2004 m. pasirodė bene rimčiausia pastaraisiais metais baltiškajai mitologijai skirta monografija - Dainiaus Razausko „Vėjūkas“. Joje (p. 115) rasime ir XVII a. Mato Pretorijaus pateiktą Vėjopačio (Wejoppatis) statulos aprašymą: tai žmogus su dviem veidais (vienas priekyje, kitas užpakaly), dviem sparnais ant pečių, kairėje rankoje laikantis žuvį, dešinėje statinaitę, o ant galvos jam pritaisytas gaidys. Gaidžio pasirodymas šiame mitologiniame kontekste turi savo prasmę ir apie tai detaliau galite pasiskaityti pačioje knygoje, kurią aš pats atsiminiau neseniai, žiūrinėdamas vaizdingą samių kultūrai skirtą tinklaraštį saamiblog.blogspot.com (patariu visiems susipažinti su šiuo grožiu, šiuolaikiškai pristatančiu senovinę medžiagą).
Šiame tinklaraštyje radau ir iliustraciją, vaizduojančią dalį senovinio samių šamanų būgno:
Teigiama, kad ant būgno iš Nærøy provincijos pavaizduoti trys pagrindiniai samių dievai: Toras (Thor: Tiermes), Frejus (Frej: Storjunkaren, Veralden Olmai) ir Vėjo arba Audros dievas. Šis būgnas pirmąsyk buvo aprašytas 1720 m., tačiau manoma, kad yra žymiai senesnis. Figūrų interpretacijos: lokys, Toras su dviem kirviais, virš jo Sarva - šiaurinis elnias, medis, viduryje Frejus [t.y., Freyr, Frøy, Frö], o už jo - Vėjo dievas. Šaltinis: Sigurd Agrell, 1934.
Pačiame pakraštyje horizontalioje padėtyje, pagal mane, vaizduojamas pats būgnijantis šamanas, galbūt keliaujantis po dievų pasaulį. Palyginimui galime paimti tokį atvaizdą (Paimta iš puslapio trestammersmote.no):
Vėliau benaršydamas po internetą aptikau (http://www.catshaman.com/same/0trum.htm ir http://pubs.aina.ucalgary.ca/arctic/Arctic37-4-373.pdf) visą būgno piešinį:
Įdomu, kad virš figūros, pristatomos kaip Vėjo arba audros dievas, tarsi ant pakylos vaizduojamas paukštis, greičiausiai gaidys (aiškiai atpažįstama skiauterė, barzdelė, uodegos forma).
Gal lokys, elnias ir gaidys čia atstovauja šiuos tris atskirus dievus (Torą, Frejų ir Vėjo dievą)?
Pats vadinamas Vėjo dievas dešinėje rankoje laiko tarsi irklą, kairėje dar kažkokią kartį (irgi susijusią su laivininkyste?). Tokios sąsajos su vandeniu taip pat įdomios baltiškosios medžiagos šviesoje (kur Vėjopatis figūruoja kaip jūrų ir jūrininkų dievas).
Plačiau patyrinėti šį būgną galima būtų paskaitinėjus norvegiškus šaltinius, pasiėmus patį pirminį šaltinį (kaip matome, figūrėlės ant būgno piešinio sunumeruotos)...
Minėtame saamiblog.blogspot.com rasime ir dar vieną įdomų paveikslėlį, turintį platesnių geografinių ir mitologinių asociacijų. Jis paimtas iš Olafo Magnaus 1555 m. veikalo Historia de Gentibus Septentrionalibus. Senovės šiaurės getai (Geats), išgirdę griaustinį, šaudo strėles į dangų, kad padėtų savo dievams kovoti su kitais dievais (Olafo Magnaus Carta marina dešiniajame viršutiniame kampe taip pat pamatysime lankininkus valtyse, šaudančius į viršų, nors tai galėtų būti ir paukščių medžioklė).
Baltų kraštuose, rodos, taip pat buvo paplitęs paprotys šaudyti į dangų, norint padėti dievui Perkūnui arba išvaikyti piktąsias dvasias (o iš senesnių šaltinių žinome ir oro čaižymą kardais per laidotuves, aprašytą Sūduvių knygelėje: „Begeyte, Begeyte, Pecolle...“).
Tačiau randame ir padavimų, kuriuose šaudymas į dangų siejamas ir su švedais (taigi, šiauriečiais, vaizduojamais Olafo Magnuso), kurie už tai susilaukia bausmės:
Šilo miške yra trys Baltadvario pilkapynai, vadinami Švedkapiais. Pasak vietinių gyventojų, švedai, užkariavę visą pasaulį, nebeturėjo ką veikti ir pradėję šaudyti į dangų, bet pasipylusi kruša juos išmušusi. Ant žuvusiųjų kepurėmis ir buvo supilti Švedkapiai. (B. Dakanis. Baltadvario pilkapyno tyrinėjimai. Videniškiai – kunigaikščių Giedraičių tėvonija.Utena, 2002. P. 59; paimta iš legendos.com).
