Infocentras FINUGOR pristatė straipsnį, kurį Liudikų draugijos įkūrėjas ir valdybos narys Mijkulas Pachomovas parašė apie liudikus. Rusijos etnologijoje liudikai laikomi karelų subetnosu, o jų kalba – karelų kalbos dialektu arba tarme. Šios koncepcijos ir šiandien laikosi Karelijos valdžia ir karelų nacionalinių organizacijų lyderiai. Jų nuomone, bet kokie tvirtinimai apie liudikų ir jų kalbos savarankiškumą – tai bandymai skaldyti vieningą karelų etnosą.
Tuo metu Suomijos ir kitų vakarų šalių lingvistai ir etnologai liudikus laiko atskira Pabaltijo finų tauta, gimininga tikriesiems karelams, karelams-livikams ir vepsams. Mano, kad šiuo metu liudikų yra 4-5 tūkstančiai, tačiau tik 300 iš jų kalba liudikų kalba (arba tarme). To priežastis – jau daugybę metų livikų kalba nėra dėstoma, oficialiai nėra palaikomas jos išsaugojimas ir vystymas. Liudikų gyvenamų teritorijų mokyklose dėstoma tikrųjų karelų arba livikų tarmė, tiktai Kujarvo [Karelijos Oloneco rajono Michailovskojės kaimas. – red. past.] kaimo mokykloje jaunieji liudikai gali gilintis į protėvių kalbos žinias – tačiau tiktai būrelyje, ne pamokų metu.
Liudikų veikėjai kelia klausimą Karelijos valdžiai dėl būtinybės organizuoti liudikų kalbos dėstymą, pripažinti jos abėcėlę, kuri skiriasi nuo karelų. VI Pasauliniame finougrų tautų kongrese, kuris įvyko 2012 metų rugsėjį Vengrijoje, liudikų atstovai pareikalavo pripažinti liudikus savarankiška tauta, o liudikų kalbą – atskira nuo karelų.
* * *
Liudikų kilmė neturi nieko bendro su viduramžių korelos gentimi, kurios kalbiniais palikuonimis yra tikrieji karelai, ižorai ir suomių kalbos rytinių dialektų nešėjai. Pagrindinė senosios korelos teritorija plytėjo į šiaurės vakarus nuo Ladogos ežero. Tačiau liudikų kalba ir etnosas yra tokie pat seni kaip ir tikrųjų karelų ar vepsų.
Liudikų istorija susijusi su Ladogos ežero pietrytinių pakraščių pilkapių kultūra, egzistavusia IX-XIII amžiais. Tikėtina, jog tokį laidojimą pilkapiuose senovės liudikai perėmė iš savo kaimynų – vikingų, kurie IX amžiuje įsikūrė Volchove ir Aldeigiuborge, t.y., Senojoje Ladogoje.
Kai kurie tyrinėtojai, suprastindami etninių procesų istoriją I ir II tūkstantmečių sandūroje, linkę priskirti Ladogos ežero pietrytinių pakraščių pilkapius vepsams, kas savaime mažina liudikų vaidmenį istorijoje. Tačiau vepsų kilmė susijusi ne su šiais pilkapiais, o su kita kultūra, tuo pačiu laikotarpiu gyvavusia tarp Belojė ežero ir Onegos ežero pietinio pakraščio. Apie tai aiškiai liudija senovės rusų metraščiai, nuo IX amžiaus vadinantys Belojė ežero gyventojus vesj, t.y. vepsais, kaip ir pats vepsų šnektų paplitimo dabartinis arealas. Būtent Belojė ežero rajone senovės vepsus lokalizavo archeologas Vladislavas Ravdonikas, kalbotyrininkas Rubenas Erikas Nirvi ir kiti mokslininkai.
Iš teritorijos, kurią riboja Volchovo ir Svirės upės, senovės liudikų pilkapių kultūra išplito į Oloneco sąsmaukos vakarinę dalį. Ten liudikų kalba patyrė stiprią karelų įtaką, kas palaipsniui privedė prie karelų kalbos livikų arba Oloneco tarmės atsiradimo. Apie tai, kad šiuolaikiniai karelai-livikai kilo iš liudikų, liudija ne tiktai lyginamosios kalbotyros duomenys, bet, pavyzdžiui, ir tas faktas, jog livikų ir jų kalbos savivardis Livvi kilęs iš senesnės formos Lüüdi. Į tai nurodo ir livikų šnektų, rytuose tiesiogiai besiribojančių su liudikų kalbos dialektais, geografinė padėtis.
Į Oloneco sąsmaukos rytinę dalį, kur dabar išlikę liudikų dialektai, liudikai pradėjo skverbtis iš Ladogos ežero pietrytinės pakrantės jau pilkapių kultūros egzistavimo laikotarpiu. XIII amžiuje jie visiškai paliko Ladogos ežero pakraščius, įsikūrė dabartinėje teritorijoje, kas susiję su stiprėjančia Naugardo veikla prie Ladogos, verčiant pagonis į krikščionybę. Liudikų žemėje Oloneco sąsmaukos rytinėje dalyje įsikūrę miestai Petrazavodskas ir Kondopoga, Kižų sala su muziejumi, Kivačo krioklys, pirmasis rusų kurortas Marcialjnyje vody ir kitos svarbios Karelijos žymenybės.
Petrozavodsko ir jo apylinkių toponimijoje iki šiol išliko liudikų pėdsakų. Pavyzdžiui, miesto rajono pavadinimas Kukovka (vėliau - Kukkovka, Kukonmäki) kilęs iš liudikų žodžio kukoi „gaidys“, tai yra, „Gaidžio kalnas“, o priemiestis Solomenojė gavo savo pavadinimą nuo liudikų Salmen(külä), t.y. „Kaimas sąsiauryje“. Karelijos sostinės apylinkėse liudikų kalba buvo paplitusi dar XIX amžiaus pabaigoje – Sulažgore, Besovce, Logmozere, Suisari, Jalgube ir kituose artimose miestui vietovėse. Kalbotyrininko Aleksandro Barancevo nuomone, ankstyviausias iš žinomų liudikų tekstų – liudikų užkalbėjimai – užrašyti XVII amžiuje Jalgubos liudikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą