Piotras Bologovas apie šviesiąją balandžio 21-osios šventę
Neseniai atsiminiau seniai pamirštą žodį – antisovietininkas. Kadaise mūsų šalyje šią etiketę lipdė tiems sveikai mąstantiems žmonėms, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad Rusija ir pagarsėję „sovietai“ anaiptol ne sinonimai, o tiesiog priešingi reiškiniai. Tai štai aš – antisovietininkas, nors ir ne visuomet sveikai mąstantis. Nėra taip, kad išvis patologiškai nepriimčiau idėjų, kurios kažkada klajojo istorinio materializmo ir socializmo tėvų protuose ir barzdose. Tiesiog jų įgyvendinimas mūsų šalyje įgavo tokias išsigimusias formas, kad „sovietai“ (ir visos jų metamorfozės) atrodo man pati šlykščiausia valstybinės ir visuomeninės sąrangos forma šiuolaikinėje istorijoje. Na, nebent išskyrus Trečiąjį reichą. Iš esmės, apie tai ir pakalbėsime.
Man iki šiol patinka daina „Ir vėl tęsiasi mūšis“, kurioje Vladimiras Leninas iškyla tarsi koks Dorianas Grėjus. Tačiau jokio pieteto šios monumentalios asmenybės (Uljanovo, jeigu ką) atžvilgiu aš niekada nejaučiau. Kuomet mus, devynmečius berniūkščius, priiminėjo į pionierius, pademonstravo mums Iljičiaus mumiją. Tai buvo itin niūrus vaizdas – ne Imhotepas, žinoma, bet irgi nerimastingo laukimo būklė, būdinga siaubo filmams. Visgi esu dėkingas už šį vizitą mokyklos vadovams, nes nuo to laiko nė karto nebuvo kilęs noras dar sykį užsukti į pagrindinį „sovdepijos“ sklepą. Tiesa, dabar aš negaliu atsikratyti jausmo, kad žmonės, stovintys mauzoliejaus tribūnoje paradų metu – archaiški stabmeldžiai, pasikraunantys energijos iš savojo vado palaikų. Gerai, kad bent paskutinieji valstybės tėvai atsikratė šio kvailo įpročio ir mieliau palieka Iljičių už savo nugarų, o ne po kojomis.
Tačiau mes nukrypome į šalį, todėl dabar apie tai, kas svarbiausia: su visiška atsakomybe, būdamas blaivaus proto, padėjęs ranką ant širdies ir panašiai, galiu pareikšti, kad Vladimiras Iljičius Leninas – negeras žmogus. Čiortas Ivanyčius. Jūs galite paprieštarauti, girdi, nepadoru taip apie mirusiuosius, bet šiuo klausimu aš solidarus su žaviuoju Lemiu Kilmisteriu, kuris autobiografijoje teisingai pažymėjo, kad žmonės netampa geresniais po mirties, kad ir kiek būtų tvirtinama priešingai. „Tai paistalai! Tie patys užpakaliai, tiktai mirę!“ (с)
O be to – juk mes turime moralinę teisę permalinėti kaulelius Adolfui Hitleriui, kurio apdegę palaikai, tikiuosi, nepasimetė pakeliui į pragarą. Tokią teisę turime, juk milijonai žmonių žuvo vien dėl to, jog Hitleris nusprendė, kad jo idėjos yra kažkuo viršesnės už kitų žmonių idėjas. Ir kur čia, atleiskite, skirtumas nuo Lenino, kuris taip pat ėmėsi spręsti milijonų likimus. Nemaža dalis pastarųjų, nesutinkančių su jo išvedžiojimais, užbaigė savo gyvenimus taip pat liūdnai kaip ir Adolfo aukos. Pas vieną klasių kova, pas kitą – rasių. Tuo labiau, kad revoliucijos vadas neįsivaizduojamas be savo įpėdinių, kokių Hitleris, laimei, neturėjo. Nors savo politiniame testamente – „Laiške suvažiavimui“ – Iljičius ir nurodė kito žinomo žmogėdros, Stalino, grubumą ir nepakantumą, bet padarė tai tik iš partijos suskaldymo baimės. Apie jokias kitas pasekmes pačiai šaliai nebuvo užsiminta. Atseit, ateis Stalinas ir visiems jums bus visiškas Mordoras (taip pat, beje, išsivysčiusi industrinė didvalstybė).
Na, ir Stalinas, kaip žinome, ėmėsi vystyti leninizmo idėjas taip uoliai, kad pats fiureris žiūrėjo į jį pagarbiai.
Hitleris rengė alaus pučus, Leninas kvietė revoliuciniam terorui, tai yra, iš esmės buvo XX amžiaus pradžios Doku Umarovas (tiktai vargu ar Policijos departamentas tuo metu kasdien pranešinėdavo apie jo likvidavimą). Tuometinį carą Nikolajų pas mus vis dar pavadina „kruvinuoju“. O veltui. Nikolajaus kaltė kitur – jis paprasčiausiai buvo skuduras, leidęs pūti imperijai ir taip galiausiai tapęs betarpišku bolševikų triumfo kaltininku. O kalbant apie kraują, tai vien ikirevoliuciniuose Lenino įkvėptuose teroro aktuose žuvo šimtai niekuo neprasikaltusių žmonių. Ką jau bekalbėti apie porevoliucinį terorą. Raudonąjį. „Pakahrti, būtinai pakahrti“, – taip ir įsivaizduoji 1-ojo predsovnarkomo grebluojančią šnektą. O paskui – Kolčako frontai, ledo žygis, Tambovas, Kronštatas ir taip toliau, ir panašiai.
Jeigu valdant Hitleriui Vokietiją paliko tūkstančiai rašytojų, mokslininkų, gydytojų, o kiti tūkstančiai žuvo konclageriuose, tai viešpataujant Leninui Rusija neteko praktiškai visos geriausios visuomenės dalies. Buvo sunaikintas nacijos genofondas – šunys su įsodintomis žmonių hipofizėmis paėmė valdžią ir užtvindė šalį. Manau, kad Pilietinio karo laikų Rusijos istorijoje likę dar nemažai baltų dėmių, bet faktas lieka faktu – Iljičiaus veiklos padariniai buvo tokie, kad Rusijos imperija pavirto „sovietais“. Grubiais, nepakančiais, skurdžiais, išplautasmegeniais „sovietais“, kurie, bėgant laikui, laukinio totalitarizmo sąlygomis, vadinasi, per prievartą, užsiaugino raumenis, prikaupė iždą, ėmė grasinti karais ir pagimdė nomenklatūrą, iki kurios „buržujams“ ir caro prisiplakėliams godumo ir neprincipingumo atžvilgiu buvo kaip iki Mėnulio. Paskui buvo visi stalininio pragaro ratai su milijonais aukų, pergalė prieš Hitlerį ir atomo įvaldymas, raketų paleidimas į kosmosą ir Olimpiados pravedimas, SSRS griūtis ir banditizmo triumfas, caro šeimos palaikų perlaidojimas ir nematytas naftos kainų šuolis. Bet „sovietai“ taip ir liko „sovietais“.
Žinoma, Lenino užsienio politika toli gražu nebuvo tokia agresyvi kaip vykdyta Hitlerio. Jinai didele dalimi ir nulėmė fiurerio kaip pabaisos reputaciją. Bet čia, manau, viskas slypi galimybėse – aiškinimuisi su kaimynais tuo metu Sovietų Rusijos kinkos buvo dar per skystos. O šiaip – kodėl ir nepabandžius? Įlindo juk vėliau į Suomiją. Ir Lenkiją su fiureriu pasidalino. Ir tai turint omenyje, kad Stalinas išvis nebuvo pasaulinio revoliucijos gaisro šalininkas, pernelyg buvo pragmatiškas. O jei jo vietoje būtų atsidūręs Trockis? Jis su kūju ir pjautuvu (ir ledo kirtikliu) įsibrautų į visus planetos užkampius.
Beveik septyniasdešimt metų mums kalė į galvas, kad Leninas – geras seneliukas, svajojęs apie visuotinę gerovę. Hitleris, beje, vokiečiams irgi norėjo gero. Tiktai ne visiems, žinoma, o labai pasirinktinai – jiedu su Iljičiumi juk ne rastafariai kokie. Tačiau Vokietija, nacizmo įstumta į visišką menkystę, atgimė, tapo pilnavertiška valstybe, kuriai jos praeitis gyventi netrukdo. O pas mus – „sovietai“. Hitleris vokiečiams bent jau automagistrales paliko, o ką mums Iljičius? Tipiškai „sovietinę“ netvarką, nepakantumą, pakrikimą ir blaškymąsi galvose? „Šimtą penkiasdešimt milijonų“ paminklų ir biustų? Šimtapūdį beprotybės rinkinį, susidedantį iš penkiasdešimties tomų?
Tokią padėtį galima aiškinti ir tuo, kad rusas iš prigimties yra iškrikėlis, chamas ir prašinėtojas. Bet tai, švelniai tariant, kliedesiai. Todėl logiškiau manyti, kad Iljičiaus ir jo gaujos Rusijai suduotas smūgis savo pasekmėmis pasirodė kur kas skausmingesnis ir pavojingesnis nei tas, kurį Hitleris sudavė Vokietijai. Ir dabar mes skelbiame anatemą užsienio maniakui, nors turime panosėje nuosavą, namie augintą daržovę, kuri guli pagrindinėje šalies aikštėje, kaip ta miegančioji gražuolė.
Kodėl aš visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad žiūriu nesupratingu žvilgsniu į žmones, švenčiančius balandžio 22-ą vien dėl to, kad tą dieną gimė Uljanovas-Leninas, kaip ir į tuos, kurie švenčia balandžio 20-ą, nes tai importinio vampyro gimimo data. Na ir velniai jų nematė, tiesą sakant. Manau, kad mano bendravardis – apaštalas – viską išsiaiškino teisingai. Geriau pažymėkime balandžio 21-ąją – tą dieną gimė Iggy Popas ir Elžbieta II, Robertas Smitas ir Arina Rodionovna. Argi ne šventė?
PS: Geriau jau Iljičius būtų buvęs grybas, vienareikšmiškai.
lenta.ru
Neseniai atsiminiau seniai pamirštą žodį – antisovietininkas. Kadaise mūsų šalyje šią etiketę lipdė tiems sveikai mąstantiems žmonėms, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad Rusija ir pagarsėję „sovietai“ anaiptol ne sinonimai, o tiesiog priešingi reiškiniai. Tai štai aš – antisovietininkas, nors ir ne visuomet sveikai mąstantis. Nėra taip, kad išvis patologiškai nepriimčiau idėjų, kurios kažkada klajojo istorinio materializmo ir socializmo tėvų protuose ir barzdose. Tiesiog jų įgyvendinimas mūsų šalyje įgavo tokias išsigimusias formas, kad „sovietai“ (ir visos jų metamorfozės) atrodo man pati šlykščiausia valstybinės ir visuomeninės sąrangos forma šiuolaikinėje istorijoje. Na, nebent išskyrus Trečiąjį reichą. Iš esmės, apie tai ir pakalbėsime.Man iki šiol patinka daina „Ir vėl tęsiasi mūšis“, kurioje Vladimiras Leninas iškyla tarsi koks Dorianas Grėjus. Tačiau jokio pieteto šios monumentalios asmenybės (Uljanovo, jeigu ką) atžvilgiu aš niekada nejaučiau. Kuomet mus, devynmečius berniūkščius, priiminėjo į pionierius, pademonstravo mums Iljičiaus mumiją. Tai buvo itin niūrus vaizdas – ne Imhotepas, žinoma, bet irgi nerimastingo laukimo būklė, būdinga siaubo filmams. Visgi esu dėkingas už šį vizitą mokyklos vadovams, nes nuo to laiko nė karto nebuvo kilęs noras dar sykį užsukti į pagrindinį „sovdepijos“ sklepą. Tiesa, dabar aš negaliu atsikratyti jausmo, kad žmonės, stovintys mauzoliejaus tribūnoje paradų metu – archaiški stabmeldžiai, pasikraunantys energijos iš savojo vado palaikų. Gerai, kad bent paskutinieji valstybės tėvai atsikratė šio kvailo įpročio ir mieliau palieka Iljičių už savo nugarų, o ne po kojomis.
Tačiau mes nukrypome į šalį, todėl dabar apie tai, kas svarbiausia: su visiška atsakomybe, būdamas blaivaus proto, padėjęs ranką ant širdies ir panašiai, galiu pareikšti, kad Vladimiras Iljičius Leninas – negeras žmogus. Čiortas Ivanyčius. Jūs galite paprieštarauti, girdi, nepadoru taip apie mirusiuosius, bet šiuo klausimu aš solidarus su žaviuoju Lemiu Kilmisteriu, kuris autobiografijoje teisingai pažymėjo, kad žmonės netampa geresniais po mirties, kad ir kiek būtų tvirtinama priešingai. „Tai paistalai! Tie patys užpakaliai, tiktai mirę!“ (с)
O be to – juk mes turime moralinę teisę permalinėti kaulelius Adolfui Hitleriui, kurio apdegę palaikai, tikiuosi, nepasimetė pakeliui į pragarą. Tokią teisę turime, juk milijonai žmonių žuvo vien dėl to, jog Hitleris nusprendė, kad jo idėjos yra kažkuo viršesnės už kitų žmonių idėjas. Ir kur čia, atleiskite, skirtumas nuo Lenino, kuris taip pat ėmėsi spręsti milijonų likimus. Nemaža dalis pastarųjų, nesutinkančių su jo išvedžiojimais, užbaigė savo gyvenimus taip pat liūdnai kaip ir Adolfo aukos. Pas vieną klasių kova, pas kitą – rasių. Tuo labiau, kad revoliucijos vadas neįsivaizduojamas be savo įpėdinių, kokių Hitleris, laimei, neturėjo. Nors savo politiniame testamente – „Laiške suvažiavimui“ – Iljičius ir nurodė kito žinomo žmogėdros, Stalino, grubumą ir nepakantumą, bet padarė tai tik iš partijos suskaldymo baimės. Apie jokias kitas pasekmes pačiai šaliai nebuvo užsiminta. Atseit, ateis Stalinas ir visiems jums bus visiškas Mordoras (taip pat, beje, išsivysčiusi industrinė didvalstybė).
Na, ir Stalinas, kaip žinome, ėmėsi vystyti leninizmo idėjas taip uoliai, kad pats fiureris žiūrėjo į jį pagarbiai.
Hitleris rengė alaus pučus, Leninas kvietė revoliuciniam terorui, tai yra, iš esmės buvo XX amžiaus pradžios Doku Umarovas (tiktai vargu ar Policijos departamentas tuo metu kasdien pranešinėdavo apie jo likvidavimą). Tuometinį carą Nikolajų pas mus vis dar pavadina „kruvinuoju“. O veltui. Nikolajaus kaltė kitur – jis paprasčiausiai buvo skuduras, leidęs pūti imperijai ir taip galiausiai tapęs betarpišku bolševikų triumfo kaltininku. O kalbant apie kraują, tai vien ikirevoliuciniuose Lenino įkvėptuose teroro aktuose žuvo šimtai niekuo neprasikaltusių žmonių. Ką jau bekalbėti apie porevoliucinį terorą. Raudonąjį. „Pakahrti, būtinai pakahrti“, – taip ir įsivaizduoji 1-ojo predsovnarkomo grebluojančią šnektą. O paskui – Kolčako frontai, ledo žygis, Tambovas, Kronštatas ir taip toliau, ir panašiai.
Jeigu valdant Hitleriui Vokietiją paliko tūkstančiai rašytojų, mokslininkų, gydytojų, o kiti tūkstančiai žuvo konclageriuose, tai viešpataujant Leninui Rusija neteko praktiškai visos geriausios visuomenės dalies. Buvo sunaikintas nacijos genofondas – šunys su įsodintomis žmonių hipofizėmis paėmė valdžią ir užtvindė šalį. Manau, kad Pilietinio karo laikų Rusijos istorijoje likę dar nemažai baltų dėmių, bet faktas lieka faktu – Iljičiaus veiklos padariniai buvo tokie, kad Rusijos imperija pavirto „sovietais“. Grubiais, nepakančiais, skurdžiais, išplautasmegeniais „sovietais“, kurie, bėgant laikui, laukinio totalitarizmo sąlygomis, vadinasi, per prievartą, užsiaugino raumenis, prikaupė iždą, ėmė grasinti karais ir pagimdė nomenklatūrą, iki kurios „buržujams“ ir caro prisiplakėliams godumo ir neprincipingumo atžvilgiu buvo kaip iki Mėnulio. Paskui buvo visi stalininio pragaro ratai su milijonais aukų, pergalė prieš Hitlerį ir atomo įvaldymas, raketų paleidimas į kosmosą ir Olimpiados pravedimas, SSRS griūtis ir banditizmo triumfas, caro šeimos palaikų perlaidojimas ir nematytas naftos kainų šuolis. Bet „sovietai“ taip ir liko „sovietais“.
Žinoma, Lenino užsienio politika toli gražu nebuvo tokia agresyvi kaip vykdyta Hitlerio. Jinai didele dalimi ir nulėmė fiurerio kaip pabaisos reputaciją. Bet čia, manau, viskas slypi galimybėse – aiškinimuisi su kaimynais tuo metu Sovietų Rusijos kinkos buvo dar per skystos. O šiaip – kodėl ir nepabandžius? Įlindo juk vėliau į Suomiją. Ir Lenkiją su fiureriu pasidalino. Ir tai turint omenyje, kad Stalinas išvis nebuvo pasaulinio revoliucijos gaisro šalininkas, pernelyg buvo pragmatiškas. O jei jo vietoje būtų atsidūręs Trockis? Jis su kūju ir pjautuvu (ir ledo kirtikliu) įsibrautų į visus planetos užkampius.
Beveik septyniasdešimt metų mums kalė į galvas, kad Leninas – geras seneliukas, svajojęs apie visuotinę gerovę. Hitleris, beje, vokiečiams irgi norėjo gero. Tiktai ne visiems, žinoma, o labai pasirinktinai – jiedu su Iljičiumi juk ne rastafariai kokie. Tačiau Vokietija, nacizmo įstumta į visišką menkystę, atgimė, tapo pilnavertiška valstybe, kuriai jos praeitis gyventi netrukdo. O pas mus – „sovietai“. Hitleris vokiečiams bent jau automagistrales paliko, o ką mums Iljičius? Tipiškai „sovietinę“ netvarką, nepakantumą, pakrikimą ir blaškymąsi galvose? „Šimtą penkiasdešimt milijonų“ paminklų ir biustų? Šimtapūdį beprotybės rinkinį, susidedantį iš penkiasdešimties tomų?
Tokią padėtį galima aiškinti ir tuo, kad rusas iš prigimties yra iškrikėlis, chamas ir prašinėtojas. Bet tai, švelniai tariant, kliedesiai. Todėl logiškiau manyti, kad Iljičiaus ir jo gaujos Rusijai suduotas smūgis savo pasekmėmis pasirodė kur kas skausmingesnis ir pavojingesnis nei tas, kurį Hitleris sudavė Vokietijai. Ir dabar mes skelbiame anatemą užsienio maniakui, nors turime panosėje nuosavą, namie augintą daržovę, kuri guli pagrindinėje šalies aikštėje, kaip ta miegančioji gražuolė.
Kodėl aš visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad žiūriu nesupratingu žvilgsniu į žmones, švenčiančius balandžio 22-ą vien dėl to, kad tą dieną gimė Uljanovas-Leninas, kaip ir į tuos, kurie švenčia balandžio 20-ą, nes tai importinio vampyro gimimo data. Na ir velniai jų nematė, tiesą sakant. Manau, kad mano bendravardis – apaštalas – viską išsiaiškino teisingai. Geriau pažymėkime balandžio 21-ąją – tą dieną gimė Iggy Popas ir Elžbieta II, Robertas Smitas ir Arina Rodionovna. Argi ne šventė?
PS: Geriau jau Iljičius būtų buvęs grybas, vienareikšmiškai.
lenta.ru
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą