Etnoregionalizmas: Nebaigta Baltijos tautų misija

Rokas Sinkevičius

Besidairant Lietuvos valstybės praeityje laikų, kurie žymėtų idealų būvį ir kokybę, daugelio akys neretai krypsta į didingus LDK laikus iki unijos su Lenkija, į tuometės mūsų valstybės poveikį gudų (baltarusių) ir ukrainiečių tautų susidarymui. Tačiau 1918 metais paskelbta nepriklausomybė reiškė ne tik prasidėjusį naują valstybingumo etapą. Ji žymėjo naujos unikalios istorinės misijos pradžią. Baltijos tautos – tai mažosios Rusijos imperijos tautos, parodžiusios, kad imperinė globa joms visiškai nereikalinga.

Jei ne palankios aplinkybės, mūsų likimas galėjo būti panašus į daugelio kitų kolonizuotų tautų. Tačiau nugalėję likimą mes stojome į priešstatą su Rusija ir jos „ypatinga civilizacine misija“, kaip mėgstama sakyti jau šiais laikais. Būtent tos tautos, kurios 1917–1920 metais išsprūdo iš imperinių gniaužtų – lietuviai, latviai, estai, lenkai, suomiai, Besarabijos moldavai – po dvidešimties metų tapo raudonu pavidalu atsinaujinusios imperijos pirmaisiais taikiniais.



Esame nepakenčiami, nes stovime kaip akibrokštas imperiniam vystymosi keliui ir neišskiriamai Rusijos tautų „draugystei“, kurią įkūnijo „tarybinės liaudies“ pergalė „Didžiajame Tėvynės kare“. „Tarybinės tėvynės“, o dabar „daugianacionalinės Rusijos“ piliečio tapatybė – lyg tarno, paklusniai patikėjusio savo tautos likimą „motušei Rusijai“. Tai ir Putino klapčiukas V. Gergijevas, pagal kilmę osetinas, bet pristatomas kaip „tarybinis ir Rusijos dirigentas,“ – parėmęs „plačiosios tėvynės“ vykdomus naujus užkariavimus koncertu okupuotame Cchinvalyje, o vėliau neišėjęs ant scenos pagerbti Sausio 13-osios aukų per pasirodymą Kaune. Tai ir propagandistas A. Djukovas, pusiau čečėnas, bet visgi „Rusijos istorikas, rašytojas, žurnalistas ir blogeris,“ – intensyviai kovojantis istorinius karus prieš atskilusias vakarines kolonijas ir neseniai paskelbtas persona non grata Latvijoje.

Būtent 1918 metais išsiskyrę istoriniai keliai daugiausia lėmė, kad sovietų agresiją ir kolonializmą patyrusių tautų žmonės Antrojo pasaulinio karo metais kariavo SS divizijose, stojo į Vietinę rinktinę ir kitus karinius junginius, vėliau nuožmiai kovėsi partizanų būriuose – šių žmonių tuometinis pasirinkimas vis dar nepaprastai erzina Rusijos ir Izraelio elitus, nes neįtelpa į jų piešiamas istorines vizijas, jų pasakas apie „tarybinių žmonių pasiaukojimą“, „Pabaltijo kolaboracionistus“ ir vieningą „antihitlerinės koalicijos“ frontą. Savo ruožtu mes šiems tautiečiams turime skirti reikiamą pagarbą. Nes netgi tie Sovietinės imperijos užkariautų kraštų gyventojai, kurie pateko į vietines SS divizijas, buvo ne ką daugiau susiję su III Reicho nacionalsocialistine ideologija, nei mobilizuotieji į raudonąją armiją – su SSRS vykdytu komunistiniu teroru ir imperializmu.

Tie Sovietų Sąjungos vakaruose okupuotų kraštų gyventojai, kurie buvo sukišti į gulago lagerius, tenai tęsė tą pačią istorinę misiją – po Stalino mirties kilę galingi Kengyro, Vorkutos, Norilsko sukilimai sudrebino tą išnaudojimo ir naikinimo sistemą iš vidaus. Ir tai nėra tik skambūs žodžiai. Būtent ukrainiečiai, lietuviai ir kiti „vakariečiai“ pasižymėjo tvirtesne nacionaline savimone, telkėsi pagal tautinį principą ir kūrė nacionalinius pogrindžius, nustūmė iki tol lagerių aplinkoje dominavusią rusų kalbą ir „tarybinio piliečio“ tapatybę, palaužė kriminalinių kalinių vykdytą diktatūrą ir terorą, patys pradėjo slaptą karą prieš lagerių administracijai dirbusius skundikus ir žiaurius brigadininkus, o galiausiai sudarė kovinį branduolį sukilimų metu.

1988–1991 m. lietuviai, latviai ir estai pakartojo dar 1917–1920 m. atliktą žygį ir dėl to nusipelnė dvigubos imperinės mąstysenos homosovietikų neapykantos. Rusijos Federacijoje valstybiniu lygmeniu tęsiama sovietizuotos istorijos linija ir nuolatinė mūsų šalių konfrontacija su ja istoriniais klausimais rodo, kad Imperija neišnyko – ji įsitvirtino ir bando susigrąžinti turėtas pozicijas. Gegužės 9-ąją nauja fronto linija nusidriekia Talino, Rygos, Vilniaus, Lvovo gatvėmis, kur penktosios kolonos suburiamos sovietinius mitus gaivinančioms šventėms. Ant bačkų lipa nauji paleckiai, atitarnaudami savo Amžino Kolaboranto vardą.

Konfliktas užprogramuotas pačioje politinėje-istorinėje mitologijoje, kurią tęsia ir regeneruoja Rusijos valdžia. Apie tai nemažai jau yra rašęs publicistas Aleksejus Širopajevas. Kol Rusijos žmonės nebus išlaisvinti nuo įcentruojančių imperinių mitų, permainų į gera tikėtis neverta. Tai daug rimčiau nei misija Afganistane ar Irake. Toji laisvė, kurią išplėšėme iš imperijos nagų, neturėtų tapti savitiksliu pasitenkinimo objektu, apsaugotu kelių NATO naikintuvų. Negalime pamiršti demokratinio antisovietinio šūkio „Už jūsų ir mūsų laisvę!“.

Būtent šioje šviesoje mūsų teritorinis menkumas yra ne trūkumas, o prasmingas rodiklis. Esame imperinių šovinistų nekenčiami ne todėl, kad kažką darome ne taip, o todėl, kad atsidūrėme tokiame istoriniame vaidmenyje, kuriame galėjo atsidurti bet kuri kita maža tautelė, išsprūdusi į „pereinamąją“ teritoriją (vis dar nepaliaujamai esame priskiriami „buvusiai SSRS“, „artimajam užsieniui“ ir pan.).

Mūsų lokalinis supratimas apie Antrojo pasaulinio karo, okupacijų, pasipriešinimo istoriją – tai kitokio, žmogiško pasakojimo galimybė, į kurią atsitrenkia vienmatės, vienpusiškai „teisingos“, paradinės Rusijos oficiozinės istorijos tankas. Įvairiapusis ir objektyvus požiūris į Antrąjį pasaulinį karą pavojingas ne mums, o jiems. Mes juk nevažiuojame į Rygą prikaišioti latviams, kam jie leido kurti SS divizijas, ar juo labiau į Kremliaus aikštę su plakatais, kad raudonarmiečiai buvo kriminaliniai skerdikai ir prievartautojai. Priešingos pusės veiksmus mūsų atžvilgiu matome.

Iš čia išplaukia geopolitinės laikysenos klausimas. Nėra abejonių – XX amžiaus istorijoje draugiškiausi, bendrais interesais grįsti santykiai plėtojosi su tokiomis tautomis kaip latviai ir ukrainiečiai. Per latvius mūsų žvilgsnis krypsta tolyn – estų, suomių, o tuo pačiu Rusijos iki šiol kolonizuotų finougrų tautelių link.

Baltus ir jų šiaurės kaimynus finougrus sieja natūralūs istoriniai ryšiai, palyginti panašus sėslus, „gamtiškas“ nacionalinis charakteris. Dalis baltų formavosi iki tol finougrų apgyvendintose žemėse ir pastarųjų genotipas, manytina, turėjo įtakos Lietuvos ir Latvijos gyventojų antropologinio tipo susiformavimui. Finougriškos lyvių tautos likučiai iki šiol gyvena Latvijoje ir nekyla abejonės, kad jų kultūrinio paveldo išsaugojimas išliks tarp svarbiausių šios šalies uždavinių.

Ką mes galime pasiūlyti Rusijos valdžioje likusioms tautoms? Atsakymas paprastas – parama etnoregionalizmo idėjai. Regioninė tapatybė, paremta etniniais, kultūriniais, gamtiniais savitumais, pajėgi pakirsti imperinę idėją, todėl paranki mums ne tik moraliniu (mažųjų etnosų ir tradicijų išsaugojimas), bet ir politiniu požiūriu. Daugiamilijoninė nacija, kurią vienija įdiegti bendri kultūriniai „štampai“ – standartizuota rusų kalba, Puškinas, „Didysis Tėvynės karas“ ir panašiai, – pavojinga, nes ją lengva kontroliuoti, ja manipuliuoti ir sukurstyti prieš bet ką. Lietuvos partizaninio karo pralaimėjimas prieš triuškinančią karinę jėgą, sovietų invazijos į Vengriją, Čekoslovakiją ir Afganistaną tai įrodo.

Etnoregionalizmas čia iškyla kaip priešstata pilietiniam nacionalizmui, kuris tik stiprina didelių, imperinių tautų galią. Tačiau norėdami keisti Rusiją, turime taip pat į savo galvas įlieti šviežių minčių. Mūsų padėtis skiriasi nuo XX amžiaus pirmosios pusės, poreikiai ir uždaviniai – taip pat kiti.

Jei XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pusėje vardan nacionalinio išsivadavimo iš imperijos rūpintasi sutelkti panašios etninės kilmės žmones į vieną lietuvių naciją ir niekas per daug nesirūpino kokių nors kuršininkų ar mažlietuvių grupių kalbiniu ir kultūriniu tęstinumu, tai šiuo metu vis stipriau įsisąmoninama etnoregioninės ir etnokonfesinės tapatybės savaiminė vertė, stengiamasi ją išsaugoti ir palaikyti. Jei anuomet pirminis poreikis buvo sukurti standartizuotą bendrinę lietuvių kalbą (ir tai buvo sėkmingai atlikta, parenkant vertingiausius, seniausius elementus iš vietinių tarmių), tai dabar tautininkai daugiau dėmesio turėtų skirti pačių tarmių išsaugojimo reikalui.

Turėtų keistis ir santykis su individualia tapatybe. Šiuo metu žmonės turi daugiau galimybių ir laiko patyrinėti savo giminės istoriją archyvuose, išleisti atsiminimus ar gimtosios vietovės praeitį apžvelgiančią knygą. Gausėja genetinių tyrimų, pagilinančių supratimą apie įvairių visuomenių vystymąsi, etnogenezę. Fizinės antropologijos mokslas taip pat gali padėti šį tą suprasti apie atskirų individų kilmę. Paplitęs šiais laikais ir toks reiškinys kaip „šaknų turizmas“, kuomet keliaujama aplankyti savo kilmės kraštų. Visa tai rodo, kad žmonės gali susidaryti tikslesnį vaizdą apie savo giminės praeitį. Panašios paieškos turėtų ypač dominti tautininkus, kurie visuomet nemažai dėmesio skirdavo praeičiai.

Tokiu būdu ne tempimas ant vienodo „lietuviško“ kurpalio ir negrynų „priemaišų“ neigimas, o atviras žvilgsnis į savo giminės istoriją ir jos priėmimas tokios, kokia ji yra, rodytų pilnavertę asmenybę. Tai nereiškia, kad vietinė ar baltiška kilmė nebeturi būti laikoma vertinga. Tačiau Protėvius reikia gerbti tikrus, o ne išgalvotus. Tautiškumas neturi tapti štampu, niveliacijos įrankiu – turi būti įvertintas visas jo sudėtingumas ir daugiasluoksniškumas.

Būtent toks požiūris atitinka ir mūsų kultūrinius bei politinius interesus kaimyniniuose kraštuose – Rusijoje, Gudijoje (Baltarusioje), Lenkijoje. Juk rusiška tapatybė buvo kuriama kaip valstybinė (vėliau imperinė), „rusais“ paverčiant ištisus baltų ir finougrų regionus. Mūsų reikalas nėra tuos žmones atversti atgal baltais, tačiau turėtume padėti jiems atkreipti dėmesį į gilesnes šaknis ir pradėti jas labiau vertinti. Gudijoje ir Rusijoje jau atsiranda judėjimų, kurie bando gaivinti nuslopintą neslavišką etniškumą, ieško jo reliktų pavardėse, vietovardžiuose, tarmėse ir t.t. Tokių žmonių nedaug, bet tai nereiškia, kad turime užmerkti prieš juos akis.

Kita vertus, pradėję žiūrėti į žemėlapį gilesniu žvilgsniu, nuėmę nuo jo XX amžiaus valstybinių sienų tinklelį, atrasime daugiau bendrumo ir su dalimi vietinių Lietuvos lenkų, rusų. Nes ir po Antrojo pasaulinio karo iš Gudijos atvažiavę slavakalbiai yra kilę iš tų pačių baltiškų žemių. Ten, kur nacionalinė tapatybė (standartizuota bendrinė kalba ir kultūra) skiria, etninė ir regioninė tapatybė gali vienyti. Neaišku, kada tai suvoks ir ims pilnai taikyti Lietuvos valstybė savo etninėje politikoje.

Etnoregionalizmo principai paremia ir esminius mūsų interesus vakarų kryptimi. Rusija privalo pripažinti Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje įvykdytą fizinį genocidą ir kultūros sunaikinimą bei imtis visų priemonių pasekmėms švelninti. Turi būti grąžinti senieji tradiciniai vietovardžiai, o seniesiems krašto gyventojams ir jų palikuonims (tiek mažlietuviams, tiek vokiečiams) – leidžiama grįžti į gimtąsias žemes ir susigrąžinti turėtą nekilnojamą turtą.

Žinoma, čia išdėstytos nuostatos gali neįtikti griežtesniems Lietuvos nacionalistams, kurie tiesmukai laikosi „Lietuva – lietuviams“ ir „Tautų Europos“ postulatų. O juk „Lietuva – lietuviams“ šūkio net į gretimą Latviją automatiškai perkelti nepavyks – ten greta latvių gyvena kad ir nebegausi, bet vietinė lyvių tauta bei ryškesniu kultūriniu ir kalbiniu savitumu išsiskiriantys latgaliečiai. Lietuvoje irgi turime galimybę ateityje vėl turėti prūsų, jei tik laiku susiprasime. Prūsų kalba rekonstruota, pritaikyta šiuolaikiniam pasauliui ir pavienių entuziastų gaivinama. Būtų idealu Lietuvai priklausančioje Mažosios Lietuvos dalyje įsteigti Prūsų kultūros centrą, rasti vietą, kur iš pradžių galėtų vykti stovyklos, o vėliau būtų sukurta galimybė apsigyventi prūsų kalbos gaivintojų šeimoms, taip prikeliant sunaikintą tradiciją ir deklaruojant ryšį su okupuotu Karaliaučiaus kraštu. Kol kas tai gali skambėti kaip fantazija užliūliuotiems susitaikėliško gyvenimo būdo. Bet valia verčia ir kalnus. Vieni renkasi ateitį, kiti pralaimėjimą.

Abejotina, ar etnoregionalizmo idėjas lengvai priimtų „Blood & Honour“ tipo rasistai. Tik pagalvokite – vietoje bendradarbiavimo su baltaisiais Rusijos ir Lenkijos „broliais“ siūloma daugiau bendrauti su tų šalių senbuvėmis etninėmis mažumomis ir regionalistais. Rasistai vis dar naiviai tikisi, kad prieš „žvėris“ čečėnus nukreipta šovinistinė didžiarusiška neapykanta vėliau neužkliudys „labusų“ lietuvių, o visų teritorinių nesutarimų tarp baltųjų tautų sprendimo laiką nukelia į ateitį, kai bus nugalėti „išoriniai priešai“. Nereikia ir sakyti, kad tokia utopija orientuota į III Reicho istoriją su visais jo paklydimais.

Neturėtų regionalizmas tarnauti ir eurofederalistų bei globalistų užmačioms – skaidant į regionus dar labiau naikinti nacionalinių valstybių suverenitetą. Atvirkščiai, per etnoregionalistinę politiką galima būtų daugiau valdžios telkti lokaliuose centruose, tame tarpe – ir suteikiant papildomų imigracijos ribojimo galių.

Etnoregionalizmas neturėtų būti suvokiamas kaip nacionalinių valstybių pabaiga. Būtų iliuzija manyti, kad jų taip lengvai kažkas galėtų atsisakyti. Tai tik bandymas sušvelninti trintį tarp griežtai išreikštų nacionalinių tapatybių, ieškant gilesnės savasties ir ryšio su senesnių, kartais jau išnykusių kultūrų klodais bei vietine gamtine aplinka.

Panašūs straipsniai:
 Mārtiņš Kukurs. Keliomis kalbomis man kalbėti? Kuo daugiau, tuo geriau! (2010 04 12)