Pagal vieną iš padavimą už šaudymą į dangų Perkūno buvo nutrenktas ir Čičinskas, kurio realus prototipas buvo Švedų tvano laikų kunigaikštis protestantas.
Šiame tinklaraštyje radau ir iliustraciją, vaizduojančią dalį senovinio samių šamanų būgno:
Teigiama, kad ant būgno iš Nærøy provincijos pavaizduoti trys pagrindiniai samių dievai: Toras (Thor: Tiermes), Frejus (Frej: Storjunkaren, Veralden Olmai) ir Vėjo arba Audros dievas. Šis būgnas pirmąsyk buvo aprašytas 1720 m., tačiau manoma, kad yra žymiai senesnis. Figūrų interpretacijos: lokys, Toras su dviem kirviais, virš jo Sarva - šiaurinis elnias, medis, viduryje Frejus [t.y., Freyr, Frøy, Frö], o už jo - Vėjo dievas. Šaltinis: Sigurd Agrell, 1934.
Pačiame pakraštyje horizontalioje padėtyje, pagal mane, vaizduojamas pats būgnijantis šamanas, galbūt keliaujantis po dievų pasaulį. Palyginimui galime paimti tokį atvaizdą (Paimta iš puslapio trestammersmote.no):
Vėliau benaršydamas po internetą aptikau (http://www.catshaman.com/same/0trum.htm ir http://pubs.aina.ucalgary.ca/arctic/Arctic37-4-373.pdf) visą būgno piešinį:
Įdomu, kad virš figūros, pristatomos kaip Vėjo arba audros dievas, tarsi ant pakylos vaizduojamas paukštis, greičiausiai gaidys (aiškiai atpažįstama skiauterė, barzdelė, uodegos forma).
Gal lokys, elnias ir gaidys čia atstovauja šiuos tris atskirus dievus (Torą, Frejų ir Vėjo dievą)?
Pats vadinamas Vėjo dievas dešinėje rankoje laiko tarsi irklą, kairėje dar kažkokią kartį (irgi susijusią su laivininkyste?). Tokios sąsajos su vandeniu taip pat įdomios baltiškosios medžiagos šviesoje (kur Vėjopatis figūruoja kaip jūrų ir jūrininkų dievas).
Plačiau patyrinėti šį būgną galima būtų paskaitinėjus norvegiškus šaltinius, pasiėmus patį pirminį šaltinį (kaip matome, figūrėlės ant būgno piešinio sunumeruotos)...
Minėtame saamiblog.blogspot.com rasime ir dar vieną įdomų paveikslėlį, turintį platesnių geografinių ir mitologinių asociacijų. Jis paimtas iš Olafo Magnaus 1555 m. veikalo Historia de Gentibus Septentrionalibus. Senovės šiaurės getai (Geats), išgirdę griaustinį, šaudo strėles į dangų, kad padėtų savo dievams kovoti su kitais dievais (Olafo Magnaus Carta marina dešiniajame viršutiniame kampe taip pat pamatysime lankininkus valtyse, šaudančius į viršų, nors tai galėtų būti ir paukščių medžioklė).
Baltų kraštuose, rodos, taip pat buvo paplitęs paprotys šaudyti į dangų, norint padėti dievui Perkūnui arba išvaikyti piktąsias dvasias (o iš senesnių šaltinių žinome ir oro čaižymą kardais per laidotuves, aprašytą Sūduvių knygelėje: „Begeyte, Begeyte, Pecolle...“).
Tačiau randame ir padavimų, kuriuose šaudymas į dangų siejamas ir su švedais (taigi, šiauriečiais, vaizduojamais Olafo Magnuso), kurie už tai susilaukia bausmės:
Šilo miške yra trys Baltadvario pilkapynai, vadinami Švedkapiais. Pasak vietinių gyventojų, švedai, užkariavę visą pasaulį, nebeturėjo ką veikti ir pradėję šaudyti į dangų, bet pasipylusi kruša juos išmušusi. Ant žuvusiųjų kepurėmis ir buvo supilti Švedkapiai. (B. Dakanis. Baltadvario pilkapyno tyrinėjimai. Videniškiai – kunigaikščių Giedraičių tėvonija.Utena, 2002. P. 59; paimta iš legendos.com).
Pagal vieną iš padavimą už šaudymą į dangų Perkūno buvo nutrenktas ir Čičinskas, kurio realus prototipas buvo Švedų tvano laikų kunigaikštis protestantas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą