Pratęsiant šitą įrašą.
„Vėl pasitelkime M.Dvarionaitės prisiminimus: „Nebūtų išsamiau apibūdinta Abdono asmenybė, nepaminėjus dar vienos jo gyvenimo aistros – meilės gamtai, gyvūnijai, kailiniuotiems, plunksnuotiems. Kiek jų priglausta, penėta, girdyta, gydyta. Kiek patarimų teikta kitiems globėjams. Ne vien gyvūnija, o ir vienišais, nuskurdusiais žmonėmis rūpintasi. Pasikinkę savo mašinėlę jie su Nijole įvairiuose Lietuvos kampeliuose guodė, šelpė ne vieną bedalį vis iš tų savo pensijų...“
„Važiuojam kur prie ežero, susitinkam ten gyvenančius senukus, – pasakoja ponia Nijolė, – išklausinėjam, kaip sveikata, ko trūksta, o kitą dieną žūtbūt turim lėkti nuvežti vaistų ar maistelio... Abdonas toks buvo – labai jautrus. Didelis gamtos garbintojas. Į gamtą važiuodavom visais metų laikais. Ištaikom laisvą akimirką, pasiimam šuniukus ir – pirmyn, kad ir pusvalandžiui. Turėjom savo upelius, šaltinius, grybavimo vietas. Žingsniuojam, šnekamės, staiga jis mane sustabdo: „Apeikim aplinkui, čia – skruzdėlių takas.“ Tada miškai buvo švarūs, o dabar Abdonas numirtų iš širdgėlos pamatęs šiukšlių kalnus. Nusižiūrėjęs tvirtesnę šaką jis darydavo prisitraukimus – viena ranka, paskui – pritūpimus ant vienos kojos...“
Audrius Musteikis, A.Lietuvninkas: „Elgtis kitaip neleidžia pavardė“, Lietuvos žinios, 2011 04 18, p. 14-15.
lzinios.lt
„Vėl pasitelkime M.Dvarionaitės prisiminimus: „Nebūtų išsamiau apibūdinta Abdono asmenybė, nepaminėjus dar vienos jo gyvenimo aistros – meilės gamtai, gyvūnijai, kailiniuotiems, plunksnuotiems. Kiek jų priglausta, penėta, girdyta, gydyta. Kiek patarimų teikta kitiems globėjams. Ne vien gyvūnija, o ir vienišais, nuskurdusiais žmonėmis rūpintasi. Pasikinkę savo mašinėlę jie su Nijole įvairiuose Lietuvos kampeliuose guodė, šelpė ne vieną bedalį vis iš tų savo pensijų...“„Važiuojam kur prie ežero, susitinkam ten gyvenančius senukus, – pasakoja ponia Nijolė, – išklausinėjam, kaip sveikata, ko trūksta, o kitą dieną žūtbūt turim lėkti nuvežti vaistų ar maistelio... Abdonas toks buvo – labai jautrus. Didelis gamtos garbintojas. Į gamtą važiuodavom visais metų laikais. Ištaikom laisvą akimirką, pasiimam šuniukus ir – pirmyn, kad ir pusvalandžiui. Turėjom savo upelius, šaltinius, grybavimo vietas. Žingsniuojam, šnekamės, staiga jis mane sustabdo: „Apeikim aplinkui, čia – skruzdėlių takas.“ Tada miškai buvo švarūs, o dabar Abdonas numirtų iš širdgėlos pamatęs šiukšlių kalnus. Nusižiūrėjęs tvirtesnę šaką jis darydavo prisitraukimus – viena ranka, paskui – pritūpimus ant vienos kojos...“
Audrius Musteikis, A.Lietuvninkas: „Elgtis kitaip neleidžia pavardė“, Lietuvos žinios, 2011 04 18, p. 14-15.
lzinios.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą