Lenteles su užrašais, propaguojančiais savo sovietinę istorijos sampratą, Rusijos ambasados ir pavieniai piliečiai kabinėja ne tik Lietuvoje. Neseniai Lenkijos Ščalkovo mieste, ant paminklinio akmens, skirto šalies nepriklausomybės 90-čiui, neteisėtai pritvirtinta lentelė apie šioje vietoje 1919-1921 metais neva „žiauriai nukankintus“ aštuonis tūkstančius raudonarmiečių. Apie tai Piotro Zychovičiaus interviu su istoriku Zbignevu Karpusu, Torunės Nikolajaus Koperniko universiteto profesoriumi, vienu iš Lenkijos-Rusijos komisijos 1920 metų karo belaisvių likimui išaiškinti pirmininkų.Rzeczpospolita: Ką pagalvojote, perskaitęs rusišką užrašą atminimo lentoje, pritvirtintoje ant obelisko Ščalkove?
Zbignevas Karpusas (Karpus): Pagalvojau, kad tai padarė kažkas, neturintis supratimo apie istoriją. Pati užrašo pradžia, t.y., priminimas apie aštuonis tūkstančius bolševikų karių, mirusių Ščalkovo lageryje, netgi teisinga. Bet teiginys, kad jie buvo „žiauriai nukankinti“, ir dar „lenkų mirties lageriuose“ – melas. Šis užrašas papiktino mane kaip ir kiekvieną lenką, nes jame yra užuomina, kad Lenkijos lageriai karo belaisviams 1920 metais priminė Antrojo pasaulinio karo Vokietijos mirties lagerius. Tai absurdiškas palyginimas.
- Bet žmonės juose mirė.
- Taip, bet dėl siautėjančių infekcinių ligų epidemijų. Juk yra skirtumas? Šiltinė, dizenterija išties pjovė žmones lageriuose. Mūsų vertinimais, iš viso mirė 18 tūkstančių belaisvių. Bet šie žmonės nebuvo numarinti badu arba sušaudyti.
- Tačiau ar lenkų pusė nebuvo įpareigota sustabdyti šias epidemijas?
- Nereikia užmiršti šių įvykių konteksto. Nuo 1919 metų vasario iki Varšuvos kautynių 1920 metų rugpjūtį lenkai paėmė devynis tūkstančius belaisvių. Ir staiga 1920 metų rudenį į nelaisvę pateko apie 90 tūkstančių bolševikų. Dalis nuėjo į savanorių dalinius – kazokų, rusų arba ukrainiečių, kurie kartu su Lenkija kovėsi prieš bolševizmą, tačiau dauguma atsidūrė už spygliuotos vielos. Tai buvo milžiniška žmonių masė.
- 90 tūkstančių?
- Ir tai nebuvo vienintelė žmonių grupė, kuria teko rūpintis Lenkijos valdžiai. Karas baigėsi, o daug žmonių buvo kariuomenėje. Reikėjo kažką daryti su paleidžiamais į atsargą Lenkijos kariais, prie kurių prisidėjo 50 tūkstančių mūsų rytinių sąjungininkų. O atsargos buvo nedidelės. Valdžiai teko priimti sprendimą, kam padėti primiausia – saviems ar priešams? Lenkija kreipėsi pagalbos į prancūzus ir anglus, tačiau šie nenorėjo paremti. Tiktai amerikiečiai atsiuntė karių uniformų.
- O lenkai nieko nedarė?
- Jie darė daug ką ir galų gale suvaldė situaciją. Nors ir pavėluotai, bet 1921 metų vasarį epidemija buvo sustabdyta. Buvo suremontuoti barakai, pastatytos ligoninės, atvežti šilti drabužiai. Nepamirškite, kad į nelaisvę šie žmonės pateko vasarą, ir jie turėjo tik lengvą ir iš esmės skurdžią aprangą. O įsiveržusių bolševikų išplėšta Lenkija negalėjo aprūpinti jų drabužiais. Kilo mintis atiduoti išeinančių į atsargą karių uniformas, tačiau jie taip pat prarado savo daiktus karinėse gurguolėse, tad išeidavo į civilį gyvenimą su uniformomis.
- Lagerių vadovybė nepranešinėjo Varšuvai apie susidariusią dramatišką situaciją?
- Žinoma, pranešinėjo. Remiantis būtent jos prašymu 1921 metais belaisviams pradėjo teikti visapusišką pagalbą. Lenkijos valdžia išties stengėsi palengvinti šių žmonių dalią.
- Rusijoje skleidžiama nuomonė, kad kalinių mirtis buvo kryptingos naikinimo politikos padarinys.
- Absurdas. Rusai ilgai ieškojo dokumentų, kurie įrodytų šią tezę. Buvo netgi spėlionių, kad lenkai sąmoningai užkrėsdavo kalinius ligų sukėlėjais. Tačiau nieko įtikinamo archyvuose nerado. Lenkijos valstybė buvo ne totalitarinė, o demokratinė, su daugiapartine sistema. Čia veikė laisva spauda. Žurnalistai, labdaros organizacijos ir „Raudonojo kryžiaus“ misijos, tame tarpe sovietų, galėjo patekti į lagerius. Be to, šie lageriai buvo ne kur nors glūdumoje, o tankiai gyvenamuose vakarų Lenkijos rajonuose. Tai buvo ne Sibiras, kur su žmonėmis buvo galima daryti ką nori. Slaptas įkalintų bolševikų sunaikinimas buvo techniškai neįmanomas.
- Ar būta sadistinio elgesio su belaisviais atvejų?
- Deja, taip. Pavyzdžiui, kapitono Vagnerio ir poručniko Malinovskio atvejis, kurie tyčiojosi iš belaisvių Ščalkove. Bolševikus mušė lazdomis, spardė, duodavo antausius. Už šiuos veiksmus abu karininkai buvo patraukti atsakomybėn, abu pasodino į kalėjimą. Buvo ir kitų panašių atvejų, kuriuos, beje, plačiai nušviesdavo lenkiška spauda. Lenkijos ryžtinga kova su piktnaudžiavimais, matyt, geriausiai liudija, kad kalinių žudyti nesiruošta.
- Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykiai per dvidešimt tarpukario metų buvo gana įtempti. Ar SSRS kada nors naudojo prieš mus 1920 metų karo belaisvių kortą?
- Ne. Šią temą kėlė tik sovietų delegacijos pirmininkas Adolfas Jofė derybose dėl taikos Rygoje 1921 metais. Jis kalbėjo apie absurdišką 60 tūkstančių žuvusių skaičių. Vėliau ši tema visiškai nutilo. Maskva nesidomėjo ja iki pat Sovietų Sąjungos iširimo.
- Kodėl įvyko pokytis?
- 1990 metais, kai SSRS prisipažino įvykdžiusi Katynės nusikaltimą, Michailas Gorbačiovas paliepė sovietinei Mokslų akademijai rasti istorijoje kokį nors įvykį, kaltė už kurį gultų ant lenkų. Tam tikrą „anti Katynę“. Taip jis norėjo susilpninti Katynės nusikaltimo reikšmę ir parodyti, kad visi buvo ne be nuodėmės. Iš pradžių galvota panaudoti 1612-uosius, t.y., metus, kai lenkai sudegino Maskvą. O nusprendus, kad šis įvykis pernelyg senas, kažkas pametėjo mintį apie 1920 metų karo belaisvius.
- Ir propagandinė mašina buvo paleista. Dabar, kuomet Rusijos lyderiai taria žodį „Katynė“, iškart ima kalbėti ir apie sovietinius belaisvius.
- Tokio palyginimo daryti negalima. Iš vienos pusės turime belaisvius, kurie mirė dėl ligų, iš kitos – sąmoningą sovietų vadovybės sprendimą sunaikinti lenkų karininkų korpusą. Šį nusikaltimą pusę amžiaus lydėjo klastingas melas. Tad kalbame apie visiškai skirtingus dalykus.
- Ginče Katynė – anti Katynė prarandama 1920 metų lenkų belaisvių tema. Ar jų buvimas bolševikų lageriuose – idilija?
- Jokiu būdu! Sąlygos ten buvo nežmoniškos: griūvantys barakai, medicininės pagalbos trūkumas, skurdus maitinimas. Dėl to, kaip ir lenkų lageriuose, ten siautėjo epidemijos. Žinoma, tai buvo kitokio masto reiškinys, nes karą laimėjo Lenkija, ir mūsų belaisvių buvo žymiai mažiau. Mūsų vertinimais, bolševikų lageriuose ir kalėjimuose (kadangi dalis belaisvių buvo perduota ČK) galėjo mirti daugiau kaip trys tūkstančiai mūsų belaisvių.
- O nusikaltimai karo lauke?
- Tai visiškai kita tema ir nežinau, ar prasminga jas maišyti. Tačiau ne paslaptis, kad bolševikai žudė paimtus į nelaisvę karininkus vietoje. Pasitaikė nemažai susidorojimo su belaisviais atvejų. Pavyzdžiui, Zadvirėje (Zadvože) prie Lvovo, kur kardais užkapoti 400 žmonių. Tačiau nereikia užmiršti, kad ir lenkų pusė, nors, žinoma, žymiai mažesniu mastu, taip pat šaudė belaisvius. Pavyzdžiui, po Varšuvos kautynių buvo nužudyti tarnavę Raudonojoje armijoje kinai. Buvo komisarų sušaudymo atvejų.
- Nuo bolševikų rankų 1920 metais tikriausiai krito ir civiliai gyventojai?
- Tai buvo revoliucinis karas. Todėl buvo žudomi dvarininkai, inteligentai, kiti „liaudies priešai“. Bet kuris karas pilnas siaubingų įvykių. Aš nemaišyčiau to, kas vyko fronte, su abiejų konflikto pusių elgesio su karo belaisviais klausimu.
- Rusija sėkmingai žaidžia anti Katynės korta. Ar neturėtų Lenkija tokiu atveju priminti apie mūsų 1920 metų belaisvių likimą?
- Mes jau seniai stengiamės atkreipti dėmesį, kad 1920 metais paimtų į nelaisvę bolševikų likimą galima palyginti tiktai su lenkų belaisvių dalia. Kartu su kolegomis išleidome dokumentų rinkinį tragiško mūsų kariškių likimo bolševikų nelaisvėje tema: „Nugalėtojai už spygliuotos vielos“. Greitai bus išleista knyga „Lenkai Sibire“ su dramatiškais kalinių, grįžusių iš lagerių, atsiminimais.
- Kodėl lenkų politikai nenaudoja šios kortos santykiuose su Rusija? Gal jums derėtų paruošti tris siuntinius ir nusiųsti abi knygas prezidentui Bronislavui Komorovskiui, ministrui pirmininkui Donaldui Tuskui ir užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui?
- Žinote, tikriausiai mes taip ir padarysime.
Versta iš rusų kalbos, inosmi.ru
Straipsnio originalas: Los naszych jeńców też był tragiczny
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą