sekmadienis, sausio 30

Užmirštieji kareiviai

1945 m. sausio 28 d. paskutiniai vokiečių daliniai paliko Klaipėdą ir sovietai užėmė miestą. Dramatišką Klaipėdos gynimo atmosferą liudija Gi Zajerio (tikrasis vardas Gi Muminu) atsiminimai, pateikti knygoje „Pamirštas kareivis“ (1967), pagal kuriuos 2009 m. režisierius Vladas Bagdonas pastatė spektaklį „Karas ir jūra“.

Autorius gimė 1927 metais Paryžiuje, o užaugo Elzase. Zajer – jo motinos vokietės mergautinė pavardė, kurią jis panaudojo užsirašydamas į Vokietijos kariuomenę. Pateikiame jūsų dėmesiui visą septynioliktą knygos skyrių, kur aprašomas Klaipėdos gynimas paskutinę karo žiemą. Versta iš rusų kalbos, todėl originalus stilius nėra išlaikytas.



Mus permetė atgal į šiaurę, kad susijungtume su Kuršo frontu. Tačiau tai pasirodė neįmanoma. Tuomet divizijos likučiai persigrupavo. Bandymai sujungti frontą atnešė siaubingų nuostolių. Tuo metu mūšiuose, vykusiuose kiek piečiau, rusai pasiekė Baltijos jūrą. Užvirė kruvinas susirėmimas. Visur maišėsi persigandę pabėgėliai, apsunkindami mūsų kariuomenės gynybą.

Visi civiliai Prūsijos gyventojai metėsi prie pakrantės. Mums iškilo pasirinkimas. Galėjome pasukti į šiaurę ir prasimušti pro priešakines sovietų pozicijas. Arba laužtis prie fronto, susidariusio ties Memeliu. Divizijos vadovybė greitai suvokė, kad kelias į Kionigsbergą ar netgi Elbingą uždarytas. Abiem miestams buvo iškilusi grėsmė, o artimiausias jų buvo daugiau kaip už šimto penkiasdešimties kilometrų. Mums būtų tekę kautis už kiekvieną kilometrą nesitikint sėkmės. Be to, greičiausiai būtų iškilę sunkumai su maisto tiekimu kariuomenei: viską su savimi pasiėmė pabėgėliai.

Štai kodėl vadovybė pasirinko Memelį, kuris nuo rudens buvo atsidūręs apsuptyje. Mums reikėjo pralaužti kelią sau ir pabėgėlių minioms. Jie lėtino mūsų judėjimą, o dažnai ir išvis jį paralyžiuodavo.

Mes praeidavome miestus ir kaimus, kurių gyventojai dar prieš keletą dienų gyveno ramų gyvenimą. Tiesa, ir tuomet jie jau suprato, kad pavojus gresia kiekvieną minutę. Paskutines dvi dienas visi vokiečiai, senukai, moterys, vaikai iš paskutinių jėgų kasė apkasus, įrenginėjo blindažus artilerijai ir prieštankiniams pabūklams, kad sustabdytų priešų tankus. Jie dėjo visas įmanomas pastangas, rodydami vertą susižavėjimo narsą. Ir čia prieš juos pasirodė kareiviai – išvarginti, išbadėję, pavargę ir kautis, ir gyventi, kuriems žmonių kančios dabar reiškė ne daugiau nei pralaimėjimas šachmatais.

Buvo išnaudojamos visos gynybos galimybės. Sekęs mūsų pėdsakais priešas kėlė grėsmę civiliams. Jį reikėjo sustabdyti.

Tuo užimti pulkai stengėsi užgesinti visur plieskiantį gaisrą. Visi suprato, kokioje beviltiškoje padėtyje jie atsidūrė. Jie verčiau būtų numirę. Bet karas tęsėsi, liepsnojo kaip ugnis, reikalavo jų dalyvavimo. Tie, kuriems pavyks prasiveržti iki Memelio, galbūt žus tenai. Bet žūti prie Memelio atrodė ir lengva, ir garbinga. O žūti čia, vietoje, kurioje netgi nevyksta tikri kariniai veiksmai, atrodė gėda.

Galų gale mūsų divizijai, tiksliau jos trečdaliui, pavyko prasiveržti į Memelį. Vietos vadovybė sustiprino „Didžiosios Vokietijos“ („Großdeutschland“) pulkais miesto gynybą. Herojiški žygdarbiai mums kainavo penkiolika tūkstančių žuvusių. Nemažai buvo ir dingusių be žinios, kuriuos išbraukdavo iš kuopų sąrašų, tarp jų – Zimenleisas ir Vinkė.

Galbūt mes patys įvarėme save į kampą. Mums buvo atėję į galvą, kad rusai tyčia mus praleido. Mes atvedėme su savimi pabėgėlius, bet už mūsų liko dar daugybė tų, kuriems žaidimas ėjo į pabaigą. Aišku, kad motinoms su vaikais, įsikabinusiais į sijonus, nesusidoroti su rusų tankais, haubicomis, kulkosvaidžiais ir durtuvais.

Kai mes atvykome į Memelį, žmonės stūmė sunkvežimius, o tankai be degalų užstrigo ilgoje kolonoje. Pasiekėme savo galimybių ribas. Tie, kuriuose buvo likęs bent lašelis gyvybės, kad ir ne visai sąmoningos, stengėsi padaryti viską, kad išvengtų mirties. Sužeistieji toliau priešindavosi, prasimušdami kelią tarp tų, kurie narsiai sutiko mirtį.

Memelis tęsė savo gyvenimą, nepaisant sugriovimų ir gaisrų, dūmų ir begalinių rusų lėktuvų antskrydžių, artilerijos griausmo ir pūgos gūsių.

Man vėl pritrūksta žodžių, kad aprašyčiau tai, ką matau. Dabar aš suprantu: žodžiais galima aprašyti tiktai kažką mažareikšmio. Bet papasakoti, kaip pasibaigė karas Prūsijoje, neįmanoma. Aš buvau Prancūzijoje. Mačiau ten ir apverstas mašinas, ir susprogdintus namus. Kartą į mūsų dalinį netgi atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet mano atsiminimai apie šiuos įvykius neturi siaubo pojūčio. Apie tuometinius įvykius aš greičiau atsimenu kaip apie kelionę su bendrakeleiviais. Be to, Prancūzijoje buvo puikus oras. O Prūsijoje dribo sniegas. Viskas aplinkui žuvo. Pabėgėliai mirė tūkstančiais, ir mes visi neturėjome jėgų jiems padėti. Netgi tie, kurie turi vaizduotę, nesugebės įsivaizduoti, ką pergyvenau aš.

Mes pasiekėme Memelio aklavietę, trisdešimties kilometrų ilgio pusratį, atsiremiantį į Baltijos jūrą. Už tiršto rūko girdėjosi bangų plakimas. Visos žiemos metu mums sekėsi per kažkokį stebuklą išlaikyti šį plotelį, nepaisant bombardavimų ir gausėjančių rusų pajėgų puolimų. Čia pat buvo daug tūkstančių pabėgėlių. Tai, ką teko jiems išgyventi, aprašyti neįmanoma. Jie laukė, kad juos evakuotų jūra prieš tai, kai bus išgabenti kariai.

Memelio griuvėsiuose negalėjo pasislėpti visi Prūsijos pabėgėliai. Mes nedaug kuo galėjome jiems padėti. Bet jie kaustė mūsų judėjimą ir gynybos sistemą, kuri ir be to buvo ne kokia. Nuo sprogimų griausmo nesigirdėjo nei riksmų, nei dejonių. Petys į petį su mumis gynėsi buvę elitiniai daliniai, „folksšturmo“ būriai, kariai su amputuotomis galūnėmis, kuriuos vėl paėmė tarnybon gynybos organizatoriai, moterys, vaikai, paaugliai ir invalidai. Visi mes atsidūrėme nukryžiuoti rūke, kurį apšviesdavo tik ginklų liepsnos ir sniegas. Taip ėjo į pabaigą karas. Davinys smarkiai sumažėjo. Porcijos, išduodamos penkiems, nebūtų užtekę ir moksleiviui. Nuolatos skambėjo įsakymai išlaikyti ramybę ir tvarką. Dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo įvairiausi laivai, pripildyti tiek žmonių, kiek tik galėjo plukdyti. Į prieplaukas plūdo pabėgėliai, tampantys patogiu taikiniu rusų pilotams. Bombos sproginėjo minioje, žmonės rėkė, tačiau likdavo laukti kito laivo atvykimo. Valdininkai bandė paveikti minią, bet visi žodžiai čia prarado bet kokią prasmę.

Daugelis baigdavo gyvenimą savižudybe, ir jų netgi nesistengta sustabdyti. Jeigu mes būtume kapituliavę, šis košmaras pasibaigtų. Bet vien tiktai žodis „Rusija“ kėlė mūsų sąmonėje panišką siaubą. Apie kapituliaciją negalėjo būti ir kalbos. Mes turime atsilaikyti, atsilaikyti bet kokia kaina. Kada nors mus evakuos per jūrą. Galbūt vokiečių vadovybė turėjo kitokių planų. Tikriausiai generolai ruošėsi paversti Memelį placdarmu kontratakai prieš sovietų kariuomenę. Apgultiesiems ši mintis kėlė tik juoką. Tačiau Memelyje toliau išsilaipindavo kareiviai, o civiliai tuo metu palikinėjo miestą. Mes galėjome numanyti, jog kareiviai atvyko mums padėti. Bet kokia mintis apie kontrataką atrodė beprotybė.

Mūsų atkaklų pasipriešinimą gimdė įsitikimas: evakuos paskutinį civilį gyventoją, pasiims ir mus. Mes privalome atsilaikyti, net jeigu nebeturėtume kitokių jausmų, išskyrus neviltį.

Memelyje visi dalyvavo gynyboje. Vaikai padėdavo sužeistiesiems, išnešiodavo maistą, užmiršdami badą ir užgniauždami baimę, kuri šiomis aplinkybėmis būtų visai pateisinama. Jie darė viską, ką nurodydavo vyresnieji, neprieštaraudami ir nesiskųsdami. Tie, kuriems pasisekė išgyventi, jau nesugebės kaip paprasti žmonės priimti įprasto gyvenimo su jos sunkumais. Vokiečiai išgėrė vargo taurę iki dugno. Aš negaliu nesižavėti jų kilnumu.

Priešakinėje linijoje viešpatavo sumaištis. Dažnai civiliai kaudavosi petys į petį su kareiviais. Tarp jų buvo daug moterų. Frontas atsilaikė, bet kokia kaina! O ir ką reiškia „atsilaikyti“? Mes nepasidavėme iš karto visur, tačiau kai kur pavyko prasiveržti. Fronto linija pamažu trumpėjo. Didelį vaidmenį gynyboje suvaidino prieštankinės tranšėjos, kurias mes iš anksto iškasėme. Rusai pasikliovė iš esmės aviacija ir sunkiąja artilerija, kurios galią nuolatos stiprino.

Tačiau puolimas brangiai atsiėjo ir jiems. Fronto linijos trumpėjimas leido sutelkti gynybą. Memelio prieigose susikaupė pamušti rusų tankai. Prieštankinė gynyba davė savo rezultatus. Civiliai savanoriai išvežinėjo minas ir išdėliodavo jas nedidelių kontratakų, rengiamų vien šiam manevrui, metu. Tačiau prieš aviaciją mes buvome bejėgiai. Beveik be perstojo skraidė rusų bombonešiai. Į šiaurės vakarus nuo mūsų per dvi dienas rusai aštuonis kartus surengdavo antskrydžius prieš nuverstus nuo bėgių vagonus. Mūsų priešlėktuvinės gynybos likučiai susitelkė prieplaukoje, kur buvo didžiausias pavojus. Rusų pilotai įvertino šios gynybos pavojingumą ir verčiau puldavo ten, kur jiems negalėta pasipriešinti.

Taigi, Memelis laikėsi. Laikėsi, nepaisant šalčio, gaisrų, bado, nepaisant karių, kasdien išbraukiamų iš sąrašų, žūties.

Kartą antroje dienos pusėje mūsų žymiosios divizijos dalys buvo sugrupuotos viename taške. Buvo išdalinti šaudmenys, obuolių sultys, margarinas ir dar kai kas. Vokiečių kariuomenės vaiduoklis tebeklajojo griuvėsiuose, kurie dar kurį laiką vadinsis Memeliu. Nors šaudmenų trūko, prieš puolimą juos vis tiek išduodavo. Dabar tai gali atrodyti neįtikėtina, bet vokiečių kariuomenei Memelyje buvo iškeltas uždavinys pulti pietų kryptimi, siekiant susijungti su frontu prie Kionigsbergo. Karininkai pranešė apie tai karo veteranams.

Mus su Halsu tarsi išmetė iš tuštumos, prie kurios jau buvome pripratę. Teko girdėti pačius neįtikinamiausius įsakymus, bet mintis apie tai, kad teks eiti į puolimą, beveik neturint tam priemonių, kėlė neviltį.

Mūsų puolimą palaikė keletas išlikusių tankų. Atgabeno atsargų iš Kuršo fronto ir netgi iš Vokietijos. Keliu, einančiu paraleliai pakrantei, mes pajudėjome kaimelio, esančio dvidešimt kilometrų į pietus, link. Operacijos pradžiai vadas pasirinko bjaurų orą. Vienu metu lijo ir snigo. Dėl oro sąlygų nutilo netgi rusų artilerija. Mūsų vadai tikėjosi pasinaudoti šiomis aplinkybėmis.

Prieš likimą pasuko tuzinas papilkėjusių nuo purvo tankų. Po purvo sluoksniu vos ėjo įžiūrėti juodus kryžius – mūsų kančių spalvas. Trumpųjų bangų radijo siųstuvais perdavinėjo Vagnerio „Valkiriją“. Geresnio palydėjimo mūsų kraštutiniam pasiaukojimui sunku buvo įsivaizduoti. Vietoje dėžių su šaudmenimis ir sunkvežimių su keturiais varomaisiais ratais lauko pabūklus ir stambaus kalibro haubicas tempė paprasti sunkvežimiai. Pėstininkai, persimaišę su karinių oro ir jūrų pajėgų likučiais, žengė greta vienas kito. Mano būryje atsidūrė ir Halsas su Vineriu.

Netikėtu puolimu mums pavyko paimti rusų stovyklą, išsidriekusią sniege kaip per paradą. Rusai paliko ją, o mes padegėme ir netgi puolėme toliau, nepaisant rankas ir skruostus deginančio vėjo gūsių.

Tačiau aplink Memelį susitelkė gausybė rusų kariuomenės. Kai tik jie pereis į kontrataką, mūsų puolimas užstrigs. Mes jau girdėjome atsakomąją rusų reakciją. Greitai prasidės negailestingas apšaudymas ir pasirodys pirmieji rusų tankai.

Padėtis darėsi beviltiška, bet čia nuo jūros pasigirdo artilerijos griausmas. Dėl prasto oro netgi nepastebėjome priplaukusių prie kranto laivų. Mums į pagalbą atėjo du trys eskadriniai minininkai. Matomumas buvo lygus nuliui, tačiau užpakalyje likusių tankų perduotos koordinatės leido jiems atlikti tikslius smūgius. Rusų puolimas buvo pristabdytas. Galbūt jie pagalvojo, kad turime nemažai artilerijos pabūklų.

Tačiau ir tokia įvykių eiga ne pernelyg lengvino mūsų padėtį. Pranašumas vis tiek buvo rusų pusėje. Dienai baigiantis mus užpuolė iš užnugario. To mes jau neatlaikėme. Pusė tankų užsidegė. Kaip ir numanėme, operacija baigėsi nesėkme. Gavome įsakymą grįžti į Memelį. Grįžti atgal dešimt kilometrų buvo sunkiau nei pulti.

Mes nusukome iš kelio, kuriuo ėjome į paskutinįjį puolimą. Tik motorizuotos dalys nuvažiavo ankstesniu keliu, bet ir jos stengėsi laikytis atstumo, kad nepakliūtų po rusų apšaudymu. Tamsoje tarp blykčiojimų kareiviai, vos atgaudami kvapą, perbėginėjo nuo vienos priedangos prie kitos. Buvo brangus kiekvienas žingsnis: juk kartu su juo mes artėjome prie Memelio. Be viso kito, mums teko kirsti kelią, kurį patys užminavome ryte.

Taip mes nusivilkome kokį pusantro kilometro. Kelias buvo siauras, bet gana lygus: jame matėsi tik šiek tiek duobių nuo sviedinių.

Pirmieji sunkvežimiai pravažiavo juo visu greičiu. Rusai neturėjo laiko nusitaikyti, todėl jų sviediniai nekliudė mūsų. Tačiau antra papliūpa jie pasiekė nemažos sėkmės. Sviediniai pataikė į du sunkvežimius. Juos sudraskė į gabalus. Dar dviem sunkvežimiams, nepaisant nuostolių, pavyko pasiekti saugesnę vietą. Tačiau sudaužytos mašinos užtvėrė kelią. Mus pasiuntė išvalyti kliūtis. Rusai apšaudė iš granatsvaidžių ir kulkosvaidžių. Bandėme atsišaudyti. Pasislėpti apkasuose negalėjome: juk patys juos užminavome, tad dabar pakliuvome į spąstus, kuriuos ruošėme kitiems. Du kareiviai sumojavo rankomis ir nukrito be kvapo žemėn, jų vyzdžiai stingsojo į dangų. Mes griebėmės paskutinės galimybės išlikti gyviems ir pasislėpėme nuo ugnies už dviejų nukentėjusių sunkvežimių liekanų. Aplinkui sproginėjo granatos. Rusų kulkosvaidis pliekė ugnimi į apkaso pylimą.

Kaip bebūtų, mums reikėjo išvalyti kelią. Tačiau kiekvienas, bandęs atsistoti, rizikavo netekti gyvybės. Pasiryžo Vineris. Prašliaužė po skriejančiomis kulkomis ant kelių metė granatą į pirmą metalo krūvą. Ją nunešė nuo kelio. Tas pats likimas laukė antrosios kliūties. Trijų tonų sunkvežimio liekanoms prisireikė keturių granatų. Žuvo ir sužeistieji, likę sunkvežimyje. Bet ką padarysi, tokie karo dėsniai.

Pusiaunaktį trys ketvirtadaliai mūsų karių grįžo į Memelį. Vadovybė, sužinojusi apie atsitraukimą, pridengė mus ugnimi. Krisdami iš nuovargio, mes nusivilkome iki stovyklos. Perrašėme tuos, kurie negrįžo iš mūšio. Vėliau triukšme, sklindančiame nuo fronto linijos, pabandėme užmigti. Netgi miegas tokiomis aplinkybėmis buvo didvyriškas poelgis.

Kitą dieną, vienuoliktą ryto, užbaigę išdalytą davinį, jau buvome užėmę gynybą liniją. Turint omenyje sudėtingą padėtį, ilsėtis negalėjome. Nepaisydami pavojaus, išplaukdavo vis nauji laivai su pabėgėliais.

O jūroje pakilo bangos. Viskas aplinkui pasidengė ledu. Žmonės laukė, kada juos išveš, ir net negalvojo skųstis.

Mūsų kariuomenė toliau gynė miestą ir jo prieigas. Trauktis nebuvo kur. Laivai atgabendavo maistą, šaudmenis, medikamentus. Susidarė įspūdis, kad rusai išsisėmė ir atsitraukė. Mūsų nuotaika pagerėjo. Bet iš tikrųjų jie paprasčiausiai sutelkė jėgas piečiau. Grėsmė buvo iškilusi Kionigsbergui, Heiligenbeiliui, Elbingui ir Gotenhafenui. Vėliau aš sužinojau, kad šiuose miestuose pabėgėlių dalia buvo dar sunkesnė. Rusai paliko Memelį ir sutelkė jėgas skverbimuisi į Prūsijos gilumą, kur jiems buvo iš paskutiniųjų priešinamasi. Tačiau trys galingos sovietų armijos, įžengusios į Vokietijos teritoriją, daugybę kartų pranoko vokiečių kariuomenės likučius karių ir amunicijos kiekiu. Be to, jie degė noru atkeršyti. Ką reiškė kerštas, aiškinti nereikėjo.Be vokiečių, nuo bolševizmo gelbėjosi lietuviai, rusai – komunizmo priešininkai, lenkai. Evakuotųjų jūra skaičius pasiekė keletą tūkstančių.

Veteranas pasistatė kulkosvaidį ant vos metrą kyšančių iš žemės namo griuvėsių. Kas tam tikrą laiką jis nubraukdavo nuo vamzdžio sniegą. Jo rankos papilkėjo nuo šalčio. Nuo mūsų paskutinio puolimo veteranas atgavo ramybę. Nervinis susijaudinimas, apėmęs mus, jo nepalietė. Jis jau nebedalyvavo mūsų ginčuose, o kančios jo nejaudino. Jo nejaudino nei karas, nei šaltis, nei pabėgėliai. Toks elgesys mums rodėsi keistas. Kartais net pagalvodavome, ar tik jis neišprotėjo.

Tačiau tą rytą jo kulkosvaidis išgelbėjo mus nuo rusų patrulio, kuris pernelyg susidomėjo mūsų būriu. Priešais mus išniro „folksšturmo“ sunkvežimis. Rusai jį apšaudė, pribaigę du senus karius, buvusius kabinoje. Tačiau ir dabar šis senas vežimas užgriozdino mums vaizdą.

Prisidengdami juo, rusai pabandė prisiartinti ir užmėtyti mus granatomis. Tačiau Vineris atidengė į juos ugnį, ir su jais buvo baigta. Lemiamu veiksniu tapo reakcijos greitis, o su tuo veteranui viskas buvo gerai. Dabar jis tylėdamas sėdėjo ir tarsi juvelyrinį dirbinį valė kulkosvaidį. Aš, Halsas, Lindbergas ir dar du kareiviai sustingome priešais šaltus ginklų stovus. Mes suvokėme, kad jie neužtikrino mums saugumo.

Turėjau tris prieštankines granatas ir naują automatą, taip pat magnetinę miną, kuri spaudė man pilvą. Memelyje ant mūsų buvo prikabinta tiek sprogmenų, kad galėjome mirti akimirksniu: su tokiu nešuliu toli nenubėgsi.

Dar dvi savaites mes laikėme pozicijas. Kas antrą dieną tekdavo atmušinėti atakas. Užnugaris buvo netoli fronto, tai leido mums budėti pamainomis. Netoliese gatvėje stovėjo ženklas, ant kurio buvo nurodyta, kad iki pakrantės liko dešimt kilometrų. Paskutiniai dešimt kilometrų. Veteranas man juokais kalbėjo:

– Istorija kartojasi. Tavo prosenelis taip pat bėgo su Napoleono kariuomene. Gali manyti, kad tai giminės prakeikimas. Gal nors tai tave paguos.

Kartą vakare, grįžęs į drėgną, ledu padengtą rūsį, kuris mums buvo kareivinėmis, pastebėjome, kad civiliai Memelio gyventojai išnyko. Kol kariavome mūšiuose, išplaukė paskutiniai laivai su pabėgėliais. Eidami kapines labiau imančio priminti miesto gatvėmis mes tuo netgi apsidžiaugėme.

Mano draugai tylėdami griuvo į lovas, surydami atvežtą davinį, net nepastebėdami, ką valgo. Jiems buvo vis vien. Juk mąstė visai apie kitką. Jų akys, pripratusios matyti mūšį, dabar atsisuko į pačius save. Jos tarsi paniro į sapną ir svajojo tik apie tai, kad greitai atvyks garlaivis ir išveš mus iš čia. Pagaliau paliksime Memelį – miestą, kur tiek teko iškentėti.

O aš nustojau piešti sau šviesius paveikslus: pernelyg dažnai vėliau jie virsdavo košmarais. Atsisakiau visko, ką turėjau: jausmų, kančių, aistrų, baimės. Aš pamiršau Paulą, pamiršau, kad dar esu jaunas. Aš negalavau, bet ko dar galima tikėtis panašiose sąlygose. Juk net iš tų, kurių pilvuose žiojėjo didžiulės skylės, reikalavo vyriškumo. Kraujas tekėdavo nuo karių ant sniego, bet jie toliau šaudė, kol jų akys netapdavo stiklinės. O man pasisekė. Nepaisant kosulio priepuolių, manyje dar degė gyvybė.

Žvelgiau į pusiau snaudžiančius draugus. Jie irgi žinojo, kaip pavojinga miegoti tokioje vietoje. Memelis pasiimdavo viską – svajones, viltis. Tie, kurie vis dar tikėjosi, dar galėjo kautis. Bes mes jau buvome išvargę nuo mūšių.

Per miegus kai kurie imdavo šaukti. Šaukdavo nevalingai, nepajėgdami sustabdyti vaitojimo.

Buvo ir tokių, kurie meldėsi. Bet jeigu Dievas ir išgirs jų maldas, jis susigės pasireikšti. Juk jis išsižadėjo gailestingumo. Taip nutiko su Smelensu, kuris nutraukė savo gyvybę šį rytą. Iki tol, kol nesužinojo apie mažojo brolio, kurį matė tik pora sykių, mirtį, Smelensas norėjo gyventi. Mes visi jaudindamiesi žiūrėjome į kelią, kuriuo atgabendavo laiškus. Smelensas gyveno, kol turėjo jėgų. Bet Memelyje netgi Visagalis nepajėgė jo sustabdyti.

Nuo kitos dienos prasidėjo kariškių evakuacija. Pirmus išsiųsdavo sunkiai sužeistus. Tik tuos, kurie buvo visiškai beviltiški, palikdavo mirti Memelyje. Dar galinčių paeiti sužeistųjų džiaugsmas padėjo jiems užmiršti skausmą. Tie, kuriems buvo išsivysčiusi gangrena, nebegalvojo apie būsimą amputaciją. Gyvenimas grįžinėjo į normalią vagą. Tiktai priešininko aviacija įgriso mums. Ypatingo dėkingumo užsitarnavo karinis jūrų laivynas: ką mes be jo būtume darę?

Subombardavo baržą, prikimštą žmonių. Mums teko nutraukti poilsį ir užsiimti reikalais. Aš praleisiu detales. Aš dar pernelyg gerai viską atsimenu. Barža prisipildė kraujo. Mes mėtėme už borto žmonių mėsos gabalus ir juos čia pat puolė žuvys.

Iš pradžių vanduo atrodė šiltas. Bet vėliau mūsų judesiai ėmė darytis vis vangesni, o širdį smelkė skausmas. Bet sustoti negalėjome. Du garlaiviai išplukdė dar šimtinę kareivių. Greitai ateis ir mūsų eilė.

Pusiaudienį debesys prasisklaidė. Danguje pašvietė blyškutė saulė. Bet dabar mes ja jau nebesidžiaugėme. Greitai pasirodys rusų lėktuvai.

Jie atskrido, kai mes dar nebuvome spėję pabaigti valymo. Ir niekas nenustebo: esant geram orui to reikėjo laukti. Metėmės į priedangą. Tikrose cementinėse slėptuvėse nuo bombų gulėjo sužeistieji. Šios slėptuvės buvo naudojamos kaip ligoninės. O mums teko slėptis griuvėsiuose arba sviedinių ir bombų duobėse. Sulindę kur papuola, mes nepalikome vilties išsigelbėti.

Iš visų pusių plyšojo priešlėktuvinių pabūklų griausmas. Galbūt jiems pavyks neprileisti bombonešių prie uosto… Ir staiga išgirdome bombų švilpesį. Viskas aplinkui sudrebėjo. Trindami sušalusius pirštus, žiūrėjome, kaip lėktuvai praskrenda virš sugriauto miesto, virš dviejų garlaivių, kurie paskubėjo atsišvartuoti nuo kranto, kad išvengtų žalos. Penkias bombas vienu metu numetė penki bombonešiai, pasirodę virš prieplaukos. Dvi nukrito į vandenį ir sprogo, aptaškydamos visus bangų purslais. Dar viena pateko ant pakrantės griuvėsių. O paskutinės dvi – ant belaukiančių įlaipinimo. Į orą išlėkė lavonai. Likusieji gyvi ėmė beviltiškai rėkti, dejavo sužeistieji.

