Antikrikščionizmas. Įstrigę praeityje

Rokas Sinkevičius

Persikėlimas mintimis į visai kitą laikmetį ir erdvę gali būti stiprus vaizduotės įkvėpimo šaltinis, tai rodo įvairių subkultūrų (gotų, fantastų, indėnų...) ir rytietiškų religinių kultų paplitimas. Dar neseniai Norvegijoje Vargas Vikernesas ir kiti juodmetalio (black metal) scenos atstovai naikino unikalias šalies kultūros žymes – medines viduramžių bažnyčias – nes įsivaizdavo, kad taip atkeršija krikščionims už senųjų šventviečių išniekinimą ir tebekovoja tame religiniame kare, kuris vyko krikščionybei plintant Europoje.

Bėda ta, kad tokius „darbus“ statyti vienoje gretoje su vikingų padaryta žala vienuolynams ir bažnyčioms nebus įmanoma. Ne dėl to, kad pakenkimo masteliai kiti. Tiesiog, kad objektyvus įvertinimas galimas tik gyvenamojo laiko kontekste. O čia minėtieji „kovotojai prieš krikščionybę“ tėra iš tolimų protėvių paveldėtos architektūros – beje, įjungusios ir senesnes už katalikiškas tradicijas, – vertingų istorinių liekanų naikintojai.

Tai neblogas pavyzdys Lietuvos fonui, kur, matyt, taip pat pasitaiko atvejų, kai pakelės kryžius ar antkapinius paminklus išvartę riboto protelio paaugliai jaučiasi įvykdę kažkokią antikrikščionišką misiją. Be abejo, juos turėtų skatinti tam tikri kultūriniai pavyzdžiai. Bet apie tai vėliau.

* * *

Pradėkime nuo pripažinimo, kad krikščionybės padėtis Lietuvoje ir bendrai Vakarų pasaulyje nėra tokia stipri, kaip bando įteigti jos nerimstantys kritikai. Gintaras Beresnevičius piešia netgi priešingai: „Fasadas. Nieko už jo nėra, tik aklas taisyklių laikymasis. Dėl paties laikymosi, ne dėl ko nors kito. Man regis, katalikybė pralaimėjo Lietuvoje 1387 m., Žemaitijoje 1413 m., o po to turime tik jos formalybių, liekanų valkiojimą žodžiuose, apeigose, struktūrose. Ji neveikia, ji nesuveikė“ (čia ir toliau – „Naujojo atgimimo išvakarės“, p. 8).

Kai kuriais atžvilgiais požiūris į krikščionybę pas mus išties atitinka kryžiaus karų epochą. Antai savo amžių bebaigiančios sovietinės nomenklatūros santykis su krikščioniškuoju tikėjimu kažkiek primena viduramžių kunigaikščių formalų krikšto priėmimą ar blaškymąsi tarp dviejų trijų tikėjimo sistemų. Krikščionybė naujai atsivertusiems valdovams buvo svarbi ne tiek kaip vidinė tiesa, o kaip išorinė absoliučios galios reprezentacija, prestižo pavaldinių akyse ir tarptautiniuose santykiuose sąlyga. Frankų karalius Chlodvigas perėmė naująjį dievą, nes šis jam suteikė netikėtą pergalę kare, o Lenkijos Mieško, pasak legendos, – kad padėjo susilaukti įpėdinių. Apreikštai materialiai galiai susvyravus (kaip kad Durbės mūšyje), susvyruodavo ir naujakrikštų tikėjimas...

Komunistų atsivertimas į „dorus katalikus“ taip pat stebėtinai sutapo su Katalikų bažnyčios statuso pasikeitimu iš persekiojamos, sovietinei realybei prieštaraujančios sektos, į autoritetingą instituciją. Dar 1987 m. rugpjūčio 17 d. LKP CK biuras su A. Brazausku tvirtino antireliginio darbo priemonių planą, kuriame buvo reikalaujama „numatyti ir realizuoti papildomas ateistinio auklėjimo, šeimų izoliavimo nuo religinės įtakos priemones“. O jau po poros metų, tarsi išgirdę frankų valdovui Chlodvigui sakomą paliepimą „Garbink tai, ką deginai, ir degink tai, ką garbinai!“, naujai „atsivertę“ komunistai puolė grūstis arčiau altorių.

Tikėjimo neįgavo, tik Bažnyčią mintyse perkvalifikavo iš ujamų „netikėlių“ į socialinių paslaugų komercinę įmonę. Kai tos (įsivaizduojamos) įmonės aptarnaujantis personalas atsisakė pritaikyti jų patriarchui brangiausią laidojimo planą, pasipiktinusi svita susibūrė pademonstruoti feodalinio solidarumo jų valdovo tėvonijoje – Kaišiadoryse.

Jei šių naujakrikštų komunistų supratimas būtų pakilęs nuo ankstyvųjų viduramžių iki XV amžiaus, kai Europoje ėmė sparčiai plisti naujas religinės literatūros žanras – „Ars Moriendi“ („menas numirti“) – pamokymai tikintiesiems, kaip teisingai pasitikti mirtį pagal krikščionių tikėjimą, jų reakcija į visą šią istoriją galėjo būti diametraliai priešinga. „Ars Moriendi“ jie būtų perskaitę, kaip svarbu mirties akivaizdoje išvengti pagundų – tikėjimo trūkumo, nusivylimo, nekantrumo, puikybės ir prisirišimo prie žemiškųjų turtų. Tuomet netgi manydami, kad velionio karstui uždarytos Katedros durys terodo nesveikas Bažnyčios ambicijas ir galios demonstravimą, jie neliedami didelių priekaištų būtų palaidoję velionį kukliau, bet išties pagal krikščioniškąsias dorybes. Nereikalaudami geresnių prezidentūrų salių, katedrų, valdovų rūmų, memorialų ir kitos praeinančios šlovės atributų. Taip būtų pasielgę krikščionys.

* * *

Pateiktoje „Ars moriendi“ graviūroje demonas, nešantis karūną (tuščia šlovė), vaizduojamas iškištu liežuviu. „Visa ši karūnavimo situacija, žinoma, visiškai apgaulinga; priešais mus – tipiškas illusio, sukurtas demonų per jų žaidimą, quasi ludendo, o iškištas liežuvis – šito žaidimo-apgaulės ženklas“, rašo A. Machovas¹.

Mūsų nagrinėjamoje istorijoje iliuzinis ne tik buvusių komunistų religingumas ar prezidentės nedalyvavimo mišiose motyvacija. Iliuzinė pati situacija su visu jos dramatizmu, kurį išpūtė tam tikros psichomanipuliacinių technologijų priemonės (kaip „Delfi“ ar „Lietuvos rytas“), pas mus kažkodėl pagarbiai vadinamos internetine žiniasklaida. Laikinai prisidengdamos tariamu krikščioniškai bendruomenišku ar valstybiniu susirūpinimu jos reikiamu momentu surengė nemažą informacinį Bažnyčios puolimą, kaitindamos minios, velionio prezidento simpatikų aistras.

Į jų vedamą daugiau mažiau darnų kritikų chorą įsiliejo tuntai komentatorių, iki marginalių personalijų ar net socialinių degeneratų. „Lietuvos ryto“ komentatorius Vilis Normanas rašo: „Visi sutinka, jog Bažnyčia pasielgė nederamai“ ir „Viską sugadino politikai, parodę, kad Lietuvos piliečiai ir jų meilė tėvynei jau seniai jiems neberūpi.“ Tačiau kitur jis žymiai atviriau dėsto savo tikruosius jausmus: „P*** aš šitą valstybę ir jos gerovę. Kuo daugiau nuostolio jai atnešiu, tuo labiau savimi didžiuosiuosi.“

Dar vienas autorius, Mindaugas Peleckis, su pakylėjimu aiškina, kaip ir kokias apeigas turi atlikinėti religinė bendruomenė, kuriai jis matomai nepriklauso, nes apie ją meta tokią paniekinamą frazę: „LKB Lietuvoje ilgus šimtmečius buvo svetimkūnis, nors dabar nemaža dalis žmonių laiko save katalikais.“

* * *

Mindaugo Peleckio frazė apie Katalikų Bažnyčią kaip „svetimkūnį“ tik atkartoja jau spėjusio pagarsėti Vilmanto Rutkausko į šventinius renginius atsinešamą plakatą „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ (paskutinį kartą mačiau jį smagiai žengiantį eisenoje liepos 6-ąją). Prisidėdami prie šio piliečio iniciatyvos, Vilniaus jaunieji romuviečiai žada suorganizuoti „patriotinį baltišką flashmob'ą“ (!) prie Katedros, susirinkdami su tokiu šūkiu pažymėtais marškinėliais.

Šįsyk organizatoriai, atrodo, persistengė. Grįždami į kryžiaus karų matricą jie netgi peržengė istorinės realybės ribas. „Žalgirio diena yra ne tik geopolitinė pergalė, tai pergalė prieš krikščioniškus okupantus!“, skelbiama pranešimuose apie „flashmob'ą“. Suprantama, kad protestantai, baptistai ar sentikiai vargiai galėtų paprieštarauti – juk jų kryžiaus karų epochoje dar nebuvo. Tačiau kaip jaustis patiems „okupantų“ religijos skleidėjams Jogailai ir Vytautui – romuviečių pranešimas aiškiai byloja, kad tą atmintiną dieną prie Žalgirio jie pralaimėjo?

Iš dalies toks priartėjimas prie absurdo nekeistas, nes ir pačiam žinios apie okupaciją pirmajam viešintojui – kauniečiui V. Rutkauskui – istorinė, heraldinė ar dar kažkokia trumparegystė būdinga. Neseniai iš Kauno savivaldybės jis reikalavo „dabartiniame herbe esantį stumbrą padaryti panašų į tikrą gyvūną“, nors Kauno miesto herbe jau senokai vaizduojamas ne stumbras, o tauras.

Tokios kaip ši akcijos, be abejo, visada susilauks garsaus pritarimo tų, kurie ir šiaip visada nusistatę prieš krikščionybę. Tarp jų greičiausiai pamatysime ir nemažai jaunų metalo muzikos gerbėjų. Juk nesunku nekritiškai įsisavinti, tarkim, vieno albumo įžangoje nuskambančią ištarmę „Kuo daugiau bus pralieta krikščioniško kraujo, juo geriau augs duona mūsų žemėje“. Nesvarbu, kad grupė teigia dainų tekstuose atspindinti tik senųjų laikų realybę, o pati frazė paimta iš kino filmo „Herkus Mantas“, kuriame pagal sovietinio meno kanonus pagrindiniam herojui suteiktas ne tiek tradicijų gynėjo, kiek į ateizmą linkstančio kovotojo už socialinę lygybę įvaizdis...

Be romantiškos ideologijos akinių pažvelgę į praeitį užfiksuotume, kad dar iki 1387 m. krikšto dauguma žinomų valdovų (Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis) buvo arba apsikrikštiję, arba vedė derybas dėl krikšto, arba neretai veikdavo išvien su krikščionimis. Taigi, buvo užsikrėtę tomis „okupacijos“ bacilomis. Jei krikščionybės platintojų reikalavimai nebūtų buvę tokie radikalūs, o apsiribotų, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus įvedimu į senųjų dievų panteoną, Lietuva greičiausiai būtų christianizuota dar kokiu šimtmečiu anksčiau. Sakote, toks sinkretizmas neįmanomas? Bet ir Vilniaus Katedra pastatyta senosios šventyklos vietoje.

* * *

Galima apytikriai numatyti ir akcijos „Krikščionybė Lietuvoje – okupacinė!“ rezultatus. Nauda „Romuvai“, išskyrus tam tikras grupes patraukiančią propagandą („mes geri, nes anie blogi“), – abejotina. Keliami reikalavimai – Arkikatedros rūsiuose leisti atlikinėti senąsias apeigas, – nerealūs ir neįvykdomi, nes prieštarauja galiojančiam Kanonų teisės kodeksui ir kitiems bažnytiniams dokumentams. Todėl metami kaltinimai – kad katalikai pikta valia laiko „okupavę“ ir slepia Arkikatedros rūsiuose esančias „tautos šventybes“ (Amžinosios Ugnies ir Perkūno aukurą) – nepagrįsti. Vargu, ar šiandieniniai Bažnyčios hierarchai džiaugiasi tokiu kraičiu. Kaip abejotina ir tai, kad romuviečių gerbiami protėviai būtų taip smarkiai veržęsi atlikinėti apeigas bažnyčios rūsyje, kaip kad dabar jų įpėdiniai. Negi ir „Romuvą“ užplūdo ekumenizmo dvasia?

Pagarba tautos šventybėms turi būti. Tačiau ar romuviečiai, lyg maži vaikai nepaliaudami reikalauti vykdyti jų neįgyvendinamą norą, demonstruodami įžeidžiamus plakatus ir taip skatindami katalikų gynybinę reakciją prisideda prie tos pagarbos įgyvendinimo? Aš nemanau.

Bet pažiūrėkime į trečiąją pusę, kuri išties laimi iš tokio konflikto aitrinimo. Papuvusi žiniasklaida ir katalikybei priešiškos jėgos, aišku, mielai pasinaudos organizatorių antiklerikaliniais pareiškimais, prisimindami ir ankstesnes pavykusias provokacijas. Juk, skirtingai nuo romuviečių, besistengiančių laimėti jau kadais pasibaigusias kovas, mūsų pasaulyje veikia puikiai politiškai suorganizuotos jėgos, kurių įnirtingas spaudimas Katalikų Bažnyčios pozicijoms veda prie realiai apčiuopiamų rezultatų. „Esmė yra viena – sužlugdyti paskutinį vertybių bastioną, paskutinę pozityvių idėjų saugyklą, vienintelę instituciją, kuri gali ir drįsta pasakyti „ne!“ globalaus sekuliarizmo prievartai ir žmogaus orumo niekinimui“ – taip vykstančius procesus vertina religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius (ten pat, p. 11). Juk įveikus Bažnyčią „niekas nebetrukdys daryti pinigus klonuojant žmones, marinant senyvus žmones urmu eutanazijos būdu, taip sutaupant pensijas, imti populiarinti gėjų gyvenimo būdą, idant šitaip sumažintų Žemės gyventojų populiaciją ir atsirastų naujų viešų gėjų poreikių ir patarnavimų rinka, moterys pagaliau galėtų apsieiti be gimdymo, ką feminizmas tikriausiai laiko vienu iš savo tikslų, ir tai būtų paskutinė emancipacijos fazė“ (ten pat).

Tradicinės moralės priešininkų (A.M.Pavilionienės, gėjų organizacijų) nemeilė Katalikų Bažnyčiai išties niekam ne paslaptis. Pavyzdžiui, neseniai vykusią „masinę“ „tikėjimo atsisakymo“ akciją organizavo Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) aktyvistai.

Kai kas linkę įžvelgti čia slaptą sąmokslą: „Satanistų ir pederastų judėjimai Lietuvoje – glaudžiai susiję, jei ne daugiau – sudaro vieną judėjimą. Satan.lt ir Gayline.lt stebėtinai atsikartoja tie patys internetiniai slapyvardžiai – Nomad, Ghoul, Vajezus. Šie veikėjai griežia pirmaisiais smuikais abiejose šio judėjimo sferose.“ (Antanas Norkus, 2007 m., hotcommentary.com). Išties, internetinis komentatorius Vajezus TJA prižiūrimoje svetainėje gayline.lt prisipažino besąs tuometiniu TJA pirmininku (taigi, Vytautu Valentinavičiumi). Bet ne mūsų reikalas aiškintis galimas gayline.lt, satan.lt ir skeptikas.org sąsajas, kiekvienas gali palyginti jų braižą pats. „Šėtono biblijos“ autoriaus Antono La Vėjaus teigimu, „satanizmas taikstosi su bet kuria seksualinės veiklos forma, kuri patenkina jūsų poreikius, – ar jos būtų heteroseksualinės, homoseksualinės, biseksualinės, ar net aseksualinės – pagal jūsų pasirinkimą.“ Tad Šėtono Bažnyčios bendradarbiavimui su TJA formalių kliūčių kaip ir nesimato.

Dar vienas kovos su Bažnyčios „viešpatavimu“ Lietuvoje projektėlis – Lietuvos laisvamanių judėjimas, į kurio iniciatyvinę grupę įeina tokios personos kaip Nida Vasiliauskaitė ir Darius Pocevičius. Viešosios intelektualės N. Vasiliauskaitės kritinį rašymo stilių šioje grupelėje pranoko ir nustelbė trečiasis organizatorius Valdemaras Palevič, internete pasirašantis Bitininko ir kitokiais slapyvardžiais. Bitininkas manifestuoja tokias laisvamaniškas idėjas: „Kontrkultūrinė revoliucija, galinti pasireikšti homoseksualių santykių, androginijos, sadomazochizmo, pederastijos, zooseksualumo, incesto ir apsvaigimo propagavimu, yra ta jėga, kuri būtina buržuazinės visuomenės hierarchinių struktūrų pamatų sudrebinimui. Šeima, kaip pagrindinė ir fundamentali valstybės ląstelė, turi būti išformuota ir pakeista Kitu: komunomis, poliamorija ir pan. Intoksikacija kaip vitališkumo ir kaifo šventė pakeis sustabarėjusį status quo.“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiame kontekste senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ uždavinys – ne vaikytis pigaus populiarumo antiklerikalinėse akcijose, o solidarizuotis su krikščioniškomis bažnyčiomis, ginančiomis tradicinę lytiškumo ir šeimos sampratą. Tai ne tik kultūrinio bendrumo reikalas, bet ir pilietinė pareiga. Pateiksiu paprastą palyginimą. Kol kas visuomenėje vyrauja tradicinė samprata, o tuo pat metu homoseksualistai gali netrukdomi ne tik palaikyti savo santykius, bet ir reikalauti kitokių „šeimos“ formų įteisinimo. Tačiau kai tos naujos formos bus galutinai legalizuotos, tradicinis lytiškumo supratimas bus apšaukiamas „heteroseksizmu“ ar dar bjauresniais naujadarais, o jį sugrąžinti reikalaujantys bus griežtai baudžiami už diskriminaciją, netoleranciją ir nepakantumą multikultūrinei įvairovei. Manau, nereikia didelės įžvalgos norint pastebėti, kad vyraujančios politinės-ideologinės tendencijos logiškai veda į šią pusę. Pasipriešinti tokiam „įvairove“ grindžiamam diktatui ir yra mūsų pilietinė pareiga.

* * *

Katalikų bažnyčia ir „Romuva“ dažnai atrodo tarsi antipodai. Bažnyčia – pripažįstanti tik savos religijos „tikrumą“ (taigi, išbaigtumą), pernelyg formalizuota ir nepaslanki, „Romuva“ – teisingai kritikuojama dėl religinio gilumo ir apibrėžtumo stokos, kurią kompensuoja plėtodama neigiamą (antikrikščionišką) tapatybę. Nepaisant to, abi religinės srovės stiprios savaip: katalikybė – išplėtota socialine etika, senasis tikėjimas – didesniu jautrumu gamtai ir sąryšiu su tautiniais papročiais. Turime ir pavyzdžių, jog ne visi įstrigo „okupantų“ ir „okupuotųjų“ santykyje. Tai Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko mokykla, derinanti katalikų tikėjimo ir baltiškosios pasaulėžiūros elementus. Kaip rašo daug šiame straipsnyje mūsų cituotas Gintaras Beresnevičius, sugebėjęs vienu metu pagarbiai atverti plačius senosios religijos horizontus ir būti talentingu katalikybės propagandininku, „krikščionybei Lietuvoje nėra ko peštis su pagonimis – prie to paties abu eina iš skirtingų pusių, bet siekis – dorovinis. Tai sieja ir Katalikų Bažnyčią, ir Lietuvos pagonis – to nereikia bijoti, juk niekas bent jau šiandien nebijo kontaktų su evangelikais reformatais ar protestantais; pagonybė Lietuvoje pernelyg sena, kad ją kas nors galėjo iš tikrųjų sunaikinti“ (ten pat, p. 19-20).

Dar daugiau, pozityvių santykių tarp katalikų ir senojo tikėjimo žmonių palaikymas, ar bent jau tarpusavio priešiškumo apribojimas svarbus ne tik jų pačių bendruomenių ateičiai, bet ir tautinio judėjimo bei tautinės kultūros vystymuisi. „Be visa kita, Katalikų Bažnyčia turi ir gali priimti nacionalizmo vėliavą ar bent nacionalizmo dalį, nes tai bus XXI a. gyvybinis klausimas Lietuvai. Čia galima dirbti bendrai ir su pagonimis. Man regis, kontaktai su Lietuvos pagonimis prisidėtų prie naujo Katalikų Bažnyčios įvaizdžio kūrimo ir neutralizuotų dalį [priešiškai nusiteikusių – R. S.] nacionalistų ar netgi patrauktų Bažnyčios pusėn“ (ten pat, p. 30-31).

Kaip tokio bendradarbiavimo pergalė ateityje galėtų būti įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad daugiaamžei Lietuvos kultūrai esminį poveikį yra padariusios dvi didžiosios religinės tradicijos – Senasis lietuvių tikėjimas ir Krikščionybė (visos kitos tokio reikšmingo įnašo neatliko). Ir tam nebūtina išskirti jokių konkrečių egzistuojančių religinių bendruomenių – taip mes šioje vietoje išvengsime beviltiškų ginčų dėl tikrųjų baltiškosios religijos paveldėtojų ir jų mokymo atitikimo tradicijai (juk ne viena senųjų papročių gaivintojų grupė gyvuoja ir už „Romuvos“ tinklo ribų).

Savo ruožtu tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų sąrašas, koks egzistuoja dabartiniu pavidalu, turėtų būti panaikintas, o valstybinės lėšos religinėms organizacijoms skiriamos tik per bendratautinės reikšmės projektus (kultūrinio paveldo išsaugojimui ir kt.). Tačiau tai jau atskirų diskusijų reikalaujantis klausimas, kuris į šio straipsnio temą neįeina.

¹ http://ec-dejavu.ru/t/Tongue.html