Praėjus 16 metų po to, kai paskutiniai sovietų armijos daliniai paliko Lietuvą, „konservatorių“ valdoma Vilniaus savivaldybė nusprendė gaivinti sovietinės istorinės sampratos recidyvus ir padėti Rusijos Federacijos vyriausybei stiprinti imperinį tapatumą tarp rusakalbių, pasklidusių po plačias buvusios SSRS erdves (dabar platinama kultūrinio „rusų pasaulio“ idėja).
Iki tol sėkmingai minėdavę gegužės 9-ąją Antakalnio kapinėse, šiemet Stalino armijos veteranai, Lietuvos rusų sąjungos atstovaujami, gavo leidimą didesnėms eitynėms nuo istorinio Vilniaus centro. Pagrindas – Konstitucijos 36 straipsnis, garantuojantis piliečių teisę į taikius susirinkimus.
Bėda ta, kad raudonosios armijos paradai nesuderinami su šia Konstitucija ir jos 1 straipsniu, skelbiančiu, jog esame nepriklausoma demokratinė respublika. Argi nenuostabu, kad Lietuvoje komunistų partija uždrausta, o karinės struktūros, tiesiogiai vykdžiusios Lietuvos okupaciją ir jos žmonių naikinimą, nariai ir rėmėjai nesunkiai rengia rėksmingas šventes sostinės centre? Ar tai neina prieš valstybės ar visuomenės saugumą, nežeidžia daugumos piliečių jausmų?
Savivaldybės atstovai, turintys teisę derinti susirinkimų vietą, akivaizdžiai neapgalvojo šių esminių renginio aspektų ir tokiu nuolaidžiavimu sudarė prielaidas kitiems pažeidinėjimams. Nelabai aišku, ką reiškia savivaldybės užtikrinimai, kad eisenos dalyviai nesirinks Katedros aikštėje (balandžio 29 dienos „Patikslinimas dėl gegužės 9-osios eitynių Vilniuje“), jei jie vistiek rinkosi varpinės pašonėje, taigi, prie pat Katedros (kuri po 1945-ųjų „pergalės“ buvo atimta iš tikinčiųjų ir niokojama). Žiniasklaida taip pat pranešė, kad Antakalnio kapinėse „nebe taip stipriai buvo paisoma Lietuvos teisės aktais nustatyto draudimo nedemonstruoti sovietinių simbolių“.
Ar išduodama leidimus įvairiems renginiams savivaldybė neturi atsižvelgti į mūsų šalies istorinį kontekstą? Militaristinį paradą Maskvoje dar galima suprasti, nors ir Rusijos žmonėms Antrasis pasaulinis karas ir 1945-ųjų pergalė toli gražu nebuvo vienareikšmiai, o Didžiosios Pergalės kultas naudojamas dabartiniam režimui įtvirtinti. Tačiau Raudonosios aikštės filialo atidarymas Vilniaus centre yra visiškai nenatūralus ekscesas. Ar mes jau visai užmiršome, kad sovietų armija nušlavė nuo žemės paviršiaus mūsų kaimyninį kraštą – Rytų Prūsiją, žvėriškai išnaikindama daugybę lietuvių ir vokiečių? Argi užmiršome, kaip raudonarmiečiai Lietuvoje šaudė nuo mobilizacijos besislapstančius taikius gyventojus? Ar kad jau 1944 m. prasidėjo Lietuvos karas prieš šiuos okupantus, pirmojoje fazėje kai kuriose vietovėse labiau priminęs ne partizaninį, o tikrą pozicinį karą? Tai tik keletas faktų iš „šlovingos“ raudonosios armijos istorijos, susijusios su „pergalės“ diena.
Būtent todėl jaučiu priešiškumą Rusijos visur eksportuojamiems ir „Didžiąją Pergalę“ simbolizuojantiems juodai geltonai dryžuotiems Georgijaus kaspinams, išsiraičiusiems ant parado dalyvių krūtinių lyg riebios nuodingos kirmėlės. Būtent todėl man liūdna dėl „konservatorių“ mero valdomos Vilniaus savivaldybės išduoto leidimo. Būtent todėl aš labiau suprantu rusų veteranus nei daugumą Lietuvos jaunimo organizacijų, kurios yra arba pernelyg aptingusios ir abejingos, arba galvoja, kad už reikiamas pozicijas pastovės kokie nors „radikalai“. Labai puiku, kad protestuojama prieš Rusijos invaziją į Gruziją, bet kas pasirūpins savo krašto viešaisiais reikalais?
Į kvietimą pasirašyti bendrą laišką savivaldybei prieš veteranų eiseną viena jaunimo organizacija, kurios šūkis yra „Dievui ir Tėvynei“, atrašė standartiškai politkorektiška fraze: „Vilniuje gyvena daugelio tautybių žmonės turintys skirtingas istorines patirtis. Manome, kad turėtume skatinti tarpusavio pagarbą ir supratimą, o ne susiskaldymą, kas būtų daroma uždraudus eiseną.“ Žinoma, viešai pareikšti kokios nors pilietinės pozicijos gegužės 9-osios rytą jų atstovai taip pat neatėjo.
Kalbant apie istorines patirtis, neatrodo, kad Lietuvos rusų sąjungos aktyvistai norėtų savąją patirtį priderinti prie mūsų šalies istorinio konteksto, greičiau atvirkščiai. Cituoju rusišką sveikinimą iš jų internetinės svetainės: „Šią dieną mes sveikiname veteranus, Tėvynės gynėjus, apgynusius pasaulio tautų teisę būti laisvomis.“ Leiskite paklausti, kokios Tėvynės? Tos „Didžiosios“, kuriai tarnystę prisiekinėjo kovo 23 dieną Rusijos ambasadoje gaudami apdovanojimus? O kokiai tautai laisvę atnešė raudonosios armijos atėjimas (be Austrijos, kurią jie buvo priversti skubiai palikti)?
Kam reikalingas visas tas panegiriškas melas? Ar pripažinus istorinę teisybę, nebūtų labiau įprasminti likimai tų raudonarmiečių veteranų, kurie nedalyvavo karo nusikaltimuose? Tiesa, aš nežinau nė vieno atvejo, kad sovietų karys, matydamas saviškių eiles prie pakelėse prievartaujamų moterų, būtų paleidęs į juos automato seriją. Bet tai įrodo, kad ne tiek uniformos, medaliai ir maršai suteikia garbę, o poelgiai kiekvienoje sudėtingo gyvenimo situacijoje.
Todėl užtenka iš svarbių istorinių datų daryti politinius šou su pasilinksminimo elementais, patrauklius nebent Paleckiui, Prunskienei, Paulauskui ir Andriukaičiui (kažkurioje televizijos laidoje tvirtinusiam, kad Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už grąžintą Klaipėdą). Skirtingai nuo aukščiau išvardintų politinių darbuotojų, likusiems lietuviams SSRS įvykdyta okupacija neatrodo neišvengiamas ir pozityvus istorinis reiškinys. Jie taip pat atsimena, kad „laisvintojai“, prieš laimėdami pasaulinį karą, iš pradžių su Berlyno bendrininkais jį ir sukėlė.
Lietuvos rusų sąjungos organizuotų eitynių nuotraukose veteranus galima ant pirštų suskaičiuoti – absoliuti dauguma, kaip ir anksčiau, važiavo tiesiai į kapines. Ar visas tas balaganas – linksmi orkestrai, stūgavimai ir priešiškumą demonstruojantys gestai – turi ką nors bendra su karo aukų paminėjimu, kurį deklaravo organizatoriai? Tikiu, kad rusų tauta turi ir gražesnių mirusiųjų pagerbimo tradicijų, ne tik įskiepytas homosovietinių paradų madas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą