Volodimiras Viatrovičius
1991 metų sausį prie televizijos bokšto Vilniuje prieš sovietų tankus, gindami demokratiją, petys į petį su lietuviais stovėjo ukrainiečių visuomeninių organizacijų atstovai.
Tai nebuvo pirmoji aktyvaus bendradarbiavimo tarp abiejų tautų antikomunistinių judėjimų patirtis. Tuo metu visi žinojo apie ukrainiečių ir lietuvių disidentų bendrą veiklą, legendiniu jau buvo tapęs buvusių „miško brolių“ bendradarbiavimas su UPA (Ukrainos sukilėlių armija) kariais Stalino lageriuose.
Bandyta kartu kovoti ir anksčiau, kuomet UPA su ginklu rankose priešinosi stalininiam totalitarizmui, kurstydama sukilimo ugnį vakariniuose sovietinės imperijos pakraščiuose. Vienas šios kovos elementų buvo UPA žygis į Baltijos šalis 1950 metais.
UPA vadovybė jau buvo sukaupusi nemažai patirties rengiant sėkmingus karinius-propagandinius reidus į kaimynines valstybes. 1945-1949 metų laikotarpiu tokios akcijos vykdytos Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje. Jų tikslas buvo užmegzti ryšį su vietos antikomunistiniu pogrindžiu ir skelbti pasauliui apie ukrainiečių išsivadavimo judėjimą.
Šių žygių dėka apie UPA ėmė rašyti žymiausi Europos ir Amerikos laikraščiai, informacija apie sunkią kovą pasiekė pasaulį.
Tačiau įgyvendinti pirmąją užduotį pasirodė neįmanoma – vietiniai pogrindiniai judėjimai buvo pernelyg silpni ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, sovietams aktyviai talkinant, juos likvidavo vietiniai komunistai.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje karas prieš sovietus negeso tiktai Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje. Ukrainos išsivadavimo judėjimo vadovybė žinojo apie situaciją šioje šalyje, ukrainiečiai ją įdėmiai studijavo ir aptarinėjo. Todėl 1950 metų vasarą nuspręsta pasiųsti ukrainiečių sukilėlių grupę į Baltijos šalis.
Atsakingu už pasiruošimą akcijai paskirtas Vasilis Galasa, tuo metu vadovavęs partizanams šiaurės vakarų Ukrainoje. Matyt, šis reikalas jam pavestas ne tik todėl, kad žygis turėjo prasidėti iš jo kontroliuojamo Voluinės krašto, bet ir todėl, kad būtent jis turėjo didžiausią tarp pogrindžio vadovų patirtį rengiant panašias akcijas. 1945–1946 metais Galasa ruošė žygius į Slovakiją, 1946-aisiais paruošė taktinę instrukciją žygiams Lenkijoje, o 1947-aisiais išsiuntė į Vakarų Vokietiją tris šimtus UPA karių iš Užkerzonės [ukrainiečių etninės teritorijos, po 1945-ųjų likusios Lenkijai – vert. past.].
Todėl ir šį sykį Galasa paruošė specialius nurodymus žygio dalyviams, taip pat agitacinę medžiagą. Kadangi keliauti reikėjo per Gudiją, tai, be kreipimosi į Baltijos tautas – lapelio „Lietuviai, latviai, estai“! (ukrainiečių ir sutrumpintai rusų kalba), – paruoštas ir atskiras lapelis „Baltarusių tautai“. Siekdami sustiprinti propagandinį poveikį sukilėliai kaip iliustraciją panaudojo nuostabią medžio graviūrą „Laisvė tautoms! Laisvė žmogui!“, sukurtą žymaus pogrindžio dailininko Nilo Hasevičiaus – „Bej-Zotom“.
Atsišaukime į Baltijos tautas labiausiai pabrėžiama būtinybė stiprinti bendradarbiavimą tarp visų SSRS pavergtų tautų išsivadavimo judėjimų.
„Lietuviai, latviai, estai! – rašė Galasa. – Savo tautų laisvės kovą turime vesti kartu ir laikytis vienintelės išmintingos krypties – kovoti, kad visos Maskvos pavergtos tautos sukurtų savarankiškas nacionalines valstybes...
Lietuvių, latvių, estų revoliucionieriai! Stiprinkite bendradarbiavimą su mūsų išsivadavimo judėjimu. Siųskite į Ukrainą savo pogrindinę literatūrą, lapelius, atsišaukimus. Protinkite savo brolius, kad jie, būdami priešo armijoje, prievartiniuose darbuose Sibire, kalėjimuose ir konclageriuose bei visomis kitomis aplinkybėmis megztų draugystę su ukrainiečiais ir padėtų vieni kitiems gyvenime bei kovoje prieš okupantus. Mes visada darėme, darome ir darysime tą patį.“
Rusiškame kreipimosi variante skaitome: „Stiprinkite ryšius su ukrainiečių išsivadavimo judėjimu. Vieningu frontu pulsime bendrą okupantą. Tegyvuoja Antibolševikinis Tautų Blokas! Atsiliepkite tokiu pat būdu į mūsų kvietimą“.
Akivaizdu, kad 1950 metais jau negalėjo būti kalbos apie visavertį 1945–1947 m. žygių patirties pakartojimą, kai šimtai UPA karių po keletą savaičių vykdydavo operacijas kaimyninių valstybių teritorijoje. Užmegzti ryšius už šimtų kilometrų ir pravesti veiksmingą propagandinę kampaniją krašte, pilname priešiškų jėgų, galėjo tiktai nedidelė judri sukilėlių grupė. Tokią grupę buvo pavesta suformuoti Kovelio apygardos vadui Vasiliui Sementuchui – „Jarij“. Į ją įtrauktą dvylika pogrindininkų, vadovaujamų Kašyrų Kaminio rajono vado „Ribako“. Sukilėliai į kuprines prisigrūdo tiek propagandinės literatūros (be jau paminėtų lapelių, ten buvo kiti pogrindiniai leidiniai, pavyzdžiui, „Kas tokie banderovcai ir dėl ko jie kovoja“?), kad negalėjo pasiimti daugiau maisto.
1950 metų liepos 19 dieną pogrindininkai kirto sieną tarp USSR ir BSSR ir įžengė į Pinsko srities Davyd Haradoko rajono teritoriją. Norėdami kuo greičiau pasiekti Lietuvą, sukilėliai judėjo slapčia ir pradžioje propagandinio darbo gudų žemėse nevykdė. Tačiau greitai tapo aišku, kad jų buvimas nebuvo paslaptis sovietų specialiosioms tarnyboms, dar daugiau, panašėjo į tai, kad pastarosios žinojo apie užduotį pasiekti Lietuvą. Anksčiau suplanuotas judėjimas į šiaurę tapo neįmanomas, nes kelią užkirto pasklidusi gausi MVD ir MGB kariuomenė. Atsižvelgdamas į tai, liepos 22 dieną grupės vadovas nusprendė pakeisti žygio kryptį, o kartu pakoreguoti nustatytus uždavinius. Supratę, kad pasiekti galutinio tikslo jiems nepavyks, sukilėliai pasuko į rytus ir pradėjo aktyvią propagandinę kampaniją tarp vietinių Gudijos gyventojų.
Ukrainos saugumo archyve neseniai atrasta ataskaita apie šį žygį atkuria sukilėlių akcijų Gudijoje atmosferą: „Prie mūsų sueina gyventojai iš visų kaimo galų, pašnekesys su jais virsta mitingu. Apie kovą ukrainiečių žemėse, apie mūsų politinę platformą, apie bendro bolševikų pavergtų tautų fronto svarbą, apie mūsų šūkį „Laisvė tautoms ir žmogui!“ įdėmiai išklausė apie 200 valstiečių.
Po trumpo mitingo prasidėjo diskusijos, kurių metu valstiečiai mums nuoširdžiai pasakojo viską apie savo gyvenimą, ypač guosdamiesi dėl Stalino kolūkių, kuriuose nieko nemoka už darbo dienas, ir kolūkių viršininkų, taip pat ir to, kuris prieš tai bėgo nuo mūsų... Štai viena vyresnė moteris kreipėsi į mus: „Vyručiai, gelbėkite mus visus, nes pražuvome, naikinkite šitą nelabą jėgą“. Gudų tautai jau teko patirti vargo viešpataujant bolševikams.
Po mūsų revoliucinės literatūros išplatinimo paliekam kaimą. Gyventojai palydi mus. Kai kurie, trokšdami pasikalbėti su mumis, po keletą kartų užbėgdavo mums ant kelio ir pradėdavo pokalbį. Ir vaikigaliai, ir net seniai lydėjo mus iki pat miško.“
Aplankę 21 gyvenvietę Polesės srities Turovo ir Petrykavo rajonuose sukilėliai pasiekė Pripetės upę ir pradėjo judėti atgal. 1950 metų rugpjūčio 1 dieną jie kirto Gudijos-Ukrainos sieną ir greitai grįžo į savo dislokacijos vietą Voluinėje. Nors teritorijoje buvo sutelktos gausios priešo pajėgos, partizanams pavyko išvengti ginkluotų susidūrimų. Tačiau nežiūrint į šią taktinę sėkmę ir veiksmingą propagandinį darbą Gudijoje, pagrindinė žygio misija – ryšių su Baltijos kraštų partizanais stiprinimas – liko neįvykdyta.
Bendradarbiavimas tapo įmanomas tik po keleto metų ir už tūkstančių kilometrų nuo Vakarų Ukrainos ir Lietuvos žemių – begalinėse Sibiro ir Kazachstano erdvėse. Būtent buvę partizanai iš Ukrainos ir Lietuvos, nors ir be ginklo rankose, bet vis dar nenugalėti, sugebėjo ne tiktai sulaužyti kriminalinių kalinių diktatūrą Stalino lageriuose. 1953-1954 metų sukilimais jie sugriovė visą GULAG'o sistemą.
O 1991 metų žiemą jų vaikaičiai pribaigė sovietinę imperiją, neleidę tankais sutraiškyti jaunų tautinių demokratijų.
Vertė Rokas Sinkevičius
tsn.ua
1991 metų sausį prie televizijos bokšto Vilniuje prieš sovietų tankus, gindami demokratiją, petys į petį su lietuviais stovėjo ukrainiečių visuomeninių organizacijų atstovai.
Tai nebuvo pirmoji aktyvaus bendradarbiavimo tarp abiejų tautų antikomunistinių judėjimų patirtis. Tuo metu visi žinojo apie ukrainiečių ir lietuvių disidentų bendrą veiklą, legendiniu jau buvo tapęs buvusių „miško brolių“ bendradarbiavimas su UPA (Ukrainos sukilėlių armija) kariais Stalino lageriuose.
Bandyta kartu kovoti ir anksčiau, kuomet UPA su ginklu rankose priešinosi stalininiam totalitarizmui, kurstydama sukilimo ugnį vakariniuose sovietinės imperijos pakraščiuose. Vienas šios kovos elementų buvo UPA žygis į Baltijos šalis 1950 metais.
UPA vadovybė jau buvo sukaupusi nemažai patirties rengiant sėkmingus karinius-propagandinius reidus į kaimynines valstybes. 1945-1949 metų laikotarpiu tokios akcijos vykdytos Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje. Jų tikslas buvo užmegzti ryšį su vietos antikomunistiniu pogrindžiu ir skelbti pasauliui apie ukrainiečių išsivadavimo judėjimą.
Šių žygių dėka apie UPA ėmė rašyti žymiausi Europos ir Amerikos laikraščiai, informacija apie sunkią kovą pasiekė pasaulį.
Tačiau įgyvendinti pirmąją užduotį pasirodė neįmanoma – vietiniai pogrindiniai judėjimai buvo pernelyg silpni ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, sovietams aktyviai talkinant, juos likvidavo vietiniai komunistai.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje karas prieš sovietus negeso tiktai Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje. Ukrainos išsivadavimo judėjimo vadovybė žinojo apie situaciją šioje šalyje, ukrainiečiai ją įdėmiai studijavo ir aptarinėjo. Todėl 1950 metų vasarą nuspręsta pasiųsti ukrainiečių sukilėlių grupę į Baltijos šalis.
Atsakingu už pasiruošimą akcijai paskirtas Vasilis Galasa, tuo metu vadovavęs partizanams šiaurės vakarų Ukrainoje. Matyt, šis reikalas jam pavestas ne tik todėl, kad žygis turėjo prasidėti iš jo kontroliuojamo Voluinės krašto, bet ir todėl, kad būtent jis turėjo didžiausią tarp pogrindžio vadovų patirtį rengiant panašias akcijas. 1945–1946 metais Galasa ruošė žygius į Slovakiją, 1946-aisiais paruošė taktinę instrukciją žygiams Lenkijoje, o 1947-aisiais išsiuntė į Vakarų Vokietiją tris šimtus UPA karių iš Užkerzonės [ukrainiečių etninės teritorijos, po 1945-ųjų likusios Lenkijai – vert. past.].Todėl ir šį sykį Galasa paruošė specialius nurodymus žygio dalyviams, taip pat agitacinę medžiagą. Kadangi keliauti reikėjo per Gudiją, tai, be kreipimosi į Baltijos tautas – lapelio „Lietuviai, latviai, estai“! (ukrainiečių ir sutrumpintai rusų kalba), – paruoštas ir atskiras lapelis „Baltarusių tautai“. Siekdami sustiprinti propagandinį poveikį sukilėliai kaip iliustraciją panaudojo nuostabią medžio graviūrą „Laisvė tautoms! Laisvė žmogui!“, sukurtą žymaus pogrindžio dailininko Nilo Hasevičiaus – „Bej-Zotom“.
Atsišaukime į Baltijos tautas labiausiai pabrėžiama būtinybė stiprinti bendradarbiavimą tarp visų SSRS pavergtų tautų išsivadavimo judėjimų.
„Lietuviai, latviai, estai! – rašė Galasa. – Savo tautų laisvės kovą turime vesti kartu ir laikytis vienintelės išmintingos krypties – kovoti, kad visos Maskvos pavergtos tautos sukurtų savarankiškas nacionalines valstybes...
Lietuvių, latvių, estų revoliucionieriai! Stiprinkite bendradarbiavimą su mūsų išsivadavimo judėjimu. Siųskite į Ukrainą savo pogrindinę literatūrą, lapelius, atsišaukimus. Protinkite savo brolius, kad jie, būdami priešo armijoje, prievartiniuose darbuose Sibire, kalėjimuose ir konclageriuose bei visomis kitomis aplinkybėmis megztų draugystę su ukrainiečiais ir padėtų vieni kitiems gyvenime bei kovoje prieš okupantus. Mes visada darėme, darome ir darysime tą patį.“
Rusiškame kreipimosi variante skaitome: „Stiprinkite ryšius su ukrainiečių išsivadavimo judėjimu. Vieningu frontu pulsime bendrą okupantą. Tegyvuoja Antibolševikinis Tautų Blokas! Atsiliepkite tokiu pat būdu į mūsų kvietimą“.
Akivaizdu, kad 1950 metais jau negalėjo būti kalbos apie visavertį 1945–1947 m. žygių patirties pakartojimą, kai šimtai UPA karių po keletą savaičių vykdydavo operacijas kaimyninių valstybių teritorijoje. Užmegzti ryšius už šimtų kilometrų ir pravesti veiksmingą propagandinę kampaniją krašte, pilname priešiškų jėgų, galėjo tiktai nedidelė judri sukilėlių grupė. Tokią grupę buvo pavesta suformuoti Kovelio apygardos vadui Vasiliui Sementuchui – „Jarij“. Į ją įtrauktą dvylika pogrindininkų, vadovaujamų Kašyrų Kaminio rajono vado „Ribako“. Sukilėliai į kuprines prisigrūdo tiek propagandinės literatūros (be jau paminėtų lapelių, ten buvo kiti pogrindiniai leidiniai, pavyzdžiui, „Kas tokie banderovcai ir dėl ko jie kovoja“?), kad negalėjo pasiimti daugiau maisto.
1950 metų liepos 19 dieną pogrindininkai kirto sieną tarp USSR ir BSSR ir įžengė į Pinsko srities Davyd Haradoko rajono teritoriją. Norėdami kuo greičiau pasiekti Lietuvą, sukilėliai judėjo slapčia ir pradžioje propagandinio darbo gudų žemėse nevykdė. Tačiau greitai tapo aišku, kad jų buvimas nebuvo paslaptis sovietų specialiosioms tarnyboms, dar daugiau, panašėjo į tai, kad pastarosios žinojo apie užduotį pasiekti Lietuvą. Anksčiau suplanuotas judėjimas į šiaurę tapo neįmanomas, nes kelią užkirto pasklidusi gausi MVD ir MGB kariuomenė. Atsižvelgdamas į tai, liepos 22 dieną grupės vadovas nusprendė pakeisti žygio kryptį, o kartu pakoreguoti nustatytus uždavinius. Supratę, kad pasiekti galutinio tikslo jiems nepavyks, sukilėliai pasuko į rytus ir pradėjo aktyvią propagandinę kampaniją tarp vietinių Gudijos gyventojų.
Ukrainos saugumo archyve neseniai atrasta ataskaita apie šį žygį atkuria sukilėlių akcijų Gudijoje atmosferą: „Prie mūsų sueina gyventojai iš visų kaimo galų, pašnekesys su jais virsta mitingu. Apie kovą ukrainiečių žemėse, apie mūsų politinę platformą, apie bendro bolševikų pavergtų tautų fronto svarbą, apie mūsų šūkį „Laisvė tautoms ir žmogui!“ įdėmiai išklausė apie 200 valstiečių.
Po trumpo mitingo prasidėjo diskusijos, kurių metu valstiečiai mums nuoširdžiai pasakojo viską apie savo gyvenimą, ypač guosdamiesi dėl Stalino kolūkių, kuriuose nieko nemoka už darbo dienas, ir kolūkių viršininkų, taip pat ir to, kuris prieš tai bėgo nuo mūsų... Štai viena vyresnė moteris kreipėsi į mus: „Vyručiai, gelbėkite mus visus, nes pražuvome, naikinkite šitą nelabą jėgą“. Gudų tautai jau teko patirti vargo viešpataujant bolševikams.
Po mūsų revoliucinės literatūros išplatinimo paliekam kaimą. Gyventojai palydi mus. Kai kurie, trokšdami pasikalbėti su mumis, po keletą kartų užbėgdavo mums ant kelio ir pradėdavo pokalbį. Ir vaikigaliai, ir net seniai lydėjo mus iki pat miško.“
Aplankę 21 gyvenvietę Polesės srities Turovo ir Petrykavo rajonuose sukilėliai pasiekė Pripetės upę ir pradėjo judėti atgal. 1950 metų rugpjūčio 1 dieną jie kirto Gudijos-Ukrainos sieną ir greitai grįžo į savo dislokacijos vietą Voluinėje. Nors teritorijoje buvo sutelktos gausios priešo pajėgos, partizanams pavyko išvengti ginkluotų susidūrimų. Tačiau nežiūrint į šią taktinę sėkmę ir veiksmingą propagandinį darbą Gudijoje, pagrindinė žygio misija – ryšių su Baltijos kraštų partizanais stiprinimas – liko neįvykdyta.
Bendradarbiavimas tapo įmanomas tik po keleto metų ir už tūkstančių kilometrų nuo Vakarų Ukrainos ir Lietuvos žemių – begalinėse Sibiro ir Kazachstano erdvėse. Būtent buvę partizanai iš Ukrainos ir Lietuvos, nors ir be ginklo rankose, bet vis dar nenugalėti, sugebėjo ne tiktai sulaužyti kriminalinių kalinių diktatūrą Stalino lageriuose. 1953-1954 metų sukilimais jie sugriovė visą GULAG'o sistemą.
O 1991 metų žiemą jų vaikaičiai pribaigė sovietinę imperiją, neleidę tankais sutraiškyti jaunų tautinių demokratijų.
Vertė Rokas Sinkevičius
tsn.ua
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą