iremember.ru publikuoja raudonosios armijos karių atsiminimus. Kaip galima numanyti, daug kas lieka tarp eilučių. Vieni iš paskutinių publikuotų - Semiono Grigorjevičiaus (Samuilo Gecelevičiaus) Rozenbliumo atsiminimai:
- Kaip klostėsi santykiai su gyventojais išlaisvintose teritorijose?
- Kuomet buvome Lenkijoje, buvo fronto vado įsakymas: po vieną nevaikščioti, nes buvo daug atvejų – nužudydavo lenkai mūsų karius iš už kampo. Pasitaikydavo atvejų – kareivis užeina į kiemą, klausia – na, ko kareiviui reikia? Išgerti ten, užkasti, šio bei to. Pakviečia, įpila, o paskui pas kareivį visi vidaus organai išdega, nes pylė jam metilo spirito, techninio. Štai taip lenkai elgdavosi su mumis. Ne visi turbūt buvo tokie, bet mažai buvo malonių žmonių. Čia jums ne Čekoslovakija, ne Bulgarija [...].
O Vokietijoje… na, ką aš galiu pasakyti. Juk buvo vadovybės nurodymas, kad kiekvienas kareivis turi teisę pasiųsti namo siuntinį kartą per mėnesį iki penkių kilogramų, kas siųsdavo cukrų, kas audinius, kas konservus – kas ką turėjo. Štai mes ryšininkai, artilerijos žvalgyba, einame po pėstininkų. Užeiname į bet kurį vokiečių miestelį, o ten oficialiai buvo duodama dvi valandos trofėjams, štai mes ir zujome. Nieko nėra, visi gyventojai pasislėpę, namai stovi – viskas atidaryta, pilnas apstatymas, spintos prigrūstos daiktų, spintos su veidrodžiais, krištolinės lempos, neblogai jie ten gyveno. Ir atsimenu atvejį: vieno namo rūsyje mes pamatėme silpną šviesą, užeiname, beldžiamės – atidarė duris, sėdi to namo gyventojai. Jie mums pasirodė senukais, o mes kas – devyniolikmečiai berniūkščiai. Pas daugelį žuvo šeimos, kas liko be pastogės, pas ką artimuosius išsivarė darbams į Vokietiją, kaip gali žiūrėti kareivis? Aš nekalbėsiu jums detalių, tai nelabai malonu. Ėjo milijoninė vyrų armija, kurie tiek metų nebuvo namie, įpykę, jau karo pabaiga, visi nori namo, bendrai – buvo nelabai linksma.
http://www.iremember.ru/content/view/1162/1/1/2/lang,en/
- Kaip klostėsi santykiai su gyventojais išlaisvintose teritorijose?
- Kuomet buvome Lenkijoje, buvo fronto vado įsakymas: po vieną nevaikščioti, nes buvo daug atvejų – nužudydavo lenkai mūsų karius iš už kampo. Pasitaikydavo atvejų – kareivis užeina į kiemą, klausia – na, ko kareiviui reikia? Išgerti ten, užkasti, šio bei to. Pakviečia, įpila, o paskui pas kareivį visi vidaus organai išdega, nes pylė jam metilo spirito, techninio. Štai taip lenkai elgdavosi su mumis. Ne visi turbūt buvo tokie, bet mažai buvo malonių žmonių. Čia jums ne Čekoslovakija, ne Bulgarija [...].
O Vokietijoje… na, ką aš galiu pasakyti. Juk buvo vadovybės nurodymas, kad kiekvienas kareivis turi teisę pasiųsti namo siuntinį kartą per mėnesį iki penkių kilogramų, kas siųsdavo cukrų, kas audinius, kas konservus – kas ką turėjo. Štai mes ryšininkai, artilerijos žvalgyba, einame po pėstininkų. Užeiname į bet kurį vokiečių miestelį, o ten oficialiai buvo duodama dvi valandos trofėjams, štai mes ir zujome. Nieko nėra, visi gyventojai pasislėpę, namai stovi – viskas atidaryta, pilnas apstatymas, spintos prigrūstos daiktų, spintos su veidrodžiais, krištolinės lempos, neblogai jie ten gyveno. Ir atsimenu atvejį: vieno namo rūsyje mes pamatėme silpną šviesą, užeiname, beldžiamės – atidarė duris, sėdi to namo gyventojai. Jie mums pasirodė senukais, o mes kas – devyniolikmečiai berniūkščiai. Pas daugelį žuvo šeimos, kas liko be pastogės, pas ką artimuosius išsivarė darbams į Vokietiją, kaip gali žiūrėti kareivis? Aš nekalbėsiu jums detalių, tai nelabai malonu. Ėjo milijoninė vyrų armija, kurie tiek metų nebuvo namie, įpykę, jau karo pabaiga, visi nori namo, bendrai – buvo nelabai linksma.
http://www.iremember.ru/content/view/1162/1/1/2/lang,en/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą