Prieš porą metų laikraštis „Volgos komuna“ išspausdino interviu su Samaros regioninio visuomeninio teisių gynimo centro vadovu, vyresniuoju teisingumo patarėju Vladimiru Indiriakovu, ilgai pradirbusiu prokuratūroje. Jis atskleidė daugeliui skaitytojų nežinomus duomenis apie slapčiausią tų laikų lagerių sistemą – Bezymianlagą, 1940–1946 m. buvusį dabartinės Samaros gubernijos teritorijoje.
Vladimirai Ivanovičiau, tai kas gi yra Bezymianlagas?
Apie Belobaltlagą rašė Gorkis, Kolymos lagerius mes žinome iš Šalamovo apsakymų, „GULAG‘o archipelagą“ – iš Solženicyno kūrinių. Užantspauduota paslaptimi daugeliui šalies gyventojų ilgai liko Bezymianlagas. Apie jį iki šiol labai mažai pasakyta. Tai masinė kalinių kolonija, pastačiusi Aviacijos ir variklių gamyklas, Mechanikos gamykla, Upravlenčeskio gyvenvietę. Bezymianlago dėka Samara tapo ryškiu aviacijos pramonės centru.
Visų šių gamyklų statybos valdyba buvo įsikūrusi Bezymiankos stotyje. Gretimoje teritorijoje per itin trumpą laiką reikėjo pastatyti dvi aviacijos ir vieną variklių gamyklą. Tuo metu jokių kitų statybos jėgų, be kalinių, nebuvo. Zekai statė ir gyvenamąjį miestelį potencialiems karinės pramonės komplekso („oboronkos“) darbininkams, ir Bezymiankos šiluminę elektrinę. Bezymianlage žuvo tūkstančiai mūsų tautiečių, kurių vaikai ir šiandien nieko apie jų likimus nežino.
Dvi aviacijos gamyklas statė vadinamasis „pirmasis rajonas“, padalintas į du skyrius („lagučastok“) – pagal gamyklų vietas. Jame buvo maždaug 10 tūkstančių kalinių, po penkis tūkstančius kiekvienam skyriui. Kas 3-4 mėnesius skyrių viršininkai keitėsi. Bet vienas išsilaikė iki karo pabaigos – tai M. Ušamirskis, būsimo Samaros mero pavaduotojo tėvas. Beje, gamyklos buvo pastatytos per paskirtą laiką.
Statoma Bezymiankos šiluminė elektrinė
Kas buvo laikomi lageriuose?
Prieš karą lagerių kontingentą sumaišė į vieną krūvą – ir politinius kalinius, ir kriminalinius. Štai pavyzdinė Bezymianlago „kokybinė sudėtis“: nuteistieji už antisovietinę propagandą, už „kitus kontrrevoliucinius nusikaltimus“ (tarp jų ir už kontrrevoliucinę agitaciją), „socialiai kenksmingi elementai“ (išbuožintieji ir pan.), „socialiai pavojingi elementai“ („gryni“ kriminaliniai – banditai, vagys, plėšikai), pasų (prirašymo prie vietos – R. S.) įstatymo pažeidėjai, buvo daug nuteistų už tarnybinius ir ūkinius nusikaltimus, taip pat pagal garsųjį straipsnį „už varpas“ („kolūkio nuosavybės vagimą“ – R. S.).
Kiek žmonių perėjo per Bezymianlagą, kokios buvo sąlygos?
Sąlygos baisios. Žmonės atvykdavo į tuščią lauką. Lageriai nebuvo paruošti tokiam kalinių kiekiui. Zekus išvesdavo iš vagonų ir apgyvendindavo žeminėse ir palapinėse, tiktai darbo spartuolius („udarnikus“) – vagonėliuose. Atskirų lovų nebuvo, miegojo ant narų.
Nuteistasis turėjo dirbti ne mažiau kaip 11 valandų. Miegui buvo skirtos 8 valandos. Kalinius apgyvendindavo taip, kad kuo mažiau jėgų būtų eikvojama keliui iki darbo vietos.
Pagrindinis maistas buvo duona. Pridedamos prie jos balandos (vandeningos sriubos – R. S.) maistu nepavadinsi. Duona buvo paskirstoma pagal darbo rodiklius. Įvykdantiems iki 70 procentų normos – 450 gramų į parą, 100% – 675 gramai, 125% – 900 gramų. Atsisakiusius išeiti į darbą uždarydavo į bausmės izoliatorius ir duodavo po 350 gramų, o laikomiems kamerose-vienutėse neišeinant į darbą – 300 gramų. O ir iš šio menko davinio toli gražu ne viskas pasiekdavo nuteistuosius. Maistą juk dalindavo laisvieji samdiniai, jie jį ir vogdavo.
1941 metų liepos 1 d. Bezymianlage buvo 100 782 žmonės. Pačiose grandioziškiausiose praeities statybose – Belomorkanalo – priskaičiuojama tik dešimčia dvidešimčia tūkstančių daugiau. Tačiau Belobaltlagas driekėsi didžiulėje teritorijoje, o Bezymianlagas buvo „rekordiška“ zekų koncentracija vienoje vietoje.
Kalinių skaičių pakoregavo karo pradžia. Kalinius siųsdavo į bausmės batalionus išpirkti kaltę krauju. Heroiškų poelgių jų sąskaitoje nemažai, juk šie žmonės neturėjo ko prarasti. Daug tarp jų buvo apdovanotų. Per pirmus dvejus karo metus Bezymianlagas pasiuntė į frontą 71 tūkstantį kalinių. Nuo 1941 metų liepos iki 1943 metų liepos (Bezymiankos gamyklų statybos pabaiga) per Bezymianlagą praėjo 251 650 žmonių. Per tą laiką iš lagerio pabėgo 522. Paleista 9100 invalidų ir „susirgusių nepagydama liga“. Tai daugiausia žmonės, kuriems likdavo gyventi suskaičiuotas dienas. Per tą patį periodą Bezymianlage mirė 11 165 žmonės.
Kada buvo mirtingumo pikas?
1941-ųjų gruodį ir 1942-ųjų sausį. Pagrindinė mirties priežastis buvo badas. Mirė nuo pelagros ir dizenterijos. Daug buvo nušalusių.
Išliko kalinių laidojimo instrukcijos vykdymo patikrinimo aktas, priklausantis masinio mirtingumo periodui. Ten pasakyta, kad kelių mechanikos gamyklos skyrių brigados kiekvieną dieną vaikšto į kapines laidoti mirusiųjų. Per dieną tokiems darbams buvo skiriama po 100-110 žmonių. Atrodytų, pagal egzistuojančią normą – trys karstai grupei iš dviejų žmonių – brigada turėjo susitvarkyti su darbų apimtimi. Tačiau iš tikrųjų kapinėse akto sudarymo metu buvo daugiau kaip 250 nepalaidotų. (Galima įsivaizduoti šią siaubingą lavonų krūvą). Žinote, man kelionės į Lenkiją metu teko aplankyti „Osvencimą“, tapusį muziejumi, tai štai ten fotografijos liudija, kad tokie lavonų kalnai susikaupdavo tiktai suplanuoto masinio mirusiųjų sudeginimo išvakarėse. O pas mus paprasčiausiai nespėdavo laidoti.
Toliau tikrintojas rašo, kad tokios netvarkos priežastis – itin žemas laidotojų darbo našumas. Per dieną žemei atiduodama 25-30 lavonų. Laidojimo darbų atlikimo kokybė neatlaiko jokios kritikos. Techninę palaidojimo kokybės priežiūrą vykdo vos vienas „dešimtininkas“ – kalinys. Daugeliu atvejų karstai užkasami į žemę ne giliau kaip pusę metro. Atėjus šiltesniems orams kapinių teritorijoje gali atsirasti infekcijos židinių, daro išvadą tikrintojas.
„1942 metų sausio 25 dieną karstų partijoje rastas karstas su mirusiuoju, kuris buvo be galvos. Sausio 26 dienos partijoje, atgabentoje iš Novosemejkinskio objekto, aptikti karstai, kuriuose mirusieji guli nuogi, o tokiais atvejais priklausantys drabužiai – marškinėliai ir apatinės kelnės („kalsonai“) – numesti į karstą ant kūno. Vieno mirusiojo kūno dalys išsidėsčiusios nenatūraliai. Jam buvo pagamintas specialus karstas. Iš kur jis atgabentas – nežinoma.“ Štai kas ten dėjosi...
Praėjus keliems mėnesiams po šio akto Bezymianskio pataisos-darbo lageryje išleidžiamas potvarkis „Apie mirusių kalinių laidojimą be karstų“. Statybose trūkstant pjautinės medienos ir vinių, įsakyta kalinius laidoti be karstų ir apatinių baltinių. Patogesniam lavonų pristatymui iš lagerio skyriaus į kapines kiekviename padalinyje reikėjo pagaminti 2-5 sandariai sukaltus karstus arba dėžes, iš vidaus apmuštas lakštine geležimi ir uždaromas dangčiais.
Kitas dokumentas. Remiantis Centro potvarkiu laidoti ne tiktai be baltinių, bet ir be apvyniojimo paklode...
O kaip gyveno lagerių personalas?
Pagal tuometines sąlygas labai gerai. Man teko susipažinti su tų laikų prokurorų patikrinimo aktais. Viename lageryje aptikta „artelės ūkis, kuriame buvo daugiau kaip 40 kiaulių ir dvi karvės“. Apskaitoje jo nebuvo. Tikrasis šeimininkas – dalies vadas ir apsaugos viršininkas Kruglovas, su kurio sankcija viskas ir buvo vykdoma. Visa vadovybė maitinosi iš šio ūkio. Prokuroras rašo, kad be jokių trukdymų apsaugos personalas aprūpinamas mėsa, lašiniais. Pačiam Kruglovui „pristatyta daugiau kaip 60 kilogramų mėsos ir trys paršeliai.“ Jam ruošdavo specialius pietus. Ir kokių priemonių imtasi pažeidėjo atžvilgiu? Už pasitaikiusius neteisėtus veiksmus Kruglovą nuspręsta... atleisti. Štai ir visa bausmė už tokio ūkio organizavimą ir palaikymą neteisėtu pagrindu. O panašūs „ūkiai“ buvo visuose lagerio skyriuose.
Atsimenu priešingą atvejį Bezymianlage, kai nuteistasis, gavęs apatinius baltinius, išmainė juos į produktus, kad tiesiog išgyventų. Už tai jis buvo sušaudytas.
Pateikite ryškiausius nuosprendžių pavyzdžius.
Pasitaikė toks anekdotinis įsakymas. Siekiant išvengti apsinuodijimų kaliniams buvo uždrausta valgyti žolę ir laukinių žolių šakniastiebius. Jevgenijus Meleško, g. 1898 m., už antisovietinę agitaciją gavo penkerius metus. Atlikdamas šią bausmę Bezymianlage, jis kartą po pietų prie barako ėmė valgyti žolę. Į zekų klausimą, nejaugi jis toks alkanas, Meleško atsakė, kad ne tik jisai, bet ir visa liaudis alkana. Ši frazė jam kainavo... papildomus šešis laisvės atėmimo metus.
40 metų Aleksandra Grigorova dėl religinių įsitikinimų atsisakė eiti į darbą per bažnytinę šventę, ir buvo nuteista sušaudyti.
Dažnai sušaudymo nuosprendžiai buvo skelbiami už atsisakymą dirbti. Teisme zekai motyvuodavo atsisakymą bloga savijauta. Tuomet teisėjas garsiai perskaitydavo gydytojo pažymą, pagal kurią zekas buvo laikomas sveiku, ir jį arba sušaudydavo, arba pridėdavo ne mažiau kaip dešimt metų.
Nuteistasis Andrejus Vibė atsisakinėjo dėl ligos eiti į darbą. Administracija jį siunčia į „lengvą darbą“ – rinkti miške spygliuočių šakas nuovirui nuo cingos. Brigados, susidedančios iš keleto silpnų žmonių, dienos norma buvo 2,5 tonos. Jis tris dienas pradirbo, neišlaikė ir atsisakė. Vietinio teismo nuosprendis – sušaudymas, bet Aukščiausiasis teismas pakeitė šią bausmę dešimčia metų.
Išliko prokuroro Bacharovo pranešimas, kuriame jis rašo, kad kalinys Petras Sidorenko dėl ligos buvo atleistas nuo darbo, tačiau, nepaisant to, gydytojo pavarde Abramovičius antrąsyk apžiūrėtas ir išsiųstas į gamybą, iš kurios po dviejų valandų buvo pusiau apalpęs parvežtas į lagerį, vėl apžiūrėtas ir išsiųstas į stacionarą. Iš ten jis išėjo į baraką, naktį vėl buvo pristatytas į stacionarą, kur neatgavęs sąmonės mirė. Pasekmė – prokuroras prašo paskirti gydytojui Abramovičiui tik... nuobaudą. Ir tiek.
O tuo pačiu metu viena Samaros gyventoja gavo 10 metų lagerių už tokio ketureilio atlikimą:
„Leninas mirdamas
Stalinui prisakė
Duonos neduoti,
Mėsos nerodyti“.
("Когда Ленин умирал,
Сталину наказывал,
Чтобы хлеба не давал,
Мяса не показывал".)
Koks nuosprendis Bezymianlage, jūsų nuomone, pats neįprasčiausias?
Vienintelis išteisinamasis, pasiekęs mūsų dienas. Tai Fiodoro Kupcovo, kaltinto sistemingu neišėjimu į darbą be svarbių priežasčių, byla. Teisme jis kaltu neprisipažino, pareiškė, kad nė karto neatsisakė dirbti, o jo patraukimas atsakomybėn nulemtas konflikto su darbų paskirstytoju („nariadčiku“) Reutovu. Teismas taip pat neįžvelgė Kupcovo kaltės ir teisėja Ivoilova išteisino kalinį. Dar visai neseniai šalyje nebuvo net vieno procento išteisinamųjų nuosprendžių, todėl tam periodui ši istorija unikali. Beje, tos teisėjos bendrapavardis, Ivoilovas, buvo lagerio viršininko pavaduotojas Bezymianlage. Tokia likimo grimasa.
...Aš štai apie ką dar norėjau pasakyti. Man papuolė į rankas 1941 metų sausio 27 dienos „SSSR NKVD Bezymianskio pataisos-darbo lagerio kalinių mirties apiforminimo tvarkos ir jų laidojimo instrukcija“.
Kaliniai, mirę Žigulevsko rajone ir Krasnaja Glinkoje, palaidoti Upravlenčeskio kapinėse. Ten, beje, buvo atskiras Krasnoglinskio sveikatingumo-profilaktinis skyrius. Ten suveždavo vadinamoji laikinai nedarbingų zekų komanda (KVNT). Iš ten grįždavo vienetai – žmones paprasčiausiai atveždavo numirti. Nusibaigusius likusiuose rajonuose ir skyriuose laidodavo centrinėse kapinėse, Mechzavodo gyvenvietės rajone. Ten – dešimčių tūkstančių kalinių palaikai. Štai tose dviejose vietose ir reikėtų, mano nuomone, įrengti memorialus.
Jevenijus ČUBAČKINAS
„Volgos komuna“, Nr. 15 (26058), 2008 01 26.
Pagal news.samaratoday.ru
Priedai:
Bezymiankos planas (vokiečių sudarytas 1943 m.).
Захарченко А. В., Репинецкий А. И. Строго секретно, Безымянлаг. 1940-1946 (Документы, факты, суждения о Безымянских лагерях Особого Строительства НКВД СССР). Самара, 2006 (pdf).
Vladimirai Ivanovičiau, tai kas gi yra Bezymianlagas?
Apie Belobaltlagą rašė Gorkis, Kolymos lagerius mes žinome iš Šalamovo apsakymų, „GULAG‘o archipelagą“ – iš Solženicyno kūrinių. Užantspauduota paslaptimi daugeliui šalies gyventojų ilgai liko Bezymianlagas. Apie jį iki šiol labai mažai pasakyta. Tai masinė kalinių kolonija, pastačiusi Aviacijos ir variklių gamyklas, Mechanikos gamykla, Upravlenčeskio gyvenvietę. Bezymianlago dėka Samara tapo ryškiu aviacijos pramonės centru.
Visų šių gamyklų statybos valdyba buvo įsikūrusi Bezymiankos stotyje. Gretimoje teritorijoje per itin trumpą laiką reikėjo pastatyti dvi aviacijos ir vieną variklių gamyklą. Tuo metu jokių kitų statybos jėgų, be kalinių, nebuvo. Zekai statė ir gyvenamąjį miestelį potencialiems karinės pramonės komplekso („oboronkos“) darbininkams, ir Bezymiankos šiluminę elektrinę. Bezymianlage žuvo tūkstančiai mūsų tautiečių, kurių vaikai ir šiandien nieko apie jų likimus nežino.
Dvi aviacijos gamyklas statė vadinamasis „pirmasis rajonas“, padalintas į du skyrius („lagučastok“) – pagal gamyklų vietas. Jame buvo maždaug 10 tūkstančių kalinių, po penkis tūkstančius kiekvienam skyriui. Kas 3-4 mėnesius skyrių viršininkai keitėsi. Bet vienas išsilaikė iki karo pabaigos – tai M. Ušamirskis, būsimo Samaros mero pavaduotojo tėvas. Beje, gamyklos buvo pastatytos per paskirtą laiką.
Statoma Bezymiankos šiluminė elektrinė
Kas buvo laikomi lageriuose?
Prieš karą lagerių kontingentą sumaišė į vieną krūvą – ir politinius kalinius, ir kriminalinius. Štai pavyzdinė Bezymianlago „kokybinė sudėtis“: nuteistieji už antisovietinę propagandą, už „kitus kontrrevoliucinius nusikaltimus“ (tarp jų ir už kontrrevoliucinę agitaciją), „socialiai kenksmingi elementai“ (išbuožintieji ir pan.), „socialiai pavojingi elementai“ („gryni“ kriminaliniai – banditai, vagys, plėšikai), pasų (prirašymo prie vietos – R. S.) įstatymo pažeidėjai, buvo daug nuteistų už tarnybinius ir ūkinius nusikaltimus, taip pat pagal garsųjį straipsnį „už varpas“ („kolūkio nuosavybės vagimą“ – R. S.).
Kiek žmonių perėjo per Bezymianlagą, kokios buvo sąlygos?
Sąlygos baisios. Žmonės atvykdavo į tuščią lauką. Lageriai nebuvo paruošti tokiam kalinių kiekiui. Zekus išvesdavo iš vagonų ir apgyvendindavo žeminėse ir palapinėse, tiktai darbo spartuolius („udarnikus“) – vagonėliuose. Atskirų lovų nebuvo, miegojo ant narų.
Nuteistasis turėjo dirbti ne mažiau kaip 11 valandų. Miegui buvo skirtos 8 valandos. Kalinius apgyvendindavo taip, kad kuo mažiau jėgų būtų eikvojama keliui iki darbo vietos.
Pagrindinis maistas buvo duona. Pridedamos prie jos balandos (vandeningos sriubos – R. S.) maistu nepavadinsi. Duona buvo paskirstoma pagal darbo rodiklius. Įvykdantiems iki 70 procentų normos – 450 gramų į parą, 100% – 675 gramai, 125% – 900 gramų. Atsisakiusius išeiti į darbą uždarydavo į bausmės izoliatorius ir duodavo po 350 gramų, o laikomiems kamerose-vienutėse neišeinant į darbą – 300 gramų. O ir iš šio menko davinio toli gražu ne viskas pasiekdavo nuteistuosius. Maistą juk dalindavo laisvieji samdiniai, jie jį ir vogdavo.
1941 metų liepos 1 d. Bezymianlage buvo 100 782 žmonės. Pačiose grandioziškiausiose praeities statybose – Belomorkanalo – priskaičiuojama tik dešimčia dvidešimčia tūkstančių daugiau. Tačiau Belobaltlagas driekėsi didžiulėje teritorijoje, o Bezymianlagas buvo „rekordiška“ zekų koncentracija vienoje vietoje.
Kalinių skaičių pakoregavo karo pradžia. Kalinius siųsdavo į bausmės batalionus išpirkti kaltę krauju. Heroiškų poelgių jų sąskaitoje nemažai, juk šie žmonės neturėjo ko prarasti. Daug tarp jų buvo apdovanotų. Per pirmus dvejus karo metus Bezymianlagas pasiuntė į frontą 71 tūkstantį kalinių. Nuo 1941 metų liepos iki 1943 metų liepos (Bezymiankos gamyklų statybos pabaiga) per Bezymianlagą praėjo 251 650 žmonių. Per tą laiką iš lagerio pabėgo 522. Paleista 9100 invalidų ir „susirgusių nepagydama liga“. Tai daugiausia žmonės, kuriems likdavo gyventi suskaičiuotas dienas. Per tą patį periodą Bezymianlage mirė 11 165 žmonės.
Kada buvo mirtingumo pikas?
1941-ųjų gruodį ir 1942-ųjų sausį. Pagrindinė mirties priežastis buvo badas. Mirė nuo pelagros ir dizenterijos. Daug buvo nušalusių.
Išliko kalinių laidojimo instrukcijos vykdymo patikrinimo aktas, priklausantis masinio mirtingumo periodui. Ten pasakyta, kad kelių mechanikos gamyklos skyrių brigados kiekvieną dieną vaikšto į kapines laidoti mirusiųjų. Per dieną tokiems darbams buvo skiriama po 100-110 žmonių. Atrodytų, pagal egzistuojančią normą – trys karstai grupei iš dviejų žmonių – brigada turėjo susitvarkyti su darbų apimtimi. Tačiau iš tikrųjų kapinėse akto sudarymo metu buvo daugiau kaip 250 nepalaidotų. (Galima įsivaizduoti šią siaubingą lavonų krūvą). Žinote, man kelionės į Lenkiją metu teko aplankyti „Osvencimą“, tapusį muziejumi, tai štai ten fotografijos liudija, kad tokie lavonų kalnai susikaupdavo tiktai suplanuoto masinio mirusiųjų sudeginimo išvakarėse. O pas mus paprasčiausiai nespėdavo laidoti.
Toliau tikrintojas rašo, kad tokios netvarkos priežastis – itin žemas laidotojų darbo našumas. Per dieną žemei atiduodama 25-30 lavonų. Laidojimo darbų atlikimo kokybė neatlaiko jokios kritikos. Techninę palaidojimo kokybės priežiūrą vykdo vos vienas „dešimtininkas“ – kalinys. Daugeliu atvejų karstai užkasami į žemę ne giliau kaip pusę metro. Atėjus šiltesniems orams kapinių teritorijoje gali atsirasti infekcijos židinių, daro išvadą tikrintojas.
„1942 metų sausio 25 dieną karstų partijoje rastas karstas su mirusiuoju, kuris buvo be galvos. Sausio 26 dienos partijoje, atgabentoje iš Novosemejkinskio objekto, aptikti karstai, kuriuose mirusieji guli nuogi, o tokiais atvejais priklausantys drabužiai – marškinėliai ir apatinės kelnės („kalsonai“) – numesti į karstą ant kūno. Vieno mirusiojo kūno dalys išsidėsčiusios nenatūraliai. Jam buvo pagamintas specialus karstas. Iš kur jis atgabentas – nežinoma.“ Štai kas ten dėjosi...
Praėjus keliems mėnesiams po šio akto Bezymianskio pataisos-darbo lageryje išleidžiamas potvarkis „Apie mirusių kalinių laidojimą be karstų“. Statybose trūkstant pjautinės medienos ir vinių, įsakyta kalinius laidoti be karstų ir apatinių baltinių. Patogesniam lavonų pristatymui iš lagerio skyriaus į kapines kiekviename padalinyje reikėjo pagaminti 2-5 sandariai sukaltus karstus arba dėžes, iš vidaus apmuštas lakštine geležimi ir uždaromas dangčiais.
Kitas dokumentas. Remiantis Centro potvarkiu laidoti ne tiktai be baltinių, bet ir be apvyniojimo paklode...
O kaip gyveno lagerių personalas?
Pagal tuometines sąlygas labai gerai. Man teko susipažinti su tų laikų prokurorų patikrinimo aktais. Viename lageryje aptikta „artelės ūkis, kuriame buvo daugiau kaip 40 kiaulių ir dvi karvės“. Apskaitoje jo nebuvo. Tikrasis šeimininkas – dalies vadas ir apsaugos viršininkas Kruglovas, su kurio sankcija viskas ir buvo vykdoma. Visa vadovybė maitinosi iš šio ūkio. Prokuroras rašo, kad be jokių trukdymų apsaugos personalas aprūpinamas mėsa, lašiniais. Pačiam Kruglovui „pristatyta daugiau kaip 60 kilogramų mėsos ir trys paršeliai.“ Jam ruošdavo specialius pietus. Ir kokių priemonių imtasi pažeidėjo atžvilgiu? Už pasitaikiusius neteisėtus veiksmus Kruglovą nuspręsta... atleisti. Štai ir visa bausmė už tokio ūkio organizavimą ir palaikymą neteisėtu pagrindu. O panašūs „ūkiai“ buvo visuose lagerio skyriuose.
Atsimenu priešingą atvejį Bezymianlage, kai nuteistasis, gavęs apatinius baltinius, išmainė juos į produktus, kad tiesiog išgyventų. Už tai jis buvo sušaudytas.
Pateikite ryškiausius nuosprendžių pavyzdžius.
Pasitaikė toks anekdotinis įsakymas. Siekiant išvengti apsinuodijimų kaliniams buvo uždrausta valgyti žolę ir laukinių žolių šakniastiebius. Jevgenijus Meleško, g. 1898 m., už antisovietinę agitaciją gavo penkerius metus. Atlikdamas šią bausmę Bezymianlage, jis kartą po pietų prie barako ėmė valgyti žolę. Į zekų klausimą, nejaugi jis toks alkanas, Meleško atsakė, kad ne tik jisai, bet ir visa liaudis alkana. Ši frazė jam kainavo... papildomus šešis laisvės atėmimo metus.
40 metų Aleksandra Grigorova dėl religinių įsitikinimų atsisakė eiti į darbą per bažnytinę šventę, ir buvo nuteista sušaudyti.
Dažnai sušaudymo nuosprendžiai buvo skelbiami už atsisakymą dirbti. Teisme zekai motyvuodavo atsisakymą bloga savijauta. Tuomet teisėjas garsiai perskaitydavo gydytojo pažymą, pagal kurią zekas buvo laikomas sveiku, ir jį arba sušaudydavo, arba pridėdavo ne mažiau kaip dešimt metų.
Nuteistasis Andrejus Vibė atsisakinėjo dėl ligos eiti į darbą. Administracija jį siunčia į „lengvą darbą“ – rinkti miške spygliuočių šakas nuovirui nuo cingos. Brigados, susidedančios iš keleto silpnų žmonių, dienos norma buvo 2,5 tonos. Jis tris dienas pradirbo, neišlaikė ir atsisakė. Vietinio teismo nuosprendis – sušaudymas, bet Aukščiausiasis teismas pakeitė šią bausmę dešimčia metų.
Išliko prokuroro Bacharovo pranešimas, kuriame jis rašo, kad kalinys Petras Sidorenko dėl ligos buvo atleistas nuo darbo, tačiau, nepaisant to, gydytojo pavarde Abramovičius antrąsyk apžiūrėtas ir išsiųstas į gamybą, iš kurios po dviejų valandų buvo pusiau apalpęs parvežtas į lagerį, vėl apžiūrėtas ir išsiųstas į stacionarą. Iš ten jis išėjo į baraką, naktį vėl buvo pristatytas į stacionarą, kur neatgavęs sąmonės mirė. Pasekmė – prokuroras prašo paskirti gydytojui Abramovičiui tik... nuobaudą. Ir tiek.
O tuo pačiu metu viena Samaros gyventoja gavo 10 metų lagerių už tokio ketureilio atlikimą:
„Leninas mirdamas
Stalinui prisakė
Duonos neduoti,
Mėsos nerodyti“.
("Когда Ленин умирал,
Сталину наказывал,
Чтобы хлеба не давал,
Мяса не показывал".)
Koks nuosprendis Bezymianlage, jūsų nuomone, pats neįprasčiausias?
Vienintelis išteisinamasis, pasiekęs mūsų dienas. Tai Fiodoro Kupcovo, kaltinto sistemingu neišėjimu į darbą be svarbių priežasčių, byla. Teisme jis kaltu neprisipažino, pareiškė, kad nė karto neatsisakė dirbti, o jo patraukimas atsakomybėn nulemtas konflikto su darbų paskirstytoju („nariadčiku“) Reutovu. Teismas taip pat neįžvelgė Kupcovo kaltės ir teisėja Ivoilova išteisino kalinį. Dar visai neseniai šalyje nebuvo net vieno procento išteisinamųjų nuosprendžių, todėl tam periodui ši istorija unikali. Beje, tos teisėjos bendrapavardis, Ivoilovas, buvo lagerio viršininko pavaduotojas Bezymianlage. Tokia likimo grimasa.
...Aš štai apie ką dar norėjau pasakyti. Man papuolė į rankas 1941 metų sausio 27 dienos „SSSR NKVD Bezymianskio pataisos-darbo lagerio kalinių mirties apiforminimo tvarkos ir jų laidojimo instrukcija“.
Kaliniai, mirę Žigulevsko rajone ir Krasnaja Glinkoje, palaidoti Upravlenčeskio kapinėse. Ten, beje, buvo atskiras Krasnoglinskio sveikatingumo-profilaktinis skyrius. Ten suveždavo vadinamoji laikinai nedarbingų zekų komanda (KVNT). Iš ten grįždavo vienetai – žmones paprasčiausiai atveždavo numirti. Nusibaigusius likusiuose rajonuose ir skyriuose laidodavo centrinėse kapinėse, Mechzavodo gyvenvietės rajone. Ten – dešimčių tūkstančių kalinių palaikai. Štai tose dviejose vietose ir reikėtų, mano nuomone, įrengti memorialus.
Jevenijus ČUBAČKINAS
„Volgos komuna“, Nr. 15 (26058), 2008 01 26.
Pagal news.samaratoday.ru
Priedai:
Bezymiankos planas (vokiečių sudarytas 1943 m.).
Захарченко А. В., Репинецкий А. И. Строго секретно, Безымянлаг. 1940-1946 (Документы, факты, суждения о Безымянских лагерях Особого Строительства НКВД СССР). Самара, 2006 (pdf).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą