Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse. Taigi, ekonominė pažanga labiau pastebima vienkalbėse valstybėse: vienos kalbos vartojimas palengvina bendravimo procesą, ypač svarbų ekonominiuose ryšiuose. Latvijos visuomenė dar tik kelyje iš dvikalbystės į vienkalbį valstybės lygmenį – kai latvių kalba iš lėto ir sudėtingai tampa dominuojančia kalba valstybėje ne tiktai de jure, bet ir de facto.

Tam, kad valstybinė kalba būtų vienijanti vertybė, suprantama, gyventojai turi mokėti latvių kalbą. 2008 metais geriau ar prasčiau mokančių latvių kalbą skaičius jau pasiekė apie 93%. Rusų kalbą pagal 2000 metų gyventojų surašymo rezultatus mokėjo 70,7% latvių. Per šį laikotarpį mokančiųjų rusų kalbą procentas tarp latvių sumažėjo. Taip pat vyko latvių santykinės dalies (bet ne skaičiaus) nuoseklus augimas: 59,3% latvių 2009 metais (57,7% – 2000 metais, 52% – 1989 metais).

Iš septynių didžiųjų miestų tautinės mažumos vyrauja Rygoje, Daugpilyje ir Rėzeknėje. Likusiuose didžiuosiuose miestuose tautinės mažumos sudaro daugiau nei 40%, dalis ne rusų tautybės žmonių tapatina save su protėvių etnosu ir jo kalba, dalis yra aprusėjusi ir dalis – aplatvėjusi. Kadangi visus tautinių mažumų atstovus klaidingai linkstama laikyti rusakalbiais, pasitaiko krizės laikams egzotiškų pasiūlymų: galbūt didžiuosiuose miestuose dvi oficialios kalbos būtų geras sprendimas? Ši idėja atmestina, nes, pirma, valstybei tai būtų pernelyg didelis ir brangus eksperimentas. Jau nustatyta, kad valstybės lygmenyje geriausiai funkcionuoja vienkalbystė.

Tautinių mažumų jaunimas verčiau įsisavina ir vartoja latvių kalbą, nei gyvena rusakalbėje aplinkoje. Apie tai liudija, pavyzdžiui, Rėzeknės aukštosios mokyklos 2009 metų tyrimas „Kalbos Rytų Latvijoje”. Antra, Latvija su savo ekonominiu pajėgumu negali leisti sau išlaikyti dviejų oficialių, arba valstybinių, kalbų, tuo pat metu užtikrindama žmogaus teisių laikymąsi kiekviena kalba kalbantiesiems. Tai, kad dažnai nėra laikomasi net vienintele valstybine kalba kalbančiųjų teisių, pavyzdžiui, neformaliame bendravime, siekiant kokybiškų paslaugų aptarnavimo srityje, apsiperkant ir t. t., patvirtina Europos Komisijos paremtas tarptautinis tyrimas Latvijos Universitete „Kultūrinis dialogas Europos daugiakultūrinėje visuomenėje” (projekto vadovė Latvijoje – šio straipsnio autorė).

Tyrime dalyvavo Prancūzija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė, Švedija ir Latvija. Buvo surengta apklausa, kurioje apibūdinti ir vertinti respondentų požiūriu reikšmingi, su išoriniu arba vidiniu konfliktu susiję įvykiai arba kritiniai incidentai įvairių kultūrų atstovų bendravime. Latvijos tyrimo rezultatuose dominuoja įvairios kalbos pasirinkimo situacijos daugiakalbiams ir vienkalbiams gyventojams. Tai, kad žmogus valstybėje gali pragyventi, vartodamas vieną kalbą – rusų – ir tai, kad kalbos pasirinkimo situacijose psichologinį diskomfortą patiria kaip tik latvių grupė, minėtoms ES narėms yra netikėtas tyrimo rezultatas ir vis dar „kita realybė”. Kaip tik bendravimo situacijos, kuriose latviškai kalbantys žmonės negalėjo bendrauti visavertiškai arba įvyko nesusipratimas dėl pašnekovo latvių kalbos nemokėjimo, kilo psichologiniai konfliktai ir diskomfortas.

Į psichologinius incidentus patekę latviškai kalbantys (daugiausia latviai) respondentai su mielu noru apie tai atvirai kalbėjo ir rašė. Dokumentinis rinkinys su dominuojančiais incidentais padėtų nutraukti latviškai kalbančiųjų diskriminaciją dėl kalbos ir nedaryti klaidų planuojant kalbos politiką. Tyrimo rezultatų praktinis panaudojimas taip pat atitolintų Latviją nuo tokios į dvi dalis susiskaidžiusios valstybės formavimo, kuri yra priešybė stabiliai ir saugiai valstybei.

Norėdama paaiškinti reikalo rimtumą, kaip pagrindą naudoju socialinių psichologų Hovardo Džailso (Giles) ir Nikolo Kuplendo (Coupland) apibūdintas tipiškas bendravimo situacijas - laisvo kalbos pasirinkimo, prisitaikymo ir asimiliacijos. Taigi, jei vartota rusų kalba, latviškai kalbantys latviai ir ne rusų tautinių mažumų atstovai atsiduria prisitaikymo prie vienos tautinės mažumos stadijoje. ES senosiose narėse paplitusi atvirkštinė situacija: prisitaiko tautinių mažumų atstovai ir bendravimas gali sėkmingai vykti valstybine kalba.

Latvijos gyventojų lėtos savimonės kaitos priežastys yra kelios, tačiau esminė iš jų – sovietų laikotarpiu kompetetingai paleistas dvikalbystės (gimtąja ir rusų kalbomis) mechanizmas. Dalis visuomenės, taip pat inteligentija, kuri kasdien įnikusi į savo profesiją, o ne į antrosios kalbos teoriją ar socialinę psichologiją, vis dar nesuvokia tokio dvikalbystės mechanizmo griaunančių padarinių tiek savam etnosui, tiek jo kalbai ir valstybės stabilumui.

Jei visuomenės lygiu bus tęsiama minėta dvikalbystė latvių ir rusų kalbomis, kurios ilgalaikio ir pavojingo pobūdžio dalis gyventojų nesupranta, valstybinės kalbos populiarinimo rezultatai taip pat mažės.

Su Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymu susijusių teisės aktų pataisos, nedviprasmiškai formuluojant valstybinės kalbos vartojimą, prisidėtų ne tiktai prie valstybės stabilumo ir saugumo, bet ir prie ekonominės plėtros.

Vienijančios pamatinės vertybės ir po 2004 metų gegužės prisidėjęs europinis kontekstas, nežiūrint į globalines permainas, užtikrina Latvijos vystymąsi į stabilią nacionalinę valstybę. Už tai turime būti dėkingi ir latvių kalbai kaip žmones vienijančiam faktoriui ir vienintelei valstybinei kalbai.

Dr. philol. Vineta Porinia (Poriņa),
knygos „Valstybinė kalba daugiakalbėje visuomenėje: individualusis ir socialinis bilingvizmas Latvijoje” (2009) autorė

Nuotrauka iš autorės asmeninio archyvo

visulatvijai.lv, kitas teksto variantas: diena.lv