pirmadienis, gruodžio 29

Iš naujo sužaliavęs gyvenimo medis

Rokas Sinkevičius
Tremtinys, Nr. 48 (1118), 2014 m. gruodžio 29 d., p. 6, 7.



Su Aldona Mekšraityte-Grigalevičiene keliai suvedė 2011 metų rudenį. Nors ir varginama rimtų sveikatos sutrikimų, ji su lengva šypsena žiūrėjo į išaugusį artimųjų rūpinimąsi. Aldona gyvai, praeities įtampą ir pakilias emocijas perteikiančia kalba pasakojo šešių dešimčių metų senumo įvykius, įtraukusius ją į anuometinį kovų ir iššūkių verpetą.


Jos pasakojimų įtaigumą, dinamiškumą sustiprino ir įterpiami ištisi dialogai tarp jos ir tų, kurie turėjo įtakos jos likimui. Atrodo, kad prieš akis vis dar ta pati linksma, atkakli ir nuolaidžiauti nelinkusi jauna mokytoja. Ji pati atsiminė save sovietų tardytojo kambaryje: „Man buvo tik devyniolika metų, tačiau buvau labai stragi, nieko nepaisijau...“


Šeima
Aldutės mamytė mirė anksti, dar jauna būdama, kai jos vaikeliai buvo maži. Brolį tėvas pasiimdavo su savimi į darbą. Bevažinėdamas mažasis įsidėmėjo skaniai jį vaišinančią Mauručių pardavėją: „Ji bus mano mama. Tėte, čia mano mama!“ Tačiau Aldutė nenorėjo kitos moters, kuri būtų užėmusi mamos vietą, – kai pamotė atvažiavo į jų namus, palindo po stalu ir uždainavo: „Močeka ragana, mušė mane pagaliu. Neisiu pas tave!“ Pamotė atvežė jai plisuotą vilnonį kostiumėlį, gražią  „bliuzkytę“. Aldona užsidėjo, bet iškart išlėkė lauk. Tuo metu ji buvo keturių, brolis – pustrečių metukų.

Jau vėliau, kai buvo kalėjime, Aldona vis sapnuodavo einanti per platų rugių lauką ir šaukianti brolį: „Rooomai, Romai, Romai...“ Šis atsiliepęs: „Eik tiesiai ir ateisi pas mane“. Ilgą laiką, net ir grįžusi į Lietuvą, sesuo neturėjo apie jį jokių žinių. Mat pamotė visus gaunamus laiškus išmesdavo. Kažkur nudangino ir Aldonos tėčio Jono Mekšraičio – savanorio, kovojusio prieš bermontininkus ir iki mirties nešiojusio galvoje įstrigusią kulką, – apdovanojimus ir pažymėjimus. Galbūt sunaikino juos iš valdžios baimės, bet Aldona žino, jog buvo galima pasielgti kitaip: „Taigi reikia pakavot, užkast į žemę, kad žinotum, kur...“

Negaudama iš brolio žinių, Aldona galiausiai nuvyko į Lenkiją, kai joje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, ir įdavė laišką, prašydama surasti Romą. Ir štai už mėnesio ar pusantro atėjo laiškas – atvažiuok pas mane į Australiją, aš nupirksiu tau bilietą. „Tokia patenkinta buvau, kad vos nenumiriau iš laimės, kad brolį susiradau“, – prisipažino Aldona. Tolimame žemyne tada viešėjo septynis mėnesius.

Akistata su tardytoju Karmaliuginu
Visa tai nutiko žymiai vėliau. O 1948 metų pradžioje, turėdama devyniolika metų, A.Mekšraitytė dirbo Kudirkos Naumiestyje pradinės mokyklos mokytoja. Šį „parubežio“ miestą pasirinko neatsitiktinai – šalia tėvo tėviškė, čia mokytoja dirbo ir jos pusseserė.

Viešumoje mokytoja atrodė jauna, aktyvi, mokanti rusų kalbą. Tad nenuostabu, kad prieš pirmuosius rinkimus į vietos deputatų tarybas, turėjusius įvykti 1948 metų sausio 18 dieną, ji buvo iškviesta į MGB būstinę ir jai liepta paruošti balsavimo patalpą. Berašydama plakatus, betvarkydama, bedėliodama ji dar nenujautė, kad tą dieną prasidės jos vargų kelias. Darbui užtrukus, vidurnaktį atsibeldė stribas ir pranešė, kad ją kviečia tardytojas Michailas Karmaliuginas. Jis mėgino kabintis merginai į parankę, bet Aldona priminė, jog šis tik stribas, o ji – mokytoja. Kai nelauktas svečias pagrasino uždėsiąs antrankius, mergina atkirto, kad ne jis juos uždėsiąs.

Nuėjus tardytojas pats atidarė duris ir pakvietė prisėsti. Kadangi jau vėlu, pareiškė kalbėsiąs trumpai. Jis turi liudininkų, kad mergina pažįstanti partizanus. Aldona visą laiką bandė išsisukinėti: ar ji kalta, kad mokytojų seminarijoje mokėsi su tais, kurie vėliau išėjo į mišką. Jų klasėje buvo dvylika, ji užėmė grupės seniūnės pareigas. Aldona neatsakė į klausimus apie partizanus ir jų buveines ir svarbiausia neprisipažino su jais turėjusi ryšį.

Aldona iki šiol atsimena, kuo buvo apsirengusi tą naktį – kojinaitėmis, geros plonos odos bateliais, skrybėlaite ir gražiomis megztomis vilnonėmis pirštinytėmis, kurias nervuodamasi tampė, kol galiausiai išardė pusę pirštinės. Pastebėjęs tai, tardytojas tarė: „Žinai, tu labai nervinga, bet jeigu nepasakysi, kad pažįsti partizanus, aš tave į bunkerį įdėsiu“.

„Bunkeris“, kuriame mergina turėjo persigalvoti, buvo daugiau nei dviejų metrų gylio duobė su vandeniu, kurios viduryje kyšojo akmuo. Ji nusileido kopėčiomis ir atsistojusi ant akmens padėkojo, kad ją čia pasodino. Tardytojas, pažadėjęs, jeigu atsakys bent į vieną klausimą, ją visiškai paleisiąs, nuėjo galbūt pamiegoti. Bunkerio angos iki galo neuždarė, nes būtų pritrūkę oro. Aldona liko duobėje. Ji buvo sušalusi, bet, kaip pati sako, būdama „nedurna“ nestovėjo vietoje, o pradėjo šokinėti: „Ant to akmens užšoku ir vėl į sieną, kaip kokia šarka šokinėjau. Visai nesušalau, tik labai sušilau“. Galiausiai atėjęs stribas pranešė, kad Karmaliuginas liepė išlipti. Jai labai pasisekė – ne vienas jaunas vyras, sumuštas ir laikytas toje pačioje duobėje, peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

Aldona vėl užlipo į antrą aukštą. Jautėsi labai pavargusi. Kambarys jau buvo prikūrentas, „buržujka“ įkaitinta iki raudonumo. Tardytojas pasiūlė prie jos pasišildyti, tačiau mergina atsakė, kad atidrėkę drabužiai sušlaps ir ji susirgsianti. Karmaliuginas atšovė nesąs daktaras ir vėl pradėjo klausinėti. Kai vėl nieko neišgirdo, pabandė dar vieną triuką – iš spintos pradėjo traukti gražius paauksuotus daiktus: moterišką grandinėlę su karoliais, auksinį žiedą bei laikrodį. Pažadėjo, jei atsakys į penkis klausimus, visa tai padovanoti.

Aldona atsilaikė. Bet ji nežinojo, kad išsisukti vis tiek nepavyks. Išeidama į mokyklą ji įsileisdavo pas save perdienoti pažįstamus partizanus. Bute stovėjo pianinas, kuriuo ji skambindavo. O ant jo – rėmelis su gražia jos nuotrauka, daryta K. Baulo fotoateljė, geriausioje Kaune. Išeidamas partizanų vyresnysis pasiėmė šią nuotrauką, o kitą naktį vyrai žuvo. Paimta nuotrauka tapo akivaizdžiu įkalčiu.

Likimo ratas tą naktį keistai apsisuko ir „mainais“ pas Aldoną atsidūrė kitos nuotraukos. Tardymo metu nutaikiusi progą ji pačiupo pažinotų žuvusių partizanų nuotraukas ir įsidėjo į kišenę. Vedama koridoriumi padavė jas stribui – savo giminaičiui, ir nurodė nunešti reikalingam asmeniui.

Nuotraukose buvo nužudytų ir prie Kudirkos Naumiesčio turgaus aikštės išniekintų partizanų kūnai. Ant suramstytų palaikų krūtinių buvo išpjaustyti kryžiai. Aldona tiki, kad šios nuotraukos, kaip sovietų žiaurumo įrodymas, pasiekė užsienį.

Šakių kalėjime
Kudirkos Naumiestyje Aldoną laikė neilgai – tuoj išvežė į Šakius. Pasodino surakintomis rankomis ir kojomis į sunkvežimį, iš šonų susėdo keturi stribai. Sužinoję apie mokytojos suėmimą atėjo ir jos mokiniai – klasėje jų buvo dvidešimt šeši, tad nusidriekė ilgiausia eilė. Jie mėtė į mašiną maisto, dešrų, tačiau stribai viską išmetė lauk. Drąsiausias vaikas šūktelėjo: „Mokytojai paduok valgyti, nes ji nevalgiusi!“ Jie buvo antrokai – kai kurie aštuonerių, kai kurie vyresni – juk ne vienas tuo suiručių laiku buvo atsilikęs moksluose.

Šakiuose išlaikė apie du mėnesius. Siekdami išpešti daugiau žinių, emgėbistai suorganizavo provokaciją – pervežimo metu suvaidino partizanų užpuolimą ir tariamą kalinės išlaisvinimą. Tačiau ir tariamiems partizanams, pasiūliusiems parodyti bunkerį, Aldona aiškino, jog bunkeriuose nebuvusi – dirbusi mokytoja ir neturėjusi laiko po miškus vaikščioti. Jau vedama atgal pastebėjo, kad šių „partizanų“ kelnės kaip stribų – su raudonais „lampasais“. Išvadinti provokatoriais, stribai supyko ir norėjo vožti jai šautuvo buože, tačiau tuo metu – vėl šaudymas, apspitusi šunų gauja, ir netrukus buvusi mokytoja vėl parvežta į kalėjimą. Visgi tos dvi ilgos įtemptos dienos, klampojimas po sniegą su provokatoriais paliko atmintyje: „Bet, žinok, kiek nervų žmogui... Nežinau, kaip atlaikiau, bet užtat dabar tokia nervuota esu“, – guodėsi pasakodama Aldona.

Grąžintą į kalėjimą sušalusią ir peršlapusią „pabėgėlę“ iš pradžių uždarė į tik ką išmūrytą vienutę – „šlapia viskas, tai aš rankom prisiliečiau ir užrašiau metus, datą. Ir tada stovėjau – nei sėst, nei gulėt, nieko nebuvo...“ Tik antrą ar trečią dieną pervedė į bendrą kamerą, kurioje viena gera moteris susupo merginą į kailinius ir paguldė.

Teismas ir išsiskyrimas su Lietuva
Gegužės 22 dieną A. Mekšraitytę išvežė į Marijampolę, ten ją turėjo teisti SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas. Tačiau Aldona nebūtų Aldona – iš pradžių prieš teismą pareikalavo sutaisyti batus, iš kurių nedaug kas tebuvo likę. Su tariamais partizanais nakvojant pas ūkininką, jie buvo džiovinami ant viryklės, tad susirietė, padai apdegė, vieno kulnis nukrito. „Ir, žinok, – juokėsi pasakodama Aldona, – paėmė, per dvi valandas sutaisė ir atnešė. Sakau: dabar jau galit teisti“. Nuteisė aštuoneriems metams. Ji ir vėl rodė nenuolankumą: skaitant nuosprendį atsistojusi iš lėto skaičiavo jaunystės metus, kuriuos teks praleisti kalėjime: „Vienas, du...“ Į pastabą, kad esanti „labai bjauraus charakterio“, mergina paaiškino, kad ji – lietuvė, kaip ir jos tėvas, kovojęs už laisvę, kol Lietuva buvo laisva, kol vėl neužėjo pavergėjai. „Viską tu žinai... O kur partizanai“, – paklausė teisėjas ir čia pat gavo atsakymą: „Miške, eikit ir gaudykit!“.

A. Mekšraitytė pabrėžė, kad tuo metu kartu su ja kaip politiniai kaliniai iš Lietuvos buvo pasmerkti išvežti šviesiausi, labiausiai išsilavinę žmonės – mokytojai, studentai, kunigai... Atvestus į Vilniaus geležinkelio stoties peroną, juos laimino net trys kunigai. Visi garsiai meldėsi. Aldona eidama spėjo pagriebti saują žemės, bet neturėjo kur įsidėti. Pamatęs kareivis pagrasino šauti, jei neišmesianti. Tačiau Aldona ją įsidėjo į burną, o vėliau subėrė į nosinaitę, kurią visur su savimi vežiojosi ir galiausiai parsivežė atgal į Lietuvą.

Ešelonui pajudėjus pro viaduką, žmonės mėtė gėles. Vežamieji giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų“, raudojo – „vagonas net kilnojosi nuo mūsų išgyvenimų“... Tokia buvo tragiška nuotaika.

Mordovijos lageriuose
Paklausta apie lagerį pirmiausia Aldona paminėjo dar caro laikais pastatytas kartuves, kurias kasdien tekdavo matyti pro langus, taip pat naktinius patikrinimus – „provierkas“ ir neleidžiančias užsnūsti blakes, su kuriomis tekdavo kovoti pilant ant narų „kipiatoką“ – pakaitintą vandenį. Ir dar tą dvokiančią sriubą, kurios nebuvo įmanoma valgyti. Dėl to reikėjo tenkintis ir taip mažytės „pajkės“ dalimi – 250 gramų duonos, bulvėmis. Nuo tokio davinio kalinė nusilpo, kad net nepaėjo: „Tie veilokai tokie dideli, kojos mano mažos, tai aš net griuvinėjau...“ Išgelbėjo medicinos sesuo lenkė, nurodžiusi guldyti į lagerio sanitarinį skyrių – „sančastį“. Ji paskyrė žuvies taukų, žuvytės kilkės, vadintos „tiulka“, ir taip pastatė ligonę ant kojų. Kasdien Aldona užeidavo pas ją su duotu indeliu, į kurį įpildavo žuvies taukų ir liepdavo gerti daug vandens. „Vandens gerdavome visi. Kelios moterys, kurios negėrė, tai numirė“, – liūdnai pažymėjo Aldona.

Dirbo lagerio teritorijoje – siuvo „telogrejkas“, vyriškas kelnes su „vatinka“ ir švarkus. Politinės kalinės sugyveno labai draugiškai. Aldona prisiminė draugavusi su maskviete Marina Krylova. Ji buvo vertėja, laukusi iš Amerikos atvykstančio savo simpatijos su dokumentais. Deja, kadangi dirbo ambasadoje, buvo tuoj pat areštuota. Paskirta jai buvo palyginti nedaug – penkeri metai, bet įkalinimas sukėlė jai daug išgyvenimų. Išėjusi į laisvę netrukus mirė nuo vėžio. Dar spėjo pasitikti iš lagerio paleistą Aldoną, jos motina net siūlė „užrašyti“ lietuvei namą, bet Aldona nesutiko ir grįžo į Lietuvą.

Sugrįžus
Lageriuose praleidusi septynerius metus, 1955-aisiais A.Mekšraitytė grįžo į Lietuvą. Atvykusi į Kauną pirmiausia nuvažiavo į Šančius. Ten stovėjo dėdės namas, deja, jau irgi nacionalizuotas: „Tai aš einu gatve ir verkiu, galvoju, ką aš darysiu, nei aš darbo gaunu, nieko...“ Visa laimė, kad sutiko gatve einantį savo buvusį mokinį. Šis ją atpažinęs ir pažadėjęs priregistruoti. Pasirodo, dirbo Šančiuose pasų stalo viršininku.

Netrukus pavyko įsidarbinti fabrike „Drobė“, kur direktoriaus pavaduotoju dirbo jos tėvo pusbrolis. Dirbdama „Drobėje“, įgyvendino racionalizacinius pertvarkymus ir pateko į propagandinę kroniką „Tarybų Lietuva“. Stebėtinas posūkis tik ką iš lagerio paleistai ir niekur mokytojauti nepriimamai „tėvynės išdavikei“... Pati Aldona tos kronikos nežiūrėjo – bijojo, kad sužinos aplinkiniai ir išjuoks, neva pradėjusi dirbti sovietams.

Daug per gyvenimą iškentėjusi, dabar Aldona nemėgsta ilgai apie save pasakoti. Kartais prasitaria: „Nenoriu nieko prisiminti ir kalbėti, nes skauda galvą ir širdį.“ Gyvenimas eina savo keliu ir neša visiems naujus džiaugsmus ir rūpesčius.



Buvusių Mordovijos lagerio politinių kalinių susitikimas 1998 metų birželio 20 dieną

Tačiau jai visada malonu pasidžiaugti nuotraukomis ir įspūdžiais iš organizuotų buvusių Mordovijos politinių kalinių susitikimų, sąskrydžių „Su Lietuva širdy“. Kai kurias nuotraukas ir daiktus ji atidavusi muziejams. Štai Kauno IX forto muziejuje saugoma nuotrauka iš Mordovijos, kur ji, valiūkiškai besišypsanti, stovi šalia draugės ukrainietės Stefanijos Misko. Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus ekspozicijoje – beržo nuopjova, tarsi statulėlė, ant kurios kreivai nupjauto galo ovalaus paviršiaus nupieštas žaliuojantis medis, o ant kito – užrašas „Lydutei! Vardo dienos proga. 1950.IV.5. Alda. Potma“. Kadaise A. Mekšraitytės įteiktą dovaną Lidija Graudinaitė-Kuodienė paliko muziejui. Žvelgiant į šį suvenyrą taip ir norisi palyginti nupjautą šaką su Aldonos Mekšraitytės likimu, kurio nepalaužta ji iš naujo užaugino laisvai augantį ir žaliuojantį savo gyvenimo medį.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą