Tautinė idėja lietuvių literatūroj

Vincas Mykolaitis-Putinas

Skaityta estų-latvių-lietuvių vienybės kongrese Rygoj 1935 m. birželio 30 d.

(Ištrauka)

„1905 m. revoliucijos sukeltos viltys mūsų literatūroj paliko dar vieną atgarsį, kurio čia negalima nesuminėti. Tai būtent Baltijos tautų: lietuvių, latvių ir estų vienybės idėja. Šią idėją yra išreiškęs poetas Jonas Jonila-Žilius keliuose savo eilėraščiuose, rašytuose 1906-1907 m. Jonas Žilius, pats visuomenininkas, diplomatas ir politikas, po karo šioj srity nemaža pasidarbavęs nepriklausomoj Lietuvoj, jau tuomet, 1905 m., suprato ir nuspėjo, kad Pabaltės tautom tėra vienas bendras į laisvę kelias, būtent vienybės ir tarpusavinės paramos kelias. Viename to cikliaus eilėrašty, pavadintame „Dejonė dėl Tėvynės“, atsispindi anų laikų Lietuvos ir Latvijos varginga buitis. Poetas karčiai prikaišioja tėvynei, kad ji mum nederėjo, nors mes ją arėm akėjom, laistėm ašaromis ir prakaitu, dabinom mūro bažnyčiomis ir rūkinom smilkalais. O ji maitino mūsų priešus. Ką gi reikia daryti, kad tėvynė mums derėtų? Karingai, revoliuciniai nusiteikęs poetas sušunka, kad reikėsią ją kulkomis išrausti, kardais apakėti ir savo krauju įtręšti. Poeto karingumas matyti visuose to cikliaus eilėraščiuose. Viename iš jų skaitome dar tokį posmą:

Kardai amžių rūdimis rūdija,
Varge vargsta mūs tėvynė „darga“;
Išgaląsim rūdžių kalaviją,
Eisim, kirsim mes tėvynės vargą.

Ir šis eilėraštis, matyt, skirtas kartu ir latviam, nes poetas, kaip matome, čia tyčia įpina latvišką žodį „tėvynė darga“ – brangi.

Dar garsiau Baltijos tautų vienybės idėja skamba eilėraščiuose „Už Baltų žemę“, „Pas Tukumą“, „Palaidojimas vado“ ir „Ant kapo“. Dainoj „Už Baltų žemę“ poetas vaizduoja karo žygį dėl tos žemės laisvės:

Kada ėjom, Dzūkijoj mielojoj
Tamsu buvo, dar nė nedienojo.

Į Lietuvą, Žemaičius įėjus,
Ką tik buvo aušra patekėjus.

Kad įėjom į Latvijos plotus,
Latvius, estus jau radom ginkluotus.

Latviai, broliai, kur laikai senovės,
Kada baltai už liuosybę kovės?

Ir ši daina baigiasi mintimi, kad tik ginklu laisvė vėl būsianti iškovota. Giliau vienybės idėjai įdiegti, Žilius-Jonila garbina bendrą Baltijos tautų žemę, rašo kaip ir kokį Baltų tėvynės himną:

Baltų žeme, po kalvotą plotą
Miškais klota, graži ir banguota!

Supas dirvos, kad javai išnokę,
Žydi pievos, kur upeliai kriokia.

O kur upės, kur plačioji Jūrė,
Didi miestai, sodžiai įsikūrė.

Baltų žeme, gamta tau suteikia,
Visko, visko, tiktai laisvės reikia!

Mes už laisvę vyrs į vyrą stosim,
Ar laimėsim, ar galvas paklosim.

Paskutiniuose to cikliaus eilėraščiuose vaizduojama kova ties Tukumu, kurioje žūva baltų vadas, to vado palaidojimas ir jo kapas. Ciklius baigiasi liūdesio ir gedulo motyvais, bet laimėjimo vilčių jie nenaikina. Žuvusio vado idėjas įvykdys jo pasilikę draugai ir „gentkartės“ kitos. Ant vado kapo mergaitės pasodina raudonų bijūnų, simbolizuojančių pavasarį, išlietą dėl laisvės kraują, tolimesnę kovą ir simbolinį ryšį su žuvusiais.

Tokiu būdu matome, kad 1904–1905 metų įvykiai pažadino ne tik lietuvių tautos laisvės viltis, bet ir Baltijos tautų vienybės reikalą, kadangi ir kova dėl laisvės ir tos laisvės išlaikymas kaip tuomet, taip ir dabar reikalauja tų tautų sutartinio darbo bei pasiryžimo.“