Mārtiņš Kukurs, ne latgalietis
Kai kalbame apie latgaliečių (latgaliešu) kalbą, nereikia manyti, kad nuo latvių kalbos kažkas atidalijama ar prilipdoma – viskas yra žymiai paprasčiau. Tereikia atmesti šovinizmą, apsišarvuoti žiniomis ir padidinti smegenų vingių skaičių pakaušyje; jei niekas kitas nepadeda, paimti talkon lopetą, kirvį ar kauptuką, arba varškės, bet smegenų vingių skaičių vis vien reikia padidinti.
Taigi, pasaulyje egzistuoja toks terminas – „dialect continuum“ arba, pažodžiui, tarmių/dialektų kontinuumas (tąsa).
Toks kontinuumas, pavyzdžiui, egzistuoja rusų/baltarusių/ukrainiečių bloke, į kurį įeina ne tik šios trys kalbos, bet ir, pavyzdžiui, Karpatų rusinų kalba, suržikas (pereinamoji grandis tarp ukrainiečių ir rusų), trasjanka (pereinamoji grandis tarp baltarusių ir rusų) bei poleščiukų tarmės, kurios pozicionuojamos tarp baltarusių ir ukrainiečių.
Visai nekalbant apie tuteišius, kurie faktiškai yra senųjų baltų – jotvingių palikuonys ir gyvena toje pačioje teritorijoje, kurioje seniau jotvingiai (išskyrus šiandieninėje Lietuvoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje esančias jotvingių žemes). Jie mūsų dienomis kalba slavų kalba, kuri pozicionuojama tarp lenkų ir baltarusių, tačiau su labai plačiu baltų kalbų substratu. Jų kultūra baltiška, su geometriniais ornamentais ir baltiškomis melodijomis, priešingai „častuškoms“ ir žvėrių/paukščių slaviškiems ornamentams.
Toks „dialect continuum“ taip pat yra Belgijos (Flandrijos) – Nyderlandų – Liuksemburgo – Lichtenšteino – Vokietijos – Šveicarijos – Austrijos blokas.
Išties Šiaurės Vokietijoje vartotas „Platt Deutsch“ (vokiečių žemaičių – R. S.) yra beveik ta pati olandų kalba, ir dar prieš 65 metus ja buvo kalbama nepertraukiama linija nuo Belgijos pietvakarių iki pat Klaipėdos dabartinėje Lietuvoje. Daug kalbos vartotojų taip pat buvo Latvijos ir Lietuvos teritorijoje, tačiau, jei neskaitysime panašių į Iršų koloniją, vokiečių žemaičių tankiai apgyvendintos vietos pas mus nebuvo. Negalima užmiršti ir apie manonitų religinės grupės migrantus Rusijoje ir Pavolgio vokiečius (kurie kalbėjo „Platt Deutsch“).
Vadinamoji „literatūrinė vokiečių kalba“ nebuvo paremta šiais dialektais, todėl mūsų dienomis apie tai Latvijoje nekalbama ir mokyklose nemokoma. Savo ruožtu olandų „literatūrinė kalba“ paremta „Šiaurės Vokietijos“ dialektais ir vienoje sienos pusėje laikoma olandų kalba, o kitoje pusėje beveik identiška tarmė laikoma tiktai vokiečių dialekto sudėtine dalimi.
Dar įdomu, kad Olandijoje „vokiškesnės“ tarmės standartizuotos į atskirą saksų žemaičių kalbą. Karas tarp Olandijos ir Vokietijos dėl to nekilo, diplomatiniai ryšiai taip pat nenutraukti ir niekas „Maskvos rankos“ neįžiūri ir teritorinių pretenzijų nepareiškia.
Livonijos ir Kalavijuočių ordinams (kaip ir Vokiečių ordinui) ši „vokiečių žemaičių kalba“ buvo tarpusavio bendravimo priemonė. Ir didelė dalis skolinių iš „vokiečių kalbos“ išties yra skoliniai iš „vokiečių žemaičių“.
Pasaulyje normaliai susiklosčiusi praktika, kad ant šitokios didžiulės tarmių tąsos „patupdomos“ kelios „literatūrinės kalbos“, paprastai šios „literatūrinės kalbos“ susiformuoja aplink didelius centrus, miestus, – arba dėl politinių sienų, kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgo ir Lichtenšteino atvejais.
Šiuos atvejus, kai viename „dialektų kontinuume“ susidariusios kelios „literatūrinės kalbos“, galima panagrinėti plačiau. Filologijoje egzistuoja terminas – diasistema, kuris kaip tik ir pritaikomas šiais atvejais.
Diasistema, pavyzdžiui, yra kroatų – serbų kalbos, bosnių – kroatų – serbų – juodkalniečių – goranų kalbos, kurias iš esmės galima nagrinėti tiek kaip vieną didelę kalbą, tiek kaip kelias mažesnes.
Tokia diasistema taip pat yra čekų – slovakų kalbos, taip pat švedų – norvegų (Bokmål ir Nynorsk) – danų kalbos, jau aukščiau minėtas vakarų germanų žemyninis dialektų blokas su visomis savo „literatūrinėmis kalbomis“. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet manau, kad skaitytojai ir taip jau suprato idėją.
Baltų kalbos negali didžiuotis nei milžiniška teritorija, nei dideliu kalbos vartotojų skaičiumi, bet štai tarmių turi nepaprastai daug. Dar turi, bent kol kas.
Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės kovoja už žmonijos kultūros paveldo išsaugojimą, įskaitant žodinę kultūrą – kalbą, folklorą, meninę kūrybą. Tačiau Latvija ir Lietuva savo kalbų atžvilgiu pasirinkusios tęsti sovietų lingvistinę doktriną.
Retai kuriam iš jaunosios kartos yra tekę mokytis arba skaityti sovietų mokslinę, lingvistinę literatūrą, o gaila. Sovietų valdžios oficiali pozicija kalbų klausimais nebuvo nė kiek slepiama, netgi priešingai – šie genocidiniai polinkiai buvo aiškiai aprašyti ir išdėstyti.
Pagal „socialistinės lingvistikos“ požiūrį, mažos kalbos turėjo išnykti – atverdamos kelią didesnėms „visavertėms kalboms“. Jau nekalbant apie tarmes ir patarmes, kurių ištyrimo vienintelė prasmė atitinkamu laikotarpiu buvo žodžių atsargos fiksavimas, kad su šiais žodžiais būtų galima „turtinti“ vadinamąją „literatūrinę latvių kalbą“.
Galiausiai latvių kalba irgi turėjo išnykti – atlaisvindama kelią, pavyzdžiui, rusų kalbai, o paskui ir rusų kalba, duodama kelią, pavyzdžiui, kinų kalbai. Taip ši grandinėlė tęstųsi, kol „socialistinė planeta Žemė“ nepradėtų kalbėti viena kalba, o kiekviena išnykusi kalba „nepraturtintų žodžių atsargomis“ šios „Žemės kalbos“.
Ne tik kalbų skaičius turėjo sumažėti, bet ir pačios kalbos pasidaryti maksimaliai paprastesnės. Taip pranyko ir latvių „minkštasis r“ bei tam tikri kiti kalbos ypatumai. Žodžiu, ši „socialistinė lingvistika“ užgriuvo ne tiktai Latvijos, Lietuvos tarmes ir patarmes, tačiau ir pačias kalbas.
Jei kas dar atsimena mokslus sovietiniais laikais – tie vaikai, kurie Rygoje buvo atvykėliai iš Latgalos, Kurzemės, buvo visą laiką gėdinami dėl tarties, skirtingų žodžių. Šitoks proto knisimas vyko ir mokyklose. Kas blogiausia – tie „dialektų vartotojai“, kurie įgijo filologinį išsilavinimą, pakluso visiškam „smegenų plovimui“ ir sugrįžę į gimtuosius kraštus toliau „plovė smegenis“ savo mokiniams dar pasiučiau nei tie, kurie buvo kilę ne iš Latgalos. Pirmiausiai vedami filantropiškų pažiūrų – kad vaikams vėliau lengviau būtų gyventi.
Identiška situacija buvo ir Lietuvoje, ir, matyt, visoje likusioje Sovietų Sąjungoje. Kalbant apie trečiąją „didžiąją“ baltų kalbą (lielvalodu) – prūsų, tai ją sovietų laikais apskritai stengtasi pagal galimybes kvalifikuoti arba nagrinėti ne kaip baltų, o kaip slavų kalbą, tiktai pačioje pabaigoje Pabaltijyje šios kvailystės buvo galutinai atmestos. Pasekmės liko – didelė dalis rusų ir lenkų prūsus vis dar laiko slavų gentimi.
Kalbant apie prūsų dialektus, tai abu geriau žinomi (Sembos ir Pamedės) taip skiriasi, kad reikėtų beveik kalbėti apie dvi skirtingas kalbas netgi žinant, kad nė vienas iš šių (taip pat kitų) dialektų nebuvo standartizuotas į „literatūrinę kalbą“ iki pat XX amžiaus antrosios pusės, kai, remiantis Sembos dialektu, buvo standartizuota vadinamoji „naujoji prūsų kalba“.
Faktas, kad „socialistinė lingvistika“ visiškai prieštarauja žmogaus prigimčiai, atsispindi jau tame, kad vienos valstybės ribose žmonės vartoja skirtingus posakius, priežodžius, pajuokavimus ir t. t. ... jau nekalbant apie tarmes, kur žodžiai ir tartis taip pat bus skirtingi.
Apžvelgiant anglų kalbos variacijas, reikia padaryti išvadą, kad jokia pasaulinė monolitinė kalba beveik neįmanoma, nepaisant to, kad žmogus moka atitinkamą kalbą nuo gimimo. Dėl to socializmo atgyvenas iš lingvistikos reikia išmesti ir užmiršti, ir išnagrinėti viską iš naujo. Be viso kito, ir „latgaliečių kalbą“.
Visų pirma – komentatoriai galėtų paieškoti kokioje nors užsienyje išleistoje knygoje ar bent jau angliškoje Vikipedijoje, kas apskritai yra kalba.
Sovietinių laikų latviškas knygas ir latvišką Vikipediją prašau palikti ramybėje, nes ten viskas greičiausiai bus pasiskolinta iš sovietinių autorių. Taip pat – šiandienes, tačiau pasenusias ir rašytas prisilaikant sovietinių kanonų (nes kitaip jos apskritai nebūtų paskelbtos).
Pasidomėję nerasite vienos definicijos, nes tokios visuotinai priimtos išvis nėra. Iš esmės tai filosofinis klausimas, nes, pavyzdžiui, egzistuoja ir ženklų kalbos (įvairios) ir kitos variacijos kalbos tema.
Kadangi šis klausimas pakankamai sudėtingas, tarkim, kad mes apžvelgiame vadinamąsias „literatūrines“, arba raštų, kalbas. „Literatūrinė kalba“ pagal apibrėžimą pirmiausia yra raštų kalba ir tam tikru mastu dirbtinė, nes ją standartizuoja, kuria naujus žodžius, prižiūri jos raidą. Taigi, čia įvelti dirbtiniai procesai, kurių rezultatas yra bendra rašomoji ir/arba šnekamoji forma, kurią vartoja tam tikra žmonių grupė.
Taigi, jei nebūtų tokios pusiau dirbtinės „literatūrinės kalbos“ ir kiekvienas vartotų savo rašybos sistemą, gramatiką, galėtume kalbėti tiktai apie Bezdonių, Nemakščių, Klišabalės kalbą ir t. t. ... kiekvieno bažnytkaimio, gal netgi kiekvieno vienkiemio kalbą. Galimas daiktas, kad net Janio, Pecios, Kolios arba Ivano kalbą, arba „kiemo alkonautų“ kalbą.
Taigi, mes turime „latvių literatūrinę (raštų) kalbą“, kuriai dėl kažkokių mistinių sumetimų bando prikabinti „lotvių raštų kalbą“ („lotvīšu rokstu volūdu“). Tai yra mokslinis absurdas – nes abidvi yra lygios. Neįmanoma dviejų vienodų stiklainių įkišti vieno į kitą, kaip ir kirminas negali parazituoti kitame kirmine, o sumoje 1 + 1 = 2 vienas vienetas nėra didesnis už antrą. Tokie ir panašūs palyginimai galėtų lengviau paaiškinti šį santykį.
Latgaliečiai turi nuosavą seną raštų kalbą, savo seną literatūrą, savo istorinės – politinės raidos veiksnį, savo religiją.
Vienu žodžiu – jei latgaliečiai nuspręstų tarptautiniu lygiu iškelti save kaip atskirą tautą, tarptautiniuose teismuose jų niekas nepajėgtų sustabdyti – visam rėkiančių ura-patriotų apmaudui. Tačiau, kiek žinau, latgaliečiai nesiekia nei savo valstybės, nei atskiros tautos statuso, dėl to – pax in terra.
Savo ruožtu mes susiduriame su kitu faktu – latgaliečiai yra atskira etnografinė (tam tikru mastu ir etninė) grupė. Kaip ir suitai (katalikų etnografinė grupė Kurše – R. S.). Niekas neginčija latgaliečių priklausomybės latvių nacijai ir Latvijos tautai bei latvių tautybei. Tačiau etnografinė (iš dalies ir etninė) grupė yra skirtinga. Panašiai kaip albanų stačiatikiai, rusų sentikiai, airių klajūnai (važinėjantys vagonais, kaip čigonai seniau, nors nėra etniškai susiję) ir kiti.
Latviai ir lotviai (lotvīši) (alternatyvus latgaliečių pavadinimas) yra dvi vienos tautos, vienos tautybės dalys, su dviem skirtingomis „literatūrinėmis (raštų) kalbomis“. Ir nėra čia ko nesuprasti arba šaukti apie skilimą, ar dar kažką. Suskilti gali tiktai tai, kas buvo suvienyta. O Latvija lingvistiškai suvienyta nebuvo niekada.
Pirmosios Latvijos respublikos laikais visoje Latgaloje oficialiai funkcionavo latgaliečių raštų kalba, ir niekam dėl to nekilo problemų. Sovietų laikais Latvija buvo okupuota ir jos vystymasis nebuvo natūralus. Tuometinis „socialistinės lingvistikos“ puolimas prieš „latgaliečių raštų kalbą“ kaip mažesnę yra visiškai logiškai suprantamas. Jei Latgala sudarytų du trečdalius Latvijos, esu įsitikinęs – būtų puolama „latvių literatūrinė kalba“. Nes tokia buvo doktrina.
„Deutsch“ ir „Dutch“ reiškia vieną ir tą patį – tai vienas savivardis dviem oficialioms politinėms tautoms – vokiečiams ir olandams. Jei istoriškai nebūtų susidariusios dvi valstybės, nė vienam į protą neateitų, kad jis gali žymėti kažką skirtingą. Tas pats yra su latviais ir lotviais (lotvīšiem), tiktai abiem dalims tėvynė yra viena. Tad nėra čia ko karščiuotis ir politizuoti kultūrą (įskaitant kalbą).
Reziumė: ant baltų kalbų „dialektų kontinuumo“ pagrindo susiformavo dvi didžiosios kalbos – latvių raštų ir lietuvių raštų kalba. Paraleliai jau šimtus metų egzistuoja Prūsijos lietuvių raštų kalba ir Latgaliečių raštų kalba. Be to, Prūsijos lietuvių raštų kalba yra daug senesnė už šiuolaikinį lietuvių standartą.
Deja, apie latgaliečius nieko negaliu samprotauti, kiek atsimenu, apytikriai tuo pačiu metu vyko knygų, katekizmų spausdinimas ir vertimas. Prie aukščiau minėtų galima pridurti naująją prūsų kalbą, be to, žemaičiai plėtoja ir kuria savo raštų kalbą. Teko girdėti ir apie suitų bandymus standartizuoti patarmes. Po Antrojo pasaulinio karo savo kalbą suformavo kuršininkai (buv. Rytų Prūsija) – ja išėjo kelios knygos, tarp kurių buvo ir žodynas su pridėta standartizuota gramatika bei fonetika. Taigi – realizuoti pagrindiniai „kalbos kriterijai“ – literatūros buvimas, vartojimas ir standartizavimas.
Apie kalbą galima kalbėti, jei yra skirtinga fonetika, gramatika ir leksika, ir jei visa tai yra standartizuota. Latgaliečių kalba taip pat atitinka šiuos požymius, dėl to nematau prasmės diskusijoms tema, kurioje viskas yra aišku.
Dvi „literatūrinės kalbos“, kurios yra susiformavusios iš palyginti artimų tarmių blokų.
Tiems, kurie šaukia, kad negali būti tautos su dviem kalbomis, pasakysiu trumpai drūtai – negalvodamas galiu išvardinti mažiausiai tris.
Norvegai – Nynorsk/Bokmål; airiai – airiška anglų/gėlų; škotai – škotiška anglų; škotų; škotų gėlų. Tad škotai turi ne dvi, o visas tris kalbas! Visai pamiršau žydus su jų daugiau kaip 20 skirtingų kalbų.
Žmonės Latvijoje iki šiol nėra įsisąmoninę, kad įvairovė tiktai patobulina kultūrą. Pavyzdžiui, knyga „Kuršių vikingai“ nebūtų perpus tokia įdomi, jei visur figūruotų tiktai „literatūrinė latvių kalba“, be savitų tarmiškų žodžių ir konstrukcijų. Paprasta kalba yra monotoniška kalba, kuo paprastesnė – tuo mažiau jai galimybių išlikti, bet kokioje formoje. Latgaliečių raštų kalbos juk niekas neperša, latgališkų kelio ženklų Rygoje neprisukinėja. Tad lai gyvena latgaliečiai su savo kalba ir savo kultūra Latgaloje, kodėl Rygoje dėl to taip nerimaujama? To aš negaliu niekaip kitaip paaiškinti kaip tiktai atviru šovinizmu iš baltų (nelatgaliečių latvių) pusės. Jei Latvija paskirtų bent vieną dešimtadalį rusų mokykloms einančio finansavimo latgaliečiams, mes gyventume žymiai jaukesnėje ir „latviškesnėje“ Latvijoje.
Kartoju – reikia nustoti politizuoti mokslą ir kultūrą. „Penktosios kolonos ir Maskvos rankos“ su mokslu nesusijusios. O jei toks ryšys yra – tai jau nebe mokslas. Ūžti ausis apie „separatizmą“ reikėjo tiems katalikų dvasininkams, kurie rašė knygas latgališkai, kai dar jokia Latvija nei vienam sapnuose nesivaideno.
Nereikėtų painioti terminų „valstybinė kalba“ ir „literatūrinė kalba“. Literatūrinė kalba yra bet kokia standartizuota forma, o valstybinė kalba yra tokia standartizuota kalba, kuri yra toje valstybėje įstatymiškai nustatyta kaip pagrindinė teisinė forma. Tai yra, teismuose, valstybės įstaigose ir t. t. ... Latgaliečių kalbos statusas jokios grėsmės „latvių literatūrinės kalbos“ padėčiai nekelia, bent jau už Latgalos ribų.
delfi.lv
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą