Sausio 11 dieną buvo minimos paskutiniojo Ukrainos sukilėlių kariuomenės (UPA) vado, generolo-chorunžo Vasylio Kuko šimtosios gimimo metinės. Minint jubiliejų jo gimtajame Krasnės kaime atidarytas jo vardo kraštotyros muziejus.Vasylis Kukas gimė 1913 m. geležinkeliečio šeimoje. 1923-1932 m. mokėsi draugijos „Ridna škola“ įsteigtoje ukrainietiškoje gimnazijoje Zoločivo mieste. 1927 m. įstojo į Ukrainos skautų organizaciją „Plast“, kurioje paaugliai buvo auklėjami tautinėje krašto pažinimo ir savęs tobulinimo dvasioje. Kaip vėliau pripažino V. Kukas, skautiška veikla jam taip pat padėjo ruoštis vėlesniam partizaniniam gyvenimui miške.
1928 m. lenkų valdžia uždraudė „Plasto“ veiklą Voluinėje, o 1930 – Galičo krašte. Nuo tada skautai, veikdami pogrindyje, ėmė aktyviau bendradarbiauti su Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), platino jų leidinį „Surma“ („Trimitas“). Skautų organizacijai priklausė būsimi OUN vadai S. Bandera, R. Šuchevičius ir kiti. Vasylis Kukas nuo 1929 m. priklausė OUN Jaunimui, o 1932 m. tapo OUN Zoločivo apskrities valdybos nariu.
Baigęs gimnaziją, V. Kukas įstojo studijuoti teisę Liublino katalikiškame universitete. Pervežinėjo uždraustą literatūrą, ginklus. Universiteto taip ir neteko baigti. 1933 metais jau antrą kartą buvo uždarytas pusei metų į Zoločivo kalėjimą už OUN lapelių platinimą. Rugsėjį paleistas, o jau spalį lenkai vėl jį suėmė ir 1934 m. kartu su broliu Iliarijumi nuteisė už sabotažą ir antilenkiškas akcijas dviems metams kalėjimo. Mirus J. Pilsudskiui 1936 m. iš kalėjimo paleistas, ėmė vadovauti OUN Zoločivo apskrities valdybai.
1937 metais V. Kuką vėl norėta suimti, todėl jis pasitraukė į pogrindį, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, teks prabūti iki 1954 metų. Gyvendamas pogrindyje, skaitė slaptas naktines paskaitas Lvovo jaunimui. 1937 m. rudenį įkūrė pogrindinę spaustuvę „Mandolina“, kuriai vadovavo iki 1939 m. spalio.
Be spaustuvės, tose pačiose patalpose buvo įkurta ir pogrindinė chemijos laboratorija, kurioje gaminti sprogmenys, granatos. „Vykdydavome sprogdinimus kaip tik tomis dienomis, kai lenkai švęsdavo savo Karūnos jubiliejus,“ – prisimindamas jaunas dienas juokdavosi jisai. Dabartiniais laikais keli jo savadarbiai sprogmenys – žinoma, neutralizuoti, – saugomi muziejuose.
Vasylis daug laiko praleisdavo miške, todėl gavo slapyvardį „Medvidj“ („Lokys“). Tiesa, slapyvardžių vėliau pakeitė keliasdešimt, žymesni jų: „Lemišas“, „Jurko“, „pulkininkas Kovalis“... O anuo metu parašytą knygelę „Dirvinis runkelis“ pasirašė „agronomo inžinieriaus Lukos Lemeškos“ pseudonimu. Iš tikrųjų tai buvo konspiracijos vadovėlis.
1939 m. Lenkiją pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Tuo metu Krokuvoje Vasylis Kukas susipažino su paleistu iš kalėjimo Stepanu Bandera. Pastarąjį vėliau atsiminė kaip energingą ir sumanų žmonų. Be to, geraširdį ir jautrų. Kai Bandera sužinojo, jog du Vasylio brolius nužudė lenkai, o kitus du sovietų valdžia nuteisė aštuoniems metams už antisovietinę veiklą, jis asmeniškai parašė laišką Vasylio motinai, kuriame išreiškė užuojautą.
1941 m. V. Kukas tapo OUN Valdybos (Provod) nariu, buvo vienas iš Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 1941 metų birželio 30 dieną organizatorių. Tų pačių metų rugpjūtį vedė OUN grupę, kuri turėjo pakartotinai paskelbti Ukrainos nepriklausomybę Kijeve, tačiau kartu su kitais buvo vokiečių policijos suimtas Vasilkovo mieste, esančiame į pietus nuo Kijevo. Suimtieji buvo vežami į Lvovą, pakeliui Žytomyro kalėjime kankinami, tačiau po to Lucke Vasyliui su dviem bendražygiais pavyko pabėgti.
Nuo 1942 m. vadovavo OUN veiklai centrinėje ir pietryčių Ukrainoje. Tuo metu gyveno ir stiprino organizaciją Dnepropetrovske. Šiame mieste surado ir mylimąją – studentę Uljaną Kriučenko. Vėliau jinai įsitraukė į OUN veiklą, gavo Oksanos slapyvardį. 1944 m. jiedu susituokė, 1947 m. gimė sūnus Jurijus. Kuomet 1949 m. liepą Uljaną sulaikė čekistai, reikalavo, kad ji įkalbėtų vyrą bendradarbiauti, mainais žadėdami pasigailėti. Tačiau ji pabėgo ir pasitraukė į pogrindį. Keršydami čekistai dvimetį Jurijų atėmė iš senelių, pas kuriuos buvo paliktas, ir atidavė svetima pavarde į vaikų namus.
1944 metais Vasylis Kukas paskirtas naujai suformuoto Ukrainos sukilėlių armijos padalinio UPA-Pietūs vadu. Ir jau netrukus teko vadovauti didžiausioms kautynėms UPA istorijoje – mūšiui ties Gurbais (balandžio 21-25 d.).
1944 metais pradžioje vokiečiai sparčiai traukėsi iš dešiniakrantės Ukrainos. Siekdama išsilaikyti gimtosiose žemėse, UPA turėjo pereiti frontą į sovietų užnugarį. Tačiau tuo metu susiklostė situacija, jog UPA pajėgos buvo suskaidytos: dalis, vadovaujama Romano Šuchevičiaus, vis dar laikėsi vokiečių okupuotoje teritorijoje, o kita jau buvo atsidūrusi sovietų užfrontėje. Prieš pastarąją sovietai ir metė 18-ąją NKVD šaulių brigadą, apie 30-35 tūkstančius NKVD ir raudonosios armijos karių, 5-15 tankų, aviaciją, kavaleriją. Apsupime atsidūrė keli tūkstančiai sukilėlių – dalis UPA-Šiaurė pietinės grupės (karinė apygarda „Bogun“, vadovaujama Petro Olijniko – Enėjaus) ir UPA-Pietūs daliniai (vadovaujami Vasylio Kuko – Lemišo). Prie UPA prisijungė ir apie pusę tūkstančio ar daugiau vyrų iš artimiausių kaimų. Jie buvo pasiųsti į miško gilumą, pavedant jiems padėti sužeistiesiems ir rinkti juos iš mūšio lauko.
Po kelių dienų kovos UPA pavyko prasiveržti. Mūšyje žuvo apie 80 ukrainiečių sukilėlių (NKVD mini 2018, greičiausiai priskaičiuodami po mūšio nukankintus vietinių kaimų civilius gyventojus). Sovietų karių, UPA duomenimis, žuvo apie 800-900 (NKVD suskaičiavo tik 11 žuvusiųjų). Po šių kautynių UPA buvo priversta keisti taktiką ir išsisklaidyti mažesnėmis grupėmis.
Pasakodamas apie savo kovos metus V. Kukas pabrėžia, jog kovojo prieš bolševikų okupantus, o ne prieš rusų tautą. Savo lapeliuose jie netgi kreipdavosi į „brolius raudonarmiečius“, primindami bendrą kovą prieš fašistus bei ragindami kartu kovoti ir prieš antrąjį priešą – stalininį-bolševikinį režimą. „Karo pabaigoje į mūsų pusę perėjo vokiečių mobilizuoti kazokų daliniai, turėjome gruzinų, armėnų, azerų kovinius junginius. Pas mus buvo ir daug žydų – medicinos tarnyba (gydytojai, felčeriai, sanitarai) susidėjo vien iš jų. Mūsų šūkis buvo 'Laisvė tautoms – laisvė žmogui', ir mes jo laikėmės,“ prisimena kovotojas. Grįžus sovietams, žydai iš karinių dalinių pasitraukė, tačiau ir toliau, gyvendami legaliai, padėjo vaistais, gydomosiomis priemonėmis.
Nuo 1947 m. V. Kukas – Romano Šuchevičiaus pavaduotojas visose jo pareigose. 1949 m. rugpjūčio mėn jam suteikiamas aukščiausias UPA apdovanojimas – Auksinis nuopelnų kryžius. Per visą UPA istoriją tokį apdovanojimą yra gavęs 31 sukilėlis.
Žuvus generolui Romanui Šuchevičiui 1950 metais Vasylis Kukas tapo UPA vadu. 1950-1954 m. jis užėmė visas aukščiausias pareigas pasipriešinimo judėjime. 1952 m. spalį jam suteiktas generolo-chorunžo karinis laipsnis. Šiuo laikotarpiu V. Kukas ne tik organizavo karines akcijas, bet ir parengė kelias publikacijas pogrindžio leidiniams, o 1952 m. pabaigė rašyti didelį tyrimą „Kolūkinė vergovė“. Pogrindžio sąlygomis parengta knyga ir šiandien yra puikus ekonominės ir politinės analizės pavyzdys.
Tuo tarpu sovietų nesnaudė. Dar 1945 metų pradžioje medžiaga apie „Lemišą“ buvo išskirta į atskirą operatyvinę-paieškos bylą. Čekistai pažymėjo, kad jų medžiojamas asmuo pasižymi ypatingais pogrindininko gabumais, yra gudrus ir nepagaunamas, ir „apdovanojo“ jį suteikdami paieškos pseudonimą „Barsukas“. „Barsuko“ medžioklė tęsėsi beveik dešimtį metų, kol galiausiai jis pateko į spąstus.
Čekistų dokumentuose pabrėžiamas ypatingas V. Kuko atsargumas. „Dažnai dėvi valstietiškus drabužius, taip pat rengiasi jo kovotojai,“ – rašoma 1949 metais remiantis suimtų partizanų atskleistais duomenimis parengtoje informacijoje, kuri buvo platinama tarp operatyvininkų. „Bendraudamas su gyventojais ir pogrindininkais „Lemišas“ ir jo kovotojai elgiasi griežtai pagal konspiracijos taisykles, vienas kito vardų ir slapyvardžių nemini, savo praeitį konspiruoja, iš kur atėjo ir kur vyks – kruopščiai slepia.“
Toliau ataskaitose skundžiamasi: „Ne kartą būdamas kritinėje būklėje, imdavosi gudrių metodų, pasitraukdavo nuo MGB organų ir kariuomenės smūgio. 1946 metais „Barsukas“, blokuotas mūsų kariuomenės viename iš gyvenamųjų punktų, siekdamas sumažinti paieškos grupių atidumą, davė įsakymą šiame gyvenamajame punkte pasiduoti 30 banditų su ginklais. Tuo metu, kai banditai pasidavinėjo mūsų kariuomenei, paieška laikinai buvo nutraukta. „Barsukas“, pasinaudodamas tuo, dingo iš operacijos rajono. 1947 metais „Barsukas“ operacijos vykdymo metu keletą valandų išbuvo po vandeniu tvenkinyje, kvėpuodamas per nendrės šiaudą.“
Žymiai vėliau, 1954 m. liepą per tardymą Vasylio žmona saugumiečiams tvirtino: „Būdingas „Lemišo“ bruožas buvo tas, kad jis niekuomet apie save nieko nekalbėjo. Netgi aš, kaip žmona, nežinau nei apie jo vaikystę, nei jaunystę. „Lemišas“ buvo didelis konspiratorius. Aš, kaip žmona, niekuomet nežinojau, kokias pareigas jis užima organizacijoje, nekalbant jau apie kitką.“
1950 m. MGB vadovybė buvo išsiaiškinusi, jog Kukas slapstosi miškuose Lvovo, Ternopilio ir Stanislavo sričių susidūrimo vietoje. Dislokacijos vieta pasirinkta neatsitiktinai – pirmiausia, dėl palankių gamtinių sąlygų, antra, greitas ir dažnas sričių sienų perėjimas sudarė papildomus sunkumus čekistams, kurių biurokratinės struktūros veikė konkrečių teritorinių vienetų ribose. Gavę tikslesnę informaciją jie surengė didelę operaciją, per kurią žuvo būrio partizanai, tame tarpe ir asmeninis V. Kuko apsaugininkas „Mucha“. Pats vadas prasiveržė iš apsupties. Dar keli bandymai sugauti Kuką panaudojant suimtus ir užverbuotus partizanus taip pat nepavyko.
Prieš partizanus naudoti ir klastingesni metodai, panaudojant cheminius-bakteriologinius preparatus. Palikdavo užnuodytus daiktus, nuodijo šaltinius. Kartais čekistai „išmesdavo“ į juodąją rinką šiltine užkrėstus medikamentus. Reikėjo turėti savo antibiotikus. Paštą partizanai konspiracijos sumetimais perduodavo per ryšininkes dantų pastos tūtelėse. 1951 m. pavasarį vieną tokį siuntinį perėmė saugumiečiai ir, pripildę nuodingų iprito dujų, persiuntė toliau per agentą. Ėmus atidarinėti tūtelę, Vasyliui ėmė stipriai deginti akis. Supratę, viską metė ir išbėgo į lauką. Visą savaitę buvo beveik apakę, labai prastai matė – prieš akis ištisai stovėjo „tinklelis“. Vėliau regėjimas taip ir liko prastesnis. Būta atvejų, kuomet partizanams parduodavo sprogmenų prikimštas baterijas radijo imtuvams. Vieną kartą per sprogimą žuvo žmonės. Nuo to laiko tokias baterijas tikrindavo miške. Pasitaikydavo, kad jos sprogdavo.
Maisto apnuodijimas buvo įprastas reiškinys. Neretai bijodavo imti iš gyventojų netgi pieną, nes jis galėjo būti užnuodytas. Todėl liepdavo pirmam gerti šeimininkui. Tačiau kartais saugumiečiai savo agentams palikdavo ir priešnuodžius. Tai žinodami, partizanai duodavo gerti tik vienam iš saviškių, o kiti tuo metu stebėdavo.
Galiausiai saugumiečiai pavyko sužinoti apie bunkerį, kuriame 1947–1952 metais epizodiškai slapstėsi Vasylis Kukas. Gavo informaciją, kad jis čia gali atvykti ir vėl. Nuspręsta surengti pasalą. Operaciją turėjo įvykdyti užverbuotas Kuko ryšininkas „Jurko“ su agentų-smogikų grupe. Kad partizanų vadas nieko neįtartų, slėptuvę išminavo, išdžiovino drėgmę, vidų išbalino, suteikdami gyvenamos patalpos vaizdą. Likus mėnesiui iki susitikimo su ryšininku apgyvendino tenai specialiuosius agentus.
1954 metų gegužės 23-ąją, paryčiais į bunkerį atvyko Vasylis Kukas su žmona Uljana ir dviem apsaugininkais. Iš juos pasitikusių agentų vadas vieną pažinojo asmeniškai, todėl nieko neįtarė. Apsaugininkai buvo palikti budėti tolėliau nuo bunkerio. Jau vėliau Kukas pasakojo, kad visgi jam kiek įtarimo sukėlė drebančios tariamo partizano rankos ir tai, jog kitas pasitikęs vaikinas priėjo prie bunkerio nenusiėmęs batų. Taip pat nustebino, jog bunkeryje buvo daug gero maisto ir sovietinių knygų.
Visgi nuovargis darė savo – vadas nusprendė po žygio pailsėti. Savo automatą „Sten“ jis paliko išvalyti vienam iš apsimetusių partizanais agentų. Vos tik Kukas su žmona užmigo, buvo nuginkluoti ir surišti.
– Kiek jums sumokėjo? – suriko Kukas.
Nusiraminęs ėmė siūlyti agentams 20 tūkstančių rublių ir aukso – kad atrištų ir paleistų. Tačiau šie iškvietė operatyvinę grupę.
Iš pradžių suimtus Vasylį ir Uljaną Kukus nuvežė mašina į Lvovą, o iš ten specialiu lėktuvo reisu nuskraidino į Kijevą. Tačiau per visus šešerius metus, praleistus Kijevo ir Maskvos Lubiankos kalėjimuose, nei vienas iš jų taip ir nesulaukė teismo.
Vienas iš suėmimo operacijos organizatorių Georgijus Sanikovas po pusės amžiaus išleistuose memuaruose rašė: „Sušaudyti jį būtų buvęs pernelyg paprastas ir iš operatyvinės pusės nepateisinamas sprendimas. Kol kas jis buvo reikalingas gyvas, o toliau jau bus matyti. Galbūt jį pavyks palenkti bendradarbiauti, priversti padirbėti tarybų valdžiai.“
Paskutinio UPA vado suėmimo faktas laikytas didelėje paslaptyje. Jį žinojo tik trys sovietinės Ukrainos valdžios asmenys: vietinės kompartijos CK sekretorius, CK sekretorius propagandai ir generalinis prokuroras. Kijevo KGB vidaus kalėjimo dokumentuose Vasylis Kukas buvo pažymėtas kaip kalinys „300“, jo žmona – „88“.
Oficialiai „Lemišo“ paieškos buvo tęsiamos, į jas įtraukiant tūkstančius žmonių. Netgi slaptuose vadovėliuose „Lemišas“ figūravo kaip veikiantis „vadeiva“. Prižiūrėtojams iš prokuratūros lankant KGB vidaus kalėjimą slaptųjų kalinių kameras pateikdavo kaip negyvenamas, o pačius sutuoktinius su sustiprinta apsauga trumpam išveždavo į miestą.
Kol „Lemišas“ toliau buvo ieškomas, iš tikrųjų jisai sėdėjo kalėjime, kur jį ne tik tardė, bet ir bandė ideologiškai apdoroti. Ideologinis „auklėtojas“ Georgijus Sanikovas buvo priverstas pripažinti, kad dažnai pralaimėdavo ginčus su kaliniu. Kartais pasibaigus „debatams“ jis buvo priverstas prašyti, kad pokalbius įrašinėjusi Zina ištrintų kai kuriuos epizodus, nes „jei kai ką išgirstų KGB vadovas, geriausiu atveju mane nušalintų nuo darbo su Kuku.“
Pamažu G. Sanikovas netgi pajuto tam tikrą pagarbą kaliniui. Apie V. Kuką, kurį vadino „paskutiniu iš mohikanų“, jis rašė kaip apie ideologiškai stiprų priešininką, tvirtai išpažįstantį savo idealus, nepaklūstantį likimui, bebaimį ir vyrišką.
„Organai“ turėjo savo „Samprotavimus apie areštuotojo Kuko Vasilijaus panaudojimą Tarybų valstybės interesams“, kuriuos 1954 m. gruodžio 8 d. patvirtino SSRS KGB pirmasis pirmininkas Ivanas Serovas. Buvęs ukrainiečių partizanų vadas turėjo būti panaudotas „nacionalistų centrų užsienyje moralinio-politinio sutriuškinimo ir OUN elementų šalies viduje išardymo tikslams“, OUN užsienio centrų vadovams ir jų ryšiams su užsienio žvalgybomis kompromituoti, nesantaikai tarp jų aštrinti ir „visiškam pogrindžio likvidavimui demonstruoti“.
Kol V. Kukas kalintas, sovietų organai jo vardu siuntė ataskaitas ir agentus į užsienį. Tačiau jiems rūpėjo ir patį kalinį išnaudoti propagandiniuose žaidimuose. Šį laikotarpį plačiau nušviečia istoriko Vladimiro Viatrovičiaus atrastas istorinis dokumentas – 1974 m. rašytas Ukrainos KGB pirmininko Fedorčiuko pranešimas tuometiniam Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Ščerbickiui.
Dokumente rašoma, jog galutinį sprendimą „panaudoti“ V. Kuką SSRS KGB priėmė 1957 m. pabaigoje. Po to „su juo buvo vedami atitinkami pokalbiai, kuriuose jis kėlė savo sąlygas, siekdamas išsilaisvinti. Kukui buvo nurodytas jo iškeltų reikalavimų neadekvatumas, nes jis praktiškai nieko nebuvo padaręs, kad padėtų saugumo organams.“ Todėl čekistai prisibijojo jį paleisti ir toliau naudojo operatyvinėms priemonėms palikdami nelaisvėje.
„Nors ir davė sutikimą dalyvauti jose, – skundėsi kagėbistai, – tačiau visokiais pretekstais nuo pat pradžios ėmė vengti vykdyti savo pažadus, neatskleidė turimų susitarimų dėl ryšio su OUN centrais užsienyje, pradėjo teikti papildomus abejotinus pasiūlymus.“ Akivaizdu, kad tokie pasiūlymai turėjo ne tik sutrukdyti čekistams įgyvendinti savo planus, bet ir įspėti bendražygius užsienyje apie suėmimą.
„Dėl šių priežasčių, – toliau rašoma dokumente, – operatyvinių žaidimų vedimas panaudojant Kuką greitai buvo nutrauktas ir KGB priėmė sprendimą jį naudoti propagandinėms priemonėms, kurias vykdė saugumo organai prieš ukrainiečių nacionalistų antitarybines organizacijas.“
G. Sanikovas rašo, jog Nikita Chruščiovas primygtinai reikalavo teisti V. Kuką „atvirame“ teismo procese Lvove, siekiant „atskleisti ukrainiečių liaudies priešus – ginkluotą OUN pogrindį.“ Chruščiovas jau buvo suformulavęs ir „teismo nuosprendį“ – sušaudymą. Atsakydami į tai USRS KGB pareigūnai tvirtino, jog „dar esama šansų Kuką užverbuoti.“ Be to, mirties bausmė būtų suteikusi pagrindą vakarų propagandai vėl rašyti apie ginkluotą kovą Vakarų Ukrainoje, kas „sustiprintų ukrainiečių nacionalistų centrų Miunchene autoritetą.“
Kaip tik 1959 m. spalį Miunchene sovietų agentas klastingai nužudė OUN vadą Stepaną Banderą. Tačiau KGB valdžia neliko iki galo patenkinta šios akcijos rezultatais: „Banderos laidotuvės virto masine užsienyje gyvenančių ukrainiečių nacionalistų vienybės ir sutelktumo demonstracija. Banderos mirtis konsolidavo priešiškas Sovietų Sąjungai jėgas ukrainiečių emigrantų aplinkoje.“
Su V. Kuku nuspręsta pasielgti kitaip – jį paleisti. Taip sovietų valdžia galėjo pademonstruoti savo tariamą humaniškumą atgailaujančiam priešui. 1960 m. liepos 14 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Nr. 139/82 Vasyliui Kukui ir jo žmonai Uljanai suteikta malonė – jie nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, pritaikant 1955 m. rugsėjo 17 d. SSRS AT Prezidiumo įsaką „Dėl amnestijos tarybiniams piliečiams, bendradarbiavusiems su okupantais 1941–1945 m. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu.“
Apie tai, kas tuo metu vyko užkulisiuose, rašoma 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko pranešime kompartijos pirmajam sekretoriui: „Išleidžiant Kuką iš nelaisvės ir pravedant su juo idėjinio perauklėjimo darbą buvo planuotas jo pasisakymas spaudos konferencijoje užsienio ir tarybiniams žurnalistams, spaudoje ir per radiją, taip pat jam dalyvaujant numatyta parengti kreipimąsi į OUN grupuotes užsienyje, išleisti ir platinti tarp emigrantų Kuko vardu brošiūrą, kuri atskleistų prieš liaudį nukreiptą ukrainiečių nacionalizmo esmę.“
Iš šių gausių priemonių pavyko įgyvendinti tik vieną: Vasylio Kuko vardu buvo parengtas atviras laiškas Ukrainos tautinio judėjimo vadams ir visiems ukrainiečiams, gyvenantiems užsienyje. Rugpjūčio 22 d. po laiško mašinraščiu buvo padėtas V. Kuko parašas. Rugsėjo 19 d. laiško tekstas perskaitytas per radiją, vėliau įrašas ne kartą retransliuotas. Laiškas išspausdintas Vakarų Ukrainos sričių laikraščiuose ir leidinyje „Вісті з України“, kuris per KGB pavaldžią Kultūrinių ryšių su ukrainiečiais užsienyje draugiją platintas diasporoje.
Laiške V. Kukas išsižadėjo ir pasmerkė OUN ir UPA kovos principus ir metodus, ragino ukrainiečių organizacijas užsienyje nutraukti nacionalinę išsivadavimo kovą ir pripažinti sovietų valdžią Ukrainoje. Po daugelio metų laiško paskelbimą V. Kukas motyvavo tuo, jog norėjo išsaugoti jaunų žmonių gyvybes: „Netgi 1954-aisiais norėdami galėjome papildyti mūsų pajėgas mums ištikimu jaunimu. Tačiau tuo metu jau stengėmės nebetraukti jų į pogrindį, kur jie būtų pasmerkti mirties ir įkalinimo grėsmei, o palikdavome jaunimą legalioje padėtyje, kad jie dirbtų Ukrainos ateičiai. Šis laiškas buvo mano kreipimasis į tuos OUN vadovaujančius veikėjus užsienyje, kurie jau prastai įsivaizdavo realią padėtį tuometinėje Ukrainoje. Tai naujos bereikalingos aukos, nes pogrindinis darbas jau buvo išsisėmęs. Tęsti pogrindinį darbą tomis sąlygomis buvo netikslinga. Ir aš kalbėjau apie tai.“
Išleidus į laisvę Vasylis, Uljana ir keturiolikmetis sūnus Jurijus pagaliau vėl galėjo būti kartu. Jiems buvo paskirtas dviejų kambarių butas Kijeve ir apsauga. Gerai valdęs lenkų, anglų, vokiečių, senovės graikų, lotynų ir senovės slavų kalbas, Vasylis nuo 1961 iki 1969 metų dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Centriniame valstybiniame istorijos archyve. Kartu mokėsi eksternu Kijevo valstybinio universiteto istorijos-filosofijos fakultete ir jį baigė 1964 m. Paruošė kandidato disertaciją „Valstiečių žemės banko vaidmuo vykdant Stolypino agrarinę reformą Ukrainoje“, tačiau jos gintis Ukrainos kompartijos CK nurodymu nebuvo leista. 1969-1972 m. dirbo Ukrainos MA Istorijos instituto istoriografijos ir šaltiniotyros skyriuje.
Tokį netikėtą posūkį buvusio partizanų vado gyvenime daugelis galėtų pavadinti atlygiu už išdavystę. Tačiau slapti to laikotarpio dokumentai, kuriuose jis tebevadinamas „pavojingiausia asmenybe nacionalistų aplinkoje“, verčia kiek kitaip vertinti visą situaciją. Minėtame 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko Fedorčiuko pranešime rašoma, jog V. Kukas „nuo KGB užduočių vykdymo išsisukinėjo, jokios medžiagos, kuri būtų verta operatyvinio dėmesio, nepateikė (darbą su juo vedė USRS KGB vadovaujantis personalas). Paskutiniaisiais metais ryšys su Kuku kaip agentu nutrauktas, tačiau operatyviniais sumetimais jam apie tai pranešta nebuvo.“
„Iškart po išlaisvinimo Kukas atsisakė rašyti kokius nors straipsnius prieš ukrainiečių nacionalistus ir tuo pačiu ėmė reikalauti, kad KGB organai išlaisvintų iš įkalinimo vietų daugelį OUN pogrindžio gaujų dalyvių, grąžintų iš specialaus perkėlimo vietų visus jo giminaičius, ir kt. Šie Kuko prašymai buvo įvykdyti.“ Tarp išlaisvintųjų buvo ne tik Vasylio giminaičiai, bet ir OUN vadovybės nariai Michailo Stepaniakas bei Petro Dužij, kurie anksčiau buvo nuteisti sušaudyti, tačiau mirties bausmė jiems buvo pakeista 25 metais lagerių.
Čekistai, suvokdami, kad „rimbo politika“ neveikia, uoliai kišo meduolį. Tačiau „nedėkingasis“ Kukas nesileido perauklėjamas. „Visa tai, – rašo Fedorčiukas apie KGB pastangas, – nepadarė reikiamos įtakos Kukui, bendradarbiauti su organais jis nepradėjo. Būdamas nacionalistas-fanatikas ir tvirtai likdamas tų pačių priešiškų pažiūrų, jis netęsėjo ankstesnių pažadų. Jokių straipsnių ir kitos medžiagos prieš ukrainiečių nacionalistus gauti iš jo daugiau kaip per dešimt metų taip ir nepavyko.“
Porąsyk, išvykų į Leningradą (1965 m.) ir Maskvą (1969 m.) metu V. Kukas dar sykį pademonstravo savo neblėstančius pogrindininko gabumus – išvengė jį slapta sekiojusių saugumiečių ir į Kijevą grįžo jau be priežiūros.
1972 m., papūtus reakcijos vėjams, iš Istorijos instituto išmestas ne vienas mokslininkas. Uždarė ir V. Kuko mokslinę temą – „Ukrainiečių nacionalinis klausimas ir Ukrainos politinės partijos Vakarų Ukrainos žemėse. 1918-1941 m.“ Jau parengtame monografijos skyriuje „Marksizmas-leninizmas apie ukrainiečių nacionalinį klausimą“ įžvelgė vos ne „ideologinę diversiją“. O ir šiaip, tik pagalvokit, „buržuazinis nacionalistas“ – klasikų „nemirtingų darbų“ interpretuotojas!
V. Kukas atleistas iš instituto, uždraudžiant ateityje dirbti mokslo ir švietimo įstaigose. Tų pačių metų pabaigoje jam per didelius vargus pavyko įsidarbinti eiliniu darbininku „Ukrpobutreklama“ kombinate, kuriame dirbo iki pat išėjimo į pensiją 1986 m.
Minėtas 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko Fedorčiuko pranešimas atsirado neatsitiktinai. „Stebint Kuką užfiksuota nemažai faktų, kurie leidžia manyti, jog jis galėjo panaudoti išvadavimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir tolesnį buvimą laisvėje antitarybinei veiklai tęsti ir kitiems nusikaltimams vykdyti,“ rašoma dokumente. Vadinasi, KGB siekė iš naujo pradėti buvusio partizanų vado teisinį persekiojimą. Tačiau tokiu atveju būtų tekę atsakyti ir dešimtims čekistų, kurie ėmėsi jo „perauklėjimo“ ir „operatyvinio panaudojimo“. O daugelis jų per dvidešimtį metų jau buvo aukštai pakilę karjeros laiptais, tapę generolais ir svarbių padalinių saugumo struktūroje vadovais. Galbūt dėl to Fedorčiuko pasiūlymas užstrigo kažkur valdžios koridoriuose, ir pogrindininkas į kalėjimą negrįžo.
Tačiau kagėbistai neužmiršo V. Kuko iki paskutinių SSRS egzistavimo dienų. Vienas iš jų yra prasitaręs: „Žinai, iki gyvenimo pabaigos jis bus mūsų akiratyje, mūsų amžinas perkūrimo objektas [...] Ir dabar kontroliuojame kiekvieną jo žingsnį, vedame su juo visą kompleksą agentūrinių-operatyvinių ir operatyvinių-techninių priemonių. Klausysimės jo visada.“
Tačiau jų „visada“ baigėsi ir Vasylis Kukas sulaukė Ukrainos nepriklausomybės – savo pergalės ilgoje kovoje prieš KGB ir SSRS, kuri užsitęsė beveik pusę gyvenimo. Jau nepriklausomos Ukrainos laikais jis nepriėmė Ukrainos Didvyrio titulo nei iš prezidento Leonido Kučmos, nei iš Viktoro Juščenkos rankų. Manė, kad tai būtų neteisinga, kol išsivadavimo judėjimo dalyviai, UPA partizanai valstybės mastu nėra pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. „O juk oficialus pripažinimas reikalingas pirmiausia ne mums, o tiems, kurie ateis po mūsų...“, pergyveno buvęs UPA vadas.
Po nueito ilgo gyvenimo kelio Vasylis Kukas mirė 2007 metais ir buvo palaidotas gimtajame Krasnės kaime.
Vienas iš suėmimo operacijos organizatorių Georgijus Sanikovas po pusės amžiaus išleistuose memuaruose rašė: „Sušaudyti jį būtų buvęs pernelyg paprastas ir iš operatyvinės pusės nepateisinamas sprendimas. Kol kas jis buvo reikalingas gyvas, o toliau jau bus matyti. Galbūt jį pavyks palenkti bendradarbiauti, priversti padirbėti tarybų valdžiai.“
Paskutinio UPA vado suėmimo faktas laikytas didelėje paslaptyje. Jį žinojo tik trys sovietinės Ukrainos valdžios asmenys: vietinės kompartijos CK sekretorius, CK sekretorius propagandai ir generalinis prokuroras. Kijevo KGB vidaus kalėjimo dokumentuose Vasylis Kukas buvo pažymėtas kaip kalinys „300“, jo žmona – „88“.
Oficialiai „Lemišo“ paieškos buvo tęsiamos, į jas įtraukiant tūkstančius žmonių. Netgi slaptuose vadovėliuose „Lemišas“ figūravo kaip veikiantis „vadeiva“. Prižiūrėtojams iš prokuratūros lankant KGB vidaus kalėjimą slaptųjų kalinių kameras pateikdavo kaip negyvenamas, o pačius sutuoktinius su sustiprinta apsauga trumpam išveždavo į miestą.
Kol „Lemišas“ toliau buvo ieškomas, iš tikrųjų jisai sėdėjo kalėjime, kur jį ne tik tardė, bet ir bandė ideologiškai apdoroti. Ideologinis „auklėtojas“ Georgijus Sanikovas buvo priverstas pripažinti, kad dažnai pralaimėdavo ginčus su kaliniu. Kartais pasibaigus „debatams“ jis buvo priverstas prašyti, kad pokalbius įrašinėjusi Zina ištrintų kai kuriuos epizodus, nes „jei kai ką išgirstų KGB vadovas, geriausiu atveju mane nušalintų nuo darbo su Kuku.“
Pamažu G. Sanikovas netgi pajuto tam tikrą pagarbą kaliniui. Apie V. Kuką, kurį vadino „paskutiniu iš mohikanų“, jis rašė kaip apie ideologiškai stiprų priešininką, tvirtai išpažįstantį savo idealus, nepaklūstantį likimui, bebaimį ir vyrišką.
„Organai“ turėjo savo „Samprotavimus apie areštuotojo Kuko Vasilijaus panaudojimą Tarybų valstybės interesams“, kuriuos 1954 m. gruodžio 8 d. patvirtino SSRS KGB pirmasis pirmininkas Ivanas Serovas. Buvęs ukrainiečių partizanų vadas turėjo būti panaudotas „nacionalistų centrų užsienyje moralinio-politinio sutriuškinimo ir OUN elementų šalies viduje išardymo tikslams“, OUN užsienio centrų vadovams ir jų ryšiams su užsienio žvalgybomis kompromituoti, nesantaikai tarp jų aštrinti ir „visiškam pogrindžio likvidavimui demonstruoti“.
Dokumente rašoma, jog galutinį sprendimą „panaudoti“ V. Kuką SSRS KGB priėmė 1957 m. pabaigoje. Po to „su juo buvo vedami atitinkami pokalbiai, kuriuose jis kėlė savo sąlygas, siekdamas išsilaisvinti. Kukui buvo nurodytas jo iškeltų reikalavimų neadekvatumas, nes jis praktiškai nieko nebuvo padaręs, kad padėtų saugumo organams.“ Todėl čekistai prisibijojo jį paleisti ir toliau naudojo operatyvinėms priemonėms palikdami nelaisvėje.
„Nors ir davė sutikimą dalyvauti jose, – skundėsi kagėbistai, – tačiau visokiais pretekstais nuo pat pradžios ėmė vengti vykdyti savo pažadus, neatskleidė turimų susitarimų dėl ryšio su OUN centrais užsienyje, pradėjo teikti papildomus abejotinus pasiūlymus.“ Akivaizdu, kad tokie pasiūlymai turėjo ne tik sutrukdyti čekistams įgyvendinti savo planus, bet ir įspėti bendražygius užsienyje apie suėmimą.
„Dėl šių priežasčių, – toliau rašoma dokumente, – operatyvinių žaidimų vedimas panaudojant Kuką greitai buvo nutrauktas ir KGB priėmė sprendimą jį naudoti propagandinėms priemonėms, kurias vykdė saugumo organai prieš ukrainiečių nacionalistų antitarybines organizacijas.“
G. Sanikovas rašo, jog Nikita Chruščiovas primygtinai reikalavo teisti V. Kuką „atvirame“ teismo procese Lvove, siekiant „atskleisti ukrainiečių liaudies priešus – ginkluotą OUN pogrindį.“ Chruščiovas jau buvo suformulavęs ir „teismo nuosprendį“ – sušaudymą. Atsakydami į tai USRS KGB pareigūnai tvirtino, jog „dar esama šansų Kuką užverbuoti.“ Be to, mirties bausmė būtų suteikusi pagrindą vakarų propagandai vėl rašyti apie ginkluotą kovą Vakarų Ukrainoje, kas „sustiprintų ukrainiečių nacionalistų centrų Miunchene autoritetą.“
Kaip tik 1959 m. spalį Miunchene sovietų agentas klastingai nužudė OUN vadą Stepaną Banderą. Tačiau KGB valdžia neliko iki galo patenkinta šios akcijos rezultatais: „Banderos laidotuvės virto masine užsienyje gyvenančių ukrainiečių nacionalistų vienybės ir sutelktumo demonstracija. Banderos mirtis konsolidavo priešiškas Sovietų Sąjungai jėgas ukrainiečių emigrantų aplinkoje.“
Su V. Kuku nuspręsta pasielgti kitaip – jį paleisti. Taip sovietų valdžia galėjo pademonstruoti savo tariamą humaniškumą atgailaujančiam priešui. 1960 m. liepos 14 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Nr. 139/82 Vasyliui Kukui ir jo žmonai Uljanai suteikta malonė – jie nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, pritaikant 1955 m. rugsėjo 17 d. SSRS AT Prezidiumo įsaką „Dėl amnestijos tarybiniams piliečiams, bendradarbiavusiems su okupantais 1941–1945 m. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu.“
Apie tai, kas tuo metu vyko užkulisiuose, rašoma 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko pranešime kompartijos pirmajam sekretoriui: „Išleidžiant Kuką iš nelaisvės ir pravedant su juo idėjinio perauklėjimo darbą buvo planuotas jo pasisakymas spaudos konferencijoje užsienio ir tarybiniams žurnalistams, spaudoje ir per radiją, taip pat jam dalyvaujant numatyta parengti kreipimąsi į OUN grupuotes užsienyje, išleisti ir platinti tarp emigrantų Kuko vardu brošiūrą, kuri atskleistų prieš liaudį nukreiptą ukrainiečių nacionalizmo esmę.“
Iš šių gausių priemonių pavyko įgyvendinti tik vieną: Vasylio Kuko vardu buvo parengtas atviras laiškas Ukrainos tautinio judėjimo vadams ir visiems ukrainiečiams, gyvenantiems užsienyje. Rugpjūčio 22 d. po laiško mašinraščiu buvo padėtas V. Kuko parašas. Rugsėjo 19 d. laiško tekstas perskaitytas per radiją, vėliau įrašas ne kartą retransliuotas. Laiškas išspausdintas Vakarų Ukrainos sričių laikraščiuose ir leidinyje „Вісті з України“, kuris per KGB pavaldžią Kultūrinių ryšių su ukrainiečiais užsienyje draugiją platintas diasporoje.
Laiške V. Kukas išsižadėjo ir pasmerkė OUN ir UPA kovos principus ir metodus, ragino ukrainiečių organizacijas užsienyje nutraukti nacionalinę išsivadavimo kovą ir pripažinti sovietų valdžią Ukrainoje. Po daugelio metų laiško paskelbimą V. Kukas motyvavo tuo, jog norėjo išsaugoti jaunų žmonių gyvybes: „Netgi 1954-aisiais norėdami galėjome papildyti mūsų pajėgas mums ištikimu jaunimu. Tačiau tuo metu jau stengėmės nebetraukti jų į pogrindį, kur jie būtų pasmerkti mirties ir įkalinimo grėsmei, o palikdavome jaunimą legalioje padėtyje, kad jie dirbtų Ukrainos ateičiai. Šis laiškas buvo mano kreipimasis į tuos OUN vadovaujančius veikėjus užsienyje, kurie jau prastai įsivaizdavo realią padėtį tuometinėje Ukrainoje. Tai naujos bereikalingos aukos, nes pogrindinis darbas jau buvo išsisėmęs. Tęsti pogrindinį darbą tomis sąlygomis buvo netikslinga. Ir aš kalbėjau apie tai.“
Išleidus į laisvę Vasylis, Uljana ir keturiolikmetis sūnus Jurijus pagaliau vėl galėjo būti kartu. Jiems buvo paskirtas dviejų kambarių butas Kijeve ir apsauga. Gerai valdęs lenkų, anglų, vokiečių, senovės graikų, lotynų ir senovės slavų kalbas, Vasylis nuo 1961 iki 1969 metų dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Centriniame valstybiniame istorijos archyve. Kartu mokėsi eksternu Kijevo valstybinio universiteto istorijos-filosofijos fakultete ir jį baigė 1964 m. Paruošė kandidato disertaciją „Valstiečių žemės banko vaidmuo vykdant Stolypino agrarinę reformą Ukrainoje“, tačiau jos gintis Ukrainos kompartijos CK nurodymu nebuvo leista. 1969-1972 m. dirbo Ukrainos MA Istorijos instituto istoriografijos ir šaltiniotyros skyriuje.
Tokį netikėtą posūkį buvusio partizanų vado gyvenime daugelis galėtų pavadinti atlygiu už išdavystę. Tačiau slapti to laikotarpio dokumentai, kuriuose jis tebevadinamas „pavojingiausia asmenybe nacionalistų aplinkoje“, verčia kiek kitaip vertinti visą situaciją. Minėtame 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko Fedorčiuko pranešime rašoma, jog V. Kukas „nuo KGB užduočių vykdymo išsisukinėjo, jokios medžiagos, kuri būtų verta operatyvinio dėmesio, nepateikė (darbą su juo vedė USRS KGB vadovaujantis personalas). Paskutiniaisiais metais ryšys su Kuku kaip agentu nutrauktas, tačiau operatyviniais sumetimais jam apie tai pranešta nebuvo.“
Čekistai, suvokdami, kad „rimbo politika“ neveikia, uoliai kišo meduolį. Tačiau „nedėkingasis“ Kukas nesileido perauklėjamas. „Visa tai, – rašo Fedorčiukas apie KGB pastangas, – nepadarė reikiamos įtakos Kukui, bendradarbiauti su organais jis nepradėjo. Būdamas nacionalistas-fanatikas ir tvirtai likdamas tų pačių priešiškų pažiūrų, jis netęsėjo ankstesnių pažadų. Jokių straipsnių ir kitos medžiagos prieš ukrainiečių nacionalistus gauti iš jo daugiau kaip per dešimt metų taip ir nepavyko.“
Porąsyk, išvykų į Leningradą (1965 m.) ir Maskvą (1969 m.) metu V. Kukas dar sykį pademonstravo savo neblėstančius pogrindininko gabumus – išvengė jį slapta sekiojusių saugumiečių ir į Kijevą grįžo jau be priežiūros.
1972 m., papūtus reakcijos vėjams, iš Istorijos instituto išmestas ne vienas mokslininkas. Uždarė ir V. Kuko mokslinę temą – „Ukrainiečių nacionalinis klausimas ir Ukrainos politinės partijos Vakarų Ukrainos žemėse. 1918-1941 m.“ Jau parengtame monografijos skyriuje „Marksizmas-leninizmas apie ukrainiečių nacionalinį klausimą“ įžvelgė vos ne „ideologinę diversiją“. O ir šiaip, tik pagalvokit, „buržuazinis nacionalistas“ – klasikų „nemirtingų darbų“ interpretuotojas!
V. Kukas atleistas iš instituto, uždraudžiant ateityje dirbti mokslo ir švietimo įstaigose. Tų pačių metų pabaigoje jam per didelius vargus pavyko įsidarbinti eiliniu darbininku „Ukrpobutreklama“ kombinate, kuriame dirbo iki pat išėjimo į pensiją 1986 m.
Minėtas 1974 m. Ukrainos KGB pirmininko Fedorčiuko pranešimas atsirado neatsitiktinai. „Stebint Kuką užfiksuota nemažai faktų, kurie leidžia manyti, jog jis galėjo panaudoti išvadavimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir tolesnį buvimą laisvėje antitarybinei veiklai tęsti ir kitiems nusikaltimams vykdyti,“ rašoma dokumente. Vadinasi, KGB siekė iš naujo pradėti buvusio partizanų vado teisinį persekiojimą. Tačiau tokiu atveju būtų tekę atsakyti ir dešimtims čekistų, kurie ėmėsi jo „perauklėjimo“ ir „operatyvinio panaudojimo“. O daugelis jų per dvidešimtį metų jau buvo aukštai pakilę karjeros laiptais, tapę generolais ir svarbių padalinių saugumo struktūroje vadovais. Galbūt dėl to Fedorčiuko pasiūlymas užstrigo kažkur valdžios koridoriuose, ir pogrindininkas į kalėjimą negrįžo.
Tačiau kagėbistai neužmiršo V. Kuko iki paskutinių SSRS egzistavimo dienų. Vienas iš jų yra prasitaręs: „Žinai, iki gyvenimo pabaigos jis bus mūsų akiratyje, mūsų amžinas perkūrimo objektas [...] Ir dabar kontroliuojame kiekvieną jo žingsnį, vedame su juo visą kompleksą agentūrinių-operatyvinių ir operatyvinių-techninių priemonių. Klausysimės jo visada.“
Tačiau jų „visada“ baigėsi ir Vasylis Kukas sulaukė Ukrainos nepriklausomybės – savo pergalės ilgoje kovoje prieš KGB ir SSRS, kuri užsitęsė beveik pusę gyvenimo. Jau nepriklausomos Ukrainos laikais jis nepriėmė Ukrainos Didvyrio titulo nei iš prezidento Leonido Kučmos, nei iš Viktoro Juščenkos rankų. Manė, kad tai būtų neteisinga, kol išsivadavimo judėjimo dalyviai, UPA partizanai valstybės mastu nėra pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. „O juk oficialus pripažinimas reikalingas pirmiausia ne mums, o tiems, kurie ateis po mūsų...“, pergyveno buvęs UPA vadas.
Po nueito ilgo gyvenimo kelio Vasylis Kukas mirė 2007 metais ir buvo palaidotas gimtajame Krasnės kaime.
Sutrumpintas teksto variantas, publikuotas „Tremtinyje“ (2013 m. sausio 18 d. Nr. 3 (1025), p. 7, 11):
Paskutinis Ukrainos partizanų vadas Vasylis Kukas
Sausio 11 dieną buvo minimos paskutiniojo Ukrainos sukilėlių kariuomenės (UPA) vado, generolo-chorunžo Vasylio Kuko (1913–2007) šimtosios gimimo metinės. Minint jubiliejų gimtajame Krasnės kaime atidarytas jo vardo kraštotyros muziejus.
Sausio 11 dieną buvo minimos paskutiniojo Ukrainos sukilėlių kariuomenės (UPA) vado, generolo-chorunžo Vasylio Kuko (1913–2007) šimtosios gimimo metinės. Minint jubiliejų gimtajame Krasnės kaime atidarytas jo vardo kraštotyros muziejus.
Vasylis Kukas gimė 1913 metais geležinkeliečio šeimoje. Mokydamasis privačioje ukrainietiškoje gimnazijoje įstojo į Ukrainos skautų organizaciją „Plast“, o lenkų valdžiai uždraudus šios organizacijos veiklą – ir į Ukrainos nacionalistų organizaciją (OUN). Baigęs gimnaziją įstojo studijuoti teisę Liublino katalikiškame universitete, tačiau jo pabaigti nepavyko. Už nelegalios spaudos pervežimą ir kitą pogrindinę veiklą kelis kartus sėdėjo kalėjime. 1937 metais V. Kuką vėl norėta suimti, todėl jis pasitraukė į pogrindį, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, teks prabūti iki 1954 metų. Netrukus įkūrė pogrindinę spaustuvę ir laboratoriją, kurioje gamino sprogmenis.
1941 metais V. Kukas tapo OUN valdybos nariu, buvo vienas iš Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 1941 metų birželio 30 dieną organizatorių. Tų pačių metų rugpjūtį vedė OUN grupę, turėjusią pakartotinai paskelbti Ukrainos nepriklausomybę Kijeve, tačiau kartu su kitais buvo vokiečių policijos suimtas. Pabėgęs 1942 metais buvo išsiųstas organizuoti veiklos į Dnepropetrovską. 1944 metais paskirtas naujai suformuoto Ukrainos sukilėlių armijos padalinio UPA-Pietūs vadu. Ir jau netrukus teko vadovauti didžiausioms kautynėms UPA istorijoje – balandžio 21–25 dienomis miškuose ties Gurbų kaimu keli tūkstančiai sukilėlių kelias dienas atlaikė trisdešimttūkstantinės NKVD kariuomenės puolimus, o paskui prasiveržė iš apsupties.
Nuo 1947 metų V. Kukas – Romano Šuchevičiaus pavaduotojas visose jo pareigose. 1949 metų rugpjūtį jam suteiktas aukščiausias UPA apdovanojimas – Auksinis nuopelnų kryžius. Per visą UPA istoriją tokį apdovanojimą yra gavęs 31 sukilėlis. Tais pačiais metais čekistai bandė verbuoti jo žmoną, tačiau ši pabėgo. Keršydami dvimetį sūnų atėmė iš senelių, pas kuriuos buvo paliktas, ir svetima pavarde atidavė į vaikų namus.
Žuvus generolui Romanui Šuchevičiui 1950 metais Vasylis Kukas tapo UPA vadu. 1950–1954 metais užėmė visas aukščiausias pareigas pasipriešinimo judėjime. 1952 m. spalį jam suteiktas generolo-chorunžo karinis laipsnis. Šiuo laikotarpiu V.Kukas ne tik organizavo karines akcijas, bet ir parengė kelias publikacijas pogrindžio leidiniams.
1954 metų gegužę su užverbuoto ryšininko ir specialiųjų agentų–smogikų pagalba paskutinį UPA vadą ir jo žmoną suėmė. Iki 1960 metų jis buvo laikomas Kijevo ir Maskvos Lubiankos kalėjimuose, tačiau per tą laiką taip ir nebuvo teisiamas. Iš pradžių jo suėmimas buvo laikomas didžiausioje paslaptyje, o KGB jo vardu tebesiuntė į užsienį pranešimus ir agentus.
1959 metais Miunchene buvo nužudytas OUN vadas Stepanas Bandera. Tačiau ši tragedija tik sutelkė Ukrainos laisvės siekiančias organizacijas. Su V. Kuku nuspręsta pasielgti kitaip. 1960 metais jam ir jo žmonai buvo suteikta malonė ir jie paleisti iš įkalinimo vietų. Taip sovietų valdžia pademonstravo savo tariamą humaniškumą „atgailaujančiam“ priešui. Buvo paskelbtas atviras laiškas, kuriame V. Kukas išsižadėjo ir pasmerkė OUN ir UPA kovos principus ir metodus, ragino Ukrainos nacionalistų lyderius ir visus ukrainiečius, gyvenančius užsienyje, nutraukti nacionalinę išsivadavimo kovą ir pripažinti sovietų valdžią Ukrainoje. Vėliau jis tvirtino, kad laišku norėjo informuoti ukrainiečių centrus užsienyje, jog kova nutraukta ir jie nepasiduotų KGB provokacijoms, taip pat kad žmonės be reikalo neaukotų savo gyvybės, kai ginkluota kova jau pasibaigusi.
Po išlaisvinimo V. Kukui leista gyventi Kijeve su žmona ir sūnumi. Iki 1969 metų jis dirbo Centriniame valstybiniame istorijos archyve. Tuo pačiu eksternu mokėsi Kijevo valstybiniame universitete. Paruošė kandidato disertaciją apie Stolypino reformą Ukrainoje ir išlaikė egzaminus, tačiau disertacijos gintis jam neleista. 1969–1972 metais dirbo Istorijos institute.
Iš KGB dokumentų aiškėja, kad jis vengė bendradarbiauti su organais. Be to, ir toliau rodė neeilinius pogrindininko gabumus – kelionių į Leningradą ir Maskvą metu sugebėjo pasprukti nuo jį stebinčių saugumiečių. Per dešimtį metų jokių jam pavestų užduočių neįvykdė, jokių straipsnių ir kitos medžiagos prieš ukrainiečių tautinį judėjimą neparengė. Todėl 1972 metais buvo atleistas iš instituto, jam uždrausta dirbti mokslo ir švietimo įstaigose. Su dideliu vargu įsidarbino eiliniu darbininku kombinate „Bytreklama“, kur dirbo iki pat išėjimo į pensiją – 1986 metų.
Nors kagiebistai neužmiršo apie jį iki paskutinių SSRS egzistavimo dienų, Vasylis Kukas sulaukė Ukrainos nepriklausomybės – savo pergalės ilgoje kovoje prieš KGB ir SSRS, kuri užsitęsė beveik pusę gyvenimo. Jau nepriklausomos Ukrainos laikais jis nepriėmė Ukrainos Didvyrio titulo nei iš prezidento Leonido Kučmos, nei iš Viktoro Juščenkos. Manė, kad tai būtų neteisinga, kol išsivadavimo judėjimo dalyviai valstybės mastu nėra pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. „O juk oficialus pripažinimas reikalingas pirmiausia ne mums, o tiems, kurie ateis po mūsų...“ – sakė buvęs UPA vadas.
Vasylis Kukas mirė 2007 metais ir buvo palaidotas gimtajame Krasnės kaime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą