Aleksejus Demjanovas
Autoritetingame vokiečių žurnale „Der Spiegel“ pasirodė straipsnelis, iš kurio seka, kad 1990 metais, kai pilnu tempu vyko derybos dėl būsimo Vokietijos susivienijimo, į Vakarų Vokietijos diplomatus Maskvoje kreipėsi sovietų atstovai siūlydami apsvarstyti vadinamosios Kaliningrado srities – teritorijos, iki 1945 metų priklausiusios Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai – statusą. Po įvadinio pokalbio, įvykusio VFR ambasadoje Maskvoje, vokiečiai nuo tolesnių derybų atsisakė. Kaip būtent SSRS vyriausybė ruošėsi spręsti Karaliaučiaus klausimą, liko neaišku.
Savo publikacijoje „Spiegel“ žurnalistai remiasi slapta 1990 metų liepos 2 dienos telegrama, kurią VFR ambasada Maskvoje išsiuntė į Boną. Joje pranešama, kad 1990-ųjų vasarą į vokiečių diplomatus kreipėsi generolas majoras Gelijus Bateninas, kuris susitiko su VFR ambasados protokolo specialistu Joachimu fon Arnimu. Generolas išreiškė sovietų pusės susidomėjimą derybomis dėl buvusios Rytų Prūsijos, pareikšdamas, kad „artimiausioje arba tolimesnėje perspektyvoje ši problema tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vienaip arba kitaip iškils“. „Pasak Batenino, jis aplankė šią sritį, ir jinai, jo nuomone, yra visais atžvilgiais atsilikęs regionas lyginant ne tiktai su prieškarine padėtimi, bet ir su Rusijos išsivystymo lygiu. Pievos apleistos, kaimai patyrė nuosmukį, Priegliaus upė dvokia kaip kanalizacija. Vadinasi, sritis aiškiai yra balastas“, – rašo „Spiegel“.
Fon Arnimas sureagavo santūriai, pareikšdamas, kad Bonos oficiali pozicija gerai žinoma: Vokietijos suvienijimo procese kalbama tiktai apie VFR, VDR ir Berlyną. Protokolo specialistas pažymėjo, kad jeigu Sovietų Sąjunga patiria „sunkumus su buvusios Rytų Prūsijos šiaurinių sričių vystymusi, tai yra jos problemos.“ Tuo bandymai nutiesti tiltus dėl būsimos Kaliningrado srities priklausomybės klausimo baigėsi. Galima būtų netgi nusistebėti Vakarų Vokietijos pusės kilnumu, o kartu ir sovietų atstovų požiūrio platumu. Tačiau VFR atveju tai buvo ne kilnumas, o blaivus apskaičiavimas.
Pats Vokietijos susivienijimas nebuvo kažkokia pergalinga eisena, nežiūrint į pirmaisiais mėnesiais po Berlyno sienos griūties visuomenėje tvyrojusią euforiją. Draugai – Europos kaimynai su nerimu sekė Helmuto Kolio kabineto veiksmus. Daugelį gąsdino suvienytos Vokietijos vaizdas, kaip manyta Londone arba Paryžiuje, ji galinti vėl prisiminti prieškarines ambicijas ir pamėginti užgulti Europos žemyną. 1990 metų kovą „geležinė ledi“ Margaret Tečer paragino Prancūziją suvienyti pastangas „vokiečių grėsmės“ akivaizdoje. Kaip pažymima britų dokumentuose, ponią Tečer „apėmė siaubas“, gavus žinią, kad švęsdami Berlyno sienos griuvimą, Bundestago deputatai neva užtraukė „Vokietija aukščiau visko“. Pranešimas, beje, pasirodė melagingas.
Fransua Miteranas taip pat itin neigiamai sutiko žinią apie Berlyno sienos griūtį, pareikšdamas, kad naujoji suvienyta Vokietija bus pavojingesnė nei valdant Hitleriui. Pokalbyje su M. Tečer patarėju Čarlzu Pauelu, įvykusiame 1990 metų sausio 20 dieną, Prancūzijos prezidentas pasakė, kad dėl Vokietijos suvienijimo kils „blogųjų“ vokiečių, kadaise dominavusių Europoje, atgimimas, o pati Europa bus nublokšta atgal į situaciją, kurioje buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lenkija baiminosi, kad Vokietijos suvienijimas gali privesti prie bandymų peržiūrėti sienas palei Oderį ir Neisę: po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos-Vokietijos siena buvo paslinkta į vakarus, taip kompensuojant Lenkijai Sovietų Sąjungos 1939 metais aneksuotų teritorijų netektį.
Netgi pačioje Vokietijoje nebuvo vienybės susivienijimo klausimu. Pavyzdžiui, žymus rašytojas Giunteris Grasas viešai paragino apsiriboti konfederacija iš dviejų vokiškų valstybių, kuriant kultūrinį, o ne valstybinį vokiečių bendrumą, pabrėždamas, kad kaip vieninga valstybė Vokietija egzistavo viso labo tiktai 75 metus – kaip Vokietijos imperija ХIX amžiaus antroje pusėje, Veimaro respublika ir Trečiasis Reichas XX amžiaus pirmoje pusėje, ir nieko gero iš tokios valstybinės vienybės neišėjo. Ir nors vėlesni įvykiai parodė būgštavimų dėl naujos suvienytos Vokietijos nepagrįstumą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje situacija buvo itin nervinga. Todėl vokiečių diplomato, gavusio pasiūlymą apsvarstyti dar ir Karaliaučiaus likimą, santūrumas visiškai suprantamas. Kaip pažymi „Spiegel“, fon Arnimas išvis palaikė generolą majorą Bateniną sovietų specialiųjų tarnybų agentu.
Vokiečių diplomato akyse visa tai ganėtinai priminė provokaciją. Vokietijos suvienijimas vyko skambant šūkiui apie nelemto likimo perdalytos vokiečių tautos apjungimą. Būtent todėl Bonos pozicija buvo tokia: VFR, VDR ir Berlynas. Kaliningrado srityje vokiečių tautos jau nebebuvo, tad čia tebuvo galima kalbėti apie teritorinį plėtimąsi, kuris būtų smarkiai atsidavęs revanšizmu ir tik išgąsdintų pasaulinę bendruomenę. O kas, jeigu po Rytų Prūsijos vokiečiai pareikalaus grąžinti jiems Sileziją? O paskui ir Vakarų Prūsiją su Gdansku kaip priedą, na ir gabalėlį Pomeranijos – negi veltui Henrikas Liūtas nukariavo slavus?
Kitais žodžiais, Kaliningrado srities – šiaurinės buvusios Rytų Prūsijos dalies – klausimas tiesiogiai prieštaravo tuo metu vykusių procesų koncepcijai. Vien tik viešas užsiminimas apie tai galėjo diskredituoti vokiečių vienybės idėją. Joachimas fon Arnimas, sprendžiant iš visko, suvokė tuometinėje tarptautinėje situacijoje žymiai daugiau nei jo pašnekovu tapęs sovietų generolas majoras, ir puikiai žinojo, kas būtent pastatyta ant kortos. Visiškai nekeista, kad jis paskubėjo kartą ir visiems laikams užbaigti šią temą, kol žinios apie ją neprasiskverbė į žiniasklaidą. Telegrama apie susitikimą su sovietų generolu nuėjo į Boną pažymėta grifu „slaptai“.
Su vokiečiais tokiu būdu viskas aišku, bet kuo vadovavosi sovietų pusė, siūlydama apsvarstyti Kaliningrado srities statusą, lieka mįsle.
Troškimu aplenkti dar net neiškilusias diplomatines komplikacijas? Bet juk tai absurdiška – dirbtinai fabrikuoti tarptautinę problemą vardan jos sėkmingo išsprendimo. Pasiruošimu atsikratyti kaip balasto Kaliningrado srities su jos kanalizacija dvokiančia upe? O gal kalba ir išties ėjo apie kažkokią provokaciją, kuria siekta pakirsti Vokietijos susivienijimo procesą arba bent jau, sukėlus diplomatinį skandalą, gauti papildomų kozirių derybose su Vokietijos puse? Tačiau pagal kai kuriuos duomenis Bona ir taip buvo pasiruošusi atsisakyti labai daug ko, kad tik Vokietijai būtų leista susivienyti. Kokio rimtumo buvo šis drąsus ir kartu kvailas sovietų pusės pasiūlymas? Atsakymą į tai galėtų duoti sovietų derybininko – generolo majoro Gelijaus Batenino – figūra.
Kas toksai Bateninas? Į šį klausimą atsakyti nelengva, todėl verčiau kalbėti apie spėliones. Taigi, vokiečių transkripcijoje jo vardas pateikiamas kaip Geli Batenin. Internete informacijos pagal šiuos žodžius nedaug. „Nezavisimaja gazeta“ atrado 1990 metų gegužės 5 dienos „Berliner Zeitung“ publikaciją, kurioje Gelijus Bateninas figūruoja kaip „CK karinis ekspertas“, davęs interviu galimos Vokietijos narystės NATO klausimu. „Jis greičiausiai buvo vienas iš daugelio užkulisinių figūrų, vaidinusių arba mėginusių vaidinti kažkokį vaidmenį tuometinėje sumišusioje Kremliaus politikoje Vokietijos klausimu“, – pažymi laikraštis. Tačiau žymiai daugiau informacijos apie generolą majorą Bateniną galima rasti angliškose publikacijose. Ten jis figūruoja kaip Geliy/Gely Viktorovich Batenin. Todėl tikėtina, kada kalbama apie žmogų vardu Gelijus Viktorovičius Bateninas, kuris, beje, yra knygos „Europa. Saugumo kontūrai“ (1989) autorius.
Piterio Vinsento Prajaus (Pry) knygoje „Karo panika: Rusija ir Amerika ties atomine bedugne“, išleistoje 1999 metais, apie jį rašoma taip: „Generolas Gelijus Viktorovičius Bateninas, buvęs tarpžemyninių balistinių raketų SS-18 [pramintų „Šėtonu“] dalinio vadas. Tuo metu, kai atskleidė informaciją apie rusų atominį mygtuką, jis užėmė vyriausio karinio patarėjo atominės ginkluotės kontrolės klausimais postą gynybos ir užsienio reikalų ministerijose. Bateninas buvo aukščiausias, turintis plačius įgaliojimus Rusijos pareigūnas, kuris viešai papasakojo apie Rusijos strateginių pajėgų vadovybės darbą. Jo parodymai apie pavojus, kuriuos kelia rusiška vadovavimo ir [atominės ginkluotės] kontrolės sistema, ypatingai vertingi atsižvelgiant į jo biografiją ir ne sykį įrodytus draugiškus jausmus ir garbingumą Vakarų atžvilgiu. Jis vienas iš nedaugelio Rusijos kariškių, kuris nuosekliai palaikė Rusijos politikos, ekonomikos ir karinių pajėgų reformas pagal demokratinius Vakarų pavyzdžius. Jis ne kartą rizikavo savo karjera, būdamas opozicijoje generaliniam štabui, pasisakydamas už konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų užbaigimą ir partneriškų santykių tarp JAV ir Rusijos užmezgimą. Pasakodamas Vakarų žurnalistui apie tai, kaip funkcionuoja Rusijos atominės pajėgos, jis, tikėtina, rizikavo savo gyvybe.“
Apie kokį interviu kalbama, užtikrintai pasakyti sunku. Galbūt, apie tą, kurį 1993 metais Gelijus Bateninas davė žurnalistui Džonui G. Hainesui (Hines) Virdžinijos valstijos Makleino (McLean) mieste. Interviu pateikta nedidelė biografinė informacija apie šįsyk generolą leitenantą Bateniną. Jis pradėjo karjerą artilerijoje, septintajame dešimtmetyje perėjo į strateginės paskirties raketinius dalinius. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo vidurio Bateninas buvo pavaldus maršalui Achromejevui, tuo metu užėmusiam SSRS Karinių pajėgų Vyriausiosios operatyvinės valdybos vado postą. Vėliau buvo pirmuoju Generalinio štabo viršininko Nikolajaus Ogarkovo pavaduotoju.
Kitaip tariant, generolas Gelijus Bateninas aiškiai nebuvo paprastas provokatorius arba specialiųjų tarnybų agentas, atvykęs į VFR ambasadą Maskvoje, kad ištirtų dirvą Kaliningrado srities klausimu. Taip pat mažai tikėtina, kad jis veikė savo iniciatyva. Ką jis atstovavo, matyt, nesužinosime. Greičiausiai ne maršalą Achromejevą, nusižudžiusį po GKČP pučo. Ar sovietų vyriausybė išties buvo pasiruošusi svarstyti su VFR Kaliningrado srities klausimą, o galbūt fon Arnimas kažką ne taip suprato? Bet kokiu atveju visas šis incidentas liudija ne tiktai apie ypatingai sudėtingą tarptautinę padėtį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet ir apie valdžios ir politinę betvarkę, viešpatavusią sovietų vadovybėje. Taip ir išėjo, kad vokiečiams derybose su SSRS dėl Vokietijos suvienijimo (kuris, beje, įvyko keli mėnesiai po fon Armino ir Batenino susitikimo) teko galvoti už du: už save ir už tą vaikiną, kuris laikinai pametė galvą.
lenta.ru
Autoritetingame vokiečių žurnale „Der Spiegel“ pasirodė straipsnelis, iš kurio seka, kad 1990 metais, kai pilnu tempu vyko derybos dėl būsimo Vokietijos susivienijimo, į Vakarų Vokietijos diplomatus Maskvoje kreipėsi sovietų atstovai siūlydami apsvarstyti vadinamosios Kaliningrado srities – teritorijos, iki 1945 metų priklausiusios Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai – statusą. Po įvadinio pokalbio, įvykusio VFR ambasadoje Maskvoje, vokiečiai nuo tolesnių derybų atsisakė. Kaip būtent SSRS vyriausybė ruošėsi spręsti Karaliaučiaus klausimą, liko neaišku.Savo publikacijoje „Spiegel“ žurnalistai remiasi slapta 1990 metų liepos 2 dienos telegrama, kurią VFR ambasada Maskvoje išsiuntė į Boną. Joje pranešama, kad 1990-ųjų vasarą į vokiečių diplomatus kreipėsi generolas majoras Gelijus Bateninas, kuris susitiko su VFR ambasados protokolo specialistu Joachimu fon Arnimu. Generolas išreiškė sovietų pusės susidomėjimą derybomis dėl buvusios Rytų Prūsijos, pareikšdamas, kad „artimiausioje arba tolimesnėje perspektyvoje ši problema tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vienaip arba kitaip iškils“. „Pasak Batenino, jis aplankė šią sritį, ir jinai, jo nuomone, yra visais atžvilgiais atsilikęs regionas lyginant ne tiktai su prieškarine padėtimi, bet ir su Rusijos išsivystymo lygiu. Pievos apleistos, kaimai patyrė nuosmukį, Priegliaus upė dvokia kaip kanalizacija. Vadinasi, sritis aiškiai yra balastas“, – rašo „Spiegel“.
Fon Arnimas sureagavo santūriai, pareikšdamas, kad Bonos oficiali pozicija gerai žinoma: Vokietijos suvienijimo procese kalbama tiktai apie VFR, VDR ir Berlyną. Protokolo specialistas pažymėjo, kad jeigu Sovietų Sąjunga patiria „sunkumus su buvusios Rytų Prūsijos šiaurinių sričių vystymusi, tai yra jos problemos.“ Tuo bandymai nutiesti tiltus dėl būsimos Kaliningrado srities priklausomybės klausimo baigėsi. Galima būtų netgi nusistebėti Vakarų Vokietijos pusės kilnumu, o kartu ir sovietų atstovų požiūrio platumu. Tačiau VFR atveju tai buvo ne kilnumas, o blaivus apskaičiavimas.
Pats Vokietijos susivienijimas nebuvo kažkokia pergalinga eisena, nežiūrint į pirmaisiais mėnesiais po Berlyno sienos griūties visuomenėje tvyrojusią euforiją. Draugai – Europos kaimynai su nerimu sekė Helmuto Kolio kabineto veiksmus. Daugelį gąsdino suvienytos Vokietijos vaizdas, kaip manyta Londone arba Paryžiuje, ji galinti vėl prisiminti prieškarines ambicijas ir pamėginti užgulti Europos žemyną. 1990 metų kovą „geležinė ledi“ Margaret Tečer paragino Prancūziją suvienyti pastangas „vokiečių grėsmės“ akivaizdoje. Kaip pažymima britų dokumentuose, ponią Tečer „apėmė siaubas“, gavus žinią, kad švęsdami Berlyno sienos griuvimą, Bundestago deputatai neva užtraukė „Vokietija aukščiau visko“. Pranešimas, beje, pasirodė melagingas.
Fransua Miteranas taip pat itin neigiamai sutiko žinią apie Berlyno sienos griūtį, pareikšdamas, kad naujoji suvienyta Vokietija bus pavojingesnė nei valdant Hitleriui. Pokalbyje su M. Tečer patarėju Čarlzu Pauelu, įvykusiame 1990 metų sausio 20 dieną, Prancūzijos prezidentas pasakė, kad dėl Vokietijos suvienijimo kils „blogųjų“ vokiečių, kadaise dominavusių Europoje, atgimimas, o pati Europa bus nublokšta atgal į situaciją, kurioje buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lenkija baiminosi, kad Vokietijos suvienijimas gali privesti prie bandymų peržiūrėti sienas palei Oderį ir Neisę: po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos-Vokietijos siena buvo paslinkta į vakarus, taip kompensuojant Lenkijai Sovietų Sąjungos 1939 metais aneksuotų teritorijų netektį.
Netgi pačioje Vokietijoje nebuvo vienybės susivienijimo klausimu. Pavyzdžiui, žymus rašytojas Giunteris Grasas viešai paragino apsiriboti konfederacija iš dviejų vokiškų valstybių, kuriant kultūrinį, o ne valstybinį vokiečių bendrumą, pabrėždamas, kad kaip vieninga valstybė Vokietija egzistavo viso labo tiktai 75 metus – kaip Vokietijos imperija ХIX amžiaus antroje pusėje, Veimaro respublika ir Trečiasis Reichas XX amžiaus pirmoje pusėje, ir nieko gero iš tokios valstybinės vienybės neišėjo. Ir nors vėlesni įvykiai parodė būgštavimų dėl naujos suvienytos Vokietijos nepagrįstumą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje situacija buvo itin nervinga. Todėl vokiečių diplomato, gavusio pasiūlymą apsvarstyti dar ir Karaliaučiaus likimą, santūrumas visiškai suprantamas. Kaip pažymi „Spiegel“, fon Arnimas išvis palaikė generolą majorą Bateniną sovietų specialiųjų tarnybų agentu.
Vokiečių diplomato akyse visa tai ganėtinai priminė provokaciją. Vokietijos suvienijimas vyko skambant šūkiui apie nelemto likimo perdalytos vokiečių tautos apjungimą. Būtent todėl Bonos pozicija buvo tokia: VFR, VDR ir Berlynas. Kaliningrado srityje vokiečių tautos jau nebebuvo, tad čia tebuvo galima kalbėti apie teritorinį plėtimąsi, kuris būtų smarkiai atsidavęs revanšizmu ir tik išgąsdintų pasaulinę bendruomenę. O kas, jeigu po Rytų Prūsijos vokiečiai pareikalaus grąžinti jiems Sileziją? O paskui ir Vakarų Prūsiją su Gdansku kaip priedą, na ir gabalėlį Pomeranijos – negi veltui Henrikas Liūtas nukariavo slavus?
Kitais žodžiais, Kaliningrado srities – šiaurinės buvusios Rytų Prūsijos dalies – klausimas tiesiogiai prieštaravo tuo metu vykusių procesų koncepcijai. Vien tik viešas užsiminimas apie tai galėjo diskredituoti vokiečių vienybės idėją. Joachimas fon Arnimas, sprendžiant iš visko, suvokė tuometinėje tarptautinėje situacijoje žymiai daugiau nei jo pašnekovu tapęs sovietų generolas majoras, ir puikiai žinojo, kas būtent pastatyta ant kortos. Visiškai nekeista, kad jis paskubėjo kartą ir visiems laikams užbaigti šią temą, kol žinios apie ją neprasiskverbė į žiniasklaidą. Telegrama apie susitikimą su sovietų generolu nuėjo į Boną pažymėta grifu „slaptai“.
Su vokiečiais tokiu būdu viskas aišku, bet kuo vadovavosi sovietų pusė, siūlydama apsvarstyti Kaliningrado srities statusą, lieka mįsle.
Troškimu aplenkti dar net neiškilusias diplomatines komplikacijas? Bet juk tai absurdiška – dirbtinai fabrikuoti tarptautinę problemą vardan jos sėkmingo išsprendimo. Pasiruošimu atsikratyti kaip balasto Kaliningrado srities su jos kanalizacija dvokiančia upe? O gal kalba ir išties ėjo apie kažkokią provokaciją, kuria siekta pakirsti Vokietijos susivienijimo procesą arba bent jau, sukėlus diplomatinį skandalą, gauti papildomų kozirių derybose su Vokietijos puse? Tačiau pagal kai kuriuos duomenis Bona ir taip buvo pasiruošusi atsisakyti labai daug ko, kad tik Vokietijai būtų leista susivienyti. Kokio rimtumo buvo šis drąsus ir kartu kvailas sovietų pusės pasiūlymas? Atsakymą į tai galėtų duoti sovietų derybininko – generolo majoro Gelijaus Batenino – figūra.
Kas toksai Bateninas? Į šį klausimą atsakyti nelengva, todėl verčiau kalbėti apie spėliones. Taigi, vokiečių transkripcijoje jo vardas pateikiamas kaip Geli Batenin. Internete informacijos pagal šiuos žodžius nedaug. „Nezavisimaja gazeta“ atrado 1990 metų gegužės 5 dienos „Berliner Zeitung“ publikaciją, kurioje Gelijus Bateninas figūruoja kaip „CK karinis ekspertas“, davęs interviu galimos Vokietijos narystės NATO klausimu. „Jis greičiausiai buvo vienas iš daugelio užkulisinių figūrų, vaidinusių arba mėginusių vaidinti kažkokį vaidmenį tuometinėje sumišusioje Kremliaus politikoje Vokietijos klausimu“, – pažymi laikraštis. Tačiau žymiai daugiau informacijos apie generolą majorą Bateniną galima rasti angliškose publikacijose. Ten jis figūruoja kaip Geliy/Gely Viktorovich Batenin. Todėl tikėtina, kada kalbama apie žmogų vardu Gelijus Viktorovičius Bateninas, kuris, beje, yra knygos „Europa. Saugumo kontūrai“ (1989) autorius.
Piterio Vinsento Prajaus (Pry) knygoje „Karo panika: Rusija ir Amerika ties atomine bedugne“, išleistoje 1999 metais, apie jį rašoma taip: „Generolas Gelijus Viktorovičius Bateninas, buvęs tarpžemyninių balistinių raketų SS-18 [pramintų „Šėtonu“] dalinio vadas. Tuo metu, kai atskleidė informaciją apie rusų atominį mygtuką, jis užėmė vyriausio karinio patarėjo atominės ginkluotės kontrolės klausimais postą gynybos ir užsienio reikalų ministerijose. Bateninas buvo aukščiausias, turintis plačius įgaliojimus Rusijos pareigūnas, kuris viešai papasakojo apie Rusijos strateginių pajėgų vadovybės darbą. Jo parodymai apie pavojus, kuriuos kelia rusiška vadovavimo ir [atominės ginkluotės] kontrolės sistema, ypatingai vertingi atsižvelgiant į jo biografiją ir ne sykį įrodytus draugiškus jausmus ir garbingumą Vakarų atžvilgiu. Jis vienas iš nedaugelio Rusijos kariškių, kuris nuosekliai palaikė Rusijos politikos, ekonomikos ir karinių pajėgų reformas pagal demokratinius Vakarų pavyzdžius. Jis ne kartą rizikavo savo karjera, būdamas opozicijoje generaliniam štabui, pasisakydamas už konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų užbaigimą ir partneriškų santykių tarp JAV ir Rusijos užmezgimą. Pasakodamas Vakarų žurnalistui apie tai, kaip funkcionuoja Rusijos atominės pajėgos, jis, tikėtina, rizikavo savo gyvybe.“
Apie kokį interviu kalbama, užtikrintai pasakyti sunku. Galbūt, apie tą, kurį 1993 metais Gelijus Bateninas davė žurnalistui Džonui G. Hainesui (Hines) Virdžinijos valstijos Makleino (McLean) mieste. Interviu pateikta nedidelė biografinė informacija apie šįsyk generolą leitenantą Bateniną. Jis pradėjo karjerą artilerijoje, septintajame dešimtmetyje perėjo į strateginės paskirties raketinius dalinius. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo vidurio Bateninas buvo pavaldus maršalui Achromejevui, tuo metu užėmusiam SSRS Karinių pajėgų Vyriausiosios operatyvinės valdybos vado postą. Vėliau buvo pirmuoju Generalinio štabo viršininko Nikolajaus Ogarkovo pavaduotoju.
Kitaip tariant, generolas Gelijus Bateninas aiškiai nebuvo paprastas provokatorius arba specialiųjų tarnybų agentas, atvykęs į VFR ambasadą Maskvoje, kad ištirtų dirvą Kaliningrado srities klausimu. Taip pat mažai tikėtina, kad jis veikė savo iniciatyva. Ką jis atstovavo, matyt, nesužinosime. Greičiausiai ne maršalą Achromejevą, nusižudžiusį po GKČP pučo. Ar sovietų vyriausybė išties buvo pasiruošusi svarstyti su VFR Kaliningrado srities klausimą, o galbūt fon Arnimas kažką ne taip suprato? Bet kokiu atveju visas šis incidentas liudija ne tiktai apie ypatingai sudėtingą tarptautinę padėtį dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet ir apie valdžios ir politinę betvarkę, viešpatavusią sovietų vadovybėje. Taip ir išėjo, kad vokiečiams derybose su SSRS dėl Vokietijos suvienijimo (kuris, beje, įvyko keli mėnesiai po fon Armino ir Batenino susitikimo) teko galvoti už du: už save ir už tą vaikiną, kuris laikinai pametė galvą.
lenta.ru
P. S.: vertimas publikuojamas ne dėl autoriaus nuomonės, o kaip informacijos kompiliacija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą