antradienis, vasario 18

Lenkija sudurstyta iš kelių tautinių ir regioninių tapatybių?

David Forniès

Lenkiškas nacionalizmas pasižymi gana homogenišku Lenkijos suvokimu. Ne taip jau paprasta rasti lenkų – ar jie laikytų save dideliais nacionalistais, ar ne – kurie nenustebtų sužinoję, jog šalies viduje egzistuoja autochtonų bendruomenės, kurios nelaiko savęs lenkų nacijos dalimi. Tačiau tai nekliudo atsirasti judėjimams, kurie sudaro alternatyvą hegemoniškam Lenkijos nacionalizmui.

Abejojimas Lenkijos valstybės nacionaline vienybe greičiau pažadins baimes, susietas su istoriniu šalies vystymusi, ypač tamsiais epizodais – Lenkijos padalijimais XVIII amžiuje arba visai nesenais įvykiais – vokiečių ir sovietų okupacijomis.

Galbūt šis fonas paaiškina politinį ir emocinį konfliktą, kurį Lenkijoje įžiebė pastaraisiais dviem dešimtmečiais iškilęs sileziečių nacionalizmas. Iškart po komunizmo žlugimo kai kurie sileziečiai pradėjo tvirtinti, jog Lenkija turėtų pripažinti šalies viduje egzistuojančias nelenkiškas tautines tapatybes. Sileziečių reikalavimai darė vis stipresnį poveikį ir 2002 metais pasiektas pirmas ryškus rezultatas: tais metais vykusiame gyventojų surašyme 173 tūkstančiai žmonių pažymėjo esantys sileziečių tautybės. Tai įvyko, nors Lenkijos institucijos laikosi pozicijos, kad sileziečių tautybė oficialiai neegzistuoja.


Lenkijos valstybės atsisakymas pripažinti reiškinį netrukdo jam toliau augti. Žymi politinė sėkmė pasiekta 2010 metais, kuomet į Silezijos vaivadijos seimą pirmąsyk buvo išrinkti Silezijos autonomijos judėjimo (Ruch Autůnůmije Ślůnska, RAS) atstovai. Tai buvo tikrai svarbus įvykis: iki tol tiek Silezijos, tiek visos Lenkijos politinėje scenoje dominavo vien lenkų tautinės partijos. Dar sunkesni laikai sileziečių tautos neigėjams atėjo 2011 metais: gyventojų surašymo duomenys atskleidė , jog piliečių, nurodžiusių sileziečių tautybę, skaičius išaugo nuo 173 tūkstančių 2002 metais iki 847 tūkstančių. Reiktų pridurti krentančius į akis kokybinius duomenis: iš šių 847 tūkstančių 376 tūkstančiai nurodė sileziečių kaip vienintelę savo tapatybę – tai yra, jie atmetė prisirišimą prie Lenkijos nacionalinės tapatybės. Tai būtų tiesiog neįsivaizduojama prieš du dešimtmečius.

Dauguma tų, kurie skelbiasi esą sileziečių tautybės, gyvena dviejose Lenkijos srityse (arba vaivadijose): Silezijoje ir Opolėje, kurios yra buvusios Aukštutinės Silezijos teritorijoje. Dauguma RAS rinkėjų yra iš šių regionų. Čia įsikūrę ir keletas judėjimų bei asociacijų, reikalaujančių autonomijos – o kai kuriais atvejais ir nepriklausomybės. RAS stengiasi sukurti multietninį diskursą, kuris nukreiptas ne tik į sileziečius, prisirišusius prie sileziečių tautybės, bet ir tuos, kurie laiko save lenkais arba vokiečiais – kita tradicine tautine grupe šiame regione. Nors dauguma vokiečių buvo išvaryti iš Silezijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje [ir jam pasibaigus – vertėjo pastaba], daliai buvo leista pasilikti su sąlyga, jog jie deklaruos save lenkais.

Teisinės kliūtys sileziečių tapatybei pripažinti

Vienai iš sileziečių organizacijų, Silezijos tautybės žmonių asociacijai (SONS), oficialiai registruotis uždraudė Lenkijos Aukščiausiasis teismas. Pagal teismo sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad sileziečių tauta neegzistuoja, SONS negali būti vadinama esamu pavadinimu. Be to, Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad organizacijos pavadinimas prieštarauja Lenkijos valstybės vientisumui ir Konstitucijai. SONS atstovas Piotras Dlugošas teigia, kad jo organizacija kreipsis į Europos žmogaus teisių teismą, kad būtų gerbiama jų „teisė jaustis sileziečiais“. Asociacija taip pat pranešė, jog dėl šio draudimo išsiuntė laiškus Jungtinėms Tautoms. Tuo pat metu pradėta parašų rinkimo kampanija, kuria siekiama pakeisti Lenkijos įstatymus, liečiančius etnines grupes, ir pripažinti sileziečius. Kampaniją palaikė senatorius Kazimiežas Kucas ir parlamento nariai Marekas Plura bei Piotras Chmielovskis.

Nepaisant šios paramos, platesnė politinė klasė Lenkijoje „nenori girdėti apie autonomiją. Jie kaltina autonomistus separatizmu, ir kuomet jiems patogu, apsimeta, jog šis reiškinys neegzistuoja,“ sako Barselonoje įsikūręs sileziečių aktyvistas Martinas Grabovskis. Nors sileziečių nacionalizmo augimas ypač išryškėjo pastaraisiais 20 metų, Grabovskis pabrėžia, jog jis turi gilesnes šaknis: „Sileziečių tapatumas Aukštutinėje Silezijoje plėtojosi nenutrūkstamai“, o tapatybė neišnyko netgi po keturių su puse dešimtmčių komunistinės diktatūros.

Grabovskis mano, jog sileziečių nacionalizmas auga „labai sparčiai“ ir tą galėtų paaiškinti faktas, jog, pagal kai kuriuos tyrimus, socialinė dauguma, palaikanti autonomiją, jau egzistuoja Aukštutinėje Silezijoje. „Žengta rimtų žingsnių į priekį, palyginus su tuo, ką galėjome matyti vos prieš trejus metus“, sako sileziečių aktyvistas. „Aš manau, kad dabar [sileziečių nacionalizmas] pirmauja lyginant ne tik su oksitanų kalbos situacija, bet ir labiau pripažintų tautų, kaip velsiečių.“

Kiti judėjimai ieško savojo kelio

Ar gali būti, kad Silezija pirmoji iškilo ant bangos, kuri atskleis kitas tautines arba regionines tapatybes Lenkijoje? Tai parodys tik laikas, bet žvilgsnis į Lenkijos žemėlapį leidžia nustatyti keletą poslinkių. Kai kurie judėjimai jau padarė tam tikrą pažangą, o kiti dar labai smulkūs ir naujai gimę.

Pamario kašubai, gyvenantys aplinkui pagrindinį uostamiestį – Gdanską, yra pirmųjų pavyzdys. Kol kas jų judėjimas labiausiai susitelkęs į kalbinius ir kultūrinius klausimus. Nuo XIX amžiaus būta bandymų suvienyti kašubų nacionalizmą, bet iki šiol platesni kašubų sluoksniai šios idėjos nepalaikė. „Apskritai, kašubai Lenkijoje suvokiami kaip geri Lenkijos patriotai, tuo tarpu sileziečiai – kaip prasti patriotai,“ sako Grabovskis. Galbūt tai keisis: asociacija „Kašubų vienybė“ dabar bando įrodyti, jog egzistuoja kašubų tauta, kurią, organizacijos požiūriu, praeityje engė ir asimiliavo vokiškas ir lenkiškas nacionalizmas. Pasak „Kašubų vienybės“, Pamarys turėtų tapti autonominiu ir daugiataučiu regionu Lenkijoje, kuriame kašubai galėtų laisvai vystyti savo tautinę tapatybę.

Senojoje Prūsijoje taip pat pradeda atsirasti judėjimai, pretenduojantys į skirtingą tapatumą. Vienas tokių – „Prusaspira“ – organizacija, kuri nuo 2004 metų siekia atgaivinti prūsų kalbą ir kultūrą, kuri čia klestėjo iki germanizacijos. Gyva prūsų kalba – artima lietuvių ir latvių kalboms – išnyko XVIII amžiuje. „Prusaspira“ stengiasi ją atkurti: „Šiuo metu priskaičiuojama 50 kalbančiųjų. Kai kuriems vaikams prūsų kalba yra pirmoji,“ elektroniniu paštu rašo „Prusaspira“ prezidentas Gnievomiras Sarbickis. Nors prūsų kalba užgeso, ji neišnyko nuo žemės paviršiaus: „Pavieniai senovės prūsų žodžiai išliko, o dauguma vietovardžių yra prūsiškos kilmės. Po daugelio asimiliavimosi į kitas kalbas ir kultūras kartų, dabar norime procesą pasukti priešinga kryptimi,“ teigia Sarbickis.

Pasak Sarbickio, „Prusaspira“ nepasižymi stipriu politiniu profiliu: „Nesakytume, jog esame politiniai aktyvistai. Mums pakanka dirbti mūsų kultūros išsaugojimo labui.“ Tačiau jei prūsiškas sąmoningumas augs, „viliamės, jog labai svarbius politinius reikalavimus gerbti mūsų kultūrinį paveldą ir Prūsijos kultūrinę autonomiją iškels plačiau atstovaujama grupė, kalbanti visų etninių grupių vardu.“ Sarbickis pabrėžia, kad buvusios Prūsijos teritorijos dabar yra daugiakalbės, ir kad jo judėjimas nori būti „visų vėlesnių kultūrų ir etninių grupių Prūsijoje bendras vardiklis.“

Įvairovės idėja plinta

Visų šių kylančių judėjimų atveju Grabovskis mato panašumus su padėtimi Ispanijoje: „Vyksmas regione uždega kitus. Silezija šiuo metu – itin dinamiška, ir žmonės iš kitų regionų nori sekti jos pavyzdžiu.“

Į pietus nuo senosios Prūsijos, paribyje su Baltarusija, yra Polesės (Palenkės) regionas. Jo gyventojai oficialiai laikomi etnografiniu lenkų pogrupiu. Tačiau organizacija „Svoja“ tvirtina, jog poleščiukai turi atskirą kalbą, nepriklausomą nuo lenkų, ir ja šiame regione kalba 50 tūkstančių žmonių. Be to, „Svoja“ laikosi nuomonės, jog dialektai, kuriais kalbama vakarų Baltarusijoje ir šiaurės vakarų Ukrainoje, iš tiesų yra Polesės kalbos variacijos.

Be visų šių grupių, Lenkijos rezginį užpildo nemažai tautinių bendrijų, turinčių savo suverenias valstybes aplinkui Lenkiją. Jau minėjome Silezijos vokiečius, bet jie nėra vieninteliai. Pagal 2011 metų surašymą, 51 tūkstantis Lenkijos piliečių nurodo esantys ukrainiečiai, 47 tūkstančiai – baltarusiai, 8 tūkstančiai – lietuviai, 3 tūkstančiai – slovakai, o 3 tūkstančiai – čekai. Esama ir tautinių mažumų, kurios neturi savo valstybių už Lenkijos ribų. Tai liečia 17 tūkstančių Lenkijos čigonų, 11 tūkstančių lemkų (pietryčių Lenkijos vietiniai gyventojai) ir 2 tūkstančius totorių – bendruomenę, kuri dabartinėje Lenkijos teritorijoje pradėjo formuotis XIV amžiaus pabaigoje. Totoriai šioje vyraujančios katalikybės šalyje išsaugojo savo islamišką tikėjimą daugiau nei 600 metų.

http://www.nationalia.info/en/news/1771 (čia tekstas su visomis nuorodomis)
Žemėlapis paimtas iš www6.gencat.net

Vertė Rokas Sinkevičius

1 komentaras:

  1. Anonimiškas2014-05-02 20:59

    W Polsce mieszka 38 milionow ludzi wśród których co najmniej 97 $ to Polacy więc żaden separatyzm nie przejdzie. Martw sie lepiej o swój kraj bo niedługo mniejszosci etniczne stana sie wiekszoscia i dobrze wam dadza po dupie.

    AtsakytiPanaikinti