„Mūsų ilgų ilgėliausioje kameroje [...] šimtas dvidešimt žmonių, ir ko tik neprisirinkę. Daugiau pusės - pabaltijiečiai, žmonės neišsilavinę, paprasčiausi valstiečiai: Pabaltijyje eina antrieji valymai, sodina ir išsiunčia visus, kas nenori savanoriškai eiti į kolchozus, arba įtariama, kad nenorės. Paskui nemažai vakarų ukrainiečių - OUN'ovcų ir tų, kas leido jiems kartą pernakvoti, pamaitino. Dar iš Rusijos Sovietų Federacinės - mažiau naujokėlių, daugiau pakartotinai. Na ir, aišku, kažkiek užsieniečių.
Visus mus veža į tuos pačius lagerius (sužinome iš darbų skirstytojo - į Stepių lagerį). Aš įsižiūriu į tuos, su kuo suvedė likimas, ir stengiuosi įsigilinti į juos.
Ypač artimi širdžiai [прилегают к моей душе] estai ir lietuviai. Nors aš sėdžiu su jais lygiomis teisėmis, man taip gėda prieš juos, tarsi aš pats būčiau juos pasodinęs. Nesugadinti, darbštūs, besilaikantys žodžio, neįžūlūs - už ką ir jie įtraukti į sumalimą tarp tų pačių prakeiktų menčių? Nieko nelietė, gyveno ramiai, susitvarkę ir dorovingiau už mus - ir štai kalti dėl to, kad mums norisi valgyti, kalti dėl to, kad gyvena mums po alkūne ir atriboja mus nuo jūros.
„Gėda būti rusu!“ - sušuko Gercenas, kai mes smaugėme Lenkiją. Dukart labiau gėda man dabar prieš šiuos nesipešančiomis, negalinčiomis apsiginti tautomis.
Į latvius mano požiūris sudėtingesnis. Čia - likimas kažkoks. Juk jie patys tai sėjo.
O ukrainiečiai? Mes seniai nesakome - „ukrainiečių nacionalistai“, mes sakome tiktai „benderovcai“, ir šis žodis tapo mums toks keiksmažodžiu, kad niekas ir negalvoja išsiaiškinti esmę. (Dar sakome - „banditai“ pagal tą mūsų išmoktą taisyklę, kad visi pasaulyje, kurie žudo už mus - „partizanai“, o visi, kas žudo mus - „banditai“, pradedant nuo Tambovo valstiečių 1921 metais.)
[...]
Šiomis dienomis kaip tik sukanka dešimtmetis nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo. Kai kas supranta rusiškai, verčia likusiems (aš darau pauzes), ir tie kaukia, paprasčiausiai kaukia nuo visų narų, žemutinių ir viršutinių, išgirdę, kokia jų šalyse pirmąsyk istorijoje įsigalėjo laisvė ir klestėjimas. Už kiekvieno iš šių pabaltijiečių (o jų visame etape geras trečdalis) liko nuniokoti namai, ir gerai, jeigu dar šeima, o dažnai ir šeima kitu etapu važiuoja į tą patį Sibirą.“
Visus mus veža į tuos pačius lagerius (sužinome iš darbų skirstytojo - į Stepių lagerį). Aš įsižiūriu į tuos, su kuo suvedė likimas, ir stengiuosi įsigilinti į juos.
Ypač artimi širdžiai [прилегают к моей душе] estai ir lietuviai. Nors aš sėdžiu su jais lygiomis teisėmis, man taip gėda prieš juos, tarsi aš pats būčiau juos pasodinęs. Nesugadinti, darbštūs, besilaikantys žodžio, neįžūlūs - už ką ir jie įtraukti į sumalimą tarp tų pačių prakeiktų menčių? Nieko nelietė, gyveno ramiai, susitvarkę ir dorovingiau už mus - ir štai kalti dėl to, kad mums norisi valgyti, kalti dėl to, kad gyvena mums po alkūne ir atriboja mus nuo jūros.
„Gėda būti rusu!“ - sušuko Gercenas, kai mes smaugėme Lenkiją. Dukart labiau gėda man dabar prieš šiuos nesipešančiomis, negalinčiomis apsiginti tautomis.
Į latvius mano požiūris sudėtingesnis. Čia - likimas kažkoks. Juk jie patys tai sėjo.
O ukrainiečiai? Mes seniai nesakome - „ukrainiečių nacionalistai“, mes sakome tiktai „benderovcai“, ir šis žodis tapo mums toks keiksmažodžiu, kad niekas ir negalvoja išsiaiškinti esmę. (Dar sakome - „banditai“ pagal tą mūsų išmoktą taisyklę, kad visi pasaulyje, kurie žudo už mus - „partizanai“, o visi, kas žudo mus - „banditai“, pradedant nuo Tambovo valstiečių 1921 metais.)
[...]
Šiomis dienomis kaip tik sukanka dešimtmetis nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos išvadavimo. Kai kas supranta rusiškai, verčia likusiems (aš darau pauzes), ir tie kaukia, paprasčiausiai kaukia nuo visų narų, žemutinių ir viršutinių, išgirdę, kokia jų šalyse pirmąsyk istorijoje įsigalėjo laisvė ir klestėjimas. Už kiekvieno iš šių pabaltijiečių (o jų visame etape geras trečdalis) liko nuniokoti namai, ir gerai, jeigu dar šeima, o dažnai ir šeima kitu etapu važiuoja į tą patį Sibirą.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą