Ryga, ankstyvas kovo 16-osios šeštadienio rytas. Iš skirtingų senamiesčio pusių į Domo katedros šventovę pavieniui ir grupelėmis renkasi miestelėnai. Dauguma suka į pačią katedrą, likusieji buriasi prie įėjimo su vėliavomis. Aplinkui išsibarstę filmuotojai ir fotografuotojai. Trys jaunos merginos praeinantiems sega Latvijos vėliavos juosteles, sulenktas V raidės forma (Uzvara – Pergalė). Tokias pačias, kaip ir per kitas tautines šventes – Lačplėsio dieną (lapkričio 11 d.) ir Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18 d.).
Jau daugiau nei šešiasdešimt metų kovo 16-ąją pagerbiami Latvijos gyventojai, kurie dviejų Waffen-SS divizijų sudėtyje 1943-1945 metais kovėsi prieš bolševikinę Rusiją. Iš viso Rytų fronte žuvo apie 50-60 tūkstančių latvių (palyginimui, 1918-1920 metų laisvės kovose žuvo 3 tūkstančiai). Vienai iš šių dviejų divizijų teko kautis taip vadinamoje Kuržemės tvirtovėje, kurios sovietai nesugebėjo paimti iki pat 1945 metų gegužės.
Vokiečių duota uniforma jiems buvo svetima. Vokietijos pralaimėjimas – matomas ir neišvengiamas. Nepaisant to, daug pasirinkimo jie neturėjo. Viena iš paskutinių vilčių – išsaugoti bent dalį Latvijos teritorijos, kad su Vakarų valstybių pagalba karui pasibaigus būtų galima vėl iškelti klausimą dėl Latvijos nepriklausomybės atkūrimo (panašių vilčių dėl Žemaitijos laikinai turėjo lietuvių pogrindžio vadai). Aktyviausiai šį siekį pademonstravo taip vadinama generolo Kurelio grupė (kurelieši), atgręžusi ginklus prieš vokiečius.
Panašiai Prahoje į vokiečius ginklus atsuko anksčiau jiems tarnavę Vlasovo armijos daliniai, stodami gelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusių čekų sukilėlių. Amerikiečių kariuomenė, buvusi vos 70 kilometrų į vakarus nuo Prahos, į pagalbą jiems neatėjo. Čekų sukilėlių ir vlasovininkų išlaisvintą miestą užėmė sovietų armija. Tuo metu Danijai priklausiusioje Bornholmo saloje įsitvirtinusi vokiečių įgula prašė atsiųsti bent vieną anglų kareivį, kuriam galėtų pasiduoti. Tačiau netrukus sovietai intensyviai bombardavo pagalbos taip ir nesulaukusią salą ir ją okupavo.
Kuržemė buvo žymiai toliau į rytus nuo Prahos ir Bornholmo. Apie jokį sąjungininkų išsilaipinimą čia kalbos nebuvo. Nepaisant visko, atkakliai priešindamiesi latvių ir vokiečių kariai laikė ilgą pakrantės ruožą, per kurio uostus į Vokietiją ir Švediją sugebėjo pasitraukti iki trijų šimtų tūkstančių civilių pabėgėlių. 1945 metų gegužę, kuomet Kuržemėje apsiausti Vokietijos kariuomenės daliniai pasidavė, daliai 19-osios latviškosios divizijos karių – maždaug keturiems tūkstančiams vyrų – pavyko išsisklaidyti miškuose ir įsijungti į nacionalinius partizanų dalinius.
Kuomet kalbame apie latvių legionierius, turime omenyje latvių tautos aukas bei valią siekti kitokio, geresnio likimo. Broliškumo ir paramos jausmai šįmet kovo 16-ąją į Rygą atvedė ir nemažai lietuvių. Prieš mišias prie katedros nugirstame porą nepažįstamų jaunuolių pusiau juokais, pusiau rimtai aptarinėjant savo atvykimą: „Iš VDU tai tikrai išmes...“ Vietiniai latviai, kaip visada, labai džiaugiasi tokiu nuoširdžiu palaikymu. Išgirdusi lietuvišką šneką, viena latvė tarsi sau negarsiai ištaria: „Lietuviai irgi čia, su mumis...“
Liuteronišku papročiu per apeigas niekas nesiklaupia. Tačiau svarbiausius liturginius momentus pasitinka stovėdami. Stovi ir tuomet, kai žilagalvių uniformuotų senukų choras traukia, berods, „Dauguvos Vanagų“ himną. Pastorius sako ilgą pamokslą, tačiau ne apie biblinius laikus, o apie legionierių likimą ir vaidmenį Latvijos istorijoje. Pakreipdamas kalbą ir į šiandieną, globalizaciją ir tautinės tapatybės menkinimą bei niekinimą. Cituodamas mokslines knygas ir pasaulinio masto politikų pareiškimus. Pamokslas baigiamas žodžiais apie pareigą mylėti tėvynę, kad jos netryptų svetimi. Nes „Dieve, laimink Latviją“. Amen.
„Dieve, laimink Latviją...“, atkartodamas paskutinį jo sakinį po katedros skliautais aidi himnas. Po jo pamažu, neskubėdami žmonės ištisiniu srautu pajuda laukan. Nuotaika pakili ir šviesi. Prie vienos kolonos į vazą pamerktos šakelės – per Velykas jos jau bus išsprogusios. Žmonių rankose taip pat šakelės su pumpurais, vėliavėlės... Išeinantiems pastorius spaudžia rankas. Visiems išsirikiavus lauke, vora pajuda, priekyje plevėsuojant vėliavoms ir skambant dūdmaišio melodijai.
Neilgai užtrunka kelias senamiesčio gatvelėmis ir štai žmonės jau žygiuoja pro išrikiuotą vėliavų garbės sargybą padėti gėlių prie Laisvės paminklo. Deja, čia įvyksta netikėtas incidentas. Kolonai priartėjus stovinti už aptvaro nedidelė grupelė prosovietiškai nusiteikusių protestuotojų per kolonėles ima leisti didelį triukšmą. Iš pradžių tai sirenos, paskui kakofoniškas varpų skambesys, sujungtas su pseudodramatišku bliovimu rusų kalba, primenančiu kartu sovietų pergalės maršus ir pažeistos psichikos sektantų pamaldas (kaip vėliau patys prisipažįsta – tai SSRS liaudies artisto Muslimo Magomajevo odė Buchenvaldui).
Kuomet latviai deda gėles, klaupiasi ir kelia akis į savo Laisvę su aukštai švytinčiomis trimis žvaigždėmis, vos už kelių dešimčių metrų įsitaisiusi chamiška šutvė bando viską užgožti savo skleidžiamu triukšmu ir psichodeline gegužės 9-osios sovietinių minėjimų atmosfera. Be abejo, tai tučtuojau iššaukia didelį nepasitenkinimą ir priešiškumą. Aplink juos iš abiejų pusių ima spiestis atitraukti nuo pagerbimo ceremonijos žmonės.
Policijos pareigūnai nereaguoja net į latvių parlamentarų reikalavimus sutrukdyti provokacijai. Tuomet pavieniai žmonės patys bando brautis prie kolonėlių ir nutraukti pasityčiojimo akciją. Ne vienas jų nuvedamas policininkų užlaužtomis rankomis. Taip pat ir parlamentaras Janis Dombrava.
Iš senamiesčio skubiai atvaryti „robokopai“ glaudžiai atitveria triukšmo šaltinį nuo pasipiktinusių žmonių. Tuo metu kitoje tvorelių pusėje priešais triukšmadarius išsirikiuoja minėjimo dalyviai, laikantys plakatus, ant kurių – perbraukti komunistų ir nacionalsocialistų ideologijų ženklai. Priešstata labai iškalbinga. Vienoje pusėje išsirikiavę latviai, kuriems svetima tiek komunizmo, tiek nacionalsocializmo ideologija. Juos palaikyti atvažiavo prieš rusiškąjį kolonializmą nusistačiusių jėgų atstovai – Vakarų Ukrainos „benderovcai“, rusų regionalistai... Priešingoje pusėje – to kolonializmo įtakos agentai, vis dar kovojantys už sovietinę istorijos versiją, kuri vienintelė tegali suteikti pagrindą jų niekingam tapatinimuisi su žlugusia imperija.
Vienoje pusėje tie, kuriems istorija – visų vienos nacijos žmonių likimai – kovojusių ir kentėjusių, kalintų ir šaudytų, tikėjusių ir nenugalėtų. Kitoje – tie, kuriems istorija – tik valstybės ideologijos ir galios prezentacija, grandiozinių pergalių ir pateisintų nusikaltimų išklotinė.
Iš kolonėlių sklindančiam trankiam triukšmui latviai greitai suranda atsvarą. Jie vieną po kitos užtraukia legionierių ir kitas tautines dainas. Aplinkui tvyro sąjūdžio dvasia, žmonės su plevėsuojančiomis vėliavomis nesitraukia nuo Laisvės paminklo, sergėdami jį. Tuo tarpu priešiška pusė per kolonėles ištransliuoja įrašą apie nacių nusikaltimus, kuriuos Rusijos propaganda vis nesėkmingai bando susieti su fronte kariavusiais Latvijos divizijų kariais (neseniai istorikas Uldis Neiburgas dar kartą priminė, kad įrodymų apie legiono nusikaltimus nepavyko rasti jokiuose prieinamuose archyvuose). Paskui iškilmingai „govorit moskva“ tonu rusiškai paskelbia: „Kovo 16-oji. Ryga. Budelių maršas. Senų ir jaunų. Vardas jiems – legionas.“ Ir užsičiaupia.
Kremliaus žongliruojama lėlė Paleckis savo „Facebook“ paskyroje vėliau girsis, kad jiems pavyko legionierių pagerbimo eitynes paversti „tragikomišku farsu“. Tačiau tą dieną jis su keletu kitų pagyvenusių kolaborantų neilgai stypčiojo aikštės pakrašty, sukiodamas sprandą ir dangstydamas akis nuo saulės. Neilgai trukus Algirdas Paleckis, Josifas Korenas ir kiti provokatoriai šalikeliais pasitraukė, nors buvo suplanavę prie Laisvės paminklo prieiti tiek prieš legionierių pagerbimo eitynes, tiek po jų. Maskvos agentų „gromkogovoriteliai“ jau seniai buvo nutilę, o žmonės vis dainavo ir dainavo...
Paradoksalu, tačiau pagrindiniai visuomenės kiršintojai ir provokacijos palaimintojai yra pasivadinę skambiu „Santarvės centro“ vardu. Ši prorusiška partija su savo lyderiu meru Ušakovu (iki šiol „nežinančiu“, buvo ta Latvijos okupacija, ar nebuvo) įsitvirtinusi Rygos miesto taryboje. Išduodami leidimą „Susivienijimo prieš nacizmą“ piketui jie pažeidė įstatymus, neleidžiančius vienoje vietoje organizuoti dviejų vienas kitam trukdančių renginių, ir kartu pamynė konstitucinę teisę į taikius susirinkimus.
Renginio metu situaciją iš arti stebėjęs, tačiau provokatorių „antifašistų“ veiklos nenutraukęs vidaus reikalų ministras už tai vėliau eitynių dalyvių atsiprašė. Tad lieka tikėtis, kad per šiuos metus bus labiau pasiruošta ir kitąmet kovo 16-ąją Kremliaus apmokamiems bomžams bus parinkta tinkamesnė vieta.
O šįmet, pagerbę kovojusius bendražygius, artimuosius, tautiečius, minėjimo dalyviai pasklido po miestą – buvo malonu juos šen bei ten vėl išvysti ir atpažinti iš Latvijos vėliavos juostelių. Lietuvių grupelės taip pat išsivaikščiojo kas sau. Nedaug tenutolę nuo aikštės sutikome, matyt, vėluojančią latvę močiutę, kuri užklausė, kur būtų galima nusipirkti gėlių. Išgirdusi, kad esame iš Lietuvos, močiutytė atitarė: „A... Lietuva, tėvyne mūsų“, tuo smagiai mus pralinksmindama.
Vakare, aplankę muziejus ir kitas vietas, dalis rinkosi į koncertą „Už Latviją!“, kuriame dalyvavo legendinės Latvijos grupės ir atlikėjai, kiti – į folkloro klubą „Ala“, kur tradiciškai šį vakarą koncertavo vyrų ansamblis „Vilki“. Pastarajame daugiausia publikos palaikymo ir prašymų pakartoti, aišku, sulaukė dainos „Ik katru sestdien‘s vakaru“ ir „Bunkurs 13“, tačiau skambėjo ir mažiau girdėtos, tokios kaip širdį virpinanti „Ar nāvi mēs esam uz tu“.
Sekmadienį du lietuvių ekipažai dar apsilankė Jūrmaloje, kur buvo surengtas nedidelis koncertas su latvių („Kraujas gentis“) ir lietuvių („Karužė“) folkloro grupėmis, pavienėmis dainininkėmis. Baltiškos vienybės ugnį širdyse liudijo iš lūpų skambančios latviškos, lietuviškos, prūsiškos dainos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą