Semioną Gluzmaną likimas buvo suvedęs su akademiku Andrejumi Sacharovu, poetu Vasiliumi Stusu, rašytoju Viktoru Nekrasovu. Šiuo metu gydytojas-psichiatras ir disidentas rašo atsiminimų knygą.– ...Žinau, apie Šuchevičių istorikai skirtingai atsiliepia. Tačiau aš nesu vienareikšmio pasmerkimo arba išaukštinimo šalininkas, – sako Semionas Gluzmanas. – Tai buvo tokie sudėtingi laikai, kurių neįmanoma vertinti paprastai juoda-balta lygyje. Jeigu spręsti apie kažką griežtai, tai turėčiau pradėti nuo savo tėvo. Fišelis Gluzmanas XX a. trečiajame dešimtmetyje tapo komunistu ir nuoširdžiai padėjo įtvirtinti sovietinę valdžią. Ir tai apmaudus faktas iš jo biografijos. Bet galiausiai pamatė tikrąją tos valdžios esmę. Tiesa, iš partijos neišstojo, nes tai būtų reiškę mirtį. Bet aktyviu komunistu būti nustojo. Mano tėvas tapo gydytoju-patofiziologu, profesoriumi.
– Kaip gi jūs, realisto ir jokiu būdu ne disidento sūnus priėjote iki to, kad jus pasodino?
– Tėvas auklėjo mane absoliučiai sąžiningai suprasti realijas valstybės, kurioje mes gyvenome. Pasakojo apie Holodomorą, represijas. Ir apie tai, kad nepateisinamai daug žydų jaunimo iš provincijos įsitaisė į represinius organus. Galima suprasti jų motyvus: gyveno miesteliuose, buvo engiami caro režimo, pergyveno pogromus ir štai pajautė bent šiokią tokią laisvę. Todėl pasinaudojo momentu ir įsitaisė prie valdžios, kad nebebūtų engiami. Tačiau tuo pačiu patys tapo engėjais. Man, kaip žydui, dėl jų buvo apmaudu.
Be to, aš gerai suvokiau ukrainų inteligentijos, kuri jautėsi antrarūše šioje šalyje, skausmą. Pamenu, būdamas paauglys troleibuse stebėjau tokią sceną. Penkiasdešimtemė moteris paklausė keleivių apie kažkokią stotelę – literatūrine ukrainų kalba. Tokios tuo metu gatvėse nebuvo įmanoma išgirsti. Kažkoks idiotas, kalbėjęs suržiku (maišyta ukrainų ir rusų kalba – vert. past.), čia pat pradėjo tyčiotis iš jos šnektos, ir pusė troleibuse buvusių žmonių prisijungė prie jo. Man teko dalyvauti šioje egzekucijoje. Tuomet pajaučiau, kad šioje šalyje gyvena dar vieni engiami žydai, vardu ukrainai. Šie dalykai ir daugelis kitų įėjo į mano pasaulėžiūros pagrindą.
– Zonoje jūs atsidūrėte dėl Petro Grigorenkos – generolo-disidento.
– Grigorenka buvo kovinis generolas, padarė visiškai sėkmingą karjerą. Ir staiga jis tarsi praregėjo ir pasisakė prieš Chruščiovo kultą. O vėliau pradėjo ginti represuotos ir vienintelės tuo metu nereabilituotos tautos – Krymo totorių – teises. Teisti žmogų, praėjusį karą ir gavusį karinius apdovanojimus, reikštų visos komunistinės sistemos diskreditaciją. Todėl jį padarė bepročiu.
Aš žinojau, kad pagrindinis gydytojas-budelis, vykdęs represinę psichiatriją prieš neįtinkančius, buvo Danijilas Romanovičius Luncas. Jis vadovavo Maskvos Serbskio instituto bendros ir teisminės psichiatrijos skyriui. O aš jaučiau ypatingą priešiškumą, nes jis buvo žydas. Vėliau supratau, kad Luncas – tik instrumentas politikų rankose. Galiausiai toje sistemoje dirbo nemažai ukrainų, rusų. Tačiau pati žydiška Lunco pavardė tuo metu buvo tapusi represinės psichiatrijos simboliu. O aš norėjau sau įrodyti, kad žydai gali būti ne tiktai budeliai, bet ir dori žmonės.
– O kas buvo vėliau?
– Pas savo metu pagarsėjusio romano „Stalingrado apkasuose“ autorių Viktorą Nekrosovą virtuvėje aš skaičiau disidentinę literatūrą – savilaidą (samizdatą). Ir kartą užtikau labai emocionalų straipsnį apie Petro Grigorenkos bylą. Supratau, kad žurnalistikos čia neužtenka. Nusprendžiau parašyti psichiatrinę ekspertizę. Iš Sofijos Kalistratovos, Grigorenkos advokatės, man perdavė išrašus iš jo bylos, liečiančius mediciną. Metus laiko vakarais dirbau prie tikrų dokumentų ir parašiau profesionalų tekstą. Jis įrodė, kad Grigorenka niekuomet nebuvo išprotėjęs. Tai buvo smūgis čekistinei legendai apie generolą. Dokumentą perdavė akademikui Sacharovui. Kuomet jis su žmona Jelena Boner atvyko į Kijevą, susipažinau su jais. Jelena Boner suplojo rankomis: „Koks berniukas!“ – man juk tuo metu buvo 25 metai. Paskui stebėjausi: kodėl tikro dokumento neperduoda vakarų radijo stotys? Vėliau supratau, kad Sacharovas ir Boner nenorėjo man pakenkti, kad nepapulčiau į kalėjimą. Mano Grigorenkos bylos ekspertizę pirmąsyk paskelbė netgi ne po mano suėmimo, o jau po nuosprendžio paskelbimo. Todėl kad KGB visgi sužinojo apie mano darbą. Man davė 10 metų – septynis zonos ir tris tremties.
– Ten sėdėjo įvairių tautybių žmonės. Kaip jūs su jais sugyvenote?
– Pirmieji zonoje mane apsupo žydai, atsisėdę už taip vadinamą „lėktuvo“ bylą. Sovietų Sąjunga neleisdavo savo piliečiams emigruoti. Ir štai keletas žydų šeimų pabandė pagrobti lėktuvą, kad išskristų juo į Izraelį. Juos sučiupo ir pasodino.
Bet man neužteko mano aplinkos. Įdomu buvo susipažinti su kitais. Išvydau pagyvenusius, bet jaunai atrodančius žmones. Paklausiau: „Kas jie?“. Sako – ukrainai, UPA kariai. O štai lietuviai, taip pat iš pasipriešinimo judėjimo, vadinamieji miško broliai. Aš apie tai tuo metu beveik nieko nebuvau girdėjęs. Pradėjau bendrauti su jais. Jie daug papasakojo. Ir apie tai, kad žudė. O kas kare nežudo? Bet svarbiausia, ką supratau: jie kariavo savo žemėje, visi kiti buvo okupantai.
– Ir kaip buvę banderovcai žiūrėjo į jus?
– Kai zonos administracija pajuto, kad praranda valdymą, nes ten susidarė sava tarsi pogrindinė administracija, vadovaujama ukraino Ivano Svitlično, pabandė mus sukiršinti. Mane perkėlinėjo iš vieno barako į kitą. Atsiduriu viename barake su banderovcais Vasilijumi Pidgorodeckiu ir Jevgenijumi Prišliaku. Mes valgėme prie vienos spintelės ir taikiai sprendėme visą lagerio nesantaiką. Vasilijus kartą man sako: buvo priėjęs toks, buvęs policininkas prie vokiečių, ir sako: kaip čia jūs, nacionalistai, kartu su žydu valgote. Pidgorodeckis jį pasiuntė. Galvoju, kad tai čekistai tą policininką buvo pasiuntę.
Dar kriminalinius blatniakus nuteikinėjo prieš žydus, netgi pogromus ruošė. Ir čia Vasilijus Pidgorodeckis, vienas iš autoritetingiausių banderovcų, priėjo prie kriminalinio Rudiko Afonino ir perspėjo: jei užkliudysite, aiškinsimės su jumis. UPA kariai buvo jau nebe tokie, kaip kadaise, kuomet GULAG'e privertė kriminalinius savęs bijoti. Bet senas autoritetas išliko. Beje, Pidgorodeckis atsėdėjo netgi ne 25, o 32 metus – už dalyvavimą lagerio sukilime.
– Ką iš UPA narių jūs įsiminėte?
– Kartą žydai Izraelio įkūrimo dieną surengė šventinę arbatėlę. Ten daugelis pasisakė. Bet aš įsiminiau UPA nario Vasilijaus Piruso tostą. Jis buvo aukštas gražus vyras. Pasakė maždaug taip: „Sveikinu brolius žydus su nacionaline švente. Esu laimingas, kad turite tėvynę ir grįšite į ją. Ir neabejoju, kad galėsiu pakviesti jus į mūsų ukrainų nepriklausomybės šventę“.
Jis džiaugėsi dėl žydų ir svajojo apie nepriklausomą Ukrainą. Tai buvo 1973 metai. Iš jo pusės atrodė kaip beprotybė. Vis dėlto jo svajonė virto tikrove. Tiesa, šiandieninė Ukraina ne visai tokia, kokią jis ją norėjo matyti. Vasilijus Pirusas atsėdėjo 25 metus, jo sulaukė žmona ir užaugino jam du sūnus.
Neužmirštu tų laikų. Nes taip šiandien gyventi lengviau.
Interviu ir fotografijos autorius Jurijus Lukanovas
„Газета по-українськи“, Nr. 933, 2009 m. lapkričio 20 d., http://gazeta.ua/ru/post/316549
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą