Tomas Tiancis
Ieva Baluodė (Balode) – viena iš jaunųjų menininkių, įgyvendinančių postmodernųjį idealą, peržengdama pačias įvairiausias teorinės ir praktinės stratifikacijos ribas. Taigi, pomėgiai nejučiomis susilieja su akademiniu išsilavinimu, savirealizacija eina ranka rankon su misijos supratimu, darbuose laisvai dera įvairios technikos, o ženklai laisvai keičia savo reikšmes. Ieva Baluodė yra XXI šimtmečio Latvijos meno ženklas. Po aukštojo meno orgijų, po modernaus žmogaus mirties. Apie save ji praneša fotografijų ciklu „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“. Ieva Baluodė studijuoja Latvijos meno akademijos Vizualinės komunikacijos skyriuje, dalyvauja parodose nuo 2006 metų.
Formalieji aspektai
Fotografijų ciklą „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“1 į vieną visumą jungia trys formalūs požymiai: visi jo personažai yra folkloro ir senųjų kovų sambūrio dalyviai, visi atvaizdai yra vienodo pastatymo portretai, ir kiekvienas jų papildytas unikaliu grafiniu ženklu. Simboliai – tiek aptikti etnografinėje medžiagoje, tiek sukurti pagal tuos pačius principus. Kad jūsų netrikdytų nešiuolaikiški drabužiai, reikia pridurti, kad „Vilkačių“ susidomėjimas senosiomis kovomis, etnografija, istorija ir latvių liaudies dainomis labiausiai siejasi su vėlyvuoju geležies amžiumi (IX–XIII a.); fotografijose matoma apranga yra pačių dalyvių pagamintos rekonstrukcijos.
Asmeniniai aspektai
Interviu metu autorė papildo daugiareikšmį ciklo pavadinimą, pateikdama interpretacijos raktą savo portretų ciklui ir jo atsiradimo kūrybiniam kontekstui.
Ieva Baluodė: Mintis, kuri persmelkia visus mano darbus, – tai žmogiškosios ir tautinės tapatybės paieškos. Tai tiesiog būdas išreikšti save. Žmogiškoji tapatybė nėra mano vienos, ji bendra: apimanti mus visus bendrai ir kiekvieną individualiai. Savo ruožtu tautinė tapatybė susijusi su tautybe, su mūsų priklausomybe kokiai nors konkrečiai tautai ar žemei, valstybei, kultūrai.
Ženklai – tai motyvai iš mūsų praeities, mūsų protėvių, ir per šiuos motyvus mes išreiškiame ir apibūdiname save. Jie neša žinią iš protėvių paliktos kultūros, kaip kažkas labai archaiško, transcendentinio. Gerai, kad dabar gyvename daugiakultūriniame pasaulyje, tačiau svarbu kartas nuo karto prisiminti, iš kur mes atėjome ir kas tie žmonės, kurie gyveno prieš mus, ką jie sukūrė ir paliko mumyse, nes tai visą laiką šalia mūsų.
Aplinkinis pasaulis taip pat dažnai kelia sąmyšį. Pavyzdžiui, miesto aplinkoje, kur visą laiką būni tarp žmonių ir aplinkui tiek daug gerų dalykų, galima lengvai nuklysti nuo savęs, gana greitai pasinerti į kokią svetimą ideologiją, į kitų žmonių gyvenimus, suvokimą ir taip atsiriboti pačiam nuo savęs. Todėl svarbu bent trumpam užmerkti akis ir atsitraukti į save.
Su surežisuota fotografija dirbti lengviau; viskas tavo sustatyta, ir žmogus, toks, koks jis yra iš tikrųjų, tampa mažiau svarbus, nes aš tarsi pati kuriu jo pavidalą iš jo. Šįsyk autorius ir modeliai bendradarbiauja. Mano tikslas buvo kurti portretus, pasakoti apie šiuos jaunuolius, kurie gyvena šiek tiek kitame gyvenime. Mes taip mylime savo protėvius, praeitį, Latvijos kultūrą; išties, man atrodo fenomenalu, kad yra žmonių, kuriems tai tiek daug reiškia.
Svarbu tiesiog gyventi ir daryti tai, kuo esi, būti tikram. Menas yra išraiškos priemonė, kuria aš atskleidžiu tai, ką galvoju ir kaip gyvenu. Jei žmogus tikras, tai jis tikras bet kurioje aplinkoje. Tikrumu aš vadinu gebėjimą įsiklausyti į širdies balsą ir atskirti jį nuo to, ką įteigia protas. Tai žūtbūt siektinas tikslas. Mes jau nebesame baltas lapas, į mus daug kas įdėta, tiek genuose, tiek kultūroje. Labai svarbu tai suvokti, nes tai atveda prie žmogaus tapatybės. Būdamas gamtoje, žmogus yra tikresnis, daugiau su savimi, o ne paskendęs aplinkiniuose. Tarkime, nuvykus į mišką nebeveikia socialiniai susiskirstymai, ideologijos, tu tiesiog esi tas, kas esi, tiesiog žmogus.
Ženklo neapibrėžtumas
Portretų serija balansuoja tarp dokumentacijos ir fikcijos ribų. Pirmosios naudai kalba sąlyginai tikroviška personažų reprezentacija ir faktas, kad jie patys pasirinko ženklus – šie būtinai atspindi dalyvių valią, tarnauja kaip menininko ir dalyvio bendradarbiavimo įrašas. Iš kitos pusės, portretai akivaizdžiai surežisuoti – fotografuoti sustatytame fone, su rekonstruotais viduramžiškais rūbais, papildyti kompiuterine grafika.
Įdomiausia yra ženklo reikšmės neapibrėžtumas. Kiekvienas portretų serijos ženklas yra tarsi lengvai atpažįstamas, bet neša ne tradicinę reikšmę, ne autorės suteiktą, ne paties portretuojamo žmogaus paskirtą. Tuo pačiu metu – visas tris. Pasinaudojant žinomais tautinių raštų elementais sukurti ženklai, kurių dalis visiškai originalūs, be nuorodų į istorinius precedentus. Tuo pat metu visos atvaizdų serijos kontekste jie įgauna savo reikšmę, kartu nešdami bendrą „tautinę“ tapatybę, kuri nėra išvystoma į formaliuosius elementus. Pats šių ženklų konstravimo principas tautiškas, susiejantis juos su aiškiu tautos istorijos pasakojimu.
Dalyvių užmerktos akys perkelia semantinį krūvį nuo veido ant ženklo. Žmogui atskleidžiant save, savo vidinę tapatybę betarpiškai per ženklą, fotografija kaip technika, skirta paviršiui, akimirkai, būčiai perteikti, netenka savo svarbos. Vadinasi, „Vilkačių“ cikle nuotraukos tampa paprasčiausia techninio dauginimo priemone.
Modernus žmogus kaip tragiškas projektas
Jei ne pačiame fotografijų cikle, tai autorės interpretacijoje įdomiai išryškėja keletas idėjų, populiarių pastaraisiais šimtmečiais. Pirmiausia, gamtos ir visuomenės opozicijos – jau nuo Žano Žako Ruso (1712–1778) laikų apšviestieji europiečiai priešpastatė sau nesugadintą gamtos vaiką, kilnųjį laukinį. Šią opoziciją emociniuose eksperimentuose ir poetinėse kontempliacijose gamtoje toliau plėtojo romantikai, papildydami nemenka nostalgija prarastiesiems aukso amžiams. Prasidėjo modernieji laikai ir dėl nesuskaičiuojamų aplinkybių sutapimų Vakarų žmogaus vaizduotėje atsirado vietos dar vienam „aš“, kurį vėliau tam tikru būdu moksliškai legitimavo Zigmundas Froidas (1856–1939).
XX šimtmečio mąstytojai, nuo ką tik susiformavusios antropologijos pradininkų iki prancūzų egzistencialistų, jau buvo įsitikinę, kad modernus žmogus – tai tragiškas projektas, o tikresnės žmogaus būties reikia ieškoti kažkur kitur – senovės istorijoje, egzotiškose salose ar kitose kultūrose. Masėms į pagalbą atėjo dvasinės new age praktikos ir alternatyvių gyvenimo būdų guru. Atrasti tikrąją savastį ir gyventi harmonijoje su ja – tai šiuolaikinio žmogaus šūkis. Būk savimi!
Autentiškumas yra vienas XX šimtmečio kultūros raktinių žodžių bent trijuose diskursuose – ekonomikoje, filosofijoje ir mene. Atrodo, aiškiausiai jis juntamas ekonomikoje – autentišką patirtį siūlo didelė dalis turizmo pramogų, nostalgija įkvepia kurti „autentiškų vietų“ pramogų parkus, vyksta „autentiškų tautinių tradicijų“ renginiai, parduodama nesuskaičiuojama gausybė „autentiškų kostiumų“ ir artefaktų. Kas antra kavinė siūlo išbandyti „autentišką latvių, vokiečių arba italų virtuvę“. Savo ruožtu filosofus domina, iš kur kyla ši autentiškumo nostalgija. Tiek egzistencializmas, keliantis klausimą, ką reiškia būti savimi ir kas yra autentiška būtis (klausimas, į pirmą filosofijos planą iškeliantis etiką, paženklindamas istorijoje daug mąstytojų intelektualinėje trajektorijoje nuo Sioreno Kierkegoro iki Žano Polio Sartro), tiek vėlesnės post- kryptys, dekonstruojančios autentiškumą kaip modernaus pasaulio iliuziją.
Mene autentiškumo sąvoka pirmiausia siejasi su kūrinio priklausomybe konkrečiam autoriui. Liaudies mene keliamas klausimas apie atitikimą nustatytiems kanonams, o atlikimo atžvilgiu – apie atitikimą konkretaus laikmečio techninėms galimybėms. Pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia – Latvijoje Vilhelmo Purvičio paveikslai klastojami ir pripažįstami vis iš naujo, per muges Etnografijos muziejuje pardavinėjamas autentiškas liaudies menas, o senosios muzikos koncertai atliekami ano meto instrumentais. Lygiagrečiai savirealizacija ir emocinė išraiška XX amžiuje tapo daugelio tapytojų, instaliacijų ir performansų kūrėjų koziriu meno rinkoje. Į pirmą meno kūrinio planą pamažu iškilo autentiškumas („paties sukurtas“ prasme); vadinasi, savo prasmę prarado tiek turinys (objektų arba idėjų reprezentacija), tiek forma/technika.
Ieva Baluodė atkakliai laikosi subjektyvaus autentiškumo, kuris atsiranda bendradarbiaujant menininkui ir modeliui, siekiant pavaizduoti modelio „autentiškąjį aš“ pagal abiejų susijusių pusių supratimą. Iš šio bendradarbiavimo gimęs darbas nėra nei tikras portretas, nei atvaizdas. Jo kūrėjas nėra nei fotografas, nei modelis, o pats kūrinys – nei fotografija, nei grafika. Taip kuriasi atvaizdas, kurio vienintelis atskaitos taškas yra pati menininkė.
Dekonstrukcija
Fragmentas iš Viktoro Pelevino „Vilktakio problema tropinėje juostoje“.
„– Štai ką tau dar pasakysiu, – pratarė jis. – Tu turi atsiminti, kad tiktai vilktakiai yra realūs žmonės. Jeigu tu pažvelgsi į savo šešėlį, pamatysi, kad jis kaip žmogaus. O jeigu tu savo vilko akimis pažvelgsi į žmonių šešėlius, pamatysi, kad tai kiaulių, gaidžių, rupūžių šešėliai...
– Dar būna vorai, musės ir šikšnosparniai, – tarė greta sustojęs Ivanas Sergejevičius.
– Teisybė. O dar – beždžionės, triušiai ir ožiai. O dar...
– Na, ko tu gąsdini berniuką, – petraukė Ivanas Sergejevičius, – juk viską čia pat išsigalvoji. Saša, nesiklausyk.
Abu seniai vilkai žiūrėdami vienas į kitą pradėjo juoktis ir Ivanas Sergejevičius nubėgo toliau.
– Net jei aš visa tai ir išsigalvoju, – pridūrė gaujos vedlys, – tai vistiek yra tiesa.
Jis pasisuko, norėdamas eiti, tačiau stabtelėjo, pastebėjęs Sašos žvilgsnį.
– Tu nori kažko paklausti?
– Taip, – atsakė Saša. – Kas iš tiesų yra vilktakiai?
Gaujos vedlys įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir vos prašiepė nasrus.
– O kodėl tau iš pradžių nepaklausus, kas iš tiesų yra žmonės?“
2 Пелевин В., Проблемы верволка в средней полосе, pelevin.nov.ru.
Tomas Tiancis (Ķencis) – filosofijos doktorantas Tartu universitete.
Foto kvartāls, 2009 m. rugpjūtis, nr. 4 (18).
Ieva Baluodė (Balode) – viena iš jaunųjų menininkių, įgyvendinančių postmodernųjį idealą, peržengdama pačias įvairiausias teorinės ir praktinės stratifikacijos ribas. Taigi, pomėgiai nejučiomis susilieja su akademiniu išsilavinimu, savirealizacija eina ranka rankon su misijos supratimu, darbuose laisvai dera įvairios technikos, o ženklai laisvai keičia savo reikšmes. Ieva Baluodė yra XXI šimtmečio Latvijos meno ženklas. Po aukštojo meno orgijų, po modernaus žmogaus mirties. Apie save ji praneša fotografijų ciklu „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“. Ieva Baluodė studijuoja Latvijos meno akademijos Vizualinės komunikacijos skyriuje, dalyvauja parodose nuo 2006 metų.
Formalieji aspektai
Fotografijų ciklą „Mano ženklas arba 24 Vilkačių portretai“1 į vieną visumą jungia trys formalūs požymiai: visi jo personažai yra folkloro ir senųjų kovų sambūrio dalyviai, visi atvaizdai yra vienodo pastatymo portretai, ir kiekvienas jų papildytas unikaliu grafiniu ženklu. Simboliai – tiek aptikti etnografinėje medžiagoje, tiek sukurti pagal tuos pačius principus. Kad jūsų netrikdytų nešiuolaikiški drabužiai, reikia pridurti, kad „Vilkačių“ susidomėjimas senosiomis kovomis, etnografija, istorija ir latvių liaudies dainomis labiausiai siejasi su vėlyvuoju geležies amžiumi (IX–XIII a.); fotografijose matoma apranga yra pačių dalyvių pagamintos rekonstrukcijos.Asmeniniai aspektai
Interviu metu autorė papildo daugiareikšmį ciklo pavadinimą, pateikdama interpretacijos raktą savo portretų ciklui ir jo atsiradimo kūrybiniam kontekstui.
Ieva Baluodė: Mintis, kuri persmelkia visus mano darbus, – tai žmogiškosios ir tautinės tapatybės paieškos. Tai tiesiog būdas išreikšti save. Žmogiškoji tapatybė nėra mano vienos, ji bendra: apimanti mus visus bendrai ir kiekvieną individualiai. Savo ruožtu tautinė tapatybė susijusi su tautybe, su mūsų priklausomybe kokiai nors konkrečiai tautai ar žemei, valstybei, kultūrai.
Ženklai – tai motyvai iš mūsų praeities, mūsų protėvių, ir per šiuos motyvus mes išreiškiame ir apibūdiname save. Jie neša žinią iš protėvių paliktos kultūros, kaip kažkas labai archaiško, transcendentinio. Gerai, kad dabar gyvename daugiakultūriniame pasaulyje, tačiau svarbu kartas nuo karto prisiminti, iš kur mes atėjome ir kas tie žmonės, kurie gyveno prieš mus, ką jie sukūrė ir paliko mumyse, nes tai visą laiką šalia mūsų.
Aplinkinis pasaulis taip pat dažnai kelia sąmyšį. Pavyzdžiui, miesto aplinkoje, kur visą laiką būni tarp žmonių ir aplinkui tiek daug gerų dalykų, galima lengvai nuklysti nuo savęs, gana greitai pasinerti į kokią svetimą ideologiją, į kitų žmonių gyvenimus, suvokimą ir taip atsiriboti pačiam nuo savęs. Todėl svarbu bent trumpam užmerkti akis ir atsitraukti į save.
Su surežisuota fotografija dirbti lengviau; viskas tavo sustatyta, ir žmogus, toks, koks jis yra iš tikrųjų, tampa mažiau svarbus, nes aš tarsi pati kuriu jo pavidalą iš jo. Šįsyk autorius ir modeliai bendradarbiauja. Mano tikslas buvo kurti portretus, pasakoti apie šiuos jaunuolius, kurie gyvena šiek tiek kitame gyvenime. Mes taip mylime savo protėvius, praeitį, Latvijos kultūrą; išties, man atrodo fenomenalu, kad yra žmonių, kuriems tai tiek daug reiškia.
Svarbu tiesiog gyventi ir daryti tai, kuo esi, būti tikram. Menas yra išraiškos priemonė, kuria aš atskleidžiu tai, ką galvoju ir kaip gyvenu. Jei žmogus tikras, tai jis tikras bet kurioje aplinkoje. Tikrumu aš vadinu gebėjimą įsiklausyti į širdies balsą ir atskirti jį nuo to, ką įteigia protas. Tai žūtbūt siektinas tikslas. Mes jau nebesame baltas lapas, į mus daug kas įdėta, tiek genuose, tiek kultūroje. Labai svarbu tai suvokti, nes tai atveda prie žmogaus tapatybės. Būdamas gamtoje, žmogus yra tikresnis, daugiau su savimi, o ne paskendęs aplinkiniuose. Tarkime, nuvykus į mišką nebeveikia socialiniai susiskirstymai, ideologijos, tu tiesiog esi tas, kas esi, tiesiog žmogus.
Ženklo neapibrėžtumas
Portretų serija balansuoja tarp dokumentacijos ir fikcijos ribų. Pirmosios naudai kalba sąlyginai tikroviška personažų reprezentacija ir faktas, kad jie patys pasirinko ženklus – šie būtinai atspindi dalyvių valią, tarnauja kaip menininko ir dalyvio bendradarbiavimo įrašas. Iš kitos pusės, portretai akivaizdžiai surežisuoti – fotografuoti sustatytame fone, su rekonstruotais viduramžiškais rūbais, papildyti kompiuterine grafika.Įdomiausia yra ženklo reikšmės neapibrėžtumas. Kiekvienas portretų serijos ženklas yra tarsi lengvai atpažįstamas, bet neša ne tradicinę reikšmę, ne autorės suteiktą, ne paties portretuojamo žmogaus paskirtą. Tuo pačiu metu – visas tris. Pasinaudojant žinomais tautinių raštų elementais sukurti ženklai, kurių dalis visiškai originalūs, be nuorodų į istorinius precedentus. Tuo pat metu visos atvaizdų serijos kontekste jie įgauna savo reikšmę, kartu nešdami bendrą „tautinę“ tapatybę, kuri nėra išvystoma į formaliuosius elementus. Pats šių ženklų konstravimo principas tautiškas, susiejantis juos su aiškiu tautos istorijos pasakojimu.
Dalyvių užmerktos akys perkelia semantinį krūvį nuo veido ant ženklo. Žmogui atskleidžiant save, savo vidinę tapatybę betarpiškai per ženklą, fotografija kaip technika, skirta paviršiui, akimirkai, būčiai perteikti, netenka savo svarbos. Vadinasi, „Vilkačių“ cikle nuotraukos tampa paprasčiausia techninio dauginimo priemone.
Modernus žmogus kaip tragiškas projektas
Jei ne pačiame fotografijų cikle, tai autorės interpretacijoje įdomiai išryškėja keletas idėjų, populiarių pastaraisiais šimtmečiais. Pirmiausia, gamtos ir visuomenės opozicijos – jau nuo Žano Žako Ruso (1712–1778) laikų apšviestieji europiečiai priešpastatė sau nesugadintą gamtos vaiką, kilnųjį laukinį. Šią opoziciją emociniuose eksperimentuose ir poetinėse kontempliacijose gamtoje toliau plėtojo romantikai, papildydami nemenka nostalgija prarastiesiems aukso amžiams. Prasidėjo modernieji laikai ir dėl nesuskaičiuojamų aplinkybių sutapimų Vakarų žmogaus vaizduotėje atsirado vietos dar vienam „aš“, kurį vėliau tam tikru būdu moksliškai legitimavo Zigmundas Froidas (1856–1939).
XX šimtmečio mąstytojai, nuo ką tik susiformavusios antropologijos pradininkų iki prancūzų egzistencialistų, jau buvo įsitikinę, kad modernus žmogus – tai tragiškas projektas, o tikresnės žmogaus būties reikia ieškoti kažkur kitur – senovės istorijoje, egzotiškose salose ar kitose kultūrose. Masėms į pagalbą atėjo dvasinės new age praktikos ir alternatyvių gyvenimo būdų guru. Atrasti tikrąją savastį ir gyventi harmonijoje su ja – tai šiuolaikinio žmogaus šūkis. Būk savimi!
Autentiškumas yra vienas XX šimtmečio kultūros raktinių žodžių bent trijuose diskursuose – ekonomikoje, filosofijoje ir mene. Atrodo, aiškiausiai jis juntamas ekonomikoje – autentišką patirtį siūlo didelė dalis turizmo pramogų, nostalgija įkvepia kurti „autentiškų vietų“ pramogų parkus, vyksta „autentiškų tautinių tradicijų“ renginiai, parduodama nesuskaičiuojama gausybė „autentiškų kostiumų“ ir artefaktų. Kas antra kavinė siūlo išbandyti „autentišką latvių, vokiečių arba italų virtuvę“. Savo ruožtu filosofus domina, iš kur kyla ši autentiškumo nostalgija. Tiek egzistencializmas, keliantis klausimą, ką reiškia būti savimi ir kas yra autentiška būtis (klausimas, į pirmą filosofijos planą iškeliantis etiką, paženklindamas istorijoje daug mąstytojų intelektualinėje trajektorijoje nuo Sioreno Kierkegoro iki Žano Polio Sartro), tiek vėlesnės post- kryptys, dekonstruojančios autentiškumą kaip modernaus pasaulio iliuziją.
Mene autentiškumo sąvoka pirmiausia siejasi su kūrinio priklausomybe konkrečiam autoriui. Liaudies mene keliamas klausimas apie atitikimą nustatytiems kanonams, o atlikimo atžvilgiu – apie atitikimą konkretaus laikmečio techninėms galimybėms. Pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia – Latvijoje Vilhelmo Purvičio paveikslai klastojami ir pripažįstami vis iš naujo, per muges Etnografijos muziejuje pardavinėjamas autentiškas liaudies menas, o senosios muzikos koncertai atliekami ano meto instrumentais. Lygiagrečiai savirealizacija ir emocinė išraiška XX amžiuje tapo daugelio tapytojų, instaliacijų ir performansų kūrėjų koziriu meno rinkoje. Į pirmą meno kūrinio planą pamažu iškilo autentiškumas („paties sukurtas“ prasme); vadinasi, savo prasmę prarado tiek turinys (objektų arba idėjų reprezentacija), tiek forma/technika.
Ieva Baluodė atkakliai laikosi subjektyvaus autentiškumo, kuris atsiranda bendradarbiaujant menininkui ir modeliui, siekiant pavaizduoti modelio „autentiškąjį aš“ pagal abiejų susijusių pusių supratimą. Iš šio bendradarbiavimo gimęs darbas nėra nei tikras portretas, nei atvaizdas. Jo kūrėjas nėra nei fotografas, nei modelis, o pats kūrinys – nei fotografija, nei grafika. Taip kuriasi atvaizdas, kurio vienintelis atskaitos taškas yra pati menininkė.
Dekonstrukcija
Fragmentas iš Viktoro Pelevino „Vilktakio problema tropinėje juostoje“.
„– Štai ką tau dar pasakysiu, – pratarė jis. – Tu turi atsiminti, kad tiktai vilktakiai yra realūs žmonės. Jeigu tu pažvelgsi į savo šešėlį, pamatysi, kad jis kaip žmogaus. O jeigu tu savo vilko akimis pažvelgsi į žmonių šešėlius, pamatysi, kad tai kiaulių, gaidžių, rupūžių šešėliai...
– Dar būna vorai, musės ir šikšnosparniai, – tarė greta sustojęs Ivanas Sergejevičius.
– Teisybė. O dar – beždžionės, triušiai ir ožiai. O dar...
– Na, ko tu gąsdini berniuką, – petraukė Ivanas Sergejevičius, – juk viską čia pat išsigalvoji. Saša, nesiklausyk.
Abu seniai vilkai žiūrėdami vienas į kitą pradėjo juoktis ir Ivanas Sergejevičius nubėgo toliau.
– Net jei aš visa tai ir išsigalvoju, – pridūrė gaujos vedlys, – tai vistiek yra tiesa.
Jis pasisuko, norėdamas eiti, tačiau stabtelėjo, pastebėjęs Sašos žvilgsnį.
– Tu nori kažko paklausti?
– Taip, – atsakė Saša. – Kas iš tiesų yra vilktakiai?
Gaujos vedlys įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir vos prašiepė nasrus.
– O kodėl tau iš pradžių nepaklausus, kas iš tiesų yra žmonės?“
2 Пелевин В., Проблемы верволка в средней полосе, pelevin.nov.ru.
Tomas Tiancis (Ķencis) – filosofijos doktorantas Tartu universitete.
Foto kvartāls, 2009 m. rugpjūtis, nr. 4 (18).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą