Rokas Sinkevičius
„Svastikos mūsų bus amžinai“ – su tokiu šūkiu viešas akcijas rengia iniciatyvinė grupė, siekianti mums priminti senąsias šio simbolio reikšmes. Jeigu atvirai, ilgą laiką žiūrėjau į juos su lengva pašaipa ir šiokiu tokiu abejingumu. Svastikos populiarumas ir daugiareikšmiškumas istorijoje man neblogai žinomas. Nepriklausomoje Lietuvoje šis ženklas niekada lyg ir nebuvo uždraustas. Tad ar verta rūpintis?
Pasirodo, verta. Plakatus su archeologinių radinių pavyzdžiais laikiusiems visuomenininkams buvo išrašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai – už „nacistinės“ simbolikos viešą naudojimą. Klaipėdos apylinkės teismui pakako sveiko proto iškeltą bylą nutraukti, tačiau nemalonumai su policija piketuotojams dar nėra pasibaigę...
Negana to, eilinį skandalą pamėgino sukelti „nacių medžiotojai“ ir jaunieji Putino gvardiečiai, norintys įpiršti Lietuvai „kiek kitokį“ istorijos supratimą. Tokį, kuriame lietuviško nieko ir nebeliktų.
Žodžio dar netarė „Romuva“, kuri turėtų būti tiesiogiai suinteresuota apginti teisę viešai demonstruoti savo atributiką. Katalikai, patys neseniai sulaukę galingo puolimo prieš viešą jų simbolio naudojimą, panašaus religinių teisių pažeidimo akivaizdoje nepuolė solidarizuotis ir muštis į krūtinę: „šiandien mes visi pagonys“. O juk ugnies kryžius (svastika) nurodo į baltų dievą Perkūną, kaip ir krikščioniškasis kryžius – į Kristų. Senojo baltų tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje yra tiek, kad statistiškai beveik patenka į antrąjį penketuką pagal išpažįstamą religiją.
Naujosios Kairės brigada taip pat laikinai užmiršo kovą prieš autoritarinius diskursus ir eurocentrizmą (o juk, pavyzdžiui, Azijos kultūrose įsitvirtinusios toli gražu ne nacistinės svastikos reikšmės). Gal todėl, kad pernelyg susikaupę ties kolegos Bielskio pliurpalais apie tai, jog kūjo ir pjautuvo agresija yra iš esmės teigiama, o svastika nuo pat pradžių „reiškė gyvulišką lyderio kultą“?
Perpasakoti istorijos aš čia nesiruošiu. Plėsti intelektualinį akiratį, neapsiribojant sustabarėjusiu ideologiniu požiūriu, šiais laikais galimybės yra pakankamai plačios. Ir todėl elementariausių geometrinių figūrų draudimas atrodo visiškai anachronistinis.
Tiesa, šiuo metu galioja Susirinkimų įstatymo nuostatos, draudžiančios ne tik SSRS ir III Reicho simbolius, bet ir „nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus“, bet jų taikymas praktikoje, neatsižvelgiant į kontekstą, sunkiai įsivaizduojamas. Suabsoliutinus šį draudimą mūsų šalies teritorijoje taptų nepageidautina ir Suomijos prezidento vėliava, kurioje puikuojasi įkomponuota ta pati svastika.
Remiantis tokiu suprimityvintu požiūriu ateityje neabejotinai tektų (istorinių analogijų jau turime) išsprogdinti 1928 metų Rokiškio paminklą nepriklausomybei, išplėšyti iš knygų svastikos ženklui skirtus G. Beresnevičiaus ir kitų etnologų straipsnius bei sustiprinti sienos režimą pasienyje su Latvija, kad iš ten nepatektų kontrabandinių pirštinių su senaisiais ornamentais.
Jei Susirinkimų įstatymo 2008 metų pataisos skirtos totalitarinių ideologijų prevencijai, tai mitinguojančių istorijos mėgėjų grupelės tikrai nėra jų taikinys. Juolab kad teisėsauga nesikiša, kai M. Murza savo tinklalapyje garbina Hitlerį ar Vilniaus gatvėmis Lietuvos rusų sąjungos suorganizuotose eitynėse ne tik veteranai, bet ir vaikai marširuoja pasipuošę ne kokia nors „panašia“, o tikra sovietine simbolika. Tebežaidžiančiam komunistinėmis idėjomis A. Paleckiui net ir to nereikia – jis mielai skolinasi savo senelio idėjinių priešų – „buržuazinių nacionalistų“ – pagrindinius simbolius.
Ar žydai, pergyvenę konclagerių siaubą, turėtų piktintis etnoreligine svastikos reikšme Lietuvoje? Turbūt ne daugiau nei lietuviai, perėję Gulagą, faktu, kad iki pat XX amžiaus penkiakampė žvaigždė (pentagrama) žydams neretai pakeisdavo šešiakampę ir buvo vadinama tuo pačiu Saliamono antspaudo arba Dovydo žvaigždės vardu. Ir ne daugiau nei svastikos ornamentais pačių žydų istoriniame pavelde – Kapernaume (Kfar Nachume), Ein Gedi arba Maoz Haime.
Dėl Efraimo Zurofo ar „našystų“ ypatingų klausimų nekyla. Vyzentalio centro direktorius ne pirmus metus kiršina ir Jeruzalės gyventojus, istorinių musulmonų kapinių vietoje nusprendęs statyti vieną iš Tolerancijos muziejaus filialų. Vietiniai gyventojai bando ieškoti užtarimo netgi Jungtinėse Tautose.
Su mūsų požiūriu į kultūrinį paveldą yra žymiai prasčiau. Juk ir didžiausio Marvelės kapinyno vietoje, kur mūsų protėviai laidojo artimuosius ištisą tūkstantmetį, vandens valymo įrenginius statyti nusprendė ne svetimieji, o mes patys. Apie kokį dvasinį atgimimą galime kalbėti, jei niekiname savas šventvietes ir tikėjimo ženklus?
Nuotrauka Aigaro Prusio
„Svastikos mūsų bus amžinai“ – su tokiu šūkiu viešas akcijas rengia iniciatyvinė grupė, siekianti mums priminti senąsias šio simbolio reikšmes. Jeigu atvirai, ilgą laiką žiūrėjau į juos su lengva pašaipa ir šiokiu tokiu abejingumu. Svastikos populiarumas ir daugiareikšmiškumas istorijoje man neblogai žinomas. Nepriklausomoje Lietuvoje šis ženklas niekada lyg ir nebuvo uždraustas. Tad ar verta rūpintis?Pasirodo, verta. Plakatus su archeologinių radinių pavyzdžiais laikiusiems visuomenininkams buvo išrašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai – už „nacistinės“ simbolikos viešą naudojimą. Klaipėdos apylinkės teismui pakako sveiko proto iškeltą bylą nutraukti, tačiau nemalonumai su policija piketuotojams dar nėra pasibaigę...
Negana to, eilinį skandalą pamėgino sukelti „nacių medžiotojai“ ir jaunieji Putino gvardiečiai, norintys įpiršti Lietuvai „kiek kitokį“ istorijos supratimą. Tokį, kuriame lietuviško nieko ir nebeliktų.
Žodžio dar netarė „Romuva“, kuri turėtų būti tiesiogiai suinteresuota apginti teisę viešai demonstruoti savo atributiką. Katalikai, patys neseniai sulaukę galingo puolimo prieš viešą jų simbolio naudojimą, panašaus religinių teisių pažeidimo akivaizdoje nepuolė solidarizuotis ir muštis į krūtinę: „šiandien mes visi pagonys“. O juk ugnies kryžius (svastika) nurodo į baltų dievą Perkūną, kaip ir krikščioniškasis kryžius – į Kristų. Senojo baltų tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje yra tiek, kad statistiškai beveik patenka į antrąjį penketuką pagal išpažįstamą religiją.
Naujosios Kairės brigada taip pat laikinai užmiršo kovą prieš autoritarinius diskursus ir eurocentrizmą (o juk, pavyzdžiui, Azijos kultūrose įsitvirtinusios toli gražu ne nacistinės svastikos reikšmės). Gal todėl, kad pernelyg susikaupę ties kolegos Bielskio pliurpalais apie tai, jog kūjo ir pjautuvo agresija yra iš esmės teigiama, o svastika nuo pat pradžių „reiškė gyvulišką lyderio kultą“?
Perpasakoti istorijos aš čia nesiruošiu. Plėsti intelektualinį akiratį, neapsiribojant sustabarėjusiu ideologiniu požiūriu, šiais laikais galimybės yra pakankamai plačios. Ir todėl elementariausių geometrinių figūrų draudimas atrodo visiškai anachronistinis.Tiesa, šiuo metu galioja Susirinkimų įstatymo nuostatos, draudžiančios ne tik SSRS ir III Reicho simbolius, bet ir „nacistinės svastikos, nacistinio SS ženklo, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklo, sovietinės raudonos penkiakampės žvaigždės ženklo pagrindu sudarytas vėliavas ar ženklus“, bet jų taikymas praktikoje, neatsižvelgiant į kontekstą, sunkiai įsivaizduojamas. Suabsoliutinus šį draudimą mūsų šalies teritorijoje taptų nepageidautina ir Suomijos prezidento vėliava, kurioje puikuojasi įkomponuota ta pati svastika.
Remiantis tokiu suprimityvintu požiūriu ateityje neabejotinai tektų (istorinių analogijų jau turime) išsprogdinti 1928 metų Rokiškio paminklą nepriklausomybei, išplėšyti iš knygų svastikos ženklui skirtus G. Beresnevičiaus ir kitų etnologų straipsnius bei sustiprinti sienos režimą pasienyje su Latvija, kad iš ten nepatektų kontrabandinių pirštinių su senaisiais ornamentais.
Jei Susirinkimų įstatymo 2008 metų pataisos skirtos totalitarinių ideologijų prevencijai, tai mitinguojančių istorijos mėgėjų grupelės tikrai nėra jų taikinys. Juolab kad teisėsauga nesikiša, kai M. Murza savo tinklalapyje garbina Hitlerį ar Vilniaus gatvėmis Lietuvos rusų sąjungos suorganizuotose eitynėse ne tik veteranai, bet ir vaikai marširuoja pasipuošę ne kokia nors „panašia“, o tikra sovietine simbolika. Tebežaidžiančiam komunistinėmis idėjomis A. Paleckiui net ir to nereikia – jis mielai skolinasi savo senelio idėjinių priešų – „buržuazinių nacionalistų“ – pagrindinius simbolius.
Ar žydai, pergyvenę konclagerių siaubą, turėtų piktintis etnoreligine svastikos reikšme Lietuvoje? Turbūt ne daugiau nei lietuviai, perėję Gulagą, faktu, kad iki pat XX amžiaus penkiakampė žvaigždė (pentagrama) žydams neretai pakeisdavo šešiakampę ir buvo vadinama tuo pačiu Saliamono antspaudo arba Dovydo žvaigždės vardu. Ir ne daugiau nei svastikos ornamentais pačių žydų istoriniame pavelde – Kapernaume (Kfar Nachume), Ein Gedi arba Maoz Haime.
Dėl Efraimo Zurofo ar „našystų“ ypatingų klausimų nekyla. Vyzentalio centro direktorius ne pirmus metus kiršina ir Jeruzalės gyventojus, istorinių musulmonų kapinių vietoje nusprendęs statyti vieną iš Tolerancijos muziejaus filialų. Vietiniai gyventojai bando ieškoti užtarimo netgi Jungtinėse Tautose.
Su mūsų požiūriu į kultūrinį paveldą yra žymiai prasčiau. Juk ir didžiausio Marvelės kapinyno vietoje, kur mūsų protėviai laidojo artimuosius ištisą tūkstantmetį, vandens valymo įrenginius statyti nusprendė ne svetimieji, o mes patys. Apie kokį dvasinį atgimimą galime kalbėti, jei niekiname savas šventvietes ir tikėjimo ženklus?
Nuotrauka Aigaro Prusio
Pagaliau kažkas apie tai prabilo, sveikai tiesa... Nu turint omeny, kad Lietuvėlė visad pateikdavo staigmenų tokiais momentėliais, tai nelabai jau ir stebina...
AtsakytiPanaikinti