šeštadienis, birželio 26

Sentikiai prie sovietų valdžios. Pastabos (1)

„Sovietų laikais visų aukščiau aprašytų sentikybės srovių istorija vystėsi beveik vienodai. Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Sentikių Bažnyčia, kaip ir oficialioji „Nikono“, imta valdžios persekioti. Buvo išvogiama cerkvių nuosavybė, griaunamos koplyčios ir maldos namai (dideli vienaaukščiai, dažniausiai mediniai namai, atstoję sentikiams cerkves), žuvo lageriuose represuoti sentikių šventikai. Dalis bepopininkų (daugiausia koplytininkų) persekiojimo atveju pateisino susideginimą (susideginimai užfiksuoti Sajanuose dar XX a. penktajame dešimtmetyje). Be to, daugelyje atskirų rajonų sentikybės istorijos šaltinių praleistas sovietinis periodas. Pavyzdžiui, sentikybės Altajuje chronologijoje po 1922 m. iškart eina 1980 m.“

http://www.mamif.org/starower.htm

„XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Altajaus ir Tolimųjų Rytų sentikiai pasislėpė Harbine. 1945 metais sovietų armija išvarė juos į lagerius. Tam nedaugeliui, kurie išliko, Mao 1949 metais įsakė palikti Kiniją. Jie persikėlė į Honkongą, o praėjus 10 metų išvyko į JAV ir Pietų Ameriką.“

Koplytininkai (rus. часовенные)

„Iš pradžių buvo popininkai, bet dėl Nikolajaus I laikų persekiojimų liko be šventikų. Koplytininkai pripažino susideginimą kaip kraštutinę išsigelbėjimo priemonę (tokie atvejai aprašyti, pavyzdžiui, XX a. penktajame dešimtmetyje Sajanuose), atsisakydavo valgyti ir melstis su svetimaisiais, ypač su „kadriniais“ («кадровые») (tai yra, su bet kuria nomenklatūra, pradedant nuo selsovieto darbuotojų).

Jie nepripažino pasų, pensijų, pinigų ir visko, kas ėjo iš valstybės. Krikštija pas juos pasauliečiai mediniuose puskubiliuose (kiti krikštija atvirame vandenyje).

Nuo XVIII amžiaus pradžios juos globojo Uralo gamyklų savininkai. Bėgant laikui sostine tapo Jekaterinburgas [prie sovietų vadinosi Sverdlovskas].

Koplytininkai turėjo daug vienuolių (иноки), nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio didelė dalis vienuolių persikėlė prie Jenisejaus. 1951 metais, kaip tai aprašė Aleksandras Solženicynas romane „Gulago archipelagas“, prieš juos buvo surengta tikra karinė operacija, pasitelkiant MVD, aviacijos pajėgas, panaudojant minosvaidžius.

Vienuolynai (Скиты) buvo sunaikinti, vienuoliai sušaudyti, kiti mirė nuo bado lageriuose. Angaros soboras [Ангарский собор часовенных] 1957 metais leido priimti iš „kadrinių“ maistą tiems, kurie buvo įkalinti.“

http://www.manwb.ru/articles/world_today/tolerance/RussRelig_NadKevkor/

„Masinės Lietuvos gyventojų deportacijos neaplenkė ir rusų sentikių: beveik penktadalis šalies dvasios tėvų bei daug tikinčiųjų buvo areštuoti ir ištremti, tarp jų ir SAT pirmininkas Ivanas Romanovas. 1945–1955 m. buvo uždaryta per dešimt sentikių maldos namų, o kai kurie jų sunaikinti. Sovietų represijų prieš sentikius sąlygomis, 1948 m. gegužės mėn. atsirado nevienareikšmiškas Dvasinio teismo nutarimas, kuriame rašoma, jog „vadovaudamasi Šventuoju Raštu Sentikių Bažnyčia <…> sovietų valdžią pripažino ir pripažįsta Dievo siųsta valdžia“. Ieškodama priimtinų santykių su komunistine valstybe formų, jau šeštojo XX a. dešimtmečio pradžioje Sentikių Bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką, kuris neretai tarnavo propagandiniams režimo tikslams.“

Grigorijus Potašenko, Sentikybė, http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Parodos/Sentikyste.htm

2 komentarai:

  1. O kaip Lietuvos sentikiai?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Paskutinė nukopijuota citata yra apie Lietuvos sentikius. Tai čia Vilniaus bendruomenė padlaižiavo sovietų valdžiai (deklaracijos apie tikėjimo laisvę SSRS, judėjimas už taiką, ir pan.).

    AtsakytiPanaikinti