(vertimas iš sapojnik žurnalo)
Peržiūrėjau Skitalec fotoekskursiją „Kaliningrado sritis: jau nebe Prūsija, bet ir visiškai ne Rusija“.
Žudantis vaizdas, žinoma. Bendras įspūdis – ekskursija po Romą, praėjus 60 metų po to, kai ją užgrobė barbarai. Karvės prie Kapitolijaus, kiaulės Trevi fontane, aplinkui statulų nuolažos...
Susimąsčiau – kas gi taip prislegia?
Žmonės komentaruose erzeliuoja, dega iš gėdos – atseit, kodėl gi mes tokie, kodėl per 60 metų viską taip sugriovėme, kodėl gi neatstačius? Kodėl, atseit, nepadarė „saldainiuko“ iš senų pastatų ir kirchių, kad vedžiotume turistus ir išvis grožyje gyventume, vokiečiai juk tvirtai statė, tereikia retkarčiais paremontuoti?
O aš štai galvoju – juk ne viskas taip paprasta. Juk tai civilizacijų konfliktas, iš esmės. Vokiečius juk iš tenai iškėlė, išvarė – ačiū draugui Stalinui – iki vieno. Apgyvendino tenai mūsiškius rusus, dažnai – iš kaimų, išplėšė ir išsiuntė „vykdant orgnaborą“. Jiems juk tenai viskas buvo – ir yra! – SVETIMA!
Tai ir vokiečių miestai, ir vokiečių akmenimis grįstos gatvės, vokiečių DVASIA ten visur. Kaip rusai turėjo visa tai savanoriškai atkūrinėti? Kur dėti akmenį, jei DVASIA kita?
Brėdberio nuostabiame apsakyme apie marsiečius „Tamsūs jie buvo, ir auksinių akių“: marsiečių nėra, o jų statiniai liko. Ir į jų miestus atėjo mūsų ŽMONĖS, kurie nieko apie juos nežino ir nesupranta.
Taip, galima būtų kruopščiai atstatyti šias gatveles ir šiuos pastatus – bet tam mūsiškiams tektų tapti, bent iš dalies, vokiečiais. Arba atrasti savyje vokietį. Kitaip – kaip? Kaip gyventi vokiškame mieste, tarp vokiškų senovinių pastatų, važinėtis nuostabiais vokiškais keliais, apsodintais iš pakelių medžiais – ir tuo pat metu likti rusais?
Ir ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma, kyla kitas klausimas: jei kaltiname dabartinius Kaliningrado srities gyventojus už tai, kad jie taip ir netapo vokiečiais (arba nepakankamai tapo vokiečiais) – tuomet, klausimas – kokiam velniui iš tenai visus tenykščius vokiečius iškėlė? Autentiškus?
Aš lenkiu prie to, kad galima juk suprasti tai, kas vyksta, ir išimtinai pragmatiškai. Pozityviai. Atseit, kas buvo – pražuvo, sritį juk užgrobėme, vokiečius mūsų bočiai iš ten išvarė jau, kažkada seniai, praeities nesugrąžinsi. Dabar tai Kaliningrado sritis, rusų žemė. Su kita – mūsų! – tauta, kuri ją įsisavino... arba įsisavina...
Štai čia, galvoju, ir slypi pasala. Dėl to ir lieka po nuotraukų peržiūros toks bjaurus, slegiantis jausmas.
Bėda juk ne ta, kad vokiečių palikimas griaunamas, netgi griuvėsiuose išlikdamas didingas. Bėda ta, kad šiame fone išryškėja mūsų niekingumas.
Mes – kitokia tauta. Atėjome į svetimas, mūsų užgrobtas žemes, kad atneštume čia savo aukštą kultūrą. KUR JINAI??
Parodykite! O jinai juk tenai yra. Fotoaparatas retkarčiais užgriebia „sovietizmo gabalus“ mūsų kenigsbergčšinoje – ir tuoj pat susigėdęs nusigręžia, pagailėdamas žiūrovų jausmų.
Menkystė. Visiška menkystė.
Mano senelis ėmė šturmu Karaliaučių. Patys kruviniausi mūšiai, „vokiečių Stalingradas“, dėl kiekvieno namo vyko kautynės.
Išeina, dabar, praėjus 60 metų, Karaliaučius visgi mus nugalėjo. Neradome nieko, ką galėtume jam priešpriešinti. Atnešėme su savimi tuštumą. Praėjo 60 metų – ir tenai ant griuvėsių tebesėdi gyvenviečių mechanizatoriai ir laido beprasmiškus keiksmus.
sapojnik.livejournal.com, nuotraukos Skitalec
Peržiūrėjau Skitalec fotoekskursiją „Kaliningrado sritis: jau nebe Prūsija, bet ir visiškai ne Rusija“.
Žudantis vaizdas, žinoma. Bendras įspūdis – ekskursija po Romą, praėjus 60 metų po to, kai ją užgrobė barbarai. Karvės prie Kapitolijaus, kiaulės Trevi fontane, aplinkui statulų nuolažos...
Susimąsčiau – kas gi taip prislegia?
Žmonės komentaruose erzeliuoja, dega iš gėdos – atseit, kodėl gi mes tokie, kodėl per 60 metų viską taip sugriovėme, kodėl gi neatstačius? Kodėl, atseit, nepadarė „saldainiuko“ iš senų pastatų ir kirchių, kad vedžiotume turistus ir išvis grožyje gyventume, vokiečiai juk tvirtai statė, tereikia retkarčiais paremontuoti?
O aš štai galvoju – juk ne viskas taip paprasta. Juk tai civilizacijų konfliktas, iš esmės. Vokiečius juk iš tenai iškėlė, išvarė – ačiū draugui Stalinui – iki vieno. Apgyvendino tenai mūsiškius rusus, dažnai – iš kaimų, išplėšė ir išsiuntė „vykdant orgnaborą“. Jiems juk tenai viskas buvo – ir yra! – SVETIMA!
Tai ir vokiečių miestai, ir vokiečių akmenimis grįstos gatvės, vokiečių DVASIA ten visur. Kaip rusai turėjo visa tai savanoriškai atkūrinėti? Kur dėti akmenį, jei DVASIA kita?
Brėdberio nuostabiame apsakyme apie marsiečius „Tamsūs jie buvo, ir auksinių akių“: marsiečių nėra, o jų statiniai liko. Ir į jų miestus atėjo mūsų ŽMONĖS, kurie nieko apie juos nežino ir nesupranta.
Taip, galima būtų kruopščiai atstatyti šias gatveles ir šiuos pastatus – bet tam mūsiškiams tektų tapti, bent iš dalies, vokiečiais. Arba atrasti savyje vokietį. Kitaip – kaip? Kaip gyventi vokiškame mieste, tarp vokiškų senovinių pastatų, važinėtis nuostabiais vokiškais keliais, apsodintais iš pakelių medžiais – ir tuo pat metu likti rusais?
Ir ar tai įmanoma? O jeigu neįmanoma, kyla kitas klausimas: jei kaltiname dabartinius Kaliningrado srities gyventojus už tai, kad jie taip ir netapo vokiečiais (arba nepakankamai tapo vokiečiais) – tuomet, klausimas – kokiam velniui iš tenai visus tenykščius vokiečius iškėlė? Autentiškus?
Aš lenkiu prie to, kad galima juk suprasti tai, kas vyksta, ir išimtinai pragmatiškai. Pozityviai. Atseit, kas buvo – pražuvo, sritį juk užgrobėme, vokiečius mūsų bočiai iš ten išvarė jau, kažkada seniai, praeities nesugrąžinsi. Dabar tai Kaliningrado sritis, rusų žemė. Su kita – mūsų! – tauta, kuri ją įsisavino... arba įsisavina...
Štai čia, galvoju, ir slypi pasala. Dėl to ir lieka po nuotraukų peržiūros toks bjaurus, slegiantis jausmas.
Bėda juk ne ta, kad vokiečių palikimas griaunamas, netgi griuvėsiuose išlikdamas didingas. Bėda ta, kad šiame fone išryškėja mūsų niekingumas.
Mes – kitokia tauta. Atėjome į svetimas, mūsų užgrobtas žemes, kad atneštume čia savo aukštą kultūrą. KUR JINAI??
Parodykite! O jinai juk tenai yra. Fotoaparatas retkarčiais užgriebia „sovietizmo gabalus“ mūsų kenigsbergčšinoje – ir tuoj pat susigėdęs nusigręžia, pagailėdamas žiūrovų jausmų.
Menkystė. Visiška menkystė.
Mano senelis ėmė šturmu Karaliaučių. Patys kruviniausi mūšiai, „vokiečių Stalingradas“, dėl kiekvieno namo vyko kautynės.
Išeina, dabar, praėjus 60 metų, Karaliaučius visgi mus nugalėjo. Neradome nieko, ką galėtume jam priešpriešinti. Atnešėme su savimi tuštumą. Praėjo 60 metų – ir tenai ant griuvėsių tebesėdi gyvenviečių mechanizatoriai ir laido beprasmiškus keiksmus.
sapojnik.livejournal.com, nuotraukos Skitalec
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą