„Antifašistams“

Turbūt daugelis yra girdėję apie tokį puslapėlį „nacizmas.lt“ (dar kitaip vadinamą „antifa.lt“). Be įvairaus štampavimo ir indoktrinavimo, būdingo ir kitiems raudonųjų puslapiams, jis pasižymi dar ir tuo, kad kartas nuo karto publikuoja iš įvairių privačių erdvių išvogtas jiems nepatinkančių asmenų nuotraukas, slaptais kanalais susirinktą informaciją apie pastarųjų privatų gyvenimą. Kuo daugiau vieno žmogaus asmens duomenų atskleisime, tuo geriau pasijausime, – štai jų veikimo principas.

Panašu, kad puslapis tarnauja kaip dar viena priedanga Dariaus Pocevičiaus revoliucionierių gaujai. Pastarasis nuolat perpublikuoja skelbiamą medžiagą, pasislėpęs už nesusaistančios frazės „antifa.lt rašo“, nuo savęs dar pridurdamas, kad tai dar ne viskas ir jie išknisią daugiau duomenų. Neabejoju, kad prie šio puslapėlio kurpimo ir palaikymo prisideda ir daugiau spalvingų asmenybių, pasislėpusių po anonimiškumo kaukėmis.

Paprastas pilietis gali suabejoti, kur čia problema. Juk „antifašistai“ išviešina įvairias grėsmes visuomenei, publikuodami baisių, neonacistiniais ženklais apsipaišiusių skinhedų nuotraukas?

Deja, „antifa“ yra gatvinė subkultūra, veikianti gatviniais metodais, šiuo atveju panašiais į nešvankius užrašus apie nepatinkantį klasės draugą ar draugę, pritepliotus autobusų stotelėse ir ant tvorų. Skelbdami kažkokią informaciją, jie naudoja įprastą demagogijos principą – praskiedžia turimus faktus išsigalvojimais, įžeidimais, šmeižimu ir pritraukimu prie reikiamo konteksto. Tuo jie tikisi šantažuoti ir terorizuoti pavienius žmones.

Greta nuotraukų su asmenimis, pasidabinusiais nacionalsocialistine simbolika ir, matyt, išpažįstančiais atitinkamą ideologiją, jie talpina sporto gerbėjų, patriotinių organizacijų narių ir šiaip eitynių dalyvių nuotraukas. Nacionalsocializmas suplakamas su nacionalizmu, o šis – su paprastu kasdieniu patriotizmu, taip norint visiems įteigti žinią – kiekvienas tautininkas yra užsislėpęs ekstremistas ir žudikas. Beje, paties tokio ekstremistų „medžiotojo“ Dariaus Pocevičiaus internetinio tinklapio draugų sąrašo viršuje ilgą laiką kabojo užrašas „Komunizmas – geriausia santvarka“.

Nepilnamečių, šeimos narių, mylimųjų vardai, pavardės ir kiti duomenys irgi viešinami čia, taip pažeidžiant bet kokį privatumą. Todėl netenka abejoti, kad „antifašistai“ renka ir adresus, kaupdami informaciją galimoms gatvinio teroro akcijoms. Teisėsaugos įstaigos tyli. O gal dangsto?

Toliau dar įdomiau. Visa šia neteisėtai sukaupta ir disponuojama medžiaga mielai naudojasi savo politiniams dividendams įstaigos, kuri Lietuvoje garsėja kaip pagrindinė, turinti ginti žmogaus teises, – Žmogaus teisių stebėjimo instituto – direktorius Henrikas Mickevičius. ŽTSI nepateikia jokių priekaištų dėl šio puslapio veiklos.

Visa tai, ką pokalbių laidose šneka H. Mickevičius, man primena neteisinio susidorojimo propagavimą. Tarkime, jis kalba apie persekiojimą tų profesinės karo tarnybos karių ir savanorių, kurie priklauso „neonacistiniams judėjimams“ ar rašo „neonacistiniuose forumuose“. Aišku, nustatinėtų, kurie forumai yra „neonacistiniai“, o kurie ne, matomai tokios įstaigos kaip H. Mickevičiaus kontora.

Suprantu, jei karys dalyvauja politikoje, rašinėja smurtą propaguojančius komentarus (kai tai įrodyta teismo), naudoja sovietinę ir nacionalsocialistinę simboliką – visa tai mūsų šalyje uždrausta. Bet čia draudimo ribos baigiasi. Keltų kryžius, pagoniška svastika, užrašas „Skinheads“ – tu jų nors dvidešimt išsitatuiruok. Neabejoju, kad daliai žmonių šie dalykai gali kelti antipatiją, bet leidimas įvairiems tolerastams vis plėsti draudžiamų objektų sąrašą, atrenkant juos pagal mintyse sukylančių asociacijų metodą, ir ŽTSI padalinių atidarymas prie kiekvieno karo prievolės poskyrio atneštų tik žalos.

Kaip žinia, šio instituto direktorius praktiką teismuose atliko komunistinės diktatūros laikais, kai teisėsauga tarnavo ir susidorojimui su ideologiniais priešais. Tačiau tokių įpročių būtų jau pats laikas atsikratyti.

Nes „antifašizmas“, sukryžmintas su komunizmo arba anarchizmo ideologijomis, lengvai gali virsti nesibaigiančiu savitiksliu karu ir vis naujų priešų paieškomis. Štai vienas Lietuvos kairysis, Emilis Milkevičius, rašo: „anarchizmo esmė yra demaskuoti ir nukenksminti valdžią kaip principą, atrasti kitą gyvenimo ir mąstymo būdą nei tas, kuriame tu esi subordinuotas kokiai nors valdžiai.“

Vadinasi, pasaulis yra persmelktas valdžios arba „fašizmo“ principo, ir individas pasmerktas nuolat ieškoti priešų-išnaudotojų. Galiausiai jam kaip gamtos daliai tenka vis labiau atsiriboti nuo bet kokių išorinių poveikių, kas veda į asmenybės susidvejinimą. Kaip tęsia tas pats autorius: „O juk valdžia visur – miesto plytelės įsako tau, kaip žingsniuoti, televizorius sako „įjunk mane“, „Facebookas“ liepia jį patikrinti; jei tu prieš bet kokią valdžią, tau reikia medituoti, kaip suploti viena ranka.“

Nenuostabu, kad anarchistams, vedamiems Dariaus Pocevičiaus, privati nuosavybė – vagystė, o tautinė valstybė – atgyvena. Kaip teigia ekstremistinių judėjimų specialistas Giedrius Kiaulakis, vis besistengiantis prablaivinti isterijos persunktą mūsų politinę ir žiniasklaidos atmosferą, „jeigu žiūrėti „antifa“ kategorijomis, tai Lietuva jau gyvena fašizmo sąlygomis, kaip ir Europa ir Šiaurės Amerika. O ne fašizmo sąlygomis gyvena Rusija ir Baltarusija. Čia jų standartais žiūrint“.

Tuo šį pasisakymą būtų galima ir baigti, jei ne internetinių „antifašistų“ dėmesys konkrečiai mano kukliam asmeniui. Nukopijavę kelis trumpus komentarus iš LTJS forumo, jie nusprendė užkergti ir man „neonacio“ etiketę. Darius Pocevičius ir jo anoniminiai draugeliai nepasikuklino eilinį sykį parodyti visišką bukumą, mat tenai išsakyta mano nuomonė apie kai kuriuos Ričardo Čekučio dviprasmiškus internetinius komentarus buvo atvirai neigiama.

Žinoma, norint likviduoti priešą, jo nuomonė nesvarbi, svarbu pavadinti jį „priešu“. Jei „antifašistų“ demagogai, pavyzdžiui, būtų žinoję, kad per gyvenimą porąsyk viešuose susitikimuose esu matęs Romualdą Ozolą ir vienąsyk – Ričardą Čekutį, ta proga turbūt būtų parašę apie mane komentarą, jog „palaikau aktyvius ryšius su Lietuvos neonacių vedliais“.

Juokingiausia, kad pavadindami mane „neonaciu“ jie taip apšaukė konservatyvių (tačiau ne patriarchalinių) ir žaliųjų pažiūrų žmogų. Ir visa tai tik todėl, kad dar esu ir nacionalistas (tautinės valstybės šalininkas), o tai jau nepakenčiama „antifašizmo“ adeptams.

Apskritai keista, kad žmonės, neigiantys tautinę demokratiją kaip vieną iš jos formų, išvis save laiko didesniais laisvės gynėjais už oponentus, pravardžiuojamus „neonaciais“, „fašistais“ ir panašiai. Belieka tik spėlioti, kad čia kažkaip įpainiota anarchistų išpažįstama „tiesioginės“ arba „tikrosios demokratijos“ mistinė idėja...

O pabaigai norėčiau priminti žymaus XX amžiaus lietuvių veikėjo Mykolo Krupavičiaus žodžius. Jie nuskambėjo Seime prieš 85 metus, bet atrodo tarsi ištarti šiandien: „Aš skiriu fašizmą nuo „fašizmo“. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus „fašizmu“ – ta prasme aš esu irgi „fašistas“. Ir visi mes tautininkai lietuviai esame „fašistai“. Bet, tamstos, aš skiriu tautiškumą, kurį jūs vadinat „fašizmu“, nuo Musolinio fašizmo“.