskiro lapo plačia valinga rašysena užrašyta daina „Kai laisvės aušroj mes išėjom“, kurios žodžiai, matyt, darė ypatingą įspūdį. Po ja palikta data – „1948 II 6“. Į ornamentinį brūkšnį po tekstu įkomponuota nedidelė svastikėlė, pasukta į priešingą pusę nei nacių (tokia, kokią prieškary naudojo Lietuvių tautininkų sąjunga).

Ta pačia ranka ant kito lapo užrašyta daina „Miela dainele, ramink širdele“. Kadaise ji buvo parašyta Dzūkijoje partizanui Liepai. Tačiau dainai atkeliavus per lūpas iki Ukmergės krašto, jos prasmė pasimiršo – vietoje žodžių pabaigoje „Brangus, turėjai tu gražų vardą – gražiausios liepos medelio“ atsirado „Mielas nešioja jos gražų vardą gražiausiu liepų takeliu“.

Šešiolika mažesnių lapelių išplėšti iš įvairių sąsiuvinių. Ant atskiro lapelio – nepriklausomybės laikų žygio daina „Linko lieknos liepos“ (čia „Verkė lieknas miškas“), po ja parašas „Spiglys“. Ant kito lapelio eilės apie pilkąją dieną, nerimą, pasirašo „Vytukas“. Toliau versdami randame dainas „Rožės sužydėjo, žvaigždės sumirgėjo“, „Patekėjo saulė mongoliško tipo“, „Kur Juodoji plaukia“, „Kur gaudžia galingosios salvės“ (dainos tipas „Stipriai apkabinki ir bučiuoki“).

Dalis dainų mažesniuose lapeliuose kartojasi, kai kada su kiek besiskiriančiais žodžiais: „Aušta rytas gražus krištolinis“ (su neįskaitomu parašu po ja), „Žaliuose Lietuvos miškuose žolynai žiedus skleis“, „Tėviškės laukų saulutė leidžiasi“ (po ja data – „1949-IV-25“), romansas „Tu žinai, kad skęsta obelys žieduose“. Šiuose lapeliuose randame ir tremtinių dainą „Buvo gražus birželio rytas“ (čia „Išaušo birželio rytas“), politinių kalinių dainas „Pavasarį paukščiai į Lietuvą grįžta“, „Nežinojau kas laisvę prarasti“. Dainos „Kaip obelis, mamyt, palinkus“ variante „Tenai, kur mėlynos padangės“ klausiama „O ar žinai, brangioji mama, / Už ką už krotų patekau? / Kad tėviškės laukus mylėjau / Ir broliams valgyti nešiau“.

Be partizanų dainų lapeliuose matome ir kiek kitokių, menančių ankstesnius taikesnius laikus. Ant vieno lapelio daina „Pabaigusi mokslą kukli gimnazistė“, ant trijų kitų lapelių – tekstai, surašyti mėlynu pieštuku: „Trobelė prie upės (senovinė amerikiečių daina)“, „Neapolio serenada“, „Senam sode (čekų daina)“, „Pasakykite jai (iš operos „Faustas“)“ ir kt.