šeštadienis, rugpjūčio 10

Tautinė pasaulėžiūra: peržengiant įprastus nacionalizmo modelius

Kintantis etniškumo suvokimas

Beklausant partinių ir neformalių lietuvių tautininkų (jaunųjų ir vyresnių) pareiškimų neretai gali susidaryti įspūdis, kad tautiškumas jų suvokiamas kaip dėžutė, į kurios rėmus būtina įtilpti. Idealiu atveju visi išsiskaičiuoja pirmais antrais, sulipa į savo dėžutes, ir pagaliau pasijaučia užtikrintai, galėdami būti ištikimi standartui.

Tautiškumo reikšmė keistai sudaiktinama. Iš vidinio pojūčio, dvasios, ryšio tarp žmonių jis paverčiamas antsiuvu, formalia užuovėja išvengiant nemalonių gyvenimo prasmės klausimų, neįveikiama ir galutine apibrėžtimi.



Etnosai formavosi visoje istorijos eigoje, tuo tarpu nacijos iš jų – tik paskutinius kelis šimtus metus. Todėl etniškumas yra žymiai sudėtingesnis reiškinys nei nacionalinė priklausomybė. Nacionalistai stengiasi suprimityvinti vaizdą, pateikdami tautinę tapatybę kaip kažkokią kaukę ar uniformą, kurią padedamas kitų gali atrasti ir užsivilkti. Bet ar šūkiai „lenke, atrask savyje lietuvį“, „lietuvi, atrask savyje lenką“ išlaisvina asmens etniškumą, ar nuo jo tolina ir atriboja?

Žinoma, galima išvengti tiesaus atsakymo, tvirtinant, jog tokie šūkiai skatina prieraišumą prie valstybės, nesikėsinant į privataus ar šeiminio kultūrinio tapatumo erdvę. Tokia būtų pilietinio nacionalizmo pozicija. Naciją ir pilietinę visuomenę galima suvokti tarsi lygtį, suvedančią tam tikros populiacijos istoriją, kalbą (kalbas) ir kultūrą į vieną visumą. Tačiau kartu reikia suvokti, kad tas suvedimas niekada nebus idealus, tai tik bandymas suderinti kiek įmanoma daugiau skirtumų taip, kad alternatyvūs junginiai atrodytų mažiau patvaresni už pasirinktą.

Nacionalistai turėtų suvokti, kad jiems, kaip ir valstybės priešaušryje, dera telkti bendram valstybės darbui toli gražu ne niveliuotą masę. Reikia ne brėžti griežtas atskyrimo ribas, savąją etninę grupę pastatant prieš kitas, bet ieškoti sutarimo atskleidžiant žmonėms juos jungiančius saitus. Ta prasme, vienyti „grynus“ ir „negrynus“ lietuvius ne nutrinant jų skirtingus etninius požymius, bet naujai juos įprasminant ilgalaikės valstybės vizijos fone.

XX amžiaus pirmoje pusėje tautiškumas buvo griežtesnis, kolektyvinis, viešas, suskirstantis stovyklomis ir aiškiomis demarkacijos linijomis. XXI amžiaus pradžioje jis linksta būti laisvesnės formos, labiau individualizuotas, privatus ir persipinantis. Bent jau krašto ir giminės istorija besidomintys žmonės (tarp nacionalistų tokių turėtų būti daugiau) dabar jau rečiau įsivaizduoja tautą kaip istoriškai nekintamą populiacijos darinį, o savo giminės liniją – neatsiejamą nuo tos tautos „nuo Adomo ir Ievos laikų“.

Žymiai pažengus istorijos, kalbotyros ir kitiems mokslams smarkiai prasiplėtė tautų istorinės kilmės, etnogenezės pažinimo galimybės. Todėl ir savo etniškumo nebėra reikalo suvokti kaip tapatybės dalies, kuriai būdinga vientisa forma, viena plokštuma ir viena etiketė – jis tampa daugiasluoksnis, savaip subalansuotas ir neatskleistas iki galo. Žmogus gali bandyti pažinti savo kilmę ne vien iš įrašo pase, bet ir daugybės kitų duomenų: tėvo, motinos bei senelių vartotų gimtųjų kalbų, paveldėtos ir kitų giminėje pasitaikiusių pavardžių, šeimos legendų, atsekamų protėvių persikėlimo (migracijos) krypčių, archyvinių duomenų, genetinių tyrimų (kurie tapo nesunkiai prieinami daugumai) rezultatų, ir kt. Visus šiuos asmeniškai liečiančius dalykus papildo tautõs, kuriai asmuo save priskiria, ir krašto istorija, paremta daugialypiais mokslo duomenimis, apjungta teorijomis ir hipotezėmis.

Ar reikia baidytis šio neaiškaus rezginio, savos kilmės mįslių? Atminkime, kad už visų nusistatytų gyvenimiškų tapatumų ir apibrėžčių viduje slypi dar kai kas daugiau – tai, ką žmonės linkę vadinti „siela“, kurios egzistavimas ir ryšys su savastimi dar mįslingesnis. Žiūrint kokią pasaulėžiūrą rinksimės. „Moderniam žmogui“ etniškumas tėra tarsi mestas kauliukas, atsiverčiantis atsitiktiniu skaičiumi, kai asmuo (at)gimsta tai vienoje, tai kitoje planetos pusėje (pasak paplitusių būrimų „kuo buvai praeitame gyvenime“), visiškai atsitiktinėje aplinkoje. Senesnis požiūris vertintų sielą kaip paveldėtą iš savo kraujo protėvių. Pasikliaudami pastaruoju etniškume ieškotume ir įgimtų savybių.

Daugeliui visą šį apmąstymų reikalaujantį santykį su savuoju „aš“ gali atstoti tiesiog giliomis emocijomis paremtas susitapatinimas su viena grupe, subkultūra ir plačiau suvokiama tauta (ypač prasiveržiantis užgniaužimo, etninių konfliktų momentais). Tačiau vargu ar tai būtų argumentas trukdyti kitiems bandyti giliau pažinti ir suprasti save.

„Šimtaprocentinės“ lietuvybės brukimas Vilniaus krašte nesuveiks

Pereikime prie to, kaip išsakyti teiginiai veikia konkrečioje situacijoje. Kodėl nacionalizmas ir tautinės partijos Lietuvoje nepritraukia rinkėjų? Galima būtų vardinti daugybę išorinių priežasčių (seimo partijų statomos kliūtys, užsitikrinant sau išankstinį finansinį pranašumą, dalies potencialių rinkėjų sustabarėjęs balsavimas už konservatorius, ir kt.). Tačiau kartu reikia suvokti ir paprastų žmonių mąstyseną. Mūsų šalyje, kurioje aštriausios etninės problemos nuslopintos (pvz., niekas nereikalauja antros valstybinės kalbos, kaip neseniai buvo Latvijoje), vidutinis gyventojas vengia akcentuoti savo etninę priklausomybę, nes jam atrodo, kad tai kelia papildomas problemas gyvenime. Jo pažįstamų, bendradarbių, kaimynų tarpe pasitaiko mišrių šeimų bei kitataučių, su kuriais taikus sambūvis palaikomas atitinkamų temų nutylėjimo principu. Tyčia demonstruoti savo lietuviškumą prieš juos atrodytų nekultūringa. Panašios psichologinės nuostatos tikriausiai perkeliamos ir į politiką, balsavimą.

Tai ypač turėtų būti būdinga regionams, kuriuose gyventojai smarkiau persimaišę. Žinoma, ryškiausias pavyzdys – Vilniaus kraštas. Lietuvių tautininkai įsikibę laikosi vienos strategijos – „mes“ prieš „juos“ – kuri, žinant tų teritorinių pakraščių demografinę sudėtį, jokių netikėtų rezultatų laimėti nežada. Keista, kad taip elgiamasi tuo metu, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) pati kiša kozirį į rankas. Ši partija taip pat organizuota etniniu principu, jos politikai bemaž atvirai siekia krašto polonizavimo.

Tuo metu, kai LLRA tenykščiams gyventojams primeta griežtą lenkiškumo modelį ir taip siaurina arba iškreipia jų etninį tapatumą, tautininkai galėtų megzti kokybiškai naujus ryšius su kraštu ir formuoti visiškai šviežią politiką. Pradžiai tiesiog tereikia pripažinti, kad šis regionas turi paribiui (kuris toliau nusidriekia į šiaurę Latgalos, į rytus ir pietus – Gudijos pusėn) būdingų bruožų, suteikiančių jam savitumo. Kad vietinių „tuteišiškumas“ nereikalauja griežtų polonizavimo arba lituanizavimo akcijų. O toliau – gyventojams skiepyti susidomėjimą ir pasididžiavimą vietine istorija, folkloru, kalbinėmis ypatybėmis, tenykštėmis asmenybėmis, taip mažinant niveliuojančio politikos ir kultūros „eksporto“ iš Lenkijos srautą. Deja, vargu ar Lietuvos tautininkai subrendę prisidėti prie tokio valstybinės reikšmės projekto. Juk paprasčiau kovoti žodinį mūšį prieš LLRA ir kiekviena proga prikišti vietos gyventojams, kad jie – tik nutautėję nesusipratėliai lietuviai. Kur įtvirtinta atskirtis, natūralu, kad ja suskumba pasinaudoti kaimyninė valstybė.

O juk šalia turime Latvijos pavyzdį. Tenai daugumos rusakalbių balsus yra susigriebęs partijų susivienijimas, pasivadinęs „Santarvės centru“. Tai, kad jo veikla neatitinka pavadinimo, o jame įsitaisę aršūs Latvijos nacionalinės valstybės priešai – Cvetkova, Kabanovas ir kiti – atskiras klausimas. Šiuo atveju mums įdomu tai, kad šios partijos atstovas, Rygos meras N. Ušakovas mobilizuoja rinkėjus pabrėždamas tikrus ar tariamus ekonominius pasiekimus rūpinantis Rygos miestu ir visais jo miestiečiais. Kaip savo antagonistus jis parodo tuos „bloguosius“ latvių nacionalistus ar „fašistus“, kurie ir temoka skaldyti žmones pagal etninį principą ir nieko konkretaus nenuveikia. Žinoma, tai propaganda, iš kurios kyšo psichologinio manipuliavimo mechanizmai. Bet liaudžiai ji suveikia. Per paskutinius rinkimus Rygoje už „Santarvės centrą“ akivaizdžiai balsavo ir nemažai latvių.

Persvarstant pamatinius ideologinius principus

Iki šiol dažniau regime nacionalizmą kaip labiau vyrišką ideologiją, kuri reiškiasi per galios ir „sveiko“ egoizmo principus, reikalingus grupiniams interesams apginti. Tačiau visur, kur teigdamos savo interesus kaip lygiaverčius susiduria kelios grupės, kyla konfliktas. Daugiau galimybių primesti savo kalbą ir kultūrą paprastai turės masiškumu kitas lenkiančios grupės, pavyzdžiui, po imperijos skraiste asimiliavusios milijonus kitų tautybių žmonių. Nacionalizmas nebūtinai ir ne visuomet padeda palaikyti daugiapolį etniškumą, kaip supaprastintai galime manyti. Pilietinio nacionalizmo ir etninio išsilaisvinimo šalininkai greičiausiai sudaro priešingas stovyklas Prancūzijoje, Rusijoje, Ispanijoje ir kitose valstybėse. Lenkijoje nacionalinę vienybę propaguojantiems politikams atrodo pavojingas autonominis sileziečių judėjimas, ir pan.

Be to, nacionalistinius jausmus kursto ir atskiros politinės įtakos grupės visai neseniai, prieš kelis dešimtmečius iš SSRS suvažiavusių rusakalbių bendruomenėse Rytų Ukrainoje ir Latvijoje. Žinoma, jos neša tiems kraštams visiškai svetimą ideologinį-kultūrinį užtaisą, tačiau savo aspiracijas taip pat bando pagrįsti sureikšmindamos savąjį grupės tapatumą ir kurdamos teorijas apie rusų sąsajas su tais kraštais tolimoje praeityje, taip kartu įrodinėdamos savo istorines teises. Ypač greitai kintančiame šiuolaikiniame pasaulyje naujųjų imigrantų, nelegalų grupių pretenzijos į lygiavertes teises tampa socialinio nestabilumo šaltiniu. Kaip smarkiai gali pakisti šalies demografinė sudėtis vos per kelias vienos partijos vadovavimo šaliai kadencijas, gerai iliustruoja liūdnas Didžiosios Britanijos pavyzdys.

Čia vėl turėtume sugrįžti prie straipsnio pradžioje išdėstytų minčių. Į kalbą, kultūrą, istoriją galima žiūrėti kaip į konkrečiai nacijai priklausančią nuosavybę, kurią ji vienintelė kaip biologinis vienetas gali apginti ir išsaugoti. Tokiu atveju pasaulis bus įsivaizduojamas kaip daugybė savitomis struktūromis pasižyminčių pasaulėlių, besistumdančių tarpusavyje. Visi pokyčiai šiame pasaulyje bus sąlygojami grupinio solidarumo pergalių vieni prieš kitus.

Tačiau į kalbos ir kultūros paveldą bei tradicijas galima žvelgti ir kaip erdvėje bei laike besiskleidžiančias objektyvias realijas, kurių atžvilgiu tenka prisiimti įsipareigojimus ir moralinius sprendimus, viršijančius subjektyviai teikiamą pirmenybę. Nors nacionalistinis mąstymas linkęs tapatinti kalbą, kultūrą ir kilmę, antropologai ir lingvistai jau prieš šimtą metų įrodė, jog kalbų, kultūrų ir rasių paplitimo ribos dažnai persidengia skirtingai. Ar nebūtų teisingiau rūpinantis etniškumo apsauga dalinai atskirti visus šiuos tris komponentus, o ne ištisai juos filtruoti per atskirų grupių (titulinės tautos, tautinių mažumų, tautinių bendrijų) ir jų teisių kategorijas? Juk, kaip parodyta pavyzdžiais anksčiau, grupinių interesų reiškėjams ne visuomet rūpi tradicijų išsaugojimas grynai autentišku („nenacionalizuotu“) pavidalu.

Tuomet imantis kalbinio paveldo apsaugos reikėtų pripažinti seniausių konkrečiame areale susiformavusių kalbų ir dialektų viršenybę prieš kitas, ypač atstovaujamas milijoninių tautų, išplėtusių savo kalbų vartojimo sritis ankstesniais imperiniais laikotarpiais. Taip pat tektų atsisakyti požiūrio į regionų ir vietovių kultūros istoriją vien per siaurą tautinę prizmę ir pradėti ją vertinti ilgus amžius besireiškusių skirtingų įtakų kontekste. Vietoje pabrėžiamos vėlyvos nacionalinės savimonės (rusų, baltarusių, lenkų...) skatinti susidomėjimą ir didžiavimąsi bendra regionine etnine kilme taip pat turėtų būti naudinga stiprinant Baltijos valstybių gyventojų pilietinį solidarumą – juk dar prieš pusantro tūkstančio metų toli į rytus buvo paplitusios tik baltų ir finų-ugrų kalbomis kalbėjusios gentys, kurių didžioji dalis vėliau visiškai asimiliavosi ir suslavėjo. Galima šeimose vartoti skirtingas gimtąsias kalbas, tačiau jaustis tų pačių protėvių palikuoniais.

Išskirdamas du požiūrius į kalbinį-kultūrinį paveldą – kaip „nuosavybę“, naudojamą grupinėms tapatybėms stiprinti, ir universaliau suvokiamą paveldą, kurio išsaugojimu turėtume rūpintis visi, – išryškinau šių skirtingų pozicijų kontrastus. Galima mąstyti ir apie įvairius tarpinius variantus, juolab kad visiškai atsisakyti skirstymo į „sava“ ir „svetima“ neįmanoma, o atsiribojamas nuo vidinių prioritetų būtų svetimas pačiai etniškumo esmei. Tačiau aš pats esu linkęs įžvelgti antrojo požiūrio moralinius ir praktinius privalumus. Tokia prieiga padėtų labiau solidarizuotis asimiliacijos bangoms besipriešinantiems mažųjų tautų ir etninių grupių atstovams, kur jie bebūtų – Velse, Latvijoje ar Mordvijoje. Taip pat jis galėtų labiau suartinti dalį dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų žmonių. Žinoma, ne visus. Kokiais akcentais paremtas mąstymas būtų naudingesnis Lietuvai, siūlau atsakyti sau patiems.

Panašūs tekstai:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą