Jakovas Isaakovičius Šepetinskis (Шепетинский Яков Исаакович)„Greitai visą mūsų 61-ąją Armiją permetė į pietus, Lenkijos kryptimi. Mus išmetė netoli nuo Varšuvos, ir greitu žingsniu, pilnai pasiruošę mūšiui, mes priėjome prie priešakinių linijų. Judėjome tiktai naktimis, diena – maskuotė ir poilsis. Prie fronto ėjo tiek kareivių, kad atrodė, jog visa Rusia pajudėjo į kelią.
Perėjome Vyslą ir atsidūrėme taip vadinamame Magnuševo placdarme, sustojome prie Varkos kaimo, prie Pilicos upės, išsidėstėme žiedine gynyba ir ėmėme laukti. Priešakinėje linijoje tvyrojo laikina tyla, kurią pertraukdavo tik reti vokiečių artilerijos apšaudymai. Mūsų artilerija tylėjo. Kiekvieną dieną pas mus ateidavo politiniai darbuotojai, skaitė Erenburgo eiles. Mes visu vidumi jautėme – greitai puolimas!
[...]
Pasiekėme Kutno miestą. Čia, užimto vokiečių aerodromo teritorijoje, kariai aptiko cisternas su spiritu, daugelis iškart puolė prie jų, ėmė gerti, tačiau tai pasirodė medžio spiritas (metanolis)... Pusė mūsiškių apsinuodijo, ir daugelis mirtinai... Palikome laidojimo komandai taip neprotingai išėjusių iš gyvenimo draugų kūnus, ir iš naujo pajudėjome į priekį. Mus aplenkdavo motorizuotų šaulių dalys.
Kelkraščiuose mus jau pasitiko plakatai „Sunaikinti fašistinę bjaurybę jos pačios irštvoje!“ arba „Tėveli, nužudyk vokietį!“...
[...]
G.K. – Ką jautėte, artėdamas prie Vokietijos sienų?
J.Š. – Artėjant prie senosios Vokietijos-Lenkijos sienos vokiečių pasipriešinimas ėmė stiprėti, bet mes puolėme lavina. Visą savaitę tęsėsi mūsų perėjimas, ir vėl matome plakatą – „Priešais jus – fašistinė Vokietija!“. Iškart sujudimas mūsų eilėse – platesniu žingsniu!
[...]
G.K. – O kaip elgėsi su civiliais gyventojais?
J.Š. – Nežudė. Žvėriškumų nebuvo. Prievarta buvo... Altdame ir Ebersvalde gerai priminėme „arijų rasei“ apie save, o 1945 metų gegužę jau viskas praeidavo be ypatingų įvykių, „aistros nurimo“...
Užimame vokiečių miestą, o po to įvykdavo tai, ką ne visuomet galima buvo nuspėti ir sustabdyti. „Išdėliodavo“ vokietes ir prievartaudavo... Nežiūrėjo į amžių ir grožį. Eilėje stovėdavome – ir mes, ir karininkai. Vienas pakyla, o kitas jau „pasiruošęs mūšiui“. Mes žiūrėjome ir juokėmės, atseit, pažiūrėkit, kraštiečiai, kaip jos kojomis trūkčioja...
Tai buvo masinio pažeminimo aktas, visų akyse. Ir man asmeniškai atrodo, kad seksualinis troškimas čia buvo trečiaeilis dalykas, o svarbiausia priežastis, pastumėjanti prievartai, buvo siekis parodyti vokiečiams – štai, jūs, aukščiausia rasė, norėjusi mus pavergti ir išnaikinti, nugalėti mūsų tautas, – jūs, gulite dabar ant žemės kaip paskutinės k..., o mes jus „darome“... Bet skirtingai nuo latvių ir lietuvių policininkų, kurie prievartavo moteris, o paskui nušaudavo, mes visas tas pažemintas vokiečių moteris palikdavome gyvas...
Bet štai kas nepaaiškinama, praeina vos kelios valandos, ir atbėga pas mus vokietė, rėkia, kad prievartauja jos nėščią dukterį, ir prašo pagalbos. Aš išverčiau kombatui jos žodžius, ir jis man įsako – išgelbėti nėščią vokietę. Nubėgau tenai, paėmiau ją su savimi, pasakiau, kad kapitonui, ir tą naktį ji buvo išgelbėta. O kas su ja nutiks rytoj – negalėjome žinoti...
Kartais dar galėdavo padegti namus, kai palikome Altdamą, visas miestas liepsnojo gaisrų ugnimis už mūsų nugaros. Jūs net negalite įsivaizduoti, kokia stipri buvo mūsų neapykanta vokiečiams, atnešusiems mirtį ir kančias į mūsų žemę...
Aš netgi apsirūpinau prieštankinėmis granatomis, kadangi nusprendžiau esant pirmai galimybei suvaryti visus be išimties į rūsį ir užmėtyti granatomis...
Bet taip tų granatų ir nepanaudojau... Nepanorau... Užeiname į miestą, palaužę pasipriešinimą jo prieigose. Atidengiame uraganinę kulkosvaidžių ugnį išilgai gatvių, ir laukiame atsakomojo šaudymo. Bet viskas tylu... Staiga, iš visų balkonų ir langų pasirodo balti skudurai, paklodės, plaikstosi vėjyje. Miestas pasiduoda. Bet mes, pamokyti karčios patirties, atsargiai, iš lėto einame į priekį. Ir štai, neužmirštamas vaizdas – prie namų stovi civiliai, suaugę ir vaikai, daugelis ištiestose rankose laiko laikrodžius. Mums. Vokiečių vaikai žiūri į mus išgąsdintomis akimis... Ir aš supratau, kad negalėsiu jų žudyti, tai ne mano jėgose...
iremember.ru
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą