Kaip kultūrinė antropologija slystelėjo į antropologinę politiką

Pastaruoju metu „etnologija“ ėmė sparčiai trauktis iš studijų programų pavadinimų Lietuvoje. Prieš pusantrų metų Etninės kultūros magistro kryptis Vytauto Didžiojo universitete pervadinta Lyginamosiomis kultūrų studijomis, taip pat imtas koreguoti Etnologijos ir folkloristikos katedros pavadinimas – ir čia etnologiją į antrą planą išstūmė „Kultūrų studijos“. Šįmet Klaipėdos universitetas vietoje Lietuvių filologijos ir etnologijos abiturientus pakvietė studijuoti Lietuvių filologijos ir kultūrinės antropologijos programą. Beje, kvietimas vykdomas abejotino pasisekimo filmuku, kuriame šios dvi kryptys tarpusavyje banaliai supriešinamos – filologija reklamoje nuspalvinta trim mūsų vėliavos spalvomis (suprask: patriotiška), antropologiją simbolizuoja visas pasaulis (kosmopolitiška?).

Iš dalies šiuos pokyčius galima paaiškinti tam tikromis ilgalaikėmis lietuviškosios etnologijos problemomis. Šiuolaikinė kultūra vis labiau atitolsta nuo agrarinės (kartu baigia nunykti nemaža dalis tradicinio folkloro formų), dėl sovietmečio užkonservavimo tyrimai neteko tam tikro socialinio aštrumo, studentams diegiamas supratimas apie kultūrines ribas pernelyg sutapatinamas su dabartinėmis administracinėmis Lietuvos sienomis. Tačiau ar tai priežastis nurašyti patį mokslą?

Paradoksalu, tačiau tuo pat metu priešingoje žemės rutulio pusėje krizę patiria antropologija. Priežastys iš esmės skirtingos. Į jas bando pažvelgti Vyresniųjų antropologų asociacijos prezidentas, nuo 1963 m. dėstęs Viskonsino-Medisono universitete Herbertas S. Liujisas (Lewis), kurio pastebėjimu įvykusių radikalių pokyčių istorijai dėmesio iki šiol beveik neskirta (jo tekstą – „The Radical Transformation of Anthropology“ – nuo 2012 m. galima rasti internete).

H. S. Liujisas konstatuoja, jog Amerikos kultūrinė (socialinė) antropologija per pastaruosius keturis dešimtmečius labai nutolo nuo savo disciplininių, intelektualinių bei institucinių ištakų, praktiškai virsdama nauja disciplina. Tarp jos idėjų, tikslų, nuostatų, žinijos ir to, kas buvo antropologijoje iki 1965 metų, žioji praraja. Antropologijos profesija dideliu mastu virto politikos ir politizuoto diskurso arena, kurioje pagrindinė tendencija yra nuolatinis susirūpinimas ir įsitraukimas į blogio kultūroje ir visuomenėje paieškas ir atskleidimą. Tyrimų ir publikacijų pobūdis, dažnai ir viešojo diskurso tonas žymiai pakito į atvirą angažuotumą, teisimą ir, kartais, bet kokį drovumą atmetusį šališkumą.

H. S. Liujisas pokyčius disciplinoje įvertina per naujas tendencijas, iškilusias kelių dešimtmečių laikotarpyje Amerikos antropologijos asociacijos (AAA) suvažiavimuose. Kaip medžiagą temai atskleisti jis analizuoja posėdžių pavadinimus, pranešimų tekstus, raktažodžius, debatų temas ir kt. 1955 metų suvažiavimo programoje dar matome labai paprastus ir elementarius pavadinimus be jokių paantraščių („Giminystė“, „Etnomuzikologija“, etc.). Palyginkime juos su tuo, kas dominavo 2003-2005 metais. Pavyzdžiui, „Perskyrimo simboliai ir (ne)tvarkos markeriai: Teritoriškai uždaros bendruomenės kaip įtvirtintos erdvės neokolonijiniame pasaulyje“. Išties gyvename laikais, kai iš straipsnių antraščių tik ir lenda madingi žodeliai „revisited“, „rethinking“, „reinterpreted“ ir daugybė kitų transformaciją įtvirtinančių „re-“.

Perversmo ištakų H. S. Liujisas ieško XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Ameriką drebino taikos demonstracijos, naujai kilę pilietinių ir žmogaus teisių judėjimai, plintanti „kontrakultūra“ ir vadinamoji seksualinė revoliucija. Kiek vėliau šie nauji visuomeniniai vėjai pasiekė ir AAA suvažiavimus. Tik keletas faktų iš daugelio. 1967 m. K. Goug (Gough) pirmą sykį pristatė savo pranešimą, žinomą „Antropologija ir imperializmas“ pavadinimu. Šis neilgas straipsnis – teiginio, jog antropologija yra imperializmo dukra ir/arba tarnaitė locus classicus. Jo įtaka buvo milžiniška.

1970 m. AAA nariai palaimino visų rūšių seksualinius santykius tarp suaugusiųjų. 1971 m. atsirado pirmosios atvirai marksistinės sekcijos (pvz., „Proletarinės sąmonės genezė“). 1972 m. buvo galima išgirsti pranešimą „Lingvistika kaip imperialistinis mokslas“. Vis augo pranešimų ir simpoziumų, skirtų išaiškinti užslėptas prielaidas etnocentrizmui, rasizmui, imperializmui, kolonializmui ir kitokiems -izmams reikštis antropologijoje, skaičius.

Su kiekvienais metais vis gausiau buvo įtraukiama politizuotų interesų ir eskaluojama pykčio. AAA ėmė vis labiau klimpti į politiką. Paskaičiuota, kad per 1946-1966 m. laikotarpį priimtos tik 11 rezoliucijų, o nuo 1967 iki 1980 m. – jau 140! Dauguma jų buvo nukreiptos prieš nelygybę, diskriminaciją, Vietnamo karą konkrečiai ir Amerikos užsienio politiką apskritai.

Po pirmųjų marksizmo ir feminizmo įtaką atnešusių bangų sekė naujos: kritinės antropologijos, dekonstrukcijos, queer ir LGBT teorijos bei kitos, kurių dėka pamatiniais klausimais tapo visur egzistuojančio dominavimo ir priespaudos išaiškinimas, o socialinė ir kultūrinė antropologija tapo dar viena vieta reikštis „įtarumo hermeneutikai“, greta literatūros teorijos, kritikos teorijos, kultūros studijų, postkolonializmo studijų, tam tikrų feministinės teorijos formų ir kitų giminingų srovių. Žinoma, antropologija yra tik viena iš šitokiu būdu paveiktų akademinės ir intelektualinės veiklos sričių, tačiau, pasak H. S. Liujiso, gali būti, kad ji buvo pakeista giliausiai, radikaliausiai ir ilgam.

Kitas vyresnės kartos antropologas, F. K. Zalcmanas (Salzman) stebisi, jog XX a. antroje pusėje politinė įtaka tapo ne tik atskiru veiksniu, bet ir antropologų raison d'etre. Kaip vieną iš rodiklių jis nurodo politinės tapatybės grupių suformavimą Amerikos antropologijos asociacijoje. Šiuo metu veikia tokios politiniam advokatavimui pasišventusios oficialios grupės kaip Feministinės antropologijos asociacija, Čiabuvių antropologų asociacija, Juodaodžių antropologų asociacija, Lotynoamerikiečių antropologų asociacija, Lesbiečių ir gėjų antropologų draugija (dabar pervadinta į Queer antropologijos asociaciją). „Ar kas nors galėjo pagalvoti, kad antropologai segreguos save pagal rasę? Pagal etniškumą? Pagal ideologiją? Pagal asmeninius polinkius?“, klausia F. K. Zalcmanas. „Tačiau tai nėra vien savęs segregacija. Antropologija greičiau tapo lobizmo įrankiu siekiant naudos skirtingoms grupėms. Antropologijos tikslu tampa tam tikrų politinių uždavinių – specifinių pagal lytį, rasę, etniškumą, polinkius – vykdymas“, priduria jis.

2010 metų pabaigoje netikėtai paaiškėjo AAA valdybos užmačios perrašyti ilgalaikę asociacijos misiją, iš jos išbraukiant visus paminėjimus, jog antropologija – tai „mokslas“. Vietoje uždavinio „plėtoti antropologiją kaip mokslą, tyrinėjantį žmoniją“ plane liko siekis „plėtoti viešą supratimą apie žmoniją.“ Ši žinia sudrebino profesijos atstovų pasaulį ir buvo komentuojama šimtuose asmeninių tinklaraščių įrašų. Asociacijai priklausanti Antropologinių mokslų draugija pasmerkė tokius pakeitimus kaip pakertančius Amerikos antropologijos pamatus.

AAA valdybos sprendimas užaštrino ir taip įtemptus santykius tarp dviejų frakcijų: griežtais mokslo metodais ir duomenimis besiremiančių antropologijos disciplinų atstovų (įskaitant archeologiją, fizinę antropologiją ir dalį kultūrinės antropologijos) bei įvairių politinių aktyvistų ir mažumų gynėjų, neretai studijuojančių rasės, etniškumo ir lytiškumo klausimus. Būtent dėl pastarųjų veiklos, neįtelpančios į klasikinio mokslo rėmus, ir prisireikė išplėsti AAA misijos apibrėžimą.

Daugelį metų JAV Nacionalinio mokslo fondo Kultūrinės antropologijos programos direktoriumi dirbęs St. Platneris (Plattner) pastebėjo, jog tai panašu „į dar vieną žingsnį antropologiją iš socialinio mokslo paverčiant ezoterine žurnalistikos atšaka.“ Tuo tarpu Šiaurės vakarų universiteto profesorė E. D. Dreger taip pakomentavo šį sprendimą: „Pagal AAA tradicijas, „viešo žmonijos supratimo“ propagavimas, matyt, apims bet ką, kas politiškai nežeidžia AAA vadovybės, ir neapims nieko, kas žeidžia. Galima drąsiai manyti, jog AAA neskatins viešo supratimo, kaip vystėsi žmogaus elgsena, ypač jei ši elgsena apima ką nors, dėl ko visi žmonės gali pasirodyti smurtingi, godūs, žalingi aplinkai arba (kas blogiausia) – lytiškai dimorfiniai.“

Žvelgiant iš šalies į tokį politizavimo poveikį vienai mokslo šakai, galiausiai pradedantį draskyti ją iš vidaus, galime tik nusistebėti, kodėl vietoje to, kad prie klasikinio etnologijos mokslo pagrindų derintume atskiras naujesnes tyrimų kryptis ir teorijas, skubame išvis mainyti iškabas? Ar neįneš tai tik daugiau neaiškumo ir fragmentacijos pagal politinius interesus?


Etno pasaulis, nr. 4, 2013 m. pavasaris, p. 8-9.