Elitos Veidemanės (nra.lv) interviu su Latvijos istorijos instituto tyrinėtoju, istorijos mokslų daktaru Karliu Kangeriu.– Latvijos valstybės prezidentas Andris Berzinis neseniai pripažino, kad laikyti latvių legionierius nusikaltėliais neprotinga. Ar ši nuomonė rodytų, kad oficialios valdžios požiūris į šį istorijos objektą keičiasi?
– Apie šiuos klausimus buvo kalbama ir vienoje iš Saeimos komisijų. Ir aš pabrėžiau, kad, kalbant apie legionierius, ne visada aiškiai apibrėžiama, ką mes suprantame besislepiant po sąvoka „latvių legionieriai“. Taigi – kas buvo latvių legionas?
Nagrinėjant istorinius dokumentus atsiveria skirtingos tiesos. Pavyzdžiui, Himleris, kuris buvo atsakingas už policijos ir SS struktūras, latvių legioną apibrėžė kaip Waffen-SS suformuotas dvi latvių divizijas ir visas policijos struktūras. Šis paaiškinimas reiškia, kad įtraukti ir policijos batalionai. Kita definicija tokia. SS vyriausioji valdyba ir SS personalo valdyba, kurios komplektavo šiuos legionus, nustatė viską, kaip turi būti kuriamas legionas, ir jos legionui priskyrė tiktai tuos žmones, kurie yra Waffen-SS daliniuose.
Dar yra latvių pulkininkų, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, definicija. Pavyzdžiui, Artūras Silgailis rašė, kad latvių legioną reikia suprasti kaip visus tuos latvius, kurie Antrojo pasaulinio karo metu kovojo vokiečių pusėje. Bet dar turime latvių legiono generalinį inspektorių Rūdolfą Bangerskį, kuris rašė ataskaitas apie šauktinius latvius, tarnavusius vokiečių kariniuose arba paramilitariniuose daliniuose. Savo statistiką jis sudarinėjo, remdamasis Himlerio apibrėžta schema: suskaičiavo tuos, kurie yra Waffen-SS divizijose, bei policijos batalionus. Ir buvo dar vienas skirsnis: latviai už legiono ribų.
Taigi – jeigu šiandien kalbame apie legioną, reikalas tampa daug painesnis. Kuomet Latvijoje prasidėjo kovo 16-osios judėjimas – 1989, 1990 metais – atsišaukimus dalyvauti demonstracijose pirmaisiais kartais pasirašė Dauguvos vanagų organizacija, kuri kovo 16-ąją suvokė kaip latvių legiono paminėjimo dieną, kaip žuvusių legionierių atminimo dieną, kaip kovos su bolševizmu priminimą. Tiems, kurie kovo 16-ąją eis į eitynes, patiems reiktų žinoti, ką jie tuo nori pasakyti: paminėti visus žuvusius karius ar paminėti tiktai legionierius – nes tuomet prasideda skirstymas.
– Bet kaip tuomet su oficialaus požiūrio keitimųsi?
– Vis dėlto jokių ypatingų pokyčių nematau. Turime atsiminti, kad Saeima 1998 metais priėmė deklaraciją apie latvių legionierius. Jos esmė buvo užstoti legionierius nuo išpuolių mūsų ir labiau užsienio spaudoje, kur jie buvo pravardžiuojami naciais, žudikais ir karo nusikaltėliais. Laikyti latvių legionierius naciais yra kvaila: nei vienas latvis nebuvo įstojęs į nacionalsocialistų partiją, ir į Himlerio SS ordiną galėjo būti priimami tiktai Vokietijos piliečiai. Jei į legioną buvo šaukiami latviai, SS vyriausioji valdyba suprato, kad šie legionieriai yra skirti „specialiam panaudojimui karo metu“ – vos tik karas baigtųsi, latvių legionierių struktūroms taip pat ateitų pabaiga.
– 1942 metais pradėti kurti policijos batalionai. Kuo jie skyrėsi nuo latvių legiono, kurį pradėta formuoti 1943 metais?
– Visų pirma reikia suvokti, kad Latvija buvo okupuota valstybė: pradžioje buvo karinė administracija, vėliau – civilinė valdžia. Buvo sukurta ir policijos struktūra, už kurią buvo atsakingas Himleris. Jis nusprendė, kad Ostlande reikia kurti policijos struktūras, vadintas Schutzmannschaft. Viena kategorija buvo policininkai miestuose, antra – policininkai kaimuose, trečia kategorija – tvarkos palaikymo batalionai, kuriuos vėliau pavadino policijos batalionais, ketvirta kategorija – gaisrininkai, penkta – pagalbiniai policininkai. Tikra policijos struktūra įvesta 1941 metų pabaigoje – 1942 metų pradžioje. Į šią struktūrą įėjo trečia kategorija – uždari daliniai, kurie iš pradžių vadinti tvarkos palaikymo batalionais, vėliau – savisaugos batalionais, o 1943 metais visi pervadinti policijos batalionais.
Jau 1941 metais latviai patys pareikalavo, kad vermahto – vokiečių reguliariosios armijos – sudėtyje būtų suformuotos viena arba dvi divizijos, kurias sudarytų latviai ir kurios kovotų prieš bolševikus. Tam pritarė ir reichsministras Rozenbergas. Tokiu būdu 1942 metų sausio 25 dieną įvyko pokalbis tarp Hitlerio ir Himlerio. Tuo metu armijų grupė „Šiaurė“ visą laiką prašė pastiprinimų. Hitleris su Himleriu susitarė, kad reikia formuoti kaip galima daugiau policijos batalionų. Generolas Jekelnas aiškino, kaip tai reiktų suprasti: Himleris pageidavęs, kad šie policijos batalionai veiktų armijos užnugaryje ir tvarkytų policinius reikalus, bet įtraukti šiuos batalionus į fronto veiklą nėra politiškai leistina, nes latviai nori iš jų kurti savo armijos struktūras.
Ir jau vasario 11 dieną Latvijoje prasidėjo policijos batalionų verbavimas. Verbavimo propagandos pagrindinis motyvas buvo toks: žmonės, kurie įsitrauks į batalionus, kovos rytų fronte prieš latvių tautos priešus – bolševikus. Buvo sukurtas net ypatingas organizacinis komitetas. Stojantys į batalionus turėjo pasirašyti darbo sutartį pusei metų: jie įsitraukia į darbą, už kurį jiems bus sumokėta. Samdomiems reikėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad jie vykdys vyresnybės įsakymus be apribojimo. Didžiosios verbavimo akcijos metu – iki 1942 metų birželio – buvo suformuota 16 policijos batalionų, kiekviename apie 500 etatinių vietų.
– Užverbuotieji į policijos batalioną tikrai suprato, kad kažkas netvarkoje: juk jiems buvo pažadėta, kad visi vyks į rytų frontą kovoti prieš bolševikus, bet nieko panašaus neįvyko.
– Be abejo. Himleris jau buvo nustatęs, kad policijos batalionus panaudos fronto užnugaryje. Pažiūrėkime leidinį „Tēvija“: ten rašyta, kad „latvių tauta išlydi į rytų frontą savo sūnus kovai prieš bolševizmą“. Tai buvo melas. Iš minėtų 16 batalionų tiktai vienas atsidūrė fronte. Du batalionai 1942 metais išsiųsti į Varšuvą: tie, kuriems buvo žadėtas rytų frontas, stebėjosi, kur atsidūrė. Tuomet prasidėjo ir policijos batalionų niūrioji istorija. Nes jie buvo pasirašę darbo sutartis, kuriose buvo įrašyta, kad jiems reikės daryti tai, ko jų bus prašoma.
Vienas batalionas vykdė Varšuvos geto išorinę apsaugą, kitas – iš dalies, o viena antrojo bataliono kuopa buvo įtraukta į žydų konvojavimą Treblinkos koncentracijos stovyklon. Apie šį niūrų darbą yra išlikę dokumentiniai liudijimai. Keli kiti batalionai buvo išsiųsti į Ukrainą, kur turėjo prižiūrėti į priverstinius darbus įtrauktus civilius gyventojus. Latviai buvo nepatenkinti, ir batalionų dienoraščiuose vietomis galima aptikti įrašus apie tai, kad toks darbas latviams nepridera.
– Ar policijos batalionuose buvo vien latviai?
– Ne. Pavyzdžiui, buvo ir septyni Latgalės batalionai, sudaryti iš Latgalės rusų. Likusiuose batalionuose daugiausia tarnavo latviai, bet į juos rusai taip pat galėjo patekti.
– Liūdnai pagarsėjusioje Djukovo parodoje pateikiami dokumentai apie tai, kad latvių legionieriai dalyvavo baudžiamosiose akcijose Baltarusijoje. Ar vėl painiojami policijos batalionai ir latvių legionieriai?
– Vėl tenka klausti: kas turima omenyje sakant „latvių legionieriai“? Policijos batalionai yra dalyvavę baudžiamosiose akcijose, kuomet vyko kova su partizanais. Buvo operacija „Žiemos kerai“ (Winterzauber) 1943-aisiais, joje dalyvavo aštuoni policijos batalionai.
Tačiau šie policininkai žmonių nešaudė, pareigų paskirstymas ten buvo aiškus. Policijos batalionams reikėjo apsupti sodžius, suvaryti į vieną vietą žmones. Po to atvykdavo SD daliniai, kurie visus išrūšiuodavo – kuriuos palaikydavo partizanais, tuos nušaudavo, darbingus surinkdavo ir išsiųsdavo į Salaspilio stovyklą.
Dar įvyko operacija „Pelkės drugys“ (Sumpffieber), kurioje sudalyvavo keturi policijos batalionai – tai taip pat buvo kovos su partizanais dalis. Per „Žiemos kerus“ sugauti apytikriai septyni tūkstančiai žmonių, įskaitant vaikus. Nuo 1942 iki 1944 metų vokiečiai Baltarusijoje įvykdė 55 kovos su partizanais operacijas, ir latviai dalyvavo tiktai kai kuriose iš jų. Tačiau rusų propaganda bando visą kaltę suversti latvių policijos batalionams. Kartu negalima pamiršti, kad Baltarusijoje buvo dislokuota Arajo viena komanda, kuri dalyvavo baudžiamosiose akcijose.
– Vadinasi, latvių legionieriai, kaip tradiciškai suprantame juos mes, – tie, kurie kariavo rytų fronte, – neturėjo jokio ryšio su tais, kurie policijos batalionų sudėtyje veikė, pavyzdžiui, Baltarusijoje?
– Iki 1943 metų išvis nebuvo tokios sąvokos – latvių legionierius. Vėliau jų irgi taip nevadino, buvo tiktai Waffen-SS divizijos, vadintos SS grenadierių divizijomis.
– Vienas kitas „istorikas“ net tvirtina, kad legionieriai dalyvavo sušaudant Rygos geto gyventojus. Bet Rygos getas įkurtas 1941 metų vasarą, o tų pačių metų gruodį didžiąją jo gyventojų dalį vokiečiai nužudė. 1941 metais jokių latvių legionierių dar nebuvo.
– Vienas policijos batalionas (20-asis) dalyvavo geto apsaugoje, bet į Rumbulą žydus konvojavo Rygos policijos pajėgos. Tačiau visus šiuos faktus tokie „istorikai“ painioja sąmoningai, bandydami visą kaltę suversti legionieriams, kurie su šiuo nusikaltimu niekaip nesusiję.
– Visiškai absurdiškai legionieriams kartais primetamas žydų išžudymas ne tiktai Rumbuloje, bet ir Gogolio gatvės sinagogoje, kuri buvo sudeginta 1941 metų liepos 4 dieną. Kaip sakoma – jei latviai kažkur kalti, tai jie kalti visur. Ir kodėl gi jiems neprimesti žydų deginimo sinagogoje? Ten nužudytų skaičius įvairiuose šaltiniuose pateikiamas skirtingas – nuo 20 iki 2000 žmonių.
– Tiesa tokia, kad sinagogą išties sudegino, to neneigia patys padegėjai, ir, galimas daiktas, kad rūsyje tuo metu galėjo būti koks žmogus. Apie tuos šimtus viskas yra išgalvota. Reikia pasakyti, kad sovietų komisija, įkurta tam, kad įvertintų 1944 metais įvykdytus vokiečių nusikaltimus, užsiėmė sakmių kūrimu. Pavyzdžiui, kad iš Europos atvežti 220 000 žydų, kurie visi nužudyti Latvijoje, o Salaspilyje nužudyti 56 000 žydų ir 110 000 karo belaisvių.
Salaspilyje vienu metu galėjo būti daugiausia 2000 žmonių, ir faktiškai Salaspilio stovykla pradėjo veikti tiktai 1942 metų gegužę. Stovyklos statymo darbuose dalyvavo apie 2000 žydų, kurie buvo atvežti iš Vokietijos. Buvo dvi karo belaisvių stovyklos, vienoje tilpo apie 3000 žmonių, kitoje – maždaug nuo 500 iki 600 žmonių. Dabar tuos didelius, išgalvotus skaičius tam tikra žmonių dalis aktualizuoja, ir yra išties sunku kovoti su melu. Šiuo metu ruošiame knygą apie Salaspilio stovyklą, kad paneigtume sovietų laikų mitus.
– Visiškai neseniai Rusijos propagandistai aplaižė ypač gardų kąsnį: Salaspilio stovykloje buvo kankinami vaikai, iš jų imtas kraujas, kad jį būtų galima perpilti sužeistiems vokiečių kariams.
– Taip, taip, buvo pasakojama, kad septyni tūkstančiai vaikų ten nunuodyti strichninu ir kitaip nukankinti. Tokius dalykus patvirtinančių dokumentų nėra, o mūsų uždavinys – įrodyti, kodėl tai buvo neįmanoma. Vaikų skaičius neadekvačiai padidintas, savo ruožtu apie kraują reikia pasakyti: 1943 metais vokiečiai fronte konservuoto kraujo apskritai nenaudojo. Galima surasti ir daugiau kitų argumentų.
– Rusijos „istoriko“ Djukovo parodoje, kurią jis grasina atvežti į Latviją, bus kalba apie vaikus, atvestus į Salaspilio stovyklą.
– Aš jau paminėjau akciją „Žiemos kerai“, kurioje dalyvavo aštuoni policijos batalionai. Iš septynių tūkstančių pagautų baltarusių kokius keturis tūkstančius atsiuntė į Salaspilį, tarp jų motinas su vaikais. Vos šie žmonės atsidūrė stovykloje, SD vadas Langė įsakė vaikus atskirti nuo motinų ir išvesti iš stovyklos. Jis tikėjosi, kad į Salaspilį bus atgabenta darbo jėga, kuri toliau būtų siunčiama į Vokietiją.
– Taip, vaikai neįeina į darbo jėgos kategoriją.
– Todėl jis liepė juos patalpinti už stovyklos ribų. Vokiečių higienos tarnyba aprašė vaikų būklę po jų atvykimo iš Baltarusijos: jie buvo išvargę ir ligoti, todėl pačioje pradžioje ne vienas šimtas numirė. Langės potvarkiu dėl vaikų išgabenimo savivaldos socialinių reikalų valdybai buvo pavesta šį reikalą išspręsti: vaikus reikia išskirstyti valstiečių šeimoms. Buvo paskelbta, kad gali siūlytis tie, kurie pageidauja pas save priimti vaikus. Daugelį jų paėmė baltarusių ir rusų organizacijos, ir buvo paskirstyti apytikriai 1600 vaikų.
– Įdomu, koks šių vaikų likimas?
– Likimai įvairūs. Daugelį vaikų pasiuntė piemenauti ir į kitus darbus, kiti išgyveno kaip tik dėl to, kad buvo atvesti į Latviją. Be abejo, tai buvo žiauru – atimti vaikus iš motinų, tačiau jokio kraujo pumpavimo arba eksperimentų su jais čia nevykdyta.
– Tuomet kiek iš tikrųjų žmonių žuvo Salaspilyje?
– Jei priskaičiuotume statybos etapą, kuomet daugelis ir žuvo, maksimaliai – iki dviejų tūkstančių žmonių. Salaspilio negalima sulyginti, pavyzdžiui, su Treblinka, kur žmonės žudyti masiškai. Salaspilyje nieko panašaus nevyko. Ši stovykla pirmiausia buvo skirta politiniams kaliniams, kurie buvo tardomi Centriniame kalėjime, bet kurių nenorėta paleisti.
Salaspilyje dar buvo prijungta taip vadinama darbo ir auklėjimo stovykla, kur perkeldavo tuos, kurie buvo pažeidę kokias nors darbo taisykles. Jiems įkalinimas buvo nustatytas pagal įstatymą – 56 dienos.
Salaspilis nebuvo mirties fabrikas kaip Treblinka arba Osvencimas, čia buvo tie, kurie nebuvo kaltinami, bet kuriuos vokiečiai norėjo laikyti įkalintus. Vėliau atėjo įsakymas Salaspilio kalinius siųsti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Iš pradžių Langė jį atmetė, aiškindamas, kad latviai ims lyginti su bolševikų vykdytais trėmimais. Tačiau vėliau jis jau nebegalėjo šiam įsakymui priešintis, ir pirmasis transportas į Vokietiją išsiųstas 1943 metų pabaigoje.
– Ar galime sakyti, kad latvių legionieriai, kaip juos tradiciškai suprantame, neturi jokio ryšio su nusikalstamais veiksmais Baltarusijoje, Pskovo srityje ir kitur buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, kaip ir Rygos gete arba Salaspilyje?
– Tie, kurie buvo Waffen-SS daliniuose, kovojo rytų fronte, tie nedalyvavo baudžiamosiose operacijose. Tačiau mums nereiktų užmiršti Himlerio definicijos. Visada reikia aiškiai apibrėžti, kas yra legionieriai, ką mes turime omenyje vartodami šią sąvoką ir apie kokį laikotarpį šnekame.
Tačiau kalbėdami apie policijos batalionus taip pat turime būti tikslūs. Sovietų laikais teisme buvo išnagrinėta 18-ojo policijos bataliono veikla Slonimo mieste – bataliono vyrai neva šaudę civilius gyventojus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa, nes išliko karo dienoraščiai: tą dieną, kai įvyko šaudymas, šio bataliono tenai nebuvo. Tačiau tai buvo sovietinis procesas: reikėjo tuos žmones nuteisti, ir juos nuteisė. Sovietinė istorija daug kartų sufalsifikuota.
– Nes ji tuo pačiu metu yra ir propaganda.
– Be abejo. Kažkada prieš architektą Kačerovskį, kuris projektavo statinius Salaspilyje, surengta milžiniška kampanija, esą, šitam konclagerio sargybiniam šuniui – šunišką mirtį! Jį sovietų laikais iš tikrųjų nuteisė mirties bausme. Bet jei tyrinėjame su Salaspiliu susijusius vokiečių laikų dokumentus – niekas negali juose rasti žinių apie jokį Kačerovskį. Tačiau sovietinė propaganda padarė iš jo didžiausią žudiką.
– O kas nutiko Niurnbergo procese? Latvių legionieriai juk buvo išteisinti.
– Sprendimas buvo toks, kad SS, įskaitant visas žemesnes struktūras, laikoma nusikalstama organizacija. Bet ten yra vienas svarbus šalutinis sakinys: išskyrus tuos, kurie nestojo savanoriškai ir nėra padarę karo nusikaltimų. Kadangi legionieriai daugiausia imti į karinę tarnybą prieš savo valią ir nebuvo įvykdę nusikaltimų, jų neliečia apibrėžimas apie nusikalstamą organizaciją.
Vėliau Tarptautinė pabėgėlių organizacija (International refugee organisation; IRO) ištyrė legionierių klausimą – ar jiems suteikti pabėgėlių statusą, ar jie pabėgėlių stovyklose gali gauti organizacijos paramą ir ar jiems leidžiama išvykti į Ameriką. Organizacijos dokumentuose galima rasti, kad tiems, kurie į legioną stojo savanoriškai, pabėgėlių statusas nebuvo suteikiamas.
– Latvių legionieriai Niurnberge saugojo karo nusikaltėlius. Jei jie patys būtų tokie, tuomet į sargybą nebūtų patekę.
– Darbo nebuvo, ir kiekvienas, pageidavęs dirbti, siūlėsi į įvairius darbus, taip pat ir į apsaugą. Amerikiečiai norėjo pašalinti savo pajėgas, todėl į sargybos ir pagalbines tarnybas buvo įtraukti pabaltijiečiai. Ir nacius saugojo ne vien latviai – kas pasisiūlė, tuos ir ėmė.
– Ar mums lieka tik, kaip sakoma, virti savo sultyse, niekada nepajėgiant pasauliui įrodyti, kad latvių legionieriai – tie, kuriuos tradiciškai tokiais laikome, – nėra jokie baltarusių kaimų degintojai ir vaikų kraujo siurbikai?
– Tai yra resursų ir laiko klausimas. Save vadinantys „antifašistais“ be paliovos tiražuoja teiginius, kuriuos reiktų įveikti. Tačiau kito kelio jau iš esmės nebėra: kiekvienas mūsų turi pats pripažinti tiesą – taip pat tą, kuri nėra maloni. Tuomet kita pusė galbūt irgi labiau mumis patikės. Dabar daugelis istorikų pradeda suvokti, kad į Latvijos okupaciją reikia žiūrėti per abiejų okupacijų prizmę, o mums toliau reikia aiškinti – kas buvo legionas, o kas buvo policijos batalionai.
Reikia išaiškinti, kodėl 1944 metų pabaigoje į legioną buvo priimtas Arajas. Tačiau tai nereiškia, kad legionas užsiėmė žudynėmis, visiškai priešingai, legionas sulaikė Arają nuo žudynių. Arajo brigada buvo likviduota, Arajas išsiųstas į kursus, tačiau SS vadovybė pirmą kartą jį nušalino – jis nebuvo tinkamas vadovauti armijai. Taip pat likviduotų policijos batalionų likučiai karo pabaigoje buvo įtraukti į legioną, nes vokiečius domino žmogiškieji ištekliai – kiekvienas vyras tiko arba karo tarnybai, arba darbui gamyklose.
– Ir vis dėlto mums labai sunku varžytis su Rusijos propagandos mašina siekiant įrodyti savo teisybę.
– Rusijos propagandistai dabar dirba pilnu tempu. Mūsų istorikams, žinoma, neverta atsakinėti į kiekvieną jų spygtelėjimą. Bet manau, visai neblogai, jei būtų įsteigta speciali spaudos tarnyba, kuri galėtų reaguoti į Rusijos propagandos išpuolius.
nra.lv, vertė Rokas Sinkevičius
Foto: F64 Photo Agency
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą