Bendras sovietų ir nacių kariuomenių paradas 1939 m. rugsėjo 22 d. Breste, kaip ir apskritai komunistinio ir nacionalsocialistinio režimų aktyvus bendradarbiavimas, – temos, vedančios iš pusiausvyros „didžiosios tėvynės“ istorijos šlovintojus rytuose ir mūsų vietinių raudonųjų frontų atstovus. Nepaisant to, bėgant laikui atsiranda vis daugiau šio bendradarbiavimo įrodymų. Kad Bresto paradas nebuvo atsitiktinis įvykis, galėtų paliudyti ir iki šiol mūsuose nepastebėtas šaltinis – 1987 m. Tel Avive paskelbti Cvi Keremo atsiminimai. Studentiškais metais Bukarešte prisišliejęs prie komunistų grupelių jis prieš pat sovietinę okupaciją paskubėjo persikelti į Kišiniovą. Čia jis stebėjo okupantų organizuotą paradą, kurio aprašymą pateikiame žemiau. Nors autorius aiškiai painioja tankų ir lėktuvų modelius, klaidingai tvirtina, kad visa parado teritorija buvo aptverta nuo Kišiniovo gyventojų, tačiau, kol neturime papildomos istorinės dokumentacijos, likusių detalių atitikimo tikrovę klausimas lieka atviras. Galbūt šiek tiek painiavos į C. Keremo atsimenamą vaizdą įnešė tai, jog Kišiniove 1940 metais vyko du paradai – vienas liepos 4-ąją, o kitas lapkričio 7-8-ąją, kai (visuomeninio judėjimo „Memorial“ forume pateikiamomis žiniomis) greta sovietinių vadovų tribūnoje išties stovėjo Vokietijos konsulatų Černovicuose ir Bukarešte atstovai, aukšti Vokietijos armijos pareigūnai.
Cvi Keremas
1940-ųjų liepos 6-ąją sovietai Kišiniove pravedė vadinamąjį „išvadavimo paradą“. Pats jo pavadinimas – šiurkšti apgaulė, nes Besarabija ir Bukovina buvo ne išlaisvintos, o jėga okupuotos pagal nusikalstamą suokalbį su Hitleriu. Nustebę kišinioviečiai pamatė, kaip nauja valdžia laiko liaudį toli nuo vykstančio parado, ir jį stebėti buvo įmanoma nebent per binoklį.
Visgi susirinko dešimtys tūkstančių žmonių nors iš tolo pažiūrėti parado. Mes matėme neįprastai ilgas tankų kolonas, ypač didžiulius „IS“ ir „KV“. Pravažiavo visai paprasti sunkvežimiai „emkos“ su pėstininkais, danguje pralėkė daug lėktuvų, tarp jų didžiuliai (tuo metu) bombonešiai „TU“. Aš buvau itin dėkingoje padėtyje, nes gavau pakvietimą į tribūną.
Tribūna buvo paskubomis padaryta iš lentų ir priminė didžiulę dėžę, pastatytą dugnu į viršų. Žinoma, visa ji buvo išdažyta raudona spalva ir apdengta moldaviškais kilimais. Kada priartėjau prie tribūnos iš Gogolio gatvės pusės, po begalinių enkavėdistų su uniformomis ir be jų patikrinimų, nepatikėjau savo akimis. Per visą kvartalo ilgį, iki pat Puškino gatvės, tarsi simbolizuodami Stalino–Hitlerio draugystę, iš abiejų gatvės pusių stovėjo gretomis pramaišiui enkavėdistai ir... esesininkai!
Taip, nesistebėk, apstulbęs skaitytojau, būtent taip – enkavėdistai ir esesininkai. Galbūt tai buvo vienintelė Istorijoje, aiški ir nenuginčijama faktiškos dviejų sąvokų tapatumo demonstracija! Įdomu pastebėti, kad sutrumpinimą „SS“ naudojo ir tie, ir kiti: „SS – standart staffel [Schutzstaffel? – vert. past.]“ ir „SS – specialjnaja služba [specialioji tarnyba]“. Štai kokius fokusus mums pateikia gyvenimas! Tuo metu „broliškos lygybės nariai“ Sovietų Sąjungoje dar nežinojo, kad mažiau kaip po metų „broliškos lygybės nariai“ iš Vokietijos juos gaudys ir gyvus užkasinės į žemę. Taip naciai ir jų vietiniai bendražygiai pasielgė su kolchozo pirmininku, čekistu Kapotinu 1942-ųjų rugpjūty Zolotarevkos kaime Stavropolščinoj.
Grįždamas prie parado, noriu pasakyti, kad aš buvau kaip nesavas nuo to, ką pamačiau. Tiktai įsivaizduokite – kruvini Hitlerio budeliai greta nemažiau kruvinų Berijos „rebiatų“! Ir tai garbingiausi kadrai Raudonosios armijos kariuomenės parade, tik visai neseniai sudraskę į dalis Lenkiją ir nurėžę nuo Rumunijos Besarabiją ir Bukoviną! Paminėti esesininkai įėjo į „Totenkopf“ brigados batalioną, kuriam vadovavo štandartenfiureris fon Šulenburgas, Hitlerio pasiuntinio Maskvoje giminaitis. Pagal oficialią versiją, jie atvyko į SSRS, kad padėtų repatrijuoti vokiečių kolonistus iš Rusijos platybių į vokiečių faterlandą... Šioje versijoje nieko nekalbama apie tai, kad to paties vizito metu Himlerio žaliūkai keliavo po Gulago archipelago salas. Ko jie tenai galėjo mokytis?!..
Aš stovėjau apstulbęs, įdėmiai apžiūrinėdamas štandartenfiurerį. Jis buvo aukšto ūgio, gana elegantiškas ir nuo jo stipriai dvelkė man nežinomais vyriškais kvepalais. Stovėjo pirmoje eilėje, greta maršalo Timošenkos, Chruščiovo, Krylovo (Kišiniovo miesto tarybos pirmininko). Čia buvo ir jau paminėtas Sviridovas, o tarp jo ir manęs – Gančeštos „kūma“ – Kotovskio našlė, ir dar kažkas iš jo giminaičių. Štandartenfiureris stovėjo tiesiai priešais mane, ne tiek jau daug centimetrų nuo manęs. Keletą kartų jis atsigręžė ir su aiškia panieka dirstelėjo į kiek už jo stovintį maršalo brolį, stačiokišką kaimietį Timošenką. Mužikas Timošenka, kaimietiškai negrabus, padlaižūniškai šypsojosi, tarsi lokys permesdamas kūno svorį nuo kojos ant kojos.
Aš bandžiau įsivaizduoti, kas iš šitų tipų, išsitempusių pilka eile ant šaligatvio krašto, 1939 metais Banska Bistricoje (Čekoslovakija) prievartavo vidury baltos dienos vidury gatvės buvusio Leipcigo universiteto studento Kramerio seserį. Pats jis per stebuklą išsigelbėjo, pabėgo į Rumuniją ir pasirodė „Šuleryje“ 1939 metų pabaigoje. Visas šis paradas, mano supratimu, buvo kažkokia pasaulio pabaiga, tačiau, deja – jis buvo!
Aš ėmiau nepastebimai trauktis atbulas, nusileidau nuo tribūnos ir pasukau į Gogolio gatvės pusę, tolėliau nuo šio nepadoraus reginio, tolėliau nuo neperskiriamų draugų – esesininkų ir enkavėdistų. Sunkiai įtikinau enkavėdistą iš užtvarinės grupės, kad blogai jaučiuosi. Pasiekiau Gogolio gatvės kampą. Kas keletą metrų įdėmi akių pora sekė mane iki... kitos poros... Aš pastovėjau dar gerą valandą tarp smulkių partinių tarnautojų. Jie buvo vieninteliai, prileisti taip arti (ne mažiau kaip 150 metrų atstumu) prie parado....
Praėjus keletui dienų po parado dalyvavau mišriame dvidešimt penkių kilometrų bėgime į Gančeštos (dabar Kotovskojė) vietovės pusę. Plento posūkyje prie Jalovenskajos įdubos netikėtai išvydau, kaip esesininkai sustabdė savo dengtą sunkvežimį. Jie susibūrė plento kelkraštyje ir atvirai fotografavo Jalovenskio karinį aerodromą, pilną lėktuvų. Kaipgi, juk jie svečiuose pas artimus draugus?
Kitos dienos vakarą, draugų susitikime Maros F. bute tas pats A-k T., buvęs, visų nuomone, rumunų slaptosios policijos (Segurancos) informatorius, ir kiti iš kailio nėrėsi skelbdami apie tai, „kiek ši partijos ir vyriausybės politika išmintinga ir toliaregiška“. (Kalba ėjo apie Hitlerio-Stalino draugystę.) A-k T. paprasčiausiai jau spėjo persikvalifikuoti į NKVD agentą... Šie Maskvos šaukliai tvirtino, kad „pasikvietė vokiečius tam, kad Vakarų imperialistai žinotų, jog jiems nepavyks sukelti konflikto tarp SSRS ir Vokietijos.“
Tuo metu „draugai iš SS“ fotografavo lėktuvus arba kiek tolėliau apžiūrinėjo Gulago lagerius ir jų įdomybes! Tampa aišku, iš kur SS perėmė tokį „originalų“ numarinimo būdą kaip aukos apipylimas vandeniu šaltyje, kol žmogus stovėdamas nevirsta ledo luitu. Taip hitlerininkai nukankino kiek vėliau paimtą į nelaisvę sovietų generolą Karbyševą. Ar tai ne priminimas apie liūdnai pagarsėjusias suledėjusių zekų eiles, kurias a. a. Margolinas asmeniškai matė Sibiro lageriuose prie Archangelsko?
...„SS draugai“ iš hitlerinės Vokietijos intensyviai studijavo „NKVD draugų“ šalį SSRS! Juk jie ruošėsi užlieti krauju Rusiją vos po keleto mėnesių, pradedant nuo 1941 metų birželio pabaigos!..
Cvi Keremas, „Žydai, nežydai ir kiti“, belousenko.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą