Ieva Dzelme-Romanovska
Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!
Rytas Vecmilgravyje. Viena pirmųjų naujųjų metų dienų. Stoviu autobusų stotelėje. Daugiau laukiančių transporto nėra, ankstesnis autobusas ką tik nuvažiavęs. Stotelės link eina moteris, prisiartinusi klausia: „Katorij čas?“ (Kiek valandų? – rusų kalba). Mandagiai atsakau, kad pusė vienuolikos. Akivaizdu, kad moterį tai supykdo ir jinai pareikalauja laiką pasakyti rusiškai. Atsakau, kad tos kalbos visiškai nesuprantu. Ir tada prasideda!
Ponia pašaipiu tonu paskelbia, kad rusų kalbą aš neabejotinai moku, ir pareikalauja, kad baigčiau apsimetinėti ir pradėčiau kalbėti rusiškai! Kuomet bandau prieštarauti, man tenka išklausyti, kad latvių kalba taip pat niekam nėra ir nebus reikalinga, užtat rusų kalba, matai, yra tarptautinė ir ją reikia išmokti visiems. Man tai būtų smegenų pralavinimas ir išeitų tik į naudą. Užsimenu, jog suprantu anglų kalbą, mokiausi ir kitų. Tai damą dar labiau įsiutina.
Jei jau man nepatinka kalbėti rusiškai – tevažiuoju į Angliją ir Airiją, kur mano tautiečių jau daug prisirinkę.
Jei jau man nepatinka kalbėti rusiškai – tevažiuoju į Angliją ir Airiją, kur mano tautiečių jau daug prisirinkę.
Supratusi, jog šioje diskusijoje neįmanoma laimėti, nutraukiu pokalbį ir, nuėjusi į kitą stotelės galą, laukiu transporto tenai. Moteris iš tolo tebešaukia ir keikia mane taip, kad skamba visa gatvė. Paskutinis dalykas, kurį išgirstu prieš įlipdama į autobusą, tai jos grasinimas, kad netrukus privažiuos kinų, o tada jau pamatysime!
Kas nors gal pasakys, kad tai tik pavienis, atsitiktinis įvykis, tačiau turiu apgailestaudama pasakyti – ne. Vecmilgravyje ir kitur Rygoje tai, deja, kasdienybė. Panašios situacijos pasitaikydavo ir anksčiau. Tiek pašte, tiek poliklinikoje, seniūnijoje, visuomeniniame transporte. Nekalbant jau apie tai, kad visur skamba rusų kalba, pardavėjos ir kiti darbuotojai visuomet kalba rusiškai, apsipirkdama Vecmilgravio „Rimi“ esu girdėjusi neapykantos pilnus riktelėjimus apie „latišskij sobačij jazik“ (šuniška latvių kalba – rusiškai). Kartą net pasitaikė atvejis, kai neapgalvotai automobilio salone palikusi mažą Latvijos vėliavėlę, kitą rytą stiklo valytuvus radau nulaužtus ir besimėtančius skirtingose gatvės pusėse. Žinoma, negaliu įrodyti, kad tai nutiko būtent dėl vėliavėlės, tačiau esu beveik visiškai tikra, nes Vecmilgravyje priimta ant automobilio pritvirtinti Rusijos vėliavas. Latviams reikia nutilti prieš daugumą.
Taip mes gyvename. Naujametinėse kalbose mus ragina gyventi draugiškai ir gerbti tautines mažumas. Tačiau ką daryti, jei mažuma iš tikrųjų daugelyje vietų seniai tapusi dauguma ir pati neketina nei truputį gerbti taip vadinamą titulinę tautą, nei gyventi su ja draugiškai?
Ką daryti, kai „draugystė“ įmanoma vien tiktai atsisakant savo kalbos, simbolių ir neprieštaraujant dėl įžeidimų, kurie diena iš dienos lydi kiekviename žingsnyje?
Draugai ir giminaičiai, pavyzdžiui, iš Kuldygos ir Valmieros sako: „Ko gi tu nerimsti! Liaukis!“ Jie nesupranta, kad jų stotelėje nekeikia už tai, kad jie sau leidžia kalbėti latviškai. Jiems, grįžus namo, nereikia slėpti Latvijos vėliavėlės ir parduotuvėje nereikia klausytis, jog latvių kalba yra šunų kalba, kuri nė š... neverta. Žodžiu – jiems kasdien netenka jaustis pažemintais ir bejėgiais. Pasiūlysite persikelti į kitą vietą? Bet kaip tai pakeis situaciją apskritai? Viskas tęsis taip pat. Sakote, viską išspręs kartų kaita? Tikrai nežinau. Dama, kuri stotelėje mane šįryt iškeikė, turbūt, turi vaikų, kurie pavyzdį ima iš tėvų.
Šią temą galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau pagrindinis klausimas – ką daryti ir kaip gyventi toliau? Nusileisti ir būti „draugiškai“, nepasiduoti ir nuolat gadintis nuotaiką?
Tačiau ar neturėtų būti taip, kad tie, kurie yra didesni / pasaulyje sudaro daugumą (rusų tauta), kilniadvasiškai turėtų rūpintis mažesniais (pavyzdžiui, latviais), o ne stengtis juos sutrypti, nes tokie menkystos niekam nereikalingi!? Atrodo, dalis latvių išties taip jaučiasi, serga Stokholmo sindromu ir todėl jau ilgus dešimtmečius leidžia lipti sau ant galvos? Kol tai tęsis, tetulės autobusų stotelėse mus keiks ir nesiliaus priminti, kokiai beprasmei tautelei priklausome. Taigi brangūs tautos broliai (ir sesės, žinoma), susiimkite, atraskite ir ištiesinkite savo stuburą! Tuomet ir autobusų stotelių tetulės supras, kad su mumis reikia skaitytis! Nes žinoma, kad skęstančiųjų gelbėjimas didžiąja dalimi yra pačių skęstančiųjų rankose.
Kas nors gal pasakys, kad tai tik pavienis, atsitiktinis įvykis, tačiau turiu apgailestaudama pasakyti – ne. Vecmilgravyje ir kitur Rygoje tai, deja, kasdienybė. Panašios situacijos pasitaikydavo ir anksčiau. Tiek pašte, tiek poliklinikoje, seniūnijoje, visuomeniniame transporte. Nekalbant jau apie tai, kad visur skamba rusų kalba, pardavėjos ir kiti darbuotojai visuomet kalba rusiškai, apsipirkdama Vecmilgravio „Rimi“ esu girdėjusi neapykantos pilnus riktelėjimus apie „latišskij sobačij jazik“ (šuniška latvių kalba – rusiškai). Kartą net pasitaikė atvejis, kai neapgalvotai automobilio salone palikusi mažą Latvijos vėliavėlę, kitą rytą stiklo valytuvus radau nulaužtus ir besimėtančius skirtingose gatvės pusėse. Žinoma, negaliu įrodyti, kad tai nutiko būtent dėl vėliavėlės, tačiau esu beveik visiškai tikra, nes Vecmilgravyje priimta ant automobilio pritvirtinti Rusijos vėliavas. Latviams reikia nutilti prieš daugumą.
Taip mes gyvename. Naujametinėse kalbose mus ragina gyventi draugiškai ir gerbti tautines mažumas. Tačiau ką daryti, jei mažuma iš tikrųjų daugelyje vietų seniai tapusi dauguma ir pati neketina nei truputį gerbti taip vadinamą titulinę tautą, nei gyventi su ja draugiškai?
Ką daryti, kai „draugystė“ įmanoma vien tiktai atsisakant savo kalbos, simbolių ir neprieštaraujant dėl įžeidimų, kurie diena iš dienos lydi kiekviename žingsnyje?
Draugai ir giminaičiai, pavyzdžiui, iš Kuldygos ir Valmieros sako: „Ko gi tu nerimsti! Liaukis!“ Jie nesupranta, kad jų stotelėje nekeikia už tai, kad jie sau leidžia kalbėti latviškai. Jiems, grįžus namo, nereikia slėpti Latvijos vėliavėlės ir parduotuvėje nereikia klausytis, jog latvių kalba yra šunų kalba, kuri nė š... neverta. Žodžiu – jiems kasdien netenka jaustis pažemintais ir bejėgiais. Pasiūlysite persikelti į kitą vietą? Bet kaip tai pakeis situaciją apskritai? Viskas tęsis taip pat. Sakote, viską išspręs kartų kaita? Tikrai nežinau. Dama, kuri stotelėje mane šįryt iškeikė, turbūt, turi vaikų, kurie pavyzdį ima iš tėvų.
Šią temą galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau pagrindinis klausimas – ką daryti ir kaip gyventi toliau? Nusileisti ir būti „draugiškai“, nepasiduoti ir nuolat gadintis nuotaiką?
Tačiau ar neturėtų būti taip, kad tie, kurie yra didesni / pasaulyje sudaro daugumą (rusų tauta), kilniadvasiškai turėtų rūpintis mažesniais (pavyzdžiui, latviais), o ne stengtis juos sutrypti, nes tokie menkystos niekam nereikalingi!? Atrodo, dalis latvių išties taip jaučiasi, serga Stokholmo sindromu ir todėl jau ilgus dešimtmečius leidžia lipti sau ant galvos? Kol tai tęsis, tetulės autobusų stotelėse mus keiks ir nesiliaus priminti, kokiai beprasmei tautelei priklausome. Taigi brangūs tautos broliai (ir sesės, žinoma), susiimkite, atraskite ir ištiesinkite savo stuburą! Tuomet ir autobusų stotelių tetulės supras, kad su mumis reikia skaitytis! Nes žinoma, kad skęstančiųjų gelbėjimas didžiąja dalimi yra pačių skęstančiųjų rankose.
ir.lv, vertė Rokas Sinkevičius
Manau kad būtina kovoti protingai atkakliai ir teisiškai.Visus tokius atvėjus reikia nufilmuoti, surinkti liūdininkus ir duoti į teismą.
AtsakytiPanaikinti