Virš mūsų pakibo jau ne mažiau kaip keturiasdešimt lėktuvų. O iš už kalvų šiaurėje išnirdavo vis nauji. Vienas jų staigiai smigo žemyn: jį pakirto priešlėktuvinis sviedinys. Bet dabar mes jau nebešaukėme „Valio!“. Visi tylėjo.

Garlaiviai atitolo nuo prieplaukos. Laukiantieji pasiliko vietoje, nenorėdami praleisti galimybės evakuotis. Lėktuvai ieškojo naujų aukų.

Mes drebėjome nuo šalčio ir nevilties. Bet nesmerkėme tų, kurie nesislėpė, o toliau stovėjo po atviru dangumi. Tose aplinkybėse buvo likusi vienintelė viltis – evakuacija. Visa kita atrodė nesvarbu.

Vėl pralėkė lėktuvai. Aš užsimerkiau, kad nieko nematyčiau. Galų gale, aš tiktai žmogus, o ne Dievas. Tai ne aš miriau ant kryžiaus. Aš nenorėjau to matyti.

Ėjo dienos. Memelis nustojo egzistuoti. Jis liko tiktai žemėlapiuose. Frontas siaurėjo. Daugelis buvo evakuoti. Ir vis dėlto dar tūkstančiai laukė savo eilės. Jie blaškėsi tarp pozicijų, kurias reikėjo išlaikyti, ir kriptas primenančių priedangų, kuriose miegojo.

Kiek laiko mes ten prabuvome? Neįmanoma pasakyti. Niekas apie tai nesužinos. Man atrodo, kad aš gimiau tam, kad pergyvenčiau šį išbandymą. Memelis tapo mano egzistencijos viršūne, už kurios plytėjo praraja. Po Memelio mumyse neliko nieko žmoniško.

Memelis – mūsų gyvenimo kapavietė.

Mums, gyviems numirėliams, netgi nesinorėjo galvoti apie tai, ką dar turėsime patirti. Šiandien tai atrodo kvaila, bet tuo metu manėme, kad mūsų kančios vėliau bus įvertintos. Ir ši mintis ramino mus. O dabar aš net negalvoju apie tai. Tai, ką pamatėme Memelyje, neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu.

Iš rūsio persikėlėme į bunkerį, kurio pabūklas buvo sudaužytas. Toje vietoje, kur jis stovėjo, aš numečiau savo mantą. Taip pat pasielgė Halsas, Šleseris ir dar vienas kareivis. Vineris, Lindbergas, Pfergamas ir dar septyni aštuoni draugai įsitaisė ant paties pabūklo likučių. Čia buvo geriau nei rūsyje.

Gynybos frontas dar labiau susiaurėjo: rusai vėl ėmė rodyti susidomėjimą mumis. Tebeginanti Memelį Vokietijos kariuomenė turėjo atmušinėti galingas atakas, kurių kiekviena galėjo tapti paskutine. Dabar mums tekdavo itin atsargiai prisiartinti prie pozicijų. Į neviltį puolę kareiviai pasidavinėjo. Rusų žvalgai persirengdavo jų uniforma ir prasiskverbdavo į mūsų apkasus.

Neretai mūsiškiai pakliūdavo į tokius žabangus: tiesiog nepastebėdavo, kad prie jų bėga rusas. O tas užimdavo poziciją.

Vineris ir dar du kariai vos neatsidūrė šiuose spąstuose, bet veteranas laiku perprato reikalą ir ėmė plūstis.

– Jis mus išgelbėjo, – pasakė vienas iš kareivių. – Jis sviedė jiems tiesiai į veidą visas granatas.

Abu kariai, rodos, žinojo, kad gyventi jiems liko nebeilgai.

Vineris tylėjo. Jis nusiramino ir prigulė, atsiremdamas į bunkerio sieną, ant kurios blizgėjo ledas. O mes žvelgėme į jį. Įpratome, kad mus išgelbsti Vineris.

Tą vakarą vienas iš kareivių išėjo surūkyti cigaretės, kurią rado pas mirusį rusą. Jis užsidegė cigaretę ir išlindo prasimankštinti. Bet rusai turi gerą regėjimą. Jie pamatė degantį cigaretės galiuką. Kulka atsitrenkė į cementą ir pataikė į mūsų draugo nugarą. Jis mirė, nespėjęs riktelėti.

– Rusai vis arčiau, – burbtelėjo Pfergamas.

Rytojaus dieną, drebėdami nuo šalčio, pajudėjome į pačią tolimiausią poziciją, prieš kurį laiką pakliuvusią į rusų rankas. Pakeliui aplenkėme paskutinį likusį mūšių rajone tanką – seną „М-2“. Jis jau vienąsyk buvo degęs, o ant korpuso matėsi daugybė sviedinių žymių. Jo pabūklas buvo sunaikintas ir pakeistas kitu, nepritaikytu šiam modeliui. Tankas kiekvieną dieną privažiuodavo prie tranšėjos, iškastos palei gatvės griuvėsius, ir palaikydavo ugnimi karių pozicijas.

Kaimynystėje išsidėstę pėstininkai ne kartą gelbėjo tanką, gindami jį susirėmimuose. Galiausiai sugedo jo variklis. Jį apspito visa brigada mechanikų. Sustojome minutei pažiūrėti. Vienas mechanikas sulaužė atsuktuvą ir iš susierzinimo sviedė jį į žemę. Girdėjome jų pokalbius. Tanko neįmanoma sutaisyti. Jie nežinojo, ką su juo daryti.

Virš griuvėsių pasirodė du lėktuvai. Tankistai pasislėpė už tanko ir įsispoksojo į juos. Kaip nebūtų keista, tai buvo žvalgybiniai vokiečių lėktuvai. Iš kur jie atsirado? Pamatę tanką, pilotai nusileido žemiau. Bet juk ant tanko nėra atpažinimo ženklų. Ar pilotai nepalaikys mūsų rusais? Ėmėme mojuoti rankomis. Lėktuvai pasuko į šalį. Sugebėjome netgi išskirti pilotų veidus. Vienas iš jų pamojo mums. Greičiausiai jie atskrido iš vokiečių bazės. O gal iš pačios Vokietijos? Viskas įmanoma.

Sekėme lėktuvus, kol tie nepasislėpė tolumoje. O mintyse skridome su jais atgal į Vokietiją.

Bet ką daryti su tanku, taip ir nenusprendėme. Dviejų lėktuvų pasirodymas įkvėpė mums naujų jėgų. Visi susibūrė aplink mašiną. Kažkas pasiūlė ją vilkti. Idėja buvo beprotiška, tačiau ėmėme stumti tanką, nepaisydami, kad apledėjęs metalas pjaustė pirštus. Trisdešimt kareivių iš visų jėgų įsispyrė batais į pusnis, bet tankas nepajudėjo iš vietos. Matyt, buvome visai išsekę. Paskubomis apsitarę, du mūsiškiai nudrožė į užnugarį. Ruošėmės sekti paskui juos, bet čia pasigirdo motoro garsas.

Pasirodo, Memelyje dar buvo likęs sunkvežimis. Burgzdamas ir spjaudydamas išmetamąsias dujas, jis išniro priešais mus. Kol sunkvežimis važiavo prie tanko, kareiviai pridengė radiatorių lentomis, kad smūgis į šarvus nebūtų pernelyg stiprus. Įvyko tikras stebuklas. Tanką pavyko išjudinti iš vietos, ir jis pajudėjo į laukus. Galbūt praeis šiek tiek laiko – ir neliks šio tanko, o galbūt ir manęs su Halsu. Bet kol mirtis neatėjo, jis burgzdamas judės šlaitu. Didžiulis tankas man rodėsi savas. Memelyje viskas, kas judėjo, buvo gyva. Ir aš dar buvau gyvas...

Į pozicijas grįžome du kartus. Eisime ir vėl, jeigu išgyvensime iki ryto. Tačiau naktį ivanams nesimiegojo. Rusai apipylė mirtina ugnimi miesto griuvėsius. Žemė drebėjo. Danguje be paliovos švietė blyksniai. Nuo rusų smūgių sudrebėjo ir mūsų priedanga. Mūsų vadas, Voleris, iššoko laukan. Bet suspėjome pasivyti ir, sugriebę už diržo, įtraukti jį atgal. Šios operacijos metu sviedinys pasiekė vieną iš gelbėtojų.

Rusų tankai pasiekė piečiau stovyklos plytinčias kalvas. Jiems kelią pastojo vokiečių kariai, padarę viską, kas buvo jų galioje, ir tik po to žuvo. Į tankus smogė jūrų artilerija. Keletas mašinų užsidegė. Rusai buvo priversti atsišaudydami pasitraukti. Rūke tebesitęsė šaudymas. O prašvitus mes išvydome mūsų gynėjus. Įlankoje stovėjo du karo laivai, vienas jų vadinosi „Kunigaikštis Eugenijus“. Antrasis buvo tokio paties dydžio.

Mes jau nebesitikėjome sulaukti pastiprinimo, bet štai jis atvyko. Tankai atsitraukė.

Paryčiui man pavyko nusnūsti, bet ir miegas čia buvo savitas. Miegojome atviromis akimis, nenustodami sekti, kas vyksta aplinkui. Sunku būtų buvę mus atskirti nuo negyvėlių. Pabudęs nežinojau, ar galėsiu atsikelti. Kūnas priminė kaladę, o į rankas bijojau ir pažvelgti.

Krūtinėje viskas skaudėjo. Viduje, kaip ir išorėje, taip pat vyko mūšis. Tačiau teko prisiversti ir šiaip ne taip atsikelti. Likusieji atrodė ne ką geriau. Mūsų veidai buvo pilkesni už negyvėlių. Galima sakyti, kad mes numirėme. Arba kad Memelyje neliko nieko gyvo. Galbūt greitai taip ir nutiks. Išėjome į pozicijas. Rusai šaudė nesitaikydami, tarsi linksmindamiesi.

Bet ir virš rusų apkasų vingiavo dūmelis. Matyt, jūrų pėstininkai kelissyk pataikė į tikslą. Pakeliui sutikome kareivius, šąlančius prie pabūklų. Jie žiūrėjo į mus taip, tarsi būtume dėl visko kalti. Praėjome pro šalį, nepratarę nei žodžio. Mandagumas prarado bet kokią prasmę. Žymiai svarbiau buvo išlaikyti dvasią.

Iki apkaso liko eiti pusantro šimto metrų. Visur mėtėsi tuščios dėžės nuo sviedinių. Štai apkasas jau visiškai arti. Čia mes be galo ilgai stirsime, o galbūt ir numirsime. Koks skirtumas, kur mes? Mūsų blindaže ne šilčiau… Nusispjauti ant visko.

Bet kas su Vineriu? Jis sustojo. Norėtųsi žinoti, kodėl? O koks mano reikalas. Aš taip pavargau. Bet kas tai, jis šaudo? Taip, jis pasistatė kulkosvaidį ant žemės ir, net neatlenkęs jo kojelių, ėmė apšaudyti apkasą. Greta manęs buvo Halsas. Tačiau aš negalėjau pažvelgti į jį, jis pernelyg greitai suseno. Atrodė, kad jam ne mažiau kaip penkiasdešimt.

– Ką jis daro? – paklausiau aš.

– Greitai suprasime, – prakošė Halsas pro dantis.

Veteranas sviedė granatą. Ji nukrito šalia mūsų buvusios pozicijos. Kas per žmogus tas Vineris! O jeigu apkase būtų mūsų kareiviai?

Vineris viską nuspėjo. Apkase sėdėjo rusai; jie iš karto atidengė ugnį.

– Schweinhund! – plyšojo Vineris. – Išperos!

Reikėjo pakelti Vinerį generolu. Arba net fiureriu. Mes tikėjome juo labiau nei bet kuo kitu. Jis pliekė tiesiai į tuos mužikus. Niekas nedrįso pajudėti. Galiausiai dar ir pasigirdo artėjančių tankų garsas. Žinojome, kad tai rusai. Dabar jie pajudės į mus.

Vineris aiškiai padarė tą pačią išvadą. Jis pamažu atsitraukinėjo.

– Laikas nešdintis! – riktelėjo Halsas.

Tačiau grįžti buvo taip pat pavojinga, kaip ir eiti į priekį. Kokios mintys galėtų įkvėpti mane? Apie motiną? O ar aš turėjau motiną? Apie Paulą? Bet kokią reikšmę dabar turi mano meilė? Apie nuosavą kailį? Bet atrodau ne ką geriau nei Halsas – beveik kaip negyvėlis. Kvaila ieškoti įkvėpimo tiesiog šiaip...

Lieka Vineris. Mūsų vedlys. Mirti už Vinerį – jis to vertas.

Teko likimo valiai palikti mūsų draugą Halsą. Jam sutrupino klubą. Apšaudant rusams buvome bejėgiai jam padėti, tad atsisveikinome. Jis žinojo, kaip gyventi Memelyje. Vadinasi, žinos, ir kaip numirti. Dėl to galime nesijaudinti.

Pasiekėme duobę, kur stovėjo du kulkosvaidžiai. Kaip ir spėjome, rusai šaudė tiktai į mūsų paliktą ruožą. Dabar jie veržėsi į mūsų apkasą. Vineris nebešaudė. Jis žiūrėjo į mus, o mes žiūrėjome į jį, melsdami, kad jis bent ką nors pasakytų. Jo veide buvo užrašytas žūties neišvengiamumas.

– Dinkite! – staiga suriko jis, perrėkdamas pabūklų griausmą. – Dinkite kaip galima greičiau.

Mes čiupome ginklus ir pasiruošėme trauktis, bet stabtelėjome ir pažvelgėme į Vinerį.

– Nagi, eime! – šūktelėjo Pfergamas.

– Užsičiaupk, pastoriau. Nešdinkis kartu su jais!

Bet Pfergamas privalėjo atlikti savo pareigą.

– Bėkite, vardan Dievo meilės, – toliau šaukė Vineris. – Nustokite manimi rūpintis. Aš jau užtektinai kariavau ir traukiausi.

– Vineri!

– Po karo man jau nebeliks vietos!

Veteranas atidengė ugnį. Jis kaip pamišęs šaudė rusus, besiartinančius prie apkaso. Pfergamas vėl jį pašaukė, bet pabūklų griausmas užgožė jo balsą. Mes palikome poziciją: jos neišlaikysime. Kodėl Vineris nepasitraukė su mumis?

Po dešimties minučių mes atsidūrėme prieštankinėse pozicijose. Penki šimtai metrų į rytus iš tik ką palikto apkaso kilo dūmelis. Mes griebėmės ginklų, tarsi juose būtų slypėjęs mūsų išsigelbėjimas.

Jei ne jūrų artilerijos ugnis, būtume žuvę. Pavojus buvo toks didelis, kad niekas netgi nebandė palikti mūšio vietos. Tie, kurie laukė prieplaukoje, dabar grįžo į savo pozicijas. Tai nebuvo pasiaukojimas. Jie puikiai suvokė: kris Memelis ir jiems galas. Jie iš paskutiniųjų tęsė kovą, gindami savo viltį.

Memelis stovėjo, tarsi paskutinė drąsos salelė bailumo jūroje. Bet garlaiviai negrįžinėjo. Ką, mus paliko? Veltui kovojome? Vadinasi, tai pabaiga?

Mes nuolatos susidurdavome su rusais. Ivanai ėjo palei krantą, siekdami mus išvilioti iš aukštumų. Kartais rusai panaudodavo zenitinius pabūklus. Bet nukrisdami ant smėlio sviediniai pernelyg didelės žalos nepadarydavo. Priešas žaidė su mumis, tačiau atsikvėpti neleido.

Nepaisant šalčio, nusileido rūkas – pati gamta mums padėjo. Rusai prasiskverbdavo į mūsų pozicijas. Kartais mes nutykodavome juos ir šaudavome į nugarą. Jie taip pat bijojo ir tikėjosi, kad tankai ir artilerija pagaliau padarys galą šioms kapinėms, kur jiems priešinasi netgi mirusieji. Braudavosi jie atsargiai, o patekę arčiau, imdavo šūkaloti įžeidinėjimus. Kartais dainuodavo.

Mes su Halsu klausėme, nuleidę gaiduką.

Rusai šaukė:

– Klausykite, fricai. Jūs tuoj mirsite. Skaičiuojame: raz, dva, tri...

Paskui jie paleisdavo keletą šūvių. Mes klausėme tylėdami.

Naktį atplaukė dar du laivai. Nepaisydami tiesioginio pavojaus, kareiviai metėsi į krantinę. Mes buvome pernelyg toli ir vis tiek nebūtume spėję. Buvo toks jausmas, kad mus paliko. Su kiekvienu garlaiviu, išvykstančiu iš uosto, silpnėjo mūsų gynyba. Niekas nesustabdys ivanų. Vos tik linija bus pralaužta, mes išsilakstysime kaip žiurkės.

Halsas prisikišo prie smilkinio pistoletą, bet aš pažvelgiau į jį su tokia širdgėla, kad sugebėjau jį sustabdyti. Jis vėl persivertė ant pilvo ir įspaudė galvą į žemę.

Kitą dieną tebetvyrojo rūkas. Fronto linijoje buvo tylu. Bet mes laukėme naujų staigmenų iš priešo.

Halsas su Šleseriu nusigavo iki vandens. Bangose prie kranto stovėjo sudaužytas automobilis. Aš su visu atsargumu prisijungiau prie jų. Halsas pusiau šnabždomis pratarė:

– Padėk, Sajerį. Reikia nuimti tas padangas. Tris iš jų dar galima naudoti.

– Mes ką, darysime plaustą?

– Taip. Pasistatysime plaustą. Bet atsargiau. Instrumentų neturime, teks darbuotis durtuvais. Žiūrėk, kaip darau aš. Tik labai atsargiai!

Mano galvą tarsi perskrodė šviesos spindulys. Plaustas. Plaukti tektų ilgai, bet tai galbūt mūsų paskutinė galimybė. Tačiau teks nuimti padangas, nepakeliant ratų: įrankių juk neturime. Ėmėmės darbo. Kamerose turi būti pilna oro, kitaip kokia iš jų nauda. Atėjo Pfergamas ir prisijungė prie mūsų.

– Visai pakvaišote, – tarė jis. – Na, nuimsite jūs kameras. O kaip jas pripūsite?

Tai tiesa, kad buvome jau geroką laiką pusiau išprotėję. Tačiau turėjome bet kokiomis priemonėmis išsigelbėti. Į Pfergamo prieštaravimus tiktai kreivai šyptelėjome.

– Tuomet nuiminėkime visą ratą, – pasakė Halsas.

– Esu tikras, kad jie neplauks.

– Užsičiaupk! – užriaumojo Halsas. – Tu melskis savo Dievuliui, gal padės? O aš labiau tikiu padangomis.

Pfergamas nutilo ir kartu su likusiais bandė savo durtuvo smaigaliu atlaisvinti veržles.

Kol baigėme, praėjo ne mažiau kaip dvi valandos. Dešinįjį priekinį ratą teko atkasinėti, nes mašina gulėjo ant šono.

Iš Memelio sklido zenitinių pabūklų garsai. Po mumis drebėjo žemė. Matyt, rusai išėjo į miesto pakraščius. Bet jau nebemąstėme apie tai, kas ten vyksta. Visas dėmesys buvo prikaustytas prie plausto. Du kartus buvome priversti mesti darbą ir grįžti į apkasą. Visur, naudodamiesi rūku, ėmė prasiskverbti rusai. Kokius septynis aštuonis kartus buvome atidengę ugnį į azijietiškai atrodančius vyrus azijietiškais veidais.

Vakare miestas ėmė priminti vulkaną. Stalino vargonai staugė be sustojimo, leisdami atsitiktinės ugnies audrą. Tačiau suardyti mūsų nervai nebereagavo. Viskas maišėsi migloje ir raketų šviesoje. Mes, septyni ar aštuoni, tvirtinome diržais ir lentomis tris padangas, nežinia, ar plauksiančias. Septyni ar aštuoni, kurie tikriausiai po kelių minučių žudys vieni kitus, nes plaustas visų tikrai neišlaikys.

Galiausiai plaustas paruoštas. Šleseris ir Pfergamas stumia jį vandens link. Likusieji seka paskui, tartum vilkai, besibaiminantys, kad jiems iš panosės nugvelbs grobį.

– Luktelėkite. Leiskite, aš pabandysiu, – ištarė Pfergamas.

Visi žengė žingsnį į priekį. Pfergamas pasižiūrėjo į mus. Jis žinojo: jei nuplauks per toli – mes jį nušausime. Mūsų siluetai plazdėjo priešais šviesas, apėmusias miestą, mūsų akys sekė judantį plaustą, panirusį iki pusės tamsiame vandenyje, nykstančiame naktyje ir rūke.

Pfergamas bandė išlaikyti pusiausvyrą, kuri buvo neįmanoma pagal visus fizikos dėsnius. Matyt, jis meldėsi savo Dievui-sadistui, kuris žiūrėjo, kaip jis skęsta. Jis nenušoko, kol vanduo nepasiekė pusiaujo. Akyse nugrimzdo mūsų viltis.

Didelių gaisrų nušviesta naktis slinko lėtai. Kranto spalva kito iš rožinės į oranžinę. Visai jaunas vaikinukas iš „folksšturmo“ pasidavė nevilčiai. Jo kūnas liko įsispraudęs grupės viduryje, o dauguma net nepastebėjo, kad jis mirė. Kitas staiga pakilo ir tarsi užhipnotizuotas šviesų išėjo pietų kryptimi, Memelio link, neabejotinai nesąmoningos būklės. Stebėjome, kaip jis išnyko žvilgančioje, stebuklingoje prietemoje.

Rusai galėjo dabar mus paimti netikėtai, mums nė nemėginant užkirsti tam kelio. Paskutiniųjų Rytų armijų kareivių veidai su siaubu ir susižavėjimu buvo prikaustyti Memelio apokalipsės. Prašvitus liepsnos virš miesto griuvėsių tapo blyškiai geltonos, beveik baltos. Negavome jokių įsakymų ar koordinačių ir likome toje pačioje vietoje, nejudrūs ir beveik be sąmonės, užmiršti bjaurioje vienatvėje.

Artėjant pusiaudieniui mūsų vadas Voleris pareiškė, kad išeina į Memelį. Jis neįsakė sekti paskui, bet mes tai padarėme. Pusiaukelėje susmukome, netekę paskutinių jėgų.

Kažkur netoliese rytuose jie tebekovojo.

Kaip įmanoma, kad kažkas iš mūsiškių vyrų dar liko gyvas? Visą horizontą buvo apklojęs sunkus juodas debesis raudonu kontūru apačioje. Pietų pusėje, prieplaukoje, irgi švietė gaisrai.

Ar kažkas galėtų būti vis dar gyvas šioje vietoje? Mes gulėjome pasliki ir nebylūs, o akys buvo prikaustytos prie katastrofos siaubingumo. Slinko valandos. Mūsų gyvenimai baiginėjosi, akys buvo keistai sustingusios. Niekas nepagalvojo atsidaryti kelių likusių konservų skardinių. Žinojome, kad bet koks maistas bus pernelyg kartus, prisipildęs Memelio skonio.

Ir vėl tamsa uždengė mus, nejudri grupė niro į rūką, kuris nugulė tarsi vingiuota skraistė virš Memelio ir sustingo virš jūros.

Už dešimties metrų nuo mūsų praslinko kita palinkusių vyrų grupė. Jie atrodė kažkokie netikroviški. Ar tai išsigelbėję vokiečiai, tebeklaidžiojantys šioje nedidelėje tuštumos erdvėje, kur likimas vis dar kalino mus? O gal rusai? O gal tai tik sapnas?

Nežinau, kiek čia praleidome laiko. Galbūt dar vieną dieną ir naktį. Niekas negali pasakyti tiksliai aprašinėdamas košmarą. Kita vertus, tai nelabai svarbu. Kai kurių dalykų, kaip Memelis, neįmanoma pamatuoti įprastomis skalėmis. Aš vis dar laukiu patvirtinimo, kad Memelis iš tiesų egzistavo, kad tai ne užkeikto proto kūrinys. Aprašant visa tai mane vis dar apima baimės ir kančios drebulys, ir netgi atsiminimai kelia skausmą. Memelio kapavietė, kurios niekas niekuomet neaplanko, gaus mano prisiminimus kaip nužemintą ir atsargiai paruoštą auką.

Aš nemaldauju žmoniškumo ir nekviečiu keršyti. Išskyrus šias eilutes, stengiuosi tylėti, nes praradau sugebėjimą spręsti. Būdamas vienatvėje taip pat išmokau, kad nėra nekintamesnės jėgos už atleidimą.

Kažkuriuo metu išskyrėme garsus nuo jūros. Bet koks garsas nuo jūros vis dar galėjo reikšti gyvenimą. Pakilome ir įsiklausėme: vos vos girdimas triukšmas buvo prislopintas ir sunkus, tarsi tuščiai dirbantis variklis. O paskui pasigirdo balsai, iš pradžių neaiškūs, negalėjome išskirti žodžių. Įbridome į vandenį, beveik nejusdami jo prisilietimo. Pro dviejų griaustinių dundesį išskyrėme žodžius:

– „Vindava“ čia!

Jie klausė Vindavos, miesto, esančio šiauriau [Ventspilio – vert. past.]. Laivas su neveikiančiais prožektoriais pasiklydo rūke. Balsas tebešaukė. Greičiausiai jis sklido per garsiakalbį. Mes suvirpėjome ir surikome, kiek išgalėjome: „Vindava!“

Metėmės į vandenį tarsi bepročiai. Pirmas sukrėtimas mus atgaivino akimirksniu. Šaukėme toliau, kol vanduo pasiekė mūsų krūtines. Keletas vyrų suklupo ir pargriuvo, bet vėl išsikapanojo ant kojų šaukdami. Greitai vanduo pasiekė mūsų smakrus. Atrodė, kad nusitrauksime drabužius ir nuplauksime. Tuo metu neryškus laivo kontūras išniro iš rūko ir vėl ėmėme šaukti. Laivas sugirgždėjo į smėlį ir sustojo.

Pusiau skęsdami judėjome išgelbėjimo link. Plaukdami, plūduriuodami, skęsdami ir vėl išlįsdami į paviršių, pasiekėme laivo šonus. Vos galėjome išskirti vyrus, metančius mums lynus ir tinklus. Jie uždavinėjo klausimus, bet niekas nesugebėjo atsakyti. Mes griebėmės už visko, kas buvo išmetama mums, žiopčiodami ir maldaudami.

Ledinis vanduo ėmė palaužti mano valią. Sustingęs ir kentėdamas laikiausi įsitvėręs, stengdamasis neprarasti sąmonės. Tuščias cigarečių pakelis išplaukė iš kišenės ir plūduriavo ant vandens keli coliai nuo manęs. Sutelkiau į jį savo klaidžiojantį dėmesį ir man bežiūrint vaizdas ėmė lietis.

Viskas tapo neskausminga ir aš beveik nejutau rankų, traukiančių mane ant borto. Jos paguldė mane ant denio, greta išsekusių draugų. Mes buvome beformė, kiaurai permirkusi masė, tarsi didelė krūva šlapių maišų. Pusiau sąmoningos būklės suvokiau, kad jie dalija puodelius su verdančiai karšta arbata, kurią nurijau, rizikuodamas vidaus organais. Mano nejudrus žvilgsnis tebebuvo prikaustytas prie liepsnų apimto Prūsijos kranto.

Kas buvo vėliau, nepamenu. Nesuprantu, kodėl nemirėme suguldyti tiesiai ant denio. Galbūt jūreiviai trynė mus, kad palaikytų šilumą... Tik vieną dalyką atsimenu aiškiai: karo griausmas, sklindantis nuo sausumos, užgožė laivo ir jūros garsus.

Vėliau laivas atplaukė į Piliavą, kur išsilaipinome. Drebančiomis kojomis, apsupti pabėgėlių srauto, nusigavome iki pirmosios pagalbos punkto, kur buvo patikrinta mūsų fizinė būklė. Gausybė sužeistųjų sėdėjo ir gulėjo aplinkui mus po didelėmis atviromis stoginėmis. Nedidelis uostas buvo tarsi užpildytas karštligiško sujudimo ir skubos jausmo. Jei karas dar ir nebuvo atslinkęs čionai, jis buvo labai arti. Jutome jo neišvengiamą artumą ir galėjome girdėti jo griausmą šiaurės rytuose.

Vertė Rokas Sinkevičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą