Norime mes to, ar nenorime, bet Vakarų visuomenė pastaraisiais dešimtmečiais tapo kaip niekada liberalizuota, diferencijuota ir atomizuota. Mes patiriame įvairių kultūrinių įtakų perteklių. Suvienyti gali tik pačios bendriausios pozityvios idėjos – jautrus santykis su aplinka ir kultūringas elgesys su aplinkiniais, gamtos tausojimas, paveldo ir etninės įvairovės saugojimas.
Lytiškumo klausimais bendro sutarimo gairės ne tokios aiškios. Jos išbalansuotos įtampos ir kovos tarp dviejų polių – konservatyvios ir liberalios pasaulėžiūros. Ši įtampa neslopsta, tik įgauna vis įmantresnes ir šiuolaikiškesnes formas. Ji atsispindi ir žymesniuose visą pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose. Štai „teroristas-kryžeivis“ A. Breivikas kažkuriame savo manifesto puslapyje siūlė tą įtampą naikinti išsidalinant skirtingais rajonais, kuriuose būtų laikomasi labiau konservatyvių arba liberalių taisyklių.
Nelaimei, į kovą metamos ideologinės sistemos neigia viena kitą. Dažnas pažangeivis, pasisakydamas, tarkime, už „gėjų teises“, įsivaizduoja, kad daro pasaulį atviresnį ir įvairesnį. Tačiau atvirumas negali būti begalinis. Matome, jog visose visuomenėse egzistuoja vienokie ar kitokie kultūriniai apribojimai, nustatantys lytinės elgsenos ribas.
Neįmanoma daryti pasaulio įvairesniu, naikinant kitas tapatybes. Nors įvairiais informacijos srautais žmonės koduojami, jog einama natūralios pažangos ir išsilaisvinimo keliu, o santvarka, kurioje pripažįstamos nesvarbu kurios lyties dviejų asmenų santuokos, yra kažkoks universalumo matas, taip toli gražu nėra. Mėgstama juoktis iš pareiškimų, jog „gėjai griauna šeimą“ kaip absurdiškų. Tačiau įteisinant vienalyčių porų santuokas kaip tik ir suardoma tūkstantmetė šeimos samprata, pagrįsta kraujo ryšiais ir įsipareigojimu savo vaikams. Pakaitalas pasižymi tik laikinais teisiniais rėmais ir žymiai miglotesniais apibrėžimais.
Kodėl homoseksualumo klausimas iššaukia tiek priešiškumo? Pirmiausia, dėl tapatybės apibrėžtumo. Kol nebuvo kitokį lytinį tapatumą garsiai deklaruojančių asmenų, daugumai nereikėjo kaip nors savęs šiuo atžvilgiu apsibrėžti ar, juo labiau, kelti klausimą į politinį lygmenį – visi buvo vienodi. Kuomet pradėtas viešinti kitoks modelis, paaiškėjo, jog daugeliui jis nepriimtinas. Imta ieškoti, kaip žodžiais išreikšti jausmus ir nusistatymus, slypinčius savo žmogiškos sielos gilumoje.
Fizinėmis, o pasak kai kurių homoseksualizmo apologetų – ir psichologinėmis galimybėmis visų žmonių lytiškumo sklaida yra neribota. Išties, norėdami visi kad ir šiandien galėtume lytiškai pasitenkinti su kokiu nors nenatūraliu objektu. Tačiau žmonijos raida ir patirtis mus išmokė, jog tuo užsiiminėti neverta. Turbūt daugelis žmonių pripažintų, jog bjaurėjimasis galimais santykiais su tos pačios lyties asmenimis jiems – pačiame kraujyje. Racionalus mąstymas mus skatina gyventi siekiant teigiamų ir kuo geresnių rezultatų ir neužsiiminėti betiksliais eksperimentais. Norime gyventi dvasiškai ir fiziškai švarioje aplinkoje.
„LGBT“ judėjimas su savo paradais atsiduria tarsi pačiame liberalios lytiškumo pasaulėžiūros priešakyje, kaip ultraliberalus smogiamasis avangardas, tad nenuostabu, jog būtent šie renginiai tampa mažu pilietiniu karu mūsų gatvėse. Nors gyventojų dauguma šiais laikais nesilaiko kokios nors griežtos puritoniškos moralės, vis dėlto, matyt, instinktyviai suvokia, jog homoseksualizmo sunorminimu pasiekiama tam tikra pavojinga riba, ties kuria iškyla daugybė neaiškių ir prieštaringų klausimų (vertinant objektyviai, o ne primestos propagandos masteliais), į kuriuos kartais sunku rasti galutinį atsakymą.
Nuvalkiota tiesa, tačiau homoseksualų judėjimo pasiekimai nebūtų įmanomi, jei ne bendros liberalėjimo tendencijos. Nors konflikto esmę bandoma specialiai suprimityvinti iki vaizdo, jog tai vyksta tik dėl specifinių vienos mažumos poreikių, reikalas užkliudo daug platesnius pasaulėžiūrinius klausimus. Tad linkusiems nesitaikstyti su diegiamais naujausiais standartais neliks nieko kito, tik stiprinti bendrą konservatyvų požiūrį į lytiškumą.
Visgi dalis visuomenės (galbūt dažniau moterys) įsivaizduoja, kad pats homoseksualų mažumos egzistavimo pripažinimas leidžia tam tikru mastu demokratizuoti vyrų ir moterų santykius. Turbūt pagal jų logiką, visuomenėje, kurioje normalizuotas homoseksualumas, vyrai priversti žiūrėti į moteris ne vien kaip į galimą grobį, o taikstymasis su „moteriškesnių“ vyrų egzistavimo galimybe rodo bendros agresijos sumažėjimą. Žinoma, Lietuvoje, kur smurtas išlieka nemaža problema, toks argumentas gali skambėti įtikimai. Galbūt dėl to taip dažnai homoseksualų įsivaikinimo teisės naudai spekuliuojama palyginimu su kitu prastu variantu – vaikyste prieglaudose arba smurto kupinose šeimose.
Tiek viena, tiek kita pusė tikriausiai sutartų dėl vieno dalyko: jog valstybė pernelyg neturėtų kištis į privatų piliečių gyvenimą. Čia ne laukinė Rusija ir įstatymais neturėtų būti reglamentuojama, kas ir kaip gali vaikščioti susiėmę už rankučių. Niekam nerūpi, tu onanistas (-ė), ar ne, kol neini į gatves su plakatais apie tai. Visuomenėje egzistuoja nerašytas padorumo supratimas apie tai, kas galbūt tinka privatiems juokeliams, kas Užgavėnių karnavalui, o kas kasdienybei gatvėje. Nepaisant to, kad šis supratimas ištisai griaunamas, lytinio pasitenkinimo temą pilnu pajėgumu pajungiant pramogų verslui.
Ko pasiekia „seksualinės įvairovės“ aktyvistai, nusprendę, kad jiems nebeužtenka subkultūrinių erdvių – savo klubų, parodų, leidinių ir t.t., bet pasišovę visai visuomenei primesti savo ultraliberalų supratimą apie lytiškumo paskirtį ir kėsintis į šeiminių ryšių statusą? Greičiausiai permanentinio karo (kol kas – „kultūrinio“) visuomenės viduje būklę ir tai, apie ką rašė A. Breivikas, – susiskaidymą nematomomis sienomis į priešiškas stovyklas, kurios nuolatos stiprina savo įtvirtinimus, daro išpuolius ir kontrpuolimus.
Konservatyviai mąstantys piliečiai pradeda suvokti, kad prieš juos mesta revoliucinė ideologija ir ją sustabdyti neužteks vien pasyvaus gynimosi. Kai bandoma primesti naują, reliatyvizmu persunktą mąstyseną, nelieka nieko kito, kaip iš naujo aktualizuoti ir iškelti aukštyn savas vertybes: dorą, šeimą, tėvystę.
Nes trauktis lyg ir nebėra kur. Toliau – tik teisė homoseksualioms poroms kurti „šeimas“ ir įsivaikinti. Tai reiškia, kad niekas jau nebegalės nebaudžiamas mokyti savo vaikų, jog išties pilnaverčiai darnūs santykiai įmanomi tik tarp skirtingų lyčių sutuoktinių. Nes diskriminacija, kaip žinia, baudžiama. Ir nuspręs koks biurokratėlis, kad vaikui tokioje diskriminuojančioje aplinkoje neleidžiama visapusiškai seksualiai vystytis į vaivorykštinę, meilės ir laimės kupiną asmenybę. Atiduos jį kitiems dviems asmenims. Kurie, tiesą sakant, savo lytiškumą suvoks tik kaip emocinio-fiziologinio pasitenkinimo šaltinį, ir turės psichologinių problemų užmegzti šeiminius santykius su priešingos lyties asmenimis...
Tad gana liautis atsiprašinėti: „Mes dar tam nesubrendę“. Laikas drąsiai ištarti: ateitis mūsų šeimoms bus žymiai saugesnė ir stabilesnė. Mes nebebūsime žeminami. Mums nereikės kiekvieną dieną įrodinėti, jog mūsų mąstymas nėra atsilikęs, nereikės kas mėnesį eiti protestuoti į gatves, kad apgintume savo žmogiškąjį orumą, esmines mūsų gyvensenos ir kultūros vertybes. Mūsų šeimose ir mūsų mokyklose vaikai mokysis etinių šeimos pagrindų, o ne vien „šviesis“ apie fiziologines lyčių suartėjimo funkcijas bei galimybes. Mūsų santuoka niekada nebus prilyginta dviejų abipusiu onanizmu užsiimančių asmenų santykiams. Ir mūsų parlamentas be įsikišimo iš europinių struktūrų pats nuspręs, kam teikti finansines privilegijas paveldėjimo ir kitokiais atvejais: tokiems abipusiams onanistams, o gal folkloristams, statybininkams ar šiaip provincijos gyventojams. Nes dar neįvertinta, kuri iš šių grupių neša daugiau naudos visuomenei ir patiria didesnius nepatogumus gyvenime.
Lytiškumo klausimais bendro sutarimo gairės ne tokios aiškios. Jos išbalansuotos įtampos ir kovos tarp dviejų polių – konservatyvios ir liberalios pasaulėžiūros. Ši įtampa neslopsta, tik įgauna vis įmantresnes ir šiuolaikiškesnes formas. Ji atsispindi ir žymesniuose visą pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose. Štai „teroristas-kryžeivis“ A. Breivikas kažkuriame savo manifesto puslapyje siūlė tą įtampą naikinti išsidalinant skirtingais rajonais, kuriuose būtų laikomasi labiau konservatyvių arba liberalių taisyklių.
Nelaimei, į kovą metamos ideologinės sistemos neigia viena kitą. Dažnas pažangeivis, pasisakydamas, tarkime, už „gėjų teises“, įsivaizduoja, kad daro pasaulį atviresnį ir įvairesnį. Tačiau atvirumas negali būti begalinis. Matome, jog visose visuomenėse egzistuoja vienokie ar kitokie kultūriniai apribojimai, nustatantys lytinės elgsenos ribas.
Neįmanoma daryti pasaulio įvairesniu, naikinant kitas tapatybes. Nors įvairiais informacijos srautais žmonės koduojami, jog einama natūralios pažangos ir išsilaisvinimo keliu, o santvarka, kurioje pripažįstamos nesvarbu kurios lyties dviejų asmenų santuokos, yra kažkoks universalumo matas, taip toli gražu nėra. Mėgstama juoktis iš pareiškimų, jog „gėjai griauna šeimą“ kaip absurdiškų. Tačiau įteisinant vienalyčių porų santuokas kaip tik ir suardoma tūkstantmetė šeimos samprata, pagrįsta kraujo ryšiais ir įsipareigojimu savo vaikams. Pakaitalas pasižymi tik laikinais teisiniais rėmais ir žymiai miglotesniais apibrėžimais.
Kodėl homoseksualumo klausimas iššaukia tiek priešiškumo? Pirmiausia, dėl tapatybės apibrėžtumo. Kol nebuvo kitokį lytinį tapatumą garsiai deklaruojančių asmenų, daugumai nereikėjo kaip nors savęs šiuo atžvilgiu apsibrėžti ar, juo labiau, kelti klausimą į politinį lygmenį – visi buvo vienodi. Kuomet pradėtas viešinti kitoks modelis, paaiškėjo, jog daugeliui jis nepriimtinas. Imta ieškoti, kaip žodžiais išreikšti jausmus ir nusistatymus, slypinčius savo žmogiškos sielos gilumoje.
Fizinėmis, o pasak kai kurių homoseksualizmo apologetų – ir psichologinėmis galimybėmis visų žmonių lytiškumo sklaida yra neribota. Išties, norėdami visi kad ir šiandien galėtume lytiškai pasitenkinti su kokiu nors nenatūraliu objektu. Tačiau žmonijos raida ir patirtis mus išmokė, jog tuo užsiiminėti neverta. Turbūt daugelis žmonių pripažintų, jog bjaurėjimasis galimais santykiais su tos pačios lyties asmenimis jiems – pačiame kraujyje. Racionalus mąstymas mus skatina gyventi siekiant teigiamų ir kuo geresnių rezultatų ir neužsiiminėti betiksliais eksperimentais. Norime gyventi dvasiškai ir fiziškai švarioje aplinkoje.
„LGBT“ judėjimas su savo paradais atsiduria tarsi pačiame liberalios lytiškumo pasaulėžiūros priešakyje, kaip ultraliberalus smogiamasis avangardas, tad nenuostabu, jog būtent šie renginiai tampa mažu pilietiniu karu mūsų gatvėse. Nors gyventojų dauguma šiais laikais nesilaiko kokios nors griežtos puritoniškos moralės, vis dėlto, matyt, instinktyviai suvokia, jog homoseksualizmo sunorminimu pasiekiama tam tikra pavojinga riba, ties kuria iškyla daugybė neaiškių ir prieštaringų klausimų (vertinant objektyviai, o ne primestos propagandos masteliais), į kuriuos kartais sunku rasti galutinį atsakymą.
Nuvalkiota tiesa, tačiau homoseksualų judėjimo pasiekimai nebūtų įmanomi, jei ne bendros liberalėjimo tendencijos. Nors konflikto esmę bandoma specialiai suprimityvinti iki vaizdo, jog tai vyksta tik dėl specifinių vienos mažumos poreikių, reikalas užkliudo daug platesnius pasaulėžiūrinius klausimus. Tad linkusiems nesitaikstyti su diegiamais naujausiais standartais neliks nieko kito, tik stiprinti bendrą konservatyvų požiūrį į lytiškumą.
Visgi dalis visuomenės (galbūt dažniau moterys) įsivaizduoja, kad pats homoseksualų mažumos egzistavimo pripažinimas leidžia tam tikru mastu demokratizuoti vyrų ir moterų santykius. Turbūt pagal jų logiką, visuomenėje, kurioje normalizuotas homoseksualumas, vyrai priversti žiūrėti į moteris ne vien kaip į galimą grobį, o taikstymasis su „moteriškesnių“ vyrų egzistavimo galimybe rodo bendros agresijos sumažėjimą. Žinoma, Lietuvoje, kur smurtas išlieka nemaža problema, toks argumentas gali skambėti įtikimai. Galbūt dėl to taip dažnai homoseksualų įsivaikinimo teisės naudai spekuliuojama palyginimu su kitu prastu variantu – vaikyste prieglaudose arba smurto kupinose šeimose.
Tiek viena, tiek kita pusė tikriausiai sutartų dėl vieno dalyko: jog valstybė pernelyg neturėtų kištis į privatų piliečių gyvenimą. Čia ne laukinė Rusija ir įstatymais neturėtų būti reglamentuojama, kas ir kaip gali vaikščioti susiėmę už rankučių. Niekam nerūpi, tu onanistas (-ė), ar ne, kol neini į gatves su plakatais apie tai. Visuomenėje egzistuoja nerašytas padorumo supratimas apie tai, kas galbūt tinka privatiems juokeliams, kas Užgavėnių karnavalui, o kas kasdienybei gatvėje. Nepaisant to, kad šis supratimas ištisai griaunamas, lytinio pasitenkinimo temą pilnu pajėgumu pajungiant pramogų verslui.
Ko pasiekia „seksualinės įvairovės“ aktyvistai, nusprendę, kad jiems nebeužtenka subkultūrinių erdvių – savo klubų, parodų, leidinių ir t.t., bet pasišovę visai visuomenei primesti savo ultraliberalų supratimą apie lytiškumo paskirtį ir kėsintis į šeiminių ryšių statusą? Greičiausiai permanentinio karo (kol kas – „kultūrinio“) visuomenės viduje būklę ir tai, apie ką rašė A. Breivikas, – susiskaidymą nematomomis sienomis į priešiškas stovyklas, kurios nuolatos stiprina savo įtvirtinimus, daro išpuolius ir kontrpuolimus.
Konservatyviai mąstantys piliečiai pradeda suvokti, kad prieš juos mesta revoliucinė ideologija ir ją sustabdyti neužteks vien pasyvaus gynimosi. Kai bandoma primesti naują, reliatyvizmu persunktą mąstyseną, nelieka nieko kito, kaip iš naujo aktualizuoti ir iškelti aukštyn savas vertybes: dorą, šeimą, tėvystę.
Nes trauktis lyg ir nebėra kur. Toliau – tik teisė homoseksualioms poroms kurti „šeimas“ ir įsivaikinti. Tai reiškia, kad niekas jau nebegalės nebaudžiamas mokyti savo vaikų, jog išties pilnaverčiai darnūs santykiai įmanomi tik tarp skirtingų lyčių sutuoktinių. Nes diskriminacija, kaip žinia, baudžiama. Ir nuspręs koks biurokratėlis, kad vaikui tokioje diskriminuojančioje aplinkoje neleidžiama visapusiškai seksualiai vystytis į vaivorykštinę, meilės ir laimės kupiną asmenybę. Atiduos jį kitiems dviems asmenims. Kurie, tiesą sakant, savo lytiškumą suvoks tik kaip emocinio-fiziologinio pasitenkinimo šaltinį, ir turės psichologinių problemų užmegzti šeiminius santykius su priešingos lyties asmenimis...
Tad gana liautis atsiprašinėti: „Mes dar tam nesubrendę“. Laikas drąsiai ištarti: ateitis mūsų šeimoms bus žymiai saugesnė ir stabilesnė. Mes nebebūsime žeminami. Mums nereikės kiekvieną dieną įrodinėti, jog mūsų mąstymas nėra atsilikęs, nereikės kas mėnesį eiti protestuoti į gatves, kad apgintume savo žmogiškąjį orumą, esmines mūsų gyvensenos ir kultūros vertybes. Mūsų šeimose ir mūsų mokyklose vaikai mokysis etinių šeimos pagrindų, o ne vien „šviesis“ apie fiziologines lyčių suartėjimo funkcijas bei galimybes. Mūsų santuoka niekada nebus prilyginta dviejų abipusiu onanizmu užsiimančių asmenų santykiams. Ir mūsų parlamentas be įsikišimo iš europinių struktūrų pats nuspręs, kam teikti finansines privilegijas paveldėjimo ir kitokiais atvejais: tokiems abipusiams onanistams, o gal folkloristams, statybininkams ar šiaip provincijos gyventojams. Nes dar neįvertinta, kuri iš šių grupių neša daugiau naudos visuomenei ir patiria didesnius nepatogumus gyvenime.
Panašūs tekstai:
Konservatoriškas lankstumas žygiuojančių gėjų fone (2010 m. gegužės 15 d.)
Sveiki, čia yra greitas, skirtas tik tiems, kuriems reikia pokyčių savo meilės gyvenime, tiems, kurie ieško patikimo rašybos rato, kuris padėtų atgaivinti savo žlugusius / griūvančius santykius, taip pat tiems, kurie kenčia nuo įvairių negalavimų. yra tas, kuris yra tikrai universalus, atjaučiantis ir patikimas, kai kalbama apie burtus. Gydytojo Egwali burtų namai yra tinkamas pasirinkimas jums, jums reikia tik kontakto, tada galiu jus patikinti, kad visa kita būtų visiška magija, mano meilės gyvenimas buvo ties žlugimo riba, kol įsakiau meilės užkeikimui, buvo tinkamai laikomasi visų tinkamų procedūrų, kad būtų užtikrinta, jog jis puikiai veikia. Šiandien esu gyvas liudininkas, kad daktaro Egwali burtų magija veikia be jokių pagrįstų abejonių. Štai kodėl aš naudoju visas laikmenas norėdamas pranešti pasauliui apie šį puikų burtų daktarą, kuris sugrąžino ramybę ir vienybę mano namuose. Šiandien kalbėkis su juo ir tavo emocinės nesėkmės bus visiškai išnaikintos.
AtsakytiPanaikintiPasiekite jį šiais kontaktais!
„WhatsApp“: +2348122948392
Kurjeris: dregwalispellbinder@gmail.com