Iš pratarmės Marko Mejerovičiaus 2008 m. monografijai (Наказание жилищем. Жилищная политика в СССР как средство управления людьми. 1917-1937 / Марк Меерович. -- Российская политическая энциклопедия, Фонд первого Президента России Б.Н. Ельцина, 2008 г. 304 стр. ISBN 978-5-8243-0988-1, 60x90/16)Europiečiui gyvenamojo būsto paieškos ir įsigijimas (perkant arba išsinuomojant) nesudarė ir nesudaro problemos – kad tik pinigų būtų, o gyvenamojo būsto yra bet kokiam skoniui.
Visiškai kitaip reikalai klostėsi SSRS.
Butai, kuriuose greta buvo priverstos gyventi kelios šeimos – po vieną kiekviename kambaryje. Privatūs namai, kurių negalėjo naudoti jų šeimininkai. Komunos, kuriose kartu gyveno to paties fabriko, gamyklos arba įstaigos darbo kolektyvo darbuotojai. Viešbučiai, paversti bendrabučiais su viena virtuve ir vienu tualetu 120 žmonių. Barakai su pertvaromis iš paklodžių.
XX a. trečiasis-penktasis dešimtmečiai – tai laikotarpis, kai valdžia galėjo apgyvendinti šeimą pereinamajame kambaryje arba bendroje vonioje. Kai įstatymai leisdavo pas žmogų, kuris vienas gyveno 16 kv. m kambaryje, papildomai apgyvendinti visiškai pašalinį žmogų. Kuomet atleistas iš darbo žmogus galėjo kartu su šeima būti iškeldintas tiesiai į gatvę.
Europiečiai tyrinėtojai, nagrinėję būsto politiką XX a. trečiojo-penktojo dešimtmečių Rusijoje, aštraus būsto trūkumą aiškindavo iš sovietų valdžios perimtu pasiteisinimu – laikina statybinių medžiagų stoka, finansiniais sunkumais, darbo (žmogiškųjų) išteklių deficitu, nepakankamu statybinės pramonės išsivystymu ir pan. Kitko europietis negalėjo ir įsivaizduoti. Juk ne specialiai sovietų valdžia visa tai darė!
Pasirodo, specialiai. Beje, labai sąmoningai ir kryptingai.
Sovietų būsto politikos pagrindas seka iš „turtingo buto“ apibrėžimo, kurį V. Leninas pateikė praėjus dviems savaitėms po Žiemos rūmų šturmo. Daugeliui vėlesnių metų jis išliko nekintamu reguliatoriumi priimant esminius vidaus politikos sprendimus ir faktiškai yra pagrindinis punktas suvokiant sovietų valdžios požiūrį į būstą. Dekreto „Apie šiltų daiktų rekviziciją kariams fronte“ juodraštiniame variante V. Leninas įvedė formulę: „turtingu butu taip pat laikomas bet koks butas, kuriame kambarių skaičius prilygsta arba viršija gyventojų, nuolat gyvenančių šiame bute, skaičių“.
Lenino apibrėžimu (vėliau patvirtintu Petrogrado Tarybos) paremta būsto politika postulavo draudimą liaudžiai gyventi „turtinguose butuose“. Ši formulė buvo pagrindinė tiek naudojant būstą kaip disciplinuojančio privertimo darbui ir „teisingam“ gyvenimo būdui veiksnį, tiek kaip valdžios naudojamą priemonę, skatinančią ištikimai tarnauti jai partinio-sovietinio aparato atstovus, mokslo, technikos ir meno inteligentiją (suteikiant jiems normą viršijančius gyvenamojo ploto kvadratinius metrus).
Sovietų valdžia sąmoningai rėmėsi būsto politika kaip galingu ir veiksmingu žmonių valdymo instrumentu, konkrečiai, kaip disciplinuojančio poveikio „nedirbantiems“ arba „prastai dirbantiems“ priemonę. Tam valdžia kryptingai įgyvendino konkrečius veiksmus: 1) pasisavino (per priverstinę municipalizaciją) visus daugiabučius daugiaaukščius miesto būstus; 2) uždraudė visas būsto įsigijimo formas, išskyrus valstybinį paskirstymą; 3) paskelbė principą – gyvenamasis būstas tik tiems, kurie dirba.
Kaip pademonstravo pirmųjų sovietų valdžios dešimtmečių praktika, administracinės nuobaudos, piniginės baudos, moraliniai papeikimai, materialiniai paskatinimai, tarnybinės nuobaudos ir kitos priemonės pasirodė ne tokie veiksmingi disciplinavimo instrumentai kaip baimė netekti būsto. Ypač atšiauriose klimatinėse Rusijos sąlygose, kur po palme neperžiemosi. Būtent dėl to gyvenamojo ploto kvadratinius metrus valdžia padarė privertimo darbui ir reikalaujamam gyvenimo būdui priemone.
Gyvenamasis būstas vaidino nuolatinį botago ir meduolio vaidmenį valdžios organizacinėje-administracinėje strategijoje. Būstu valdžia teikdavo malonę ir bausdavo. Būsto dėka kreipdavo migracinius srautus reikiama jai linkme ir, atvirkščiai, sustabdydavo ten, kur jai atrodė būtina. Materialiniai darbo stimulai buvo keičiami administravimu ir privertimu, ir čia būstas vaidino pagrindinį vaidmenį. Tais atvejais, kai žmonių nedomino geri darbo rezultatai, nes gyvenimiška netvarka (maisto produktų ir prekių deficitas) atitraukdavo jėgas prie pragyvenimo užtikrinimo, esančio už darbo vietos ribų (stovėjimas eilėse, privatūs pagalbiniai ūkiai ir t. t.), – atleidimo grėsmė ir automatinis gyvenamosios vietos (kuriai alternatyvą rasti buvo praktiškai neįmanoma) atėmimas veiksmingai atlikdavo savo prievartinę funkciją.
Dykaduoniai ir tinginiai buvo atleidžiami iš darbo ir iškeldinami iš būsto. Buržuazijos atstovų būsto teisės buvo suvaržomos ir sumažinamos papildomai apgyvendinant į jų butus naujas šeimas. O besiformuojanti nauja socialinė hierarchija, atspindėjusi visuomenės diferenciaciją pagal artumo ir tarnavimo valdžiai laipsnį, buvo įtvirtinama suteikiant padidinto komfortabilumo gyvenamąjį plotą.
Gyventojų komunalinis susigrūdimas buvo naudingas valdžiai, kadangi perpildyto komunalinio būsto, kur kambaryje gyveno po šeimą, „permatomumas“ užtikrino gyventojų nuotaikų, kasdienio elgesio bei mąstysenos kontrolę ir stebėjimą, kūrė aplinką, kurioje žmonių saviorganizacija bet kokiam pasipriešinimui valdžiai darėsi neįmanoma.
Sovietinė istoriografija, skirta gyventojų aprūpinimo būstu XX a. trečiajame-penktajame dešimtmetyje klausimams, neneigė priklausomybės tarp būsto krizės iš vienos pusės ir industrializacijos bei kolektyvizacijos – iš kitos. Ji nurodė į ryšį tarp pastangų koncentracijos pramonės įmonių statyboje (čia masiškai plūstant atplėšiamiems nuo žemės valstiečiams) ir atsilikimo patenkinant gyventojų būsto poreikius. Ji žiūrėjo į senų miestų gyvenamojo būsto fondo vystymosi problemas per augantį būsto poreikį. Jinai atvirai kalbėjo apie gyvenamojo būsto deficitą dėl nepakankamų gyvenamųjų namų statybos tempų.
Tačiau valdžia niekuomet nepripažino to, kad būsto politika SSRS prieškariniu laikotarpiu buvo visišku jos vykdomos totalinio suvalstybinimo ir centralizacijos strategijos kūriniu. Ji niekada nenurodė į tai, kad pati valstybinė būsto politika buvo pagrindine būsto krizės šalyje priežastimi. Šis tyrimas liudija būtent apie tai.
Monografijoje atskleidžiamas 1917–1941 m. laikotarpio sovietų būsto politikos realizavimo turinys ir mechanizmai. Remiantis VKP(b) CK Politbiuro, SSSR Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos, RSFSR Rusijos centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos įstatyminiais dokumentais, Aukščiausios liaudies ūkio tarybos bei darbo, teisės, sveikatos apsaugos, sunkiosios pramonės, vidaus reikalų ir kitų liaudies komisariatų žinybiniais potvarkiais aprašytas pagrindinis sovietų būsto politikos tikslas – būsto suvalstybinimas siekiant panaudoti jį kaip žmonių valdymo priemonę. Parodytas būsto naudojimas pririšant prie darbo vietos, priverčiant pasiekti reikalaujamą darbo našumo lygį ir nurodytą gyvenimo būdą.
Be abejo, reali padėtis nukrypo nuo valdžios įsakymų ir atsirėmė į nepaliaujamus žmonių mėginimus surasti išeitį iš tos situacijos, į kurią juos statė valdžia, pasireiškiančius nelegaliu būsto perskirstymu, fiktyviomis santuokomis siekiant gauti priregistravimo galimybę, kyšiais, nelegaliu būsto pirkimu ir pardavimu, savavališku įsikūrimu bendrabučiuose, viešbučiuose, turistinėse bazėse, sandėliuose, arklidėse, malkinėse, garažuose. Šios padėties ištyrimas – tai atskiro išsamaus tyrimo, mastu prilygstančio šiam, tema. Šia prasme dabartinis tyrimas – tik pusė milžiniško darbo, kurio galutinis tikslas – iš visų pusių aprašyti valstybinę būsto politiką (valdingo totalitarinio režimo sąlygomis) per lyginamąją analizę ir oficialios valdžios strategijos palyginimą su realia faktografija.
Knyga atsako į klausimus, kurie iki šiol likdavo neišaiškinti: kokius tikslus sovietų valdžia statė savo būsto politikoje ir kaip naudojo būstą? Kokias gyvenamojo būsto ūkinio-buitinio įsisavinimo rūšis ji kūrė ir kodėl? Kodėl atsisakė nuo „komunos“ – darbo ir buities kolektyvų egzistavimo formos – visuotinio įvedimo? Kodėl atsisakė nuo totalinio buities suvisuomeninimo idėjos? Kodėl taip atkakliai įdieginėjo apgyvendinimą „kambaryje – po šeimą“? Kodėl įvedinėjo Naująją būsto politiką ir kaip ją įgyvendino? Kodėl kūrė ir nuolat keitė daugiapakopę išsišakojusią būsto valdymo organų struktūrą? Kokią misiją vykdė Ypatingoji būsto komisija? Kokį vaidmenį būsto politikos įgyvendinime vaidino NKVD, ir į daugelį kitų klausimų.
elitarium.ru
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą