šeštadienis, kovo 7

Meriai: čia ir dabar


Kuomet gilinimasis į merių tematiką tampa ne vien tyrinėtojo interesu (jei toksai grynu pavidalu išvis egzistuoja), bet aistringu pomėgiu, aplinkiniams kyla klausimų, dažnai susivedančių į vieną ir tą patį. Karštakošiai sukioja pirštą prie smilkinio, mandagesni atsargiai užklausia: „Atleiskite, kokie meriai? Kieme dvidešimt pirmas amžius, ir mėginti atgaivinti seniai išnykusios finougrų genties nutrūkusias tradicijas paprasčiausiai beprasmiška...“. Tačiau patikrinus perspektyvos pasirodo ne tokios jau niūrios...

Pirmų pirmiausia verta tarti keletą žodžių apie tai, kaip šių eilučių autoriui kilo susidomėjimas meriais ir jų kultūra. Nuo vaikystės man nusišypsojo laimė reguliariai buvoti ne vien betoninėse Maskvos džiunglėse, bet ir jos apylinkėse, kur dar vietomis auga tankūs eglynai, vėjo ošimo dar pilnai neužgožia mašinų triukšmas ir teka upės, kuriose vandens iki šiol žymiai daugiau nei pramonės teršalų. Šios vietos man anksti tapo gimtomis ir šventomis. Tų upelių vardai man neretai skambėjo visiškai paslaptingai ir miglotai. Į klausimus suaugusieji atsakinėjo, kad visi šie nežinomi pavadinimai greičiausiai duoti dar žiloje senovėje žmonių, kurie kalbėjo kita kalba – viena iš finougrų.

Senieji laikai visuomet viliojo savo tyrumu ir išmintimi, kaip kontrastas blyškiai, mechaniškai ir niekingai šiuolaikinei būčiai. Laisvi ir artimi gamtai žmonės atrodė patraukliai, ko nepasakysi apie išvargintus sumaišties šiuolaikinės epochos cinikus. O juk tie žmonės klajojo tais pačiais miškais, maudėsi tame pačiame upelyje, kaip ir vaikas, pirmąsyk pradėjęs apie visa tai susimąstyti. Nepamenu, ar tuo metu mokiausi pradinėje mokykloje, ar ką tik buvau perėjęs į vidurinę, kai į mano rankas pateko vaikams skirta knygelė apie Rusijos senovę. Reikia pasakyti, ta knygelė buvo kvailoka, tačiau joje radau žemėlapį su pavaizduotomis genčių, įėjusių į Kijevo Rusios sudėtį, teritorijomis ir bendrais bruožais nupieštais jų atstovais. Ėmiau ieškoti apytikrės Maskvos vietos. Paaiškėjo, kad arčiausiai mūsų kraštų nupieštas žmogeliukas mėlynu durtiniu ir pūkuota kailine kepure, o po juo užrašas – meriai. Vėliau tie patys suaugusieji man paaiškino, kad merių gentis nebuvo slaviška. Turbūt šį momentą ir reiktų laikyti mano susidomėjimo finougrais ir meriais atskaitos tašku.

Nemanau, kad domėdamasis tuo vien infantiliai atsiduodu vaikiškam susižavėjimui. Dažnai būtent vaikystėje mumyse gimsta slapčiausi jausmai ir pojūčiai, giliausi pasaulio vaizdiniai, kartais menkai apmąstyti ir įsisąmoninti, tačiau dėl to ne mažiau kertiniai mūsų gyvenime. Palaimingas tas, kuris sugebės pranešti šį grūdą per ilgus metus.

Merių tema man anaiptol ne šventinis smalsumas, ne kažkokia subkultūros atmaina ir ne būdas įdomiai praleisti laiką. Tačiau kartu nematau didelės prasmės ieškoti „kraujo giminystės“ ir tiesioginės genealoginės linijos su senaisiais mano krašto gyventojais. Juk visi žino apie painias istorines peripetijas, privedusias prie gausių migracijos bangų, senųjų gyventojų nykimo ir naujų plitimo, taip pat prie intensyvios tarpetninės sąveikos – tiek kultūrinės, tiek demografinės... Bet kas tuomet lieka? Tai, kas svarbiausia.

Jei Tėvynė mums – ne abstrakti sąvoka, įtvirtinta televizoriaus ir miesčioniškų paistalų, o ta Žemė, kurią virpėdami visa dvasia mylime, mums ypač svarbu įsigilinti į pasaulėžiūrą tų, kurie šioje žemėje prieš daugelį šimtmečių jautė tą patį, ką ir mes. Būtinybė suprasti mūsų dvasinius (ir visai nebūtinai kraujo) protėvius tampa dar ryškesnė, jeigu suvokiame, kad senovės laikų žmonės buvo kur kas arčiau vietinės gamtos nei mes.

Ir tuomet atrandame mūsų Tėvynę iš naujo, plačiau ir giliau. Stovėdami ant senųjų piliakalnių pylimų, nužvelgdami žemyn nusidriekiančias miškų marias, arba įsižiūrėdami į apsitrynusius kraštotyros muziejų eksponatus, žvelgiame į pasaulį akimis tų, kurie tiesia mums ranką iš tūkstantmečių gelmės ir kurie turi ką papasakoti apie gyvenimo prasmę. Tą akimirką mūsų pačių gyvenimas tampa labiau įsisamonintas ir pilnesnis.

Mūsų dienomis vis akivaizdesnis žmonių polinkis grįžti prie savo vietinių šaknų. Kiekvienas prie jų ateina savo keliu. Persisotinę visomis įmanomomis chimeromis ir, atrodytų, atsiplėšę nuo gimtosios dirvos labiau nei kada nors yra pavykę žmonijai, daugelis dabar atkreipia žvilgsnį į gimtojo krašto istorijos gelmes. Kalbant apie mūsų Volgos-Okos teritoriją, merių tema neginčytinai turi būti viena iš kertinių. Nubraukdami dulkes nuo mūsų neatskiriamo paveldo vėl įgyjame Tėvynę, kurią išties verta saugoti ir ginti nuo to, kas ją griauna. Žemę, kurioje apmąstyta būtis gali sudaryti mūsų tikrąją laimę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą