Minėjimas prasidėjo 10 valandą šv. Mišiomis Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje (statytoje 1843 m.).
Vytis ant Nepriklausomybės paminklo, pastatyto 1928 m. Šis paminklas stovi miestelio aikštėje, priešais bažnyčią.
Palei linksmais piešiniais išmargintą sieną traukdamas „Ant kalno mūrai“ žygiuoja Šaulių sąjungos Kauno šaulių rinktinės vyrų choras „Trimitas“ su kitais.
Po mišių minėjimas persikėlė prie šalimais esančio paminklo „Lekėčių krašto partizanams, „Žalgirio“ rinktinės kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1952“.
Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Juozas Armonaitis-Triupas kaip visada buvo optimistiškai ir kovingai nusiteikęs.
Ant paminklo tarp kitų iškalti ir lekėtiškio Petro Jurkšaičio-Beržo bei aukštaičio Julijono (paminkle - Juliaus) Būtėno-Stėvės vardai.
Toliau pateikiu šių kovotojų biografijas, kadangi paminėjimas buvo skirtas jų garbei.
Petras Jurkšaitis-Beržas (1922 10 22–1951 05 21) Rūdšilio girioje praleido šešerius metus, ėjo įvairias pareigas Žalgirio partizanų rinktinėje, nuo 1947 m. tapo būrio ir Šturmo tėvūnijos vadu, rezistencijos užsienyje įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto (Skirmanto) patikėtiniu.
Labai sąmoningas kovotojas. Tą sąmoningumą padėjo išsiugdyti visas ligtolinis Petro gyvenimas. Gimęs Lekėčių valsčiuje, Šlekynėje (Kuro kaimo dalis), būdamas vienuolikos metų neteko tėvo. Jauniausiam šeimoje Petrui teko visa motinos meilė. Bet ta meilė vaikinuko neišlepino: buvo taikus, darbštus, kaip tai apskritai būdinga šio krašto žmonėms. Ūgtelėjęs dainavo Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios chore. Jaunuolį smarkiai sukrėtė 1941 m. birželio 14–15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir Petro mokytoja Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė, buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais.
Kai generolas leitenantas Povilas Plechavičius ėmė organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, Petrui Jurkšaičiui jokių abejonių nebuvo – Lietuvą reikia ginti nuo bolševikų. Tačiau pajutę, kad vokiečiai nori nuginkluoti „plechavičiukus“, daugelis jos karių apleido rinktinę, į gimtinę pėsčias grįžo ir P. Jurkšaitis. Sovietų partizanai ten jam spendė spąstus, medžiojo kaip didžiausią priešą, bet nesėkmingai.
Petro lemtimi tapo rezistencinė kova. Jo artimieji buvo ištremti į Sibirą, o partizanams kito pasirinkimo nebuvo. Vykdydamas Lietuvos laisvės armijos vadovybės įsakymą P. Jurkšaitis-Beržas su kitais partizanais įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendančiam desantui, tarp kurio dalyvių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistentas Julijonas Būtėnas.Julijonas Būtėnas-Stėvė (1915 03 24–1951 05 21) kilęs iš Dovydų kaimo Pasvalio krašte. Gimnazijoje pasižymėjo gabumais svetimoms kalboms ir polinkiu į žurnalistiką. Vytauto Didžiojo universitete Julijonas studijavo teisę, kartu baigė Karo mokyklą. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, tapo dienraščio „XX amžius“ bendradarbiu. Redakcija J. Būtėną siuntė į Paryžių tobulintis politikos mokslų srityje, bet Europoje tvyrojusi artėjančio karo nuojauta privertė grįžti į Lietuvą. 1939 m. J. Būtėnas tapo Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, po metų – valdybos nariu.
1940 m. rugpjūtį, kai Lietuvoje šeimininkavo sovietai, J. Būtėnas slaptai perėjo sieną su Vokietija, Berlyne įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Dalyvavo fronto leisto rezistencinio dienraščio „Į laisvę“ leidyboje. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, su redakcija grįžo į Kauną, bet vokiečiams leidinį uždarius priėmė Juozo Keliuočio kvietimą VDU dėstyti žurnalistiką. Nuo 1942 m. Berlyne dirbo „Į laisvę“ korespondentu, tapo visos pogrindinės Lietuvių fronto spaudos bendradarbiu.
1944 m. grįžo į Kauną, tapo Vietinės rinktinės vado generolo P. Plechavičiaus adjutantu, tačiau 1944 m. gegužės 15 d. naciams likvidavus rinktinę, Kaune buvo suimtas gestapo. Pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą, iš ten į Gdynės lagerį. Pabėgo, Berlyne susirado VLIK’ą, dirbo šio komiteto informacijos biure. Toliau aktyviai reiškėsi rezistencinėje veikloje. 1947 m. išrinktas Lietuvos žurnalistų draugijos vicepirmininku. Rašė emigrantų laikraščiams, tapo tarptautinio DP laikraščio „Im Ausland“ užsienio politikos apžvalgininku.
J. Būtėnas mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, švedų kalbas, Vokietijoje garsėjo kaip puikus politikos apžvalgininkas. Tačiau paveiktas Juozo Lukšos-Daumanto apsisprendimo grįžti į pavergtą Lietuvą ir kovoti prieš raudonuosius okupantus, pasiryžo taip pat kaip desantininkas keliauti į Lietuvą. 1949–1950 m. mokėsi amerikiečių žvalgybos mokyklose netoli Miuncheno. Susisiekęs su partizanais tikėjosi pasauliui teikti žinių apie lietuvių pasipriešinimą okupantams. Ne nuotykių ieškojo, bet būdo veiksmingai prisidėti prie kovos – ne ginklu, bet spaudos žmogui prieinamomis priemonėmis. Norėjo pažadinti Amerikos lietuvius ryžtingiau palaikyti Lietuvos laisvės kovą.
Sėdę į mašinas, minėjimo dalyviai pavažiavo kelis kilometrus iki Rūdšilio girios, prie Linmarko, į J. Būtėno ir P. Jurkšaičio žūties vietą.
Beje, lekėtiškis kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius kategoriškai vengia ištarti žodį miškas, kai kalba apie savo gimtąjį Zanavykų kraštą. Girdi, ir Kristijono Donelaičio kūryboje niekur nerasime šio žodžio. Zanavykai nuo seno sakė: giria, giraitė, pagiriai, šilas. Todėl ir antrosios bolševikų okupacijos metais, kai daug šio krašto vyrų išėjo į partizanus, vietiniai juos giriniais, girios broliais vadino. Miškiniais pradėta vadinti vėliau, kai kraštas imtas sovietinti.
Dabar šioje vietoje rasime atstatytą ir lankymui pritaikytą bunkerį, geležinį kryžių, naujai pastatytą paminklą ir kitus atminimo ženklus.
Tautodailininko Prano Paleckio sukurta koplytėlė su Marijos Sopulingosios skulptūra.
J. Būtėno-Stėvės ir P. Jurkšaičio-Beržo žūtis
1951 m. balandžio 19 d. žurnalistas Julijonas Būtėnas-Stėvė (kai kur rašoma Strėvė) ir Jonas Kukauskas-Gardenis parašiutais nusileido į Kazlų Rūdos girią, netoli Višakio Rūdos. Nusileidimas nebuvo sėkmingas: nusileidimo vietą išdavęs medžių šakose pakibęs parašiutas. Teko brautis pro enkavedistų žiedą, slapstytis. Matyt, sovietų žvalgyba užsienyje nesnaudė, apie desantą žinojo. Petras Jurkšaitis-Beržas, per ryšininką sužinojęs, kur slapstosi atvykėliai, organizavo jų perkėlimą į jiems iš anksto parengtą slėptuvę Rūdšilyje netoli Lekėčių.
Beržas apie desantininkų atvykimą privalėjo nedelsdamas pranešti J. Lukšai-Daumantui. Jų pasimatymas neįvyko, bet į savo bunkerį Beržas negrįžo, gal jau žinojo, kad ten vyko mūšis, todėl nakvoti ryžosi su desantininkais. Nuojauta Beržo neapgavo. Tai buvo paskutinė Beržo ir Stėvės nakvynė Rūdšilyje. Iš NKVD suvestinių iškyla štai toks tų įvykių vaizdas.
Balandžio 19-ąją, kai du desantininkai nusileido Kazlų Rūdos girioje, ten buvo sutelktos ne šiaip pajėgos: dvi šaulių divizijos, du rinktiniai batalionai pasieniečių kariuomenės, visa Kauno milicijos mokykla, šaulių mokyklų pulkų seržantai ir apygardų įgulų kariai. Iš viso apie 2500 kovotojų, neskaitant saugumiečių, informatorių ir agentų. Operacijos vadovas buvo pats LSSR valstybės saugumo ministras generolas Piotras Kapralovas, o tiesiogiai vadovavo generolas majoras Ivanas Pankinas, pulkininkas KGB viršininkas Ilja Pačkojas, operatyvinės grupės viršininkas Nachmanas Dušanskis ir Pavelas Vetrovas.
Šios operacijos metu gegužės 20 d. buvo susprogdintas P. Jurkšaičio-Beržo bunkeris, žuvo keturi partizanai (tarp jų dvi moterys.), vienas paimtas gyvas. Gegužės 21 d. Rūdšilyje du batalionai apsupo bunkerį, kuriame nakvojo P. Jurkšaitis-Beržas, J. Būtėnas-Stėvė ir Jonas Kukauskas-Gardenis. Atsidarius angai, iššoko Petras Jurkšaitis-Beržas ir ėmė šaudyti į kareivius. Partizanų vadas buvo nukautas automatų ugnimi trys metrai nuo bunkerio.
J. Būtėnas-Stėvė taip pat mėgino iššokti, bet pašautas krito atgal į bunkerį. Vienas kareivis atidarė bunkerio angą, kitas metė vidun granatą. Į paviršių buvo ištrauktas žuvusio Julijono Būtėno-Stėvės kūnas. Ištraukė ir apsvaigintą parašiutininką Joną Kukauską.
Esama ir kitokių šių įvykių versijų. Pagal vieną iš jų, matydamas beviltišką padėtį, į J. Būtėną šovęs Kukauskas, kad šis nepakliūtų į nelaisvę, o pats prarijęs nuodų ampulę, bet likęs gyvas. Buvo tvirtinama, kad Kukauskas buvęs NKVD agentas. Iš trijulės tik jis liko gyvas. Buvo tardomas, ištremtas į Sibirą, bet žmonių pasitikėjimo nebeatgavo. 1999 m. J. Būtėnas po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2001 m. P. Jurkšaičiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
Trys salvės: savanoriams, šauliams, partizanams.
Lekėtiškis miškininkas, buvęs partizanų ryšininkas Zenonas Rakauskas partizanų žūties vietoje dalijasi savo atsiminimais.
Dangiškų spalvų angelas... tarsi iš tarpukario atvirukų.
Atstatytasis bunkeris lauke prapliupus lietui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą