Kastusis Laškevičius
Sergejus Chanženkovas gimė Magadano srities lagerio gyvenvietėje 1942 m. Jo senelis ir tėvas buvo represuoti. 1955 m. šeima grįžo į Minską. Sergejus buvo suimtas 1963 m. pavasarį ir nuteistas 10 metų lagerio pagal BSSR BK 69, 65 ir 67 str. 1 dalį už antisovietinę veiklą, antisovietinės organizacijos įkūrimą ir diversiją – ruošimąsi susprogdinti vienos iš Minsko radijo stočių siųstuvą, skirtą Vakarų radijo stočių slopinimui (vadinamąją „glušilką“). Bausmę atliko Mordovijos ASSR Dubravnyj lageryje. 1973 m. grįžo į Minską.
Į šį kuklų stalininį pastatą šalia sostinės Gorkio parko jis persikėlė kartu su represuotais tėvais daugiau kaip prieš pusę amžiaus – iš tremties Kolymoje. Spartietiškai apstatytame buvusio antisovietininko kambaryje – dvi lentynos kadaise uždraustos literatūros. Ant senamadiškos komodos – radijo imtuvas „Minsk-55“. Tas pats, per kurį dar būdamas paauglys jis kartu su tėvais klausydavo „priešiškų radijo balsų“. Už stiklo – Sacharovo portretas, ant spintos – gabalas spygliuotos vielos – atminimas apie tai, ką jam teko pergyventi. Mūsų pokalbį įdėmiai stebi penkiametis Chanženkovo anūkas Julianas. Kol kas jam susidomėjimą kelia tik stiklinė mūsų televizijos kameros akis. Tačiau praeis metai ir jis būtinai paklaus senelio ir apie Staliną su KGB, ir apie Mordovijos konclagerį bei Minsko radijo bangų slopintuvą. Mūsų įrašytas pokalbis, tikiuosi, taps jam ir tūkstančiams jo bendraamžių tikrovišku liudijimu.
„Mano vaikystė praėjo tarp buvusių kalinių. Mano draugai buvo represuotųjų vaikai“
– Sergejau Nikolajevičiau, stalinistai represavo ir jūsų senelį, ir tėvą. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Senelio (iš motinos pusės), Sergejaus Nikitičiaus Gromovo, aš niekuomet nemačiau. Jis buvo kaimo mokytojas, eseras, gyveno Pavolgyje. 1929 metais, kuomet SSRS prasidėjo prievartinė kolektyvizacija, jis stengėsi pasipriešinti šiai mašinai sąmokslais: rinko priešininkų grupes, rašė atsišaukimus. Reiškia, vedė tokią pačią naivią veiklą, kokią vėliau aš. 1929-aisias jį išsiuntė į Gulagą, Solovkus, iš kurių grįžo po trejų metų. 1937-aisiais senelį suėmė pakartotinai.
Tėvas, Nikolajus Ivanovičius Chanženkovas, buvo komjaunuolis, kaimo aktyvistas, dėl to pateko mokytis į Maskvos transporto inžinierių institutą. Tačiau po trečio kurso jį už nieką suėmė. Už lango – 1935-ieji. Vadinamasis „Kirovo srautas“ (represijų banga po Kirovo nužudymo – vert. past.). Niekuo nenusikaltusius žmones suėminėjo pagal planą, pagal sąrašus. Taip tėvas penkeriems metams pateko į Kolymos lagerį. Po to jis viduje tapo antisovietininku.
– Tėvai jus auklėjo antisovietine dvasia?
– Tiesiogiai ne. Stalino valdymo metais tai buvo neįmanoma. Tėvai, atvirkščiai, stengėsi apsaugoti vaikus nuo savo padarytų „klaidų“. Jokio nuteikinėjimo, pokalbių šeimoje nebuvo. Tačiau aš gimiau lagerio gyvenvietėje Kolymoje, kur tėvas liko dirbti po paleidimo. Visa vaikystė prabėgo tarp buvusių kalinių. Mano draugais buvo represuotųjų vaikai. Ten nereikėjo pasakoti. Žiūrėk, įsimink, analizuok. Kiekvieną pavasarį į Magadaną aplaukdavo garlaiviai su kaliniais. Mes žiūrėjome į kolonas, iškeliaujančias į šiaurę. Žinoma, pradėjo kilti klausimų, į kuriuos atsakymų nesurasi laikraščiuose ar kino filmuose. Propaganda – savo, žmonės – savo.
Be to, aš stebėdavau tėvą, ko jis nenumanė. Mačiau jo reakciją, besiskiriančią nuo oficialiosios. Jis pergyveno lūžį, iš įsitikinusio komunisto virsdamas antisovietininku. Todėl daug skaitė, analizavo – jam viskas buvo įdomu.
1953-aisiais, kai mirė Stalinas, man buvo vienuolika, ir aš jau viską supratau.
„Vien pokalbių virtuvėje mums neužteko“
– Kaip jūs atsidūrėte Minske?
– Atsitiktinai. 1955 metais, kai tėvui pagaliau leido išvažiuoti iš Kolymos, suradau Minske darbą pagal specialybę – „inžinierius-kelininkas“. Aš juk baigiau čia mokyklą, įstojau į Politechnikos instituto hidrotechninį fakultetą. Gyvenimo pažiūros ir principai ėmė įgyti aiškius bruožus.
– Ar prie to prisidėjo Minske viešpatavusi atmosfera?
– Po Magadano tai buvo kitas pasaulis. Ten aš mačiau žmones, suprantančius, kas vyksta. Čia – daugiausia tuos, kurie siekė išgyventi. Po represijų, karo, bado žmonėms buvo toli iki įvykių apmąstymo.
Po 1956-aisiais įvykusio SSKP ХХ suvažiavimo, kuriame buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas, atsirado viltis. Atrodė, kad valdžia pati viską sutvarkys. Tačiau greitai tapo aišku: viskas nerimta, niekas nesiruošia likviduoti sistemos. Tai supratęs, mąsčiau tik apie tai, ką daryti toliau.
Vien tik pokalbių virtuvėje man neužteko. Vesti agitaciją, kurti visavertes organizacijas buvo neįmanoma. Būtent tuo metu kilo mintis kurti antisovietinę organizaciją ir pradėti brutalios formos kovą – susprogdinti radijo bangų slopintuvą Minske, kas taptų simboliniu aktu, postūmiui tolimesniems veiksmams. Paaiškinsiu, užsienio radijo stotys „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“ ir kitos buvo vienintelė galimybė už „geležinės uždangos“ gauti objektyvią informaciją apie įvykius. Žinoma, valdžia jas be gailesčio slopindavo.
– Kaip suradote bendraminčių ir kokius tikslus kėlėte?
– Buvome keturiese. Institute atsirado bent du žmonės, turintys tokias pačias pažiūras kaip ir aš. Dar buvo draugas iš mokyklos. Tikslas – kovoti su sovietų valdžia. Netgi parašiau mūsų organizacijos programos projektą – savotišką ketinimų manifestą.
„Sprogmenis atkasėme kaime, šriftą paėmėme spaustuvėje“
– Ar bandėte apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo?
– Iš naivumo manėme, kad kol „neišeisime į eterį“, nėra ko bijoti. Iš tikrųjų, visus procesus kruopščiai sekė KGB agentai. Jų buvo visur. Matyt, atkreipiau jų dėmesį dar mokykloje, atsisakęs stoti į komjaunimą.
– Įdomu, kaip į šį atsisakymą reagavo jūsų bendraklasiai, mokytojai?
– Bendraklasiai – su susidomėjimu. Mokytojai įspėjo, kad man blogai baigsis.
– Grįžtant prie antisovietinės organizacijos kūrimo, kiek pavyko įgyvendinti jūsų planą?
– Buvome tik pradinėje stadijoje. Draugas iš instituto papasakojo, jog žino, kur jo kaime užkasti karo laikų sviediniai. Vasarą tenai nuvažiavome ir išties radome juos. Instituto karinėje katedroje mūsų specializacija buvo karo inžinerija. Todėl nesunkiai nupjovėme sprogdiklį. Po to sudariau objekto planą. Tai buvo metalinis bokštas su radijo bangų slopintuvu, kurio pagrindas ir šiandien iškilęs kiemuose tarp Nepriklausomybės prospekto ir Kozlovo gatvės – šalia šv. Roko bažnyčios. Kartą vėlai vakare perlipau į teritoriją, išsimatavau, ko reikėjo apskaičiavimams. Turėjome sukelti tokį sprogimą, kad krentantis bokštas nekliudytų namų.
Kartu su diversija mes planavome išleisti vienkartinius atsišaukimus su veiksmo paaiškinimu. Jaunesnysis brolis kartą man parodė naudotą šriftą, kurį jie su vaikinais rado spaustuvės „Vo slavu Rodiny“ kieme. Taip pas mane atsidūrė keli kilogramai šrifto, visiškai tinkamo spausdinimui.
Sprogdinimą planavome atlikti naktį, esant blogam orui, kad aplinkui nebūtų atsitiktinių praeivių.
– Jūs planavote diversiją 1963 metais?
– Ne, konkrečių datų nebuvo, juk iki plano įgyvendinimo buvo dar toli. Mes užsiėmėme paruošiamaisiais darbais, nežinodami apie tai, kad organai kontroliuoja visus mūsų veiksmus.
„Per išdaviką mums norėjo primesti gamyklos sprogdinimą“
– Nejautėte, kad jus seka?
– Ne. Išdaviku pasirodė vienas iš mūsų – mano bendraklasis. Iki šiol nežinau, ar bendradarbiavo su organais jis iki tol, ar mūsų byla tapo jam pirmąja.
Per jį mums bandė pripiršti kitus antisovietinius scenarijus – susitikimą su užsieniečiais, ne slopintuvo, o visos gamyklos sprogdinimą. Mes, žinoma, atsisakinėjome. Paskui tik paaiškėjo, kad tokiu būdu prieš mus norėta surinkti daugiau kompromato, pritaikyti rimtesnį straipsnį ir už tai gauti daugiau žvaigždučių. Pavyzdžiui, jeigu būtume užmezgę ryšį su užsieniečiu, tai būtų grėsę tėvynės išdavyste.
Nors ir taip jiems labai pasisekė. Iki mūsų nieko panašaus Minske nebuvo.
– Kokiomis aplinkybėmis jus suėmė?
– Suėmimo diena buvo kruopščiai ruošiama – mus reikėjo paimti su įkalčiais. Buvo 1963-ųjų pavasaris. Mes ruošėmės į praktiką. Vadinasi, reikėjo paslėpti sviedinį, slopintuvo planą, organizacijos programą ir šriftą.
1963 metų gegužės 27-osios rytą turėjau nuvežti sviedinį draugui, kaip jis buvo pasiūlęs. Padėjau jį į lagaminėlį ir išvažiavau. Autobuse mane ir suėmė, aiškindami, kad lygiai toks pats lagaminėlis tą dieną buvo pavogtas. Milicijos skyriuje, kur mane atvedė, žmogus pasakė, kad lagaminas – jo. Atidarė, o ten sviedinys. „Šitai ne iš mūsų srities“, – suvaidino sceną milicininkai ir paskambino į KGB.
[...]
Pažintis su legendiniu Ostrikovu
– Ar buvo lageryje antisovietinio nacionalinio pasipriešinimo atstovų, tame tarpe gudų partizanų?
– Daugiausia tai lietuvių „miško broliai“ ir ukrainiečių „banderovcai“. Bet teko sutikti ir gudų – pokario partizanų. Buvo ir tokių, kurie pateko į Vakarus, o po karo buvo išmesti į Gudijos teritoriją su žvalgybinėmis-diversinėmis grupėmis. Su žymiuoju amerikiečių desantininku Timochu Ostrikovu susipažinome vos atvažiavus į lagerį, o vėliau tęsėme pažintį jau laisvėje. Tai buvo tikras gudų nacionalistas. Apie nieką kita kalbėti jis negalėjo. Kažką nuolatos skaitė, rašė, su kažkuo ginčijosi. Buvo nuostabus pasakotojas! Bendrai paliko man labai didelį įspūdį. Ypač tuo, kad nusprendė nusileisti desantu į BSSR 1952 metais. Tai savižudybė, juk dar buvo gyvas Stalinas!
Įdomu, kad jo draugas iš karto atsitolino, matyt, nuėjo bendradarbiauti su organais. Aplink Ostrikovą buvo susibūrę dar 2-3 žmonės iš partizanų. Tokia gudiška brolija.
– Ar po bendravimo su jais pasikeitė jūsų supratimas apie Gudiją?
– Kokia prasme?
– Vargu, ar sovietinėje mokykloje jums teko skaityti apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, apie kurią pasakodavo Ostrikovas...
– Skaičiau, tiktai ne mokykliniuose vadovėliuose, o Solovjovo, Kliučevskio ir kitų knygose. Tie, kurie norėjo apie tai žinoti, rasdavo ir skaitydavo. Klausimas kitas: kokią reikšmę teikti tautiškumui. Man tai nebuvo kažkas lemiamo. Tokią pačią istoriją turi bet kuri tauta. Tačiau yra žmonių, kurie remiasi tapatybe. Aš ne toks, bet žiūriu į juos supratingai.
– Kokia kalba bendraudavo kaliniai?
– Ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai tarp savęs – tiktai savo kalbomis. O likusieji bendraudavo rusiškai.
– Įvairiais laikotarpiais su jumis bausmę atlikinėjo garsūs antisovietiniai disidentai – Siniavskis, Danielis, Galanskovas, Kuznecovas, Ginzburgas...
– Tai ir buvo mano pažįstamų ratas. Penktadalis įkalintųjų – įvairių antisovietinių organizacijų dalyviai, daugiausia studentiškų, iš Leningrado ir kitų stambių SSRS miestų.
Kiekvienas disidentas turėjo unikalią gyvenimo istoriją, intelektualinę ir antisovietinę patirtį. Tuo metu visa tai buvo nepaprastai įdomu, juk panašios informacijos atvirai, kaip dabar, nebuvo. Šiandien pas mane lentynoje stovi daug mano lagerio draugų knygų – Bukovskio, Kuznecovo, Osipovo...
– Ar po išlaisvinimo palaikėte su jais ryšį?
– Žinoma. Su tais, kurie nepalūžo. 1990 metais mes visi susirinkome І politinių kalinių suvažiavime Leningrade.
[...]
„Blogio imperijos“ žlugimas buvo visiškai netikėtas“
– Aštuntojo dešimtmečio pradžioje interviu vakarų žiniasklaidai jus paminėjo Solženicynas: „Prisimenu Sergejaus Chanženkovo, atlikusio bausmę (...) už bandymą – ar net tik ketinimą – susprogdinti slopintuvą Minske, likimą. O juk žiūrint iš bendražmogiškų vertybių taško neįmanoma šio nusikaltėlio suprasti kitaip nei kovotojo už visuotinę taiką“. Ar jums tai kaip nors padėjo?
– Solženicynas paminėjo mane, kai aš buvau lageryje. Tačiau aš sužinojau apie tai iš draugo tik praėjus dešimčiai metų po išlaisvinimo.
– Ar tikėjote tuo, kad sovietinei imperijai kada nors ateis galas?
– Tuo, kad Sąjunga žlugs, neturėjau abejonių. Niekas tik negalėjo nuspėti, kada. Man tai buvo visiškas netikėtumas. Atrodė, šalis turi dideles stabilumo atsargas: liaudis nebyli, nepatenkintieji išvažiuoja į užsienį... Žinoma, sovietų ekonomika vis labiau atsilikinėjo nuo civilizuotų šalių. Bet niekas negalvojo, kad viskas įvyks taip greitai.
Perestrojkos metu jaučiau déjà vu. Iš esmės, vyko tas pats, kas ir prie Chruščiovo. Iš pradžių jis atsisakė stalinizmo, bet paskui viskas grįžo į savo vietas...
– Kaip jūs sureagavote į „didžiosios ir galingosios“ subyrėjimą, nepriklausomų respublikų susikūrimą?
– Su dideliu džiaugsmu. Man tai buvo „blogio imperija“, kaip pasakė Reiganas. Bet su vienu patikslinimu: imperija ne Rusijos, o sovietinė. Kalbant apie tautas, jos siekė nepriklausomybės. Turėjau daug draugų tarp lietuvių, ukrainiečių. Visada prijaučiau jų kovai, 1991-ųjų sausio įvykių metu važiavau į Vilnių.
„Patriotizmas – dalykas toks pats intymus, kaip ir asmeninis gyvenimas“
– Zenonas Pazniakas kažkada pasakė apie jus: „Teroristų mums nereikia!“
– Šiuos žodžius man perdavė žmogus, turintis ryšį su Pazniaku. Pasirodė, kad jis apie mane žino, tačiau asmeniškai nebuvome susitikę.
– Kaip jūs priėmėte 1990-ųjų pradžioje vykdytą atgudinimą („belorusizaciją“)?
– Aš nepalaikau atgudinimo ta prasme, kuria jis buvo siūlomas. Garsus deklaravimas visada atveda prie žalos kam nors. Manau, kad patriotizmas – dalykas toks pats intymus ir ramus, kaip asmeninis gyvenimas. Aš rusas, bet niekuomet nesakysiu, kad Rusija – didi supervalstybė, su didvyriška praeitimi ir Ilja Muromiečiu.
Jeigu žmogus viduje giliai įsitikinęs gudiškumu – tegul, vardan Dievo. Bet kuomet jis pradeda versti kitus („Kodėl tu ne toksai?“), man nepatinka. Iš kitos pusės, aš puikiai suprantu, kad visuose nacionaliniuose judėjimuose pasitaiko perlenkimų. Žmonės, iš kurių ilgą laiką ką nors buvo atėmę, persistengia.
– Remdamasis savo patirtimi ir stebėjimais pasakykite, kodėl gudai vis dėlto tokie atsilikę tautinės valstybės kūrimo reikale?
– Tai aiškintina sunkia tautos istorija ir tragišku jos likimu. LDK aš vertinu ne kitaip kaip Atlantidą. Nuo tų laikų Gudija buvo tampoma iš vienos pusės į kitą: Abiejų Tautų Respublika, Rusijos imperija, SSRS. Tuo metu, kai buvo kuriama didžioji rusų literatūra, Gudijoje, buvusioje Rusijos imperijos dalimi, nieko panašaus nevyko. Šiandieną šito dvasinio paveldo (o ne virtualių šaknų) nacionaliniam pamatui trūksta.
Kad ir paskutinio karo įvykiai. Siaubas, kas dėjosi gudų žemėje. Vokiečiai, policininkai, partizanai, „krajovcai“, enkavėdistai. Žmonės buvo visiškai pasimetę ir nusiteikę tik vienam: kad tik būtų čierka ir spirgių (pašiepiantis priežodis apie gudus, originalo kalboje „čarka, škvarka“ – vert. past.), ir kad tik manęs neliestų. Šią nuostatą sėkmingai naudoja ir plėtoja dabartinė valdžia.
„Gudijoje viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų“
– Kokios jūsų viltys, atsiradusios žlungant SSRS, iki šiol nepasiteisino?
– Viskas įgyvendinta tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ukrainoje – iš dalies. Gudijoje ir Rusijoje – beveik nieko. Nėra net supratimo, kam reikalinga daugiapartinė sistema. Būtina šviesti žmones.
– Kiek užtruks, kol pasivysime tai, ko nepasiekėme per 20 metų?
– Nežinau. Jaunajai kartai jau nebėra kliūčių gauti ir nagrinėti informaciją. Yra internetas, galima mokytis Vakaruose. Manau, reikalai pajudės labai greitai. Neįmanoma ilgai likti anklavu Europoje. Beje, esu įsitikinęs, kad viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų. Žmonės paprasčiausiai taps europiečiais. Tuomet ir pasikeis režimas.
– Į „Laisvės radijo“ anketos klausimą jūs atsakėte, kad šiandien niekas neriboja jūsų laisvės. Ar tai tiesa?
– Visiškai. Aš sakau, ką galvoju. Nejaučiu savicenzūros. Kadaise per draugus man pavyko gauti „Gulago archipelagą“, išleistą Paryžiuje. Aš jį slėpiau, KGB ateidavo pas mane daryti kratos, bet taip nieko ir nerado. Šiandien pasiekiama bet kokia literatūra.
– Ar daug tokių laisvų žmonių aplinkui jus?
– Daug, ir kuo toliau, tuo daugėja. Jaunimas laisvai važinėja į Vakarus, mokosi tenai. Manau, galiausiai tai atves prie politikos pasikeitimo.
Foto: autoriaus ir iš S. Chanženkovo archyvo.
Pilnas straipsnis: news.tut.by
(čia galima peržiūrėti ir Maksimo Gaiko filmuotą pokalbio vaizdo įrašą su tikslesniais S. Chanženkovo pasisakymais)
Sergejus Chanženkovas gimė Magadano srities lagerio gyvenvietėje 1942 m. Jo senelis ir tėvas buvo represuoti. 1955 m. šeima grįžo į Minską. Sergejus buvo suimtas 1963 m. pavasarį ir nuteistas 10 metų lagerio pagal BSSR BK 69, 65 ir 67 str. 1 dalį už antisovietinę veiklą, antisovietinės organizacijos įkūrimą ir diversiją – ruošimąsi susprogdinti vienos iš Minsko radijo stočių siųstuvą, skirtą Vakarų radijo stočių slopinimui (vadinamąją „glušilką“). Bausmę atliko Mordovijos ASSR Dubravnyj lageryje. 1973 m. grįžo į Minską.Į šį kuklų stalininį pastatą šalia sostinės Gorkio parko jis persikėlė kartu su represuotais tėvais daugiau kaip prieš pusę amžiaus – iš tremties Kolymoje. Spartietiškai apstatytame buvusio antisovietininko kambaryje – dvi lentynos kadaise uždraustos literatūros. Ant senamadiškos komodos – radijo imtuvas „Minsk-55“. Tas pats, per kurį dar būdamas paauglys jis kartu su tėvais klausydavo „priešiškų radijo balsų“. Už stiklo – Sacharovo portretas, ant spintos – gabalas spygliuotos vielos – atminimas apie tai, ką jam teko pergyventi. Mūsų pokalbį įdėmiai stebi penkiametis Chanženkovo anūkas Julianas. Kol kas jam susidomėjimą kelia tik stiklinė mūsų televizijos kameros akis. Tačiau praeis metai ir jis būtinai paklaus senelio ir apie Staliną su KGB, ir apie Mordovijos konclagerį bei Minsko radijo bangų slopintuvą. Mūsų įrašytas pokalbis, tikiuosi, taps jam ir tūkstančiams jo bendraamžių tikrovišku liudijimu.
„Mano vaikystė praėjo tarp buvusių kalinių. Mano draugai buvo represuotųjų vaikai“
– Sergejau Nikolajevičiau, stalinistai represavo ir jūsų senelį, ir tėvą. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Senelio (iš motinos pusės), Sergejaus Nikitičiaus Gromovo, aš niekuomet nemačiau. Jis buvo kaimo mokytojas, eseras, gyveno Pavolgyje. 1929 metais, kuomet SSRS prasidėjo prievartinė kolektyvizacija, jis stengėsi pasipriešinti šiai mašinai sąmokslais: rinko priešininkų grupes, rašė atsišaukimus. Reiškia, vedė tokią pačią naivią veiklą, kokią vėliau aš. 1929-aisias jį išsiuntė į Gulagą, Solovkus, iš kurių grįžo po trejų metų. 1937-aisiais senelį suėmė pakartotinai.
Tėvas, Nikolajus Ivanovičius Chanženkovas, buvo komjaunuolis, kaimo aktyvistas, dėl to pateko mokytis į Maskvos transporto inžinierių institutą. Tačiau po trečio kurso jį už nieką suėmė. Už lango – 1935-ieji. Vadinamasis „Kirovo srautas“ (represijų banga po Kirovo nužudymo – vert. past.). Niekuo nenusikaltusius žmones suėminėjo pagal planą, pagal sąrašus. Taip tėvas penkeriems metams pateko į Kolymos lagerį. Po to jis viduje tapo antisovietininku.
– Tėvai jus auklėjo antisovietine dvasia?
– Tiesiogiai ne. Stalino valdymo metais tai buvo neįmanoma. Tėvai, atvirkščiai, stengėsi apsaugoti vaikus nuo savo padarytų „klaidų“. Jokio nuteikinėjimo, pokalbių šeimoje nebuvo. Tačiau aš gimiau lagerio gyvenvietėje Kolymoje, kur tėvas liko dirbti po paleidimo. Visa vaikystė prabėgo tarp buvusių kalinių. Mano draugais buvo represuotųjų vaikai. Ten nereikėjo pasakoti. Žiūrėk, įsimink, analizuok. Kiekvieną pavasarį į Magadaną aplaukdavo garlaiviai su kaliniais. Mes žiūrėjome į kolonas, iškeliaujančias į šiaurę. Žinoma, pradėjo kilti klausimų, į kuriuos atsakymų nesurasi laikraščiuose ar kino filmuose. Propaganda – savo, žmonės – savo.
Be to, aš stebėdavau tėvą, ko jis nenumanė. Mačiau jo reakciją, besiskiriančią nuo oficialiosios. Jis pergyveno lūžį, iš įsitikinusio komunisto virsdamas antisovietininku. Todėl daug skaitė, analizavo – jam viskas buvo įdomu.
1953-aisiais, kai mirė Stalinas, man buvo vienuolika, ir aš jau viską supratau.
„Vien pokalbių virtuvėje mums neužteko“
– Kaip jūs atsidūrėte Minske?
– Atsitiktinai. 1955 metais, kai tėvui pagaliau leido išvažiuoti iš Kolymos, suradau Minske darbą pagal specialybę – „inžinierius-kelininkas“. Aš juk baigiau čia mokyklą, įstojau į Politechnikos instituto hidrotechninį fakultetą. Gyvenimo pažiūros ir principai ėmė įgyti aiškius bruožus.
– Ar prie to prisidėjo Minske viešpatavusi atmosfera?
– Po Magadano tai buvo kitas pasaulis. Ten aš mačiau žmones, suprantančius, kas vyksta. Čia – daugiausia tuos, kurie siekė išgyventi. Po represijų, karo, bado žmonėms buvo toli iki įvykių apmąstymo.
Po 1956-aisiais įvykusio SSKP ХХ suvažiavimo, kuriame buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas, atsirado viltis. Atrodė, kad valdžia pati viską sutvarkys. Tačiau greitai tapo aišku: viskas nerimta, niekas nesiruošia likviduoti sistemos. Tai supratęs, mąsčiau tik apie tai, ką daryti toliau.
Vien tik pokalbių virtuvėje man neužteko. Vesti agitaciją, kurti visavertes organizacijas buvo neįmanoma. Būtent tuo metu kilo mintis kurti antisovietinę organizaciją ir pradėti brutalios formos kovą – susprogdinti radijo bangų slopintuvą Minske, kas taptų simboliniu aktu, postūmiui tolimesniems veiksmams. Paaiškinsiu, užsienio radijo stotys „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“ ir kitos buvo vienintelė galimybė už „geležinės uždangos“ gauti objektyvią informaciją apie įvykius. Žinoma, valdžia jas be gailesčio slopindavo.
– Kaip suradote bendraminčių ir kokius tikslus kėlėte?
– Buvome keturiese. Institute atsirado bent du žmonės, turintys tokias pačias pažiūras kaip ir aš. Dar buvo draugas iš mokyklos. Tikslas – kovoti su sovietų valdžia. Netgi parašiau mūsų organizacijos programos projektą – savotišką ketinimų manifestą.
„Sprogmenis atkasėme kaime, šriftą paėmėme spaustuvėje“
– Ar bandėte apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo?
– Iš naivumo manėme, kad kol „neišeisime į eterį“, nėra ko bijoti. Iš tikrųjų, visus procesus kruopščiai sekė KGB agentai. Jų buvo visur. Matyt, atkreipiau jų dėmesį dar mokykloje, atsisakęs stoti į komjaunimą.
– Įdomu, kaip į šį atsisakymą reagavo jūsų bendraklasiai, mokytojai?
– Bendraklasiai – su susidomėjimu. Mokytojai įspėjo, kad man blogai baigsis.
– Grįžtant prie antisovietinės organizacijos kūrimo, kiek pavyko įgyvendinti jūsų planą?
– Buvome tik pradinėje stadijoje. Draugas iš instituto papasakojo, jog žino, kur jo kaime užkasti karo laikų sviediniai. Vasarą tenai nuvažiavome ir išties radome juos. Instituto karinėje katedroje mūsų specializacija buvo karo inžinerija. Todėl nesunkiai nupjovėme sprogdiklį. Po to sudariau objekto planą. Tai buvo metalinis bokštas su radijo bangų slopintuvu, kurio pagrindas ir šiandien iškilęs kiemuose tarp Nepriklausomybės prospekto ir Kozlovo gatvės – šalia šv. Roko bažnyčios. Kartą vėlai vakare perlipau į teritoriją, išsimatavau, ko reikėjo apskaičiavimams. Turėjome sukelti tokį sprogimą, kad krentantis bokštas nekliudytų namų.Kartu su diversija mes planavome išleisti vienkartinius atsišaukimus su veiksmo paaiškinimu. Jaunesnysis brolis kartą man parodė naudotą šriftą, kurį jie su vaikinais rado spaustuvės „Vo slavu Rodiny“ kieme. Taip pas mane atsidūrė keli kilogramai šrifto, visiškai tinkamo spausdinimui.
Sprogdinimą planavome atlikti naktį, esant blogam orui, kad aplinkui nebūtų atsitiktinių praeivių.
– Jūs planavote diversiją 1963 metais?
– Ne, konkrečių datų nebuvo, juk iki plano įgyvendinimo buvo dar toli. Mes užsiėmėme paruošiamaisiais darbais, nežinodami apie tai, kad organai kontroliuoja visus mūsų veiksmus.
„Per išdaviką mums norėjo primesti gamyklos sprogdinimą“
– Nejautėte, kad jus seka?
– Ne. Išdaviku pasirodė vienas iš mūsų – mano bendraklasis. Iki šiol nežinau, ar bendradarbiavo su organais jis iki tol, ar mūsų byla tapo jam pirmąja.
Per jį mums bandė pripiršti kitus antisovietinius scenarijus – susitikimą su užsieniečiais, ne slopintuvo, o visos gamyklos sprogdinimą. Mes, žinoma, atsisakinėjome. Paskui tik paaiškėjo, kad tokiu būdu prieš mus norėta surinkti daugiau kompromato, pritaikyti rimtesnį straipsnį ir už tai gauti daugiau žvaigždučių. Pavyzdžiui, jeigu būtume užmezgę ryšį su užsieniečiu, tai būtų grėsę tėvynės išdavyste.
Nors ir taip jiems labai pasisekė. Iki mūsų nieko panašaus Minske nebuvo.
– Kokiomis aplinkybėmis jus suėmė?
– Suėmimo diena buvo kruopščiai ruošiama – mus reikėjo paimti su įkalčiais. Buvo 1963-ųjų pavasaris. Mes ruošėmės į praktiką. Vadinasi, reikėjo paslėpti sviedinį, slopintuvo planą, organizacijos programą ir šriftą.
1963 metų gegužės 27-osios rytą turėjau nuvežti sviedinį draugui, kaip jis buvo pasiūlęs. Padėjau jį į lagaminėlį ir išvažiavau. Autobuse mane ir suėmė, aiškindami, kad lygiai toks pats lagaminėlis tą dieną buvo pavogtas. Milicijos skyriuje, kur mane atvedė, žmogus pasakė, kad lagaminas – jo. Atidarė, o ten sviedinys. „Šitai ne iš mūsų srities“, – suvaidino sceną milicininkai ir paskambino į KGB.
[...]
Pažintis su legendiniu Ostrikovu
– Ar buvo lageryje antisovietinio nacionalinio pasipriešinimo atstovų, tame tarpe gudų partizanų?
– Daugiausia tai lietuvių „miško broliai“ ir ukrainiečių „banderovcai“. Bet teko sutikti ir gudų – pokario partizanų. Buvo ir tokių, kurie pateko į Vakarus, o po karo buvo išmesti į Gudijos teritoriją su žvalgybinėmis-diversinėmis grupėmis. Su žymiuoju amerikiečių desantininku Timochu Ostrikovu susipažinome vos atvažiavus į lagerį, o vėliau tęsėme pažintį jau laisvėje. Tai buvo tikras gudų nacionalistas. Apie nieką kita kalbėti jis negalėjo. Kažką nuolatos skaitė, rašė, su kažkuo ginčijosi. Buvo nuostabus pasakotojas! Bendrai paliko man labai didelį įspūdį. Ypač tuo, kad nusprendė nusileisti desantu į BSSR 1952 metais. Tai savižudybė, juk dar buvo gyvas Stalinas!
Įdomu, kad jo draugas iš karto atsitolino, matyt, nuėjo bendradarbiauti su organais. Aplink Ostrikovą buvo susibūrę dar 2-3 žmonės iš partizanų. Tokia gudiška brolija.
– Ar po bendravimo su jais pasikeitė jūsų supratimas apie Gudiją?
– Kokia prasme?
– Vargu, ar sovietinėje mokykloje jums teko skaityti apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, apie kurią pasakodavo Ostrikovas...
– Skaičiau, tiktai ne mokykliniuose vadovėliuose, o Solovjovo, Kliučevskio ir kitų knygose. Tie, kurie norėjo apie tai žinoti, rasdavo ir skaitydavo. Klausimas kitas: kokią reikšmę teikti tautiškumui. Man tai nebuvo kažkas lemiamo. Tokią pačią istoriją turi bet kuri tauta. Tačiau yra žmonių, kurie remiasi tapatybe. Aš ne toks, bet žiūriu į juos supratingai.
– Kokia kalba bendraudavo kaliniai?
– Ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai tarp savęs – tiktai savo kalbomis. O likusieji bendraudavo rusiškai.
– Įvairiais laikotarpiais su jumis bausmę atlikinėjo garsūs antisovietiniai disidentai – Siniavskis, Danielis, Galanskovas, Kuznecovas, Ginzburgas...
– Tai ir buvo mano pažįstamų ratas. Penktadalis įkalintųjų – įvairių antisovietinių organizacijų dalyviai, daugiausia studentiškų, iš Leningrado ir kitų stambių SSRS miestų.
Kiekvienas disidentas turėjo unikalią gyvenimo istoriją, intelektualinę ir antisovietinę patirtį. Tuo metu visa tai buvo nepaprastai įdomu, juk panašios informacijos atvirai, kaip dabar, nebuvo. Šiandien pas mane lentynoje stovi daug mano lagerio draugų knygų – Bukovskio, Kuznecovo, Osipovo...– Ar po išlaisvinimo palaikėte su jais ryšį?
– Žinoma. Su tais, kurie nepalūžo. 1990 metais mes visi susirinkome І politinių kalinių suvažiavime Leningrade.
[...]
„Blogio imperijos“ žlugimas buvo visiškai netikėtas“
– Aštuntojo dešimtmečio pradžioje interviu vakarų žiniasklaidai jus paminėjo Solženicynas: „Prisimenu Sergejaus Chanženkovo, atlikusio bausmę (...) už bandymą – ar net tik ketinimą – susprogdinti slopintuvą Minske, likimą. O juk žiūrint iš bendražmogiškų vertybių taško neįmanoma šio nusikaltėlio suprasti kitaip nei kovotojo už visuotinę taiką“. Ar jums tai kaip nors padėjo?
– Solženicynas paminėjo mane, kai aš buvau lageryje. Tačiau aš sužinojau apie tai iš draugo tik praėjus dešimčiai metų po išlaisvinimo.
– Ar tikėjote tuo, kad sovietinei imperijai kada nors ateis galas?
– Tuo, kad Sąjunga žlugs, neturėjau abejonių. Niekas tik negalėjo nuspėti, kada. Man tai buvo visiškas netikėtumas. Atrodė, šalis turi dideles stabilumo atsargas: liaudis nebyli, nepatenkintieji išvažiuoja į užsienį... Žinoma, sovietų ekonomika vis labiau atsilikinėjo nuo civilizuotų šalių. Bet niekas negalvojo, kad viskas įvyks taip greitai.
Perestrojkos metu jaučiau déjà vu. Iš esmės, vyko tas pats, kas ir prie Chruščiovo. Iš pradžių jis atsisakė stalinizmo, bet paskui viskas grįžo į savo vietas...
– Kaip jūs sureagavote į „didžiosios ir galingosios“ subyrėjimą, nepriklausomų respublikų susikūrimą?
– Su dideliu džiaugsmu. Man tai buvo „blogio imperija“, kaip pasakė Reiganas. Bet su vienu patikslinimu: imperija ne Rusijos, o sovietinė. Kalbant apie tautas, jos siekė nepriklausomybės. Turėjau daug draugų tarp lietuvių, ukrainiečių. Visada prijaučiau jų kovai, 1991-ųjų sausio įvykių metu važiavau į Vilnių.
„Patriotizmas – dalykas toks pats intymus, kaip ir asmeninis gyvenimas“
– Zenonas Pazniakas kažkada pasakė apie jus: „Teroristų mums nereikia!“
– Šiuos žodžius man perdavė žmogus, turintis ryšį su Pazniaku. Pasirodė, kad jis apie mane žino, tačiau asmeniškai nebuvome susitikę.
– Kaip jūs priėmėte 1990-ųjų pradžioje vykdytą atgudinimą („belorusizaciją“)?
– Aš nepalaikau atgudinimo ta prasme, kuria jis buvo siūlomas. Garsus deklaravimas visada atveda prie žalos kam nors. Manau, kad patriotizmas – dalykas toks pats intymus ir ramus, kaip asmeninis gyvenimas. Aš rusas, bet niekuomet nesakysiu, kad Rusija – didi supervalstybė, su didvyriška praeitimi ir Ilja Muromiečiu.
Jeigu žmogus viduje giliai įsitikinęs gudiškumu – tegul, vardan Dievo. Bet kuomet jis pradeda versti kitus („Kodėl tu ne toksai?“), man nepatinka. Iš kitos pusės, aš puikiai suprantu, kad visuose nacionaliniuose judėjimuose pasitaiko perlenkimų. Žmonės, iš kurių ilgą laiką ką nors buvo atėmę, persistengia.
– Remdamasis savo patirtimi ir stebėjimais pasakykite, kodėl gudai vis dėlto tokie atsilikę tautinės valstybės kūrimo reikale?
– Tai aiškintina sunkia tautos istorija ir tragišku jos likimu. LDK aš vertinu ne kitaip kaip Atlantidą. Nuo tų laikų Gudija buvo tampoma iš vienos pusės į kitą: Abiejų Tautų Respublika, Rusijos imperija, SSRS. Tuo metu, kai buvo kuriama didžioji rusų literatūra, Gudijoje, buvusioje Rusijos imperijos dalimi, nieko panašaus nevyko. Šiandieną šito dvasinio paveldo (o ne virtualių šaknų) nacionaliniam pamatui trūksta.
Kad ir paskutinio karo įvykiai. Siaubas, kas dėjosi gudų žemėje. Vokiečiai, policininkai, partizanai, „krajovcai“, enkavėdistai. Žmonės buvo visiškai pasimetę ir nusiteikę tik vienam: kad tik būtų čierka ir spirgių (pašiepiantis priežodis apie gudus, originalo kalboje „čarka, škvarka“ – vert. past.), ir kad tik manęs neliestų. Šią nuostatą sėkmingai naudoja ir plėtoja dabartinė valdžia.
„Gudijoje viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų“
– Kokios jūsų viltys, atsiradusios žlungant SSRS, iki šiol nepasiteisino?
– Viskas įgyvendinta tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ukrainoje – iš dalies. Gudijoje ir Rusijoje – beveik nieko. Nėra net supratimo, kam reikalinga daugiapartinė sistema. Būtina šviesti žmones.
– Kiek užtruks, kol pasivysime tai, ko nepasiekėme per 20 metų?
– Nežinau. Jaunajai kartai jau nebėra kliūčių gauti ir nagrinėti informaciją. Yra internetas, galima mokytis Vakaruose. Manau, reikalai pajudės labai greitai. Neįmanoma ilgai likti anklavu Europoje. Beje, esu įsitikinęs, kad viskas įvyks natūraliai, be revoliucijų. Žmonės paprasčiausiai taps europiečiais. Tuomet ir pasikeis režimas.
– Į „Laisvės radijo“ anketos klausimą jūs atsakėte, kad šiandien niekas neriboja jūsų laisvės. Ar tai tiesa?
– Visiškai. Aš sakau, ką galvoju. Nejaučiu savicenzūros. Kadaise per draugus man pavyko gauti „Gulago archipelagą“, išleistą Paryžiuje. Aš jį slėpiau, KGB ateidavo pas mane daryti kratos, bet taip nieko ir nerado. Šiandien pasiekiama bet kokia literatūra.
– Ar daug tokių laisvų žmonių aplinkui jus?
– Daug, ir kuo toliau, tuo daugėja. Jaunimas laisvai važinėja į Vakarus, mokosi tenai. Manau, galiausiai tai atves prie politikos pasikeitimo.
Foto: autoriaus ir iš S. Chanženkovo archyvo.
Pilnas straipsnis: news.tut.by
(čia galima peržiūrėti ir Maksimo Gaiko filmuotą pokalbio vaizdo įrašą su tikslesniais S. Chanženkovo pasisakymais)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą