pirmadienis, gegužės 18

1743 metų gegužės 18 dieną prasidėjo Teriuševo sukilimas


1743 metų gegužės 18 dieną Žemutinio Naugardo ir Alatyrio vyskupas Dmitrijus Sečenovas, prievarta diegdamas stačiatikybę, įsakė sunaikinti, sudeginti senuosius erzių kapus – šventvietę, buvusią Žemutinio Naugardo gubernijos Teriuševo valsčiaus Sarlejaus kaime. Šis poelgis taip papiktino vietos gyventojus, kad jie užpuolė misionierius ir vyskupui teko slėptis cerkvėje. Tačiau tai nesustabdė Dmitrijaus, kuris įsakė išsiųsti baudžiamąjį būrį ir nedelsiant numalšinti neramumus ir pabaigti suniokoti šventvietę. Tokie neprotingi vyskupo ir vietinių valdininkų, pradėjusių dar smarkiau engti vietos gyventojus, drausti melstis ir t.t., veiksmai privedė prie vieno iš reikšmingesnių ir masiškesnių erzių sukilimų – Teriuševo sukilimo.

Prasidėjo prievartiniai rekrūtų ėmimai į armiją, tęsėsi valdžios savivalė, vietos valstiečiai dešimtimis buvo suiminėjami, visaip  mušami, prievarta krikštijami. Tai privedė prie to, kad valstiečiai pradėjo slapstytis miškuose ir formuoti tikrus pasipriešinimo būrius.

Valstiečiai Pumrasas Semionovas, Šatresas Plakidinas, Kotrianas Andriušinas, Družina Dianajevas ir Nesmejanas Vasiljevas tapo judėjimo už valsčiaus nepriklausomybę nuo caro valdžios vadais ir išvystė pasipriešinimo sąjūdį. Judėjimo vadas iš Bolšoje Seskino kaimo Nesmejanas Vasiljevas paskelbė, kad valsčiaus gyventojai nepriklausomi nuo caro įsakų ir prievolių. Prie Borcovo kaimo sukilėliai sumušė gubernijos karinį būrį. Sudėtinga padėtis, gubernijos kariniams daliniams ir įvairioms „jėgos struktūroms“ nesugebant susidoroti su sukilėliais, privertė valdžią maištininkų malšinimui pasiųsti reguliarios armijos grenadierių ir dragūnų dalinius, vadovaujamus generolo majoro Strešniovo ir premjer-majoro Jungerio. 1743 metų lapkritį prie Lapšichos kaimo įvyko sunkus armijos dalinių mūšis su erzių valstiečiais, kuriame sukilėliai patyrė pralaimėjimą ir neteko apie šimto žmonių. Nesmejanas Vasiljevas, Kleicho kaimo burmistras Pumras Semionovas, Šatresas Plakidinas buvo paimti į nelaisvę.

Toliau sekė baudžiamosios priemonės, suėmimai, tremtys, bausmės. Reikėjo įbauginti vietos gyventojus visa imperijos valdžios galia. Reikėjo palaužti laisvą dvasią ir grąžinti valstiečiams baudžiauninkišką dūšią. Apie tris šimtus valstiečių buvo griežtai nubausti. Šių persekiojimų viršūne tapo parodomasis pasipriešinimo vado Nesmejano Vasiljevo sudeginimas ant laužo ir Pumraso Semionovo ištrėmimas amžinai katorgai į Sibirą. Tačiau paskutinius pasipriešinimo židinius pavyko numalšinti tik 1745 metais